- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-3062-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01634-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- O. A., G. G., A. G.
- Ieškovas
- G. G.
- Kategorijos
- 2.3.2.9.2Bendroji jungtinė nuosavybės teisė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės O. A. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovei O. A. dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant dalinę nuosavybę, pripažinimo ir turto padalijimo bei atsakovės O. A. priešieškinį atsakovėms G. G. ir A. G. dėl bendrai įgyto turto atidalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė G. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti, kad tarp ieškovės G. G. ir A. A., mirusio 2013 m. rugsėjo 30 d., buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; pripažinti, kad A. A. ir G. G. bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgijo nekilnojamąjį turtą: 2,4400 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 8 440 Lt; 14,6537 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 44 800 Lt; 2,3000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 1 830 Lt; 1,1000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 913 Lt; kilnojamąjį registruotiną turtą - priekabą, Maz valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 250 Lt, lengvąjį automobilį KIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vidutinė rinkos kaina 5 000 Lt; lengvąjį automobilį DAEWOO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina 500 Lt; lėšas, esančias AB DNB banke A. A. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); 2) padalinti įsigytą turtą po ½, pripažįstant ieškovei G. G. asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį 2,4400 ha žemės sklypo ir ½ dalį 14,6537 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 2,3000 ha žemės sklypo ir ½ dalį 1,1000 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); ½ dalį piniginių lėšų, esančių AB DNB banke A. A. sąskaitoje; ½ dalį A. A. ūkininko ūkio (duomenys neskelbtini); ½ dalį priekabos, lengvojo automobilio KIA, lengvojo automobilio DAEWOO; 3) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės transporto priemones bei priekabą, priteisiant šį kilnojamąjį turtą natūra G. G., o iš G. G. priteisiant piniginę kompensaciją A. A., kurią sudaro 2 875 Lt, sumokant piniginę kompensaciją A. A. įpėdinei O. A. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 4) priteisti iš atsakovės O. A. 1 992 Lt laidojimo išlaidų.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji su atsakovės O. A. tėvu A. A. kartu gyveno nuo 1993 m. gegužės 1 d., ką patvirtina (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2013 m. lapkričio 29 d. pažyma, kartu vedė bendrą ūkį, augino gyvulius, dirbo ir deklaravo žemę. Iš esmės G. G. ir A. A. sudarė vieną šeimą ir susitarė, kad asmeninėmis bei bendromis lėšomis ir darbu kartu tvarkys ūkį, nors santuokos nebuvo įregistravę. Nuo 2001 m. lapkričio 29 d. A. A. vardu buvo įregistruotas ūkininko ūkis. Ūkininkavimui reikalingą žemę kartu pirko 2002 m. sausio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimis iš G. P.. Ieškovė ir jos motina A. G. 2006 m. rugsėjo 16 d. pardavė 1,4600 ha ploto žemės sklypą už 4 000 Lt bei 19,5400 ha ploto žemės sklypą už 20 000 Lt. Gautus pinigus ieškovė investavo į bendrą ūkį, nors formaliai ūkininko ūkis buvo įregistruotas A. A. vardu. Žemę pardavė tikslingai, nes jau 2006 m. lapkričio 15 d. kartu su A. A. įgijo 2,3000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos kaina 1 830 Lt, bei 1,1000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos kaina 913 Lt. Be nurodyto nekilnojamojo turto kartu įgijo transporto priemones: priekabą, automobilį KIA, automobilį DAEWOO. A. A. 2009 m. tapo neįgalus, jam buvo amputuota kairė koja, todėl nuo 2009 m. gruodžio 7 d. jam buvo nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Fizinio darbo dėl neįgalumo A. A. dirbti negalėjo, todėl nuo 2009 m. ūkininko ūkiu bei velioniu rūpinosi viena ieškovė. Atsakovė, mirusiojo dukra, A. A. visai nesirūpino, nelankė jo ligoninėje. Ieškovė ir atsakovės tėtis 2013 metais sudarė 18 ha žemės sklypo nuomos sutartį penkeriems metams su D. G.. Su mirusiuoju A. A. ieškovė daugiau kaip 20 metų gyveno kaip šeima ieškovės motinos A. G. namuose, vedė bendrą ūkį, lėšas naudojo ūkio apdirbimui, pirko sėklas, degalus, maitinosi, pirko vaistus, gautas pinigines lėšas taupė AB banke DNB, kuriame A. A. vardu buvo atidaryta banko sąskaita. Visos lėšos, gaunamos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, buvo pervedamos būtent į šią sąskaitą. Pagal AB DNB bankas pateiktą informaciją A. A. vardu esančioje sąskaitoje yra 78 644,70 Lt piniginių lėšų. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė informaciją, kad A. A. 2013 m. gegužės 9 d. agentūrai pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, pagal kurią preliminarią mokėtiną išmokų sumą sudarytų 38 343,28 Lt. Nuo 2014 m. birželio 23 d. ieškovė įregistravo ūkininko ūkį ir savo vardu. Ieškovės ir mirusiojo A. A. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti atitinkamą turtą bendros dalinės nuosavybės teise. Be to ieškovė tvarkė A. A. reikalus tol, kol atsakovė, kaip mirusiojo įpėdinė, priėmė palikimą, pateikdama notarui pareiškimą. Laidojimo išlaidas, padengė ieškovė, tuo tarpu atsakovė prie jų neprisidėjo, todėl šios išlaidos tarp šalių turi būti padalintos lygiomis dalimis, t.y. po 1 992 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė O. A. pateiktuose atsiliepimuose į ieškinius pripažino, jog jos tėvas daug metų gyveno su ieškove, tačiau su juose išdėstytais reikalavimais dėl turto nesutiko. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: solidariai priteisti iš G. G. ir A. G. 114 666,67 Lt kompensaciją už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai bei statybai; priteisti iš G. G. 9 750 Lt už 2013 m. spalio 4 d. parduotas 10 tonų avižų ir 11,5 tonų pupų; priteisti iš G. G. 25 000 Lt už kombainą; priteisti iš G. G. 15 140 Lt už be teisinio pagrindo pasisavintas lėšas iš A. A. atsiskaitomosios sąskaitos.
Priešieškinyje nurodė, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai ir dalija tik A. A. vardu registruotą turtą, neįtraukdama turto, kuris buvo įgytas kartu gyvenant, bet ieškovės vardu. Kadangi jungtinės veiklos santykiai atsirado nuo 1993 m. gegužės 1 d., nagrinėjamoje byloje taikytinos 1964 metų CK nuostatos. Pagal šias nuostatas sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise, juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys, santuokos nesudarę asmenys. Atsakovė neginčija aplinkybės, kad ieškovė ir jos velionis tėvas gyveno kartu, tačiau nesutinka, kad visas A. A. turtas buvo įgytas pagal jungtinės veiklos sutartį ir turi būti padalintas per pusę. Pagal LAT praktiką ieškovė šioje byloje privalo pagrįsti savo prisidėjimą lėšomis ar darbu dėl kiekvieno turtinio objekto. Pagal 1994 m. gegužės 4 d. ūkininko ūkio įstatymo nuostatas ieškovė niekuomet nebuvo registruota nei kaip ūkininkė, nei kaip ūkininko partnerė, reikalaujamos formos deklaracijų neteikė. Tai rodo, kad G. G. neūkininkavo ir valios sukurti, turėti, valdyti ūkininko ūkį, išreiškusi nebuvo. Ieškovė negalėjo prisidėti savo darbu ūkininkaujant, nes neturėjo teisės valdyti technikos, kurios pagalba ir buvo atliekami ūkio darbai. A. A. tapo neįgalus ir nuo 2009-12-07 jam buvo nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, tačiau jam buvo atlikta tik dalinė pėdos amputacija ir iki pat mirties jis vairavo automobilį, ūkio reikalais rūpinosi pats. Ieškovė neįrodė, kad dėl viso turto ir dėl sąskaitoje esančių lėšų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Byloje pateikti A. A. sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad į sąskaitą nei karto nebuvo įmokėti gryni pinigai, į šią sąskaitą nebuvo pervedamas jos darbo užmokestis ar pensija. Iš esmės lėšos, sukauptos sąskaitoje, yra A. A. pensija bei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM tiesioginės išmokos. Ieškovė nebuvo žemės ūkio veiklos subjektu, juo tapo tik 2014 m. birželio 23 d., todėl nuo ieškovės veiksmų visiškai nepriklausė lėšų, esančių A. A. sąskaitoje atsiradimas. Ieškovė taip pat neįrodė, kad savo lėšomis prisidėjo prie sklypų įsigijimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės pajamos daugelį metų yra apie 500-600 Lt. Ieškovė nurodo, kad 2006 m. rugsėjo 16 d. kartu su motina pardavė 1,46 ha žemės sklypą už 4 000 Lt bei 19,54 ha sklypą už 20 000 Lt. Tačiau 1,46 ha sklypas ieškovei nepriklausė, o 19,54 ha sklype ieškovei priklausė tik 8,96 ha. Įvertinus, kad sklypas parduotas už 20 000 Lt. Ieškovė gavo 9 170,96 Lt pajamų. Duomenų, kaip jie buvo panaudoti įsigyjant sklypus, byloje nepateikta. Lėšų žemei pirkti A. A. turėjo asmeniškai, ką įrodo aplinkybė, kad 2006 metais iš savo sąskaitos grynais pinigais A. A. pasiėmė 54 180 Lt. Be to 2,3 ha ir 1,1 ha žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas 2006 m. lapkričio 15 d., o 2006 m. lapkričio 17 d. A. A. iš savo sąskaitos pasiėmė 12 200 Lt, kuriuos ir skyrė atsiskaitymui už perkamą žemę. Autotransporto priemonės buvo įsigytos ir naudojamos tiek A. A., tiek G. G. poreikiams tenkinti, todėl atsakovė sutinka su ieškovės reikalavimu priteisti jai po ½ transporto priemonių bei sutinka su reikalavimu dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, priteisiant G. G. lengvuosius automobilius ir priekabą, o iš G. G. - 2 875 Lt kompensaciją O. A., pinigus sumokant per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl laidojimo išlaidų atlyginimo atsakovė sutinka iš dalies, prašo jas sumažinti, nes UAB (duomenys neskelbtini) pažyma yra ne mokestinis dokumentas, todėl 500 Lt pagal pažymą negali būti priskiriami prie laidojimo išlaidų. Be to Sodros, laidojimo pašalpos ir slaugos lėšos nėra išskaičiuotos iš prašomos priteisti sumos. Byloje pateikti mokestiniai kvitai 3 484,83 Lt sumai. Iš šios sumos turi būti atimama 296,14 Lt, gauti iš Sodros pavedimu, 1 040 Lt laidojimo pašalpa bei 765 Lt, gautų už slaugą, taip pat 77,97 Lt, skirti degtinei ir brendžiui įsigyti. Galutinė suma už laidotuves susidaro 1 305,72 Lt. Šią sumą galima dalinti po ½, kas sudaro 652,86 Lt. Ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti jai 1/2 dalį A. A. turto, elgiasi nesąžiningai, neįtraukdama turto, kuriam neatliekama teisinė registracija, kilnojamųjų ir namų apyvokos daiktų ar lėšų, buvusių jos sąskaitoje A. A. mirties dieną. Po A. A. mirties 2013 m. spalio 4 d. ieškovė už 9 750 Lt pardavė 10 tonų avižų ir 11,5 tonas pupų. Tačiau lėšų, gautų už parduotą produkciją, neapskaito ir nedalina. 2011 m. liepos 11 d. A. A. iš D. M. už 25 000 Lt įsigijo kombainą, taip pat turėjo traktorių MTZ 82, 2 kultivatorius - 1300-1500 Lt; du plūgus 8 000–9 000 Lt ir 1 700 Lt, purkštuvą 1 500 Lt, 6 akėčias - 1 vnt. kaina apie 120 Lt. Visas šis turtas po A. A. mirties paslaptingai dingo iš kiemo. Jungtinės partnerystės santykiai susiklostė ne tik tarp A. A. ir G. G., bet ir tarp G. G. motinos A. G. ir A. A.. Šalys visą laiką gyveno viename name, priklausančiame A. G., ir naudojosi šiuo namu bei namų valda. A. A., G. G. ir A. G., gyvenant kartu, šalys iš esmės rekonstravo A. G. priklausantį namą, taip pat A. G. valdoje buvo pastatytas ūkinis pastatas. Apie tai kad A. A. prisidėjo prie šių darbų, patvirtino G. G. teismo posėdžio metu ir byloje esantys įrodymai. Įvertinus A. G. namų valdoje atliktus darbus, ekspertė nustatė, kad atliktų namo ir ūkinio pastato statybos darbų kaina pagal 2014 m. kovo mėnesio skaičiuojamąsias rinkos kainas yra 172 220,80 Lt. A. G. šiuo metu yra 91 metų amžiaus, gauna nedidelę pensiją, todėl, atliekant pagerinimus bei statant ūkinį pastatą, neprisidėjo nei lėšomis, nei pinigais. Ieškovės G. G. pajamos, tiek dirbant UAB „Ukmergės duona", tiek gaunant pensiją, visada buvo labai mažos. Tik pardavusios du žemės sklypus už bendrą 24 000 Lt sumą, šiomis lėšomis jos prisidėjo prie namo pagerinimų bei ūkio pastato statymo. Likusias lėšas šiems darbams skyrė A. A., ką įrodo byloje pateikti sąskaitų išrašai. Atsižvelgiant į tai, kad, vykstant namo remontui, statyboms kieme, G. G. prisidėjo darbu, tvarkydama aplinką, valydama patalpas po remonto, konstatuotina, kad A. G. ir G. G. indėlis, pagerinant namą bei sukuriant naują statinį, sudaro 1/3, o A. A. dalis - 2/3 dalis. Kadangi neįmanoma atskirti, kokia dalimi kuri iš atsakovių pagal priešieškinį prisidėjo, piniginė kompensacija atsakovei iš jų priteistina solidariai.
Ieškovė G. G. ir atsakovė A. G. atsiliepime su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 15 140 Lt iš A. A. atsiskaitomosios sąskaitos ji nuėmė pagal notaro patvirtintus A. A. įgaliojimus, dėl ko pretenzijų G. G. A. A. nereiškė. Todėl ši suma negali būti priteista, kaip gauta G. G. be teisinio pagrindo. 2011 m. liepos 11 d. A. A. mokėjimo nurodymu pervedė 25 000 Lt D. M. už kombainą. Atsakovė savo reikalavimu prašo šią sumą priteisti iš G. G. be jokio teisinio pagrindo, nes šios pinigų sumos ji negavo - suma buvo sumokėta D. M., o ne G. G.. Atsakovė, reikšdama tokio pobūdžio reikalavimą, jo nepagrindžia jokiais įrodymais, apsiribodama savo nuomone, kad kombainas buvo įgytas iš D. M.. Nei A. A., nei G. G. tokios žemės ūkio technikos neturėjo, ūkininkaudami tarpusavio susitarimu pasinaudodavo D. M. technika. Reikalaudama priteisti iš G. G. 9 750 Lt už 2013 m. spalio 4 d. parduotas 10 t avižų ir 11,5 t pupų, atsakovė 2013 m. spalio 4 d. sąskaitą faktūrą nepagrįstai vertina kaip faktą, kad joje nurodytą pinigų sumą G. G. gavo iš V. P.. Tačiau į bylą yra pateiktos dvi sąskaitos, surašytos tą pačią dieną, tam pačiam kiekiui avižų ir pupų. Sąskaitos nėra pasirašytos nei pardavėjo (A. A.), nei G. G., nei pirkėjo V. P.. Tai rodo, kad, nors sąskaita ir buvo išrašyta, ji nebuvo pateikta pirkėjui, kadangi joje nėra patvirtinimo, kad jis sąskaitą ar prekes gavo, o dviejų sąskaitų buvimas byloje taip pat patvirtina faktą, kad nei prekės, nei sąskaita už jas pirkėjui nebuvo perduotos. Todėl, atsakovei nepateikus jokių įrodymų apie tai, kad prekės pagal 2013 m. spalio 4 d. sąskaitą buvo perduotos ir už jas apmokėta G. G., šis reikalavimas atmestinas. Su reikalavimu solidariai priteisti Iš G. G. ir A. G. 114 666,67 Lt kompensaciją už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir statybai ieškovė taip pat nesutinka, kadangi nurodytas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso tik vienai atsakovei A. G.. Todėl jau vien dėl to priteisti 114 666,67 Lt solidariai iš abiejų atsakovių yra nepagrįstas. Ūkinį pastatą atsakovė A. G. pasistatė savo lėšomis, iš medienos, kurią A. G. turėjo. Pastatas buvo statomas ūkio būdu, pasitelkus V. N.. Už atliktus statybos darbus A. G. atsiskaitė, sumokėdama natūra (užaugino kiaules, daržoves) bei sumokėjo grynais pinigais 2 000 Lt. Gyvenamajame name buvo atlikti tik einamojo remonto darbai taip pat A. G. lėšomis. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad gyvenamasis namas buvo rekonstruotas, nes tai neatitinka LR Statybos įstatymu nustatytos rekonstrukcijos sąvokos. A. A. ir G. G. jos motinai A. G. priklausančiu gyvenamuoju namu naudojosi neatlygintinai nuo 1993 metų, todėl iš esmės tarp šalių - A. A. ir A. G. susiklostė panaudos teisiniai santykiai. Pagal CK 6.636 straipsnį panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, daryti einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. G. G. ir A. A. planavo pradėti savo gyvenamojo namo statybą viename iš sklypų. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad A. G. ir G. G. indėlis sudaro 1/3, o A. A. 2/3, nes, neesant rašytinio susitarimo, visų dalyvių dalys yra lygios. Be to pažymėtina, kad visos A. A. gautos pajamos yra iš bendros su G. G. veiklos ūkininko ūkyje, todėl priskirtinos bendroms pajamoms, atitinkamai ir išlaidos turėtų būti dalinamos lygiomis dalimis. Visi darbai buvo atlikti ūkio būdu, nesudarant rangos sutarčių su įmonėmis, todėl nepagrįstai prašoma priteisti sumos dalis, paskaičiuota ir priskirta prie neva A. A. turėtų išlaidų, pagerinus nekilnojamąjį turtą, susijusios su sąmatoje nurodytais kaip kiti darbo užmokesčio priskaitymai (2 327,17 Lt), papildomų medžiagų vertė (2 068,61 Lt), papildomų mechanizmų vertė (102,98 Lt), socialinio draudimo išlaidos (9 739,22 Lt), statybvietės išlaidos (10 414 Lt), pridėtinės išlaidos (9 425,06 Lt), pelnas (6 777,68 Lt), pridėtinės vertės mokestis (29 889,56 Lt), sumos, susijusios su išlaidomis už darbus (11 809,65 Lt bei 17 280,03 Lt), nes tokių išlaidų nebuvo. Išlaidų priteisimas pagal ekspertų skaičiavimus sudarytų sąlygas nepagrįstam atsakovės praturtėjimui A. G. ir G. G. sąskaita.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė – pripažino, kad tarp ieškovės G. G. ir A. A. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; pripažino, kad A. A. ir G. G. bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgijo: nekilnojamąjį turtą - 2.4400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 8124-0004-0042, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 2 444,39 EUR (8 440 Lt); 14,6537 ha žemės sklypą, unikalus Nr.8124-0004-0041, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 12 974,97 EUR (44 800 Lt); 2,3000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0716-0294, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 530 EUR (1 830 Lt); 1,1000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0710-3548, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 264,62 EUR (913 Lt); kilnojamąjį registruotiną turtą - priekabą Maz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 72,40 EUR (250 Lt); lengvąjį automobilį KIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina 1 448,1 EUR (5 000 Lt); lengvąjį automobilį DAEWOO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina 144,81 EUR (500 Lt); lėšas, esančias AB DNB banke A. A. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 22 777,07 EUR (78 644,7 Lt); padalino įgytą turtą po ½, pripažįstant ieškovei G. G. asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį 2,4400 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 8124-0004-0042, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 2 444,39 EUR (8 440 Lt); ½ dalį 14,6537 ha žemės sklypo, unikalus Nr.8124-0004-0041, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 12 974,97 EUR (44 800 Lt); 1/2 dalį 2,3000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0716-0294, esančio (duomenys neskelbtini), 530 EUR (1 830 Lt); ½ dalį 1,1000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0710-3548, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 264,62 EUR (913 Lt); ½ dalį piniginių lėšų, esančių AB DNB banke A. A. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 22 777,07 EUR (78 644,7 Lt); ½ dalį priekabos Maz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 72,40 EUR (250 Lt); ½ dalį lengvojo automobilio KIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina 1 448,1 EUR (5 000 Lt); ½ dalį lengvojo automobilio DAEWOO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina 264,62 EUR (913 Lt); atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės transporto priemones lengvąjį automobilį KIA, lengvąjį automobilį DAEWOO ir priekabą Maz priteisiant natūra G. G., o iš G. G. priteisiant piniginę kompensaciją A. A., kurią sudaro 832,65 EUR (2 875 lt), sumokant piniginę kompensaciją A. A. įpėdinei O. A. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; taip pat priteisė iš atsakovės O. A. 554,34 EUR laidojimo išlaidų ieškovei G. G.; ieškinį dalyje dėl A. A. ūkininko ūkio padalijimo atmetė. Teismas nustatė, kad G. G. nuo 1993 metų gegužės, t.y daugiau kaip 20 metų, gyveno kartu su A. A., prieš pradedant gyventi kartu, A. A. jokių asmeninių lėšų neturėjo, nedirbo. Kartu šalys kūrė bendrą ūkininko ūkį, kartu jį tvarkė, planavo bendrą ateitį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu. G. G. dar 2007-2010 metais dirbo UAB „Ukmergės duona“ ir nuo 2007 metų gaudavo senatvės pensiją. Ji rūpinosi ūkio reikalais, tvarkė ūkininko ūkio dokumentus, ką patvirtino ir liudytojai V. N. bei A. K.. Atsakovė taip pat neginčijo aplinkybės, kad ieškovė ir jos velionis tėvas gyveno kartu, tačiau nesutiko, kad visas A. A. turtas yra įgytas pagal jungtinės veiklos sutartį ir turi būti padalintas po ½. Teismas taip pat įvertino ir faktą, kad 2009-07-09 A. A. buvo amputuota kairioji pėda, jam nuo 2009-12-07 nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, todėl didžioji dalis žemės ūkio naštos nuo 2009 metų teko ieškovei G. G., nors ūkininko ūkio sąskaitą ir valdė pats A. A.. Teismas konstatavo, kad nustatytos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad buvo G. G. ir A. A. susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o ginčo turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla, daugiausia iš to paties ūkininko ūkio gautomis lėšomis. Teismas sprendė, jog, nustačius jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1993 metais, ginčui taikytinos 1964 m. CK nuostatos, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Teismas pripažino, kad ieškovė su A. A., pirkdami žemės sklypus pagal pirkimo-pardavimo sutartis, buvo susitarę dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir žemę, kartu dirbdami ūkininko ūkyje, pirko bendrai, tik sutartis sudarė A. A. vardu, ieškovei neįvertinus sukuriamos rizikos ir atsiradusių pasekmių dėl A. A. mirties. Teismas pripažino, kad priekaba Maz ir lengvieji automobiliai KIA bei DAEWOO taip pat buvo pirkti bendrai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Lėšas, esančias A. A. banko sąskaitoje, kurias didžiąja dalimi sudaro Nacionalinės mokėjimo agentūros išmokos, šalys taip pat sukūrė kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas pripažino, kad į tą pačią sąskaitą gaunamą pensiją A. A. naudojo savo reikmėms. Teismas, konstatavęs, kad ginčo turtas buvo sukurtas sudėjus lėšas per pusę arba bendru savo darbu, turtą padalino lygiomis dalimis. Kadangi ieškovė nėra A. A. įpėdinė, ūkininkui mirus, ieškovės reikalavimas priteisti jai ½ dalį A. A. ūkininko ūkio atmetė. Teismas, spręsdamas laidojimo išlaidų klausimą, sutiko, jog už alkoholinius gėrimus mokėti nereikia. Dėl šios priežasties iš mokėtinos sumos išskaitė 77,97 Lt ir priteisė 554,34 EUR. Teismas nustatė, kad mirusysis A. A. su atsakove A. G. bendro ūkio nevedė, jungtinės veiklos nevykdė, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise registruoti A. G. vardu. Dėl to atsakovės priešieškinį dėl turto pagerinimo atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nebuvo įrodytas mirusiojo prisidėjimo lėšomis faktas. Teismas taip pat atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti iš G. G. 2 823,79 EUR už 2013 m. spalio 4 d. parduotas 10 tonų avižų ir 11.5 tonų pupų, 7 240,50 EUR už kombainą, 4 384,96 EUR už be teisinio pagrindo pasisavintas lėšas iš A. A. atsiskaitomosios sąskaitos, nenustačius, kad avižos ir pupos buvo parduotos V. P. ir nustačius, kad 2011 m. liepos 11 d. mokėjimo pavedimu 25 000 Lt buvo pervesti D. M. už kombainą. Iš sąskaitos pinigus ieškovė nuėmė pagal A. A. išduotus įgaliojimus.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė O. A. apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti ir priimti naują: ieškinio dalį dėl ½ dalies 2,4400 ha žemės sklypo ir ½ dalies 14,6537 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), ½ dalies 2,3000 ha žemės sklypo ir ½ dalies 1,1000 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), ½ dalies piniginių lėšų, esančių AB DNB banke A. A. sąskaitoje 22 777,07 EUR (78 644,70 Lt) priteisimo atmesti; sumažinti priteistas laidojimo išlaidas iš atsakovės iki 189,08 EUR; tenkinti priešieškinį dalyje dėl 2 823,80 EUR už pupas ir avižas priteisimo; solidariai priteisti iš G. G. ir A. G. 33 209,76 EUR kompensaciją už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai bei statybai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, teismas, spręsdamas šalių ginčą, nukrypo nuo LAT praktikos, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Žemės sklypus A. A. įgijo iš asmeninių lėšų, nes G. G. nei savo darbu, nei lėšomis jų įsigyti nepadėjo. Iš ieškovės pasisakymų teismo posėdžio metu matyti, kad ūkį prižiūrėjo A. A., o ji rūpinosi tik smulkiais darbais, prižiūrėdavo gyvulius ir daržus, kurie priklausė jos motinai. A. A. neturėjo nei daržų, nei gyvulių. Tai, kad, gyvendama kartu su A. A., ieškovė prižiūrėjo savo mamos A. G. daržus ir gyvulius, nesudaro pagrindo teigti, kad kartu su A. A. pagal jungtinės veiklos sutartį sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. 2,4400 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) A. A. įsigijo 2002-01-07, pilnas už sklypą atsiskaitymas buvo iki 2005-01-07. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji lėšomis prisidėjo prie sklypo įsigijimo, pati nurodė, kad lėšų neturėjo, darbus ūkininko ūkyje organizavo A. A.. Šio žemės sklypo įsigijimo metu G. G. po 12-14 valandų per parą dirbo duonos kepykloje, po darbo prižiūrėdavo motinos daržus ir gyvulius. Todėl akivaizdu, kad nei darbu, nei lėšomis negalėjo prisidėti prie šio sklypo įsigijimo. 14,6537 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), A. A. įsigijo 2002-01-07, pilnas atsiskaitymas - iki 2005-01-07. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji lėšomis prisidėjo prie sklypo įsigijimo, pati nurodė, kad lėšų neturėjo, darbus ūkininko ūkyje organizavo A. A., ji pati dirbo duonos kepykloje, po darbo prižiūrėdavo motinos daržus ir gyvulius. 2,3000 ha žemės sklypą ir 1,1000 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), A. A. už simbolinę kainą 2006-11-15 pirko iš savo sesers O. A.. Po A. A. ir O. A. tėvo S. A. mirties visus paveldėjimo dokumentus savo vardu tvarkė O. A.. 2006 metų spalio mėnesį, sutvarkius paveldėjimo dokumentus, O. A. visiems įpėdiniams perleido paveldėtą po tėvo mirties žemę. Pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaromi dėl to, kad notarinis mokestis buvo mažesnis nei dovanojimo. Šie žemės sklypai yra miško paskirties, niekada nebuvo naudojami ūkiui. G. G. nepateikė jokių duomenų, kad savo lėšomis ar darbu prisidėjo prie jų įsigijimo. Šie sklypai buvo asmeninė A. A. nuosavybė. Ieškovė nurodo, kad 2009 m. A. A. tapo neįgalus ir nuo 2009-12-07 jam buvo nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Tačiau A. A. buvo atlikta tik dalinė pėdos amputacija, iki mirties jis vairavo automobilį, ūkiu rūpinosi pats, samdydavo žmones, kurie atlikdavo darbus. Kad A. A. nebuvo visiškai slaugomas ligonis, įrodo ir atsakovės į bylą pateikti A. A. sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad A. A. po 2009 metų gruodžio aktyviai veikė. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, kad G. G. prisidėjo prie ūkio veiklos. Ji taip pat nebuvo ūkio partnerė. Įstatymai imperatyviai nurodo, kad ūkio partneriai turi būti registruoti, jie privalo teikti mokesčių deklaracijas. Teismas nepagrįstai priteisė 365,26 EUR laidojimo išlaidų, nes pateikta 500 Lt (144,81 EUR) UAB (duomenys neskelbtini) pažyma nėra mokestinis dokumentas. Taip pat priešingai, nei nurodo ieškovė, Sodros, laidojimo pašalpos ir slaugos lėšos nebuvo išskaičiuotos iš bendros sumos, ką padarius, teismas turėjo iš atsakovės priteisti ieškovei 189,08 EUR laidojimo išlaidų. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimus solidariai priteisti iš G. G. ir A. G. 114 666,67 Lt (33 209,76 EUR) kompensaciją už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai bei statybai bei priteisti iš G. G. 9 750 Lt (2 823,8 EUR) už 2013-10-04 parduotas 10 tonų avižų ir 11,5 tonų pupų. Teismas konstatavo, kad nepakanka duomenų, kad G. G. po A. A. mirties pardavė pupas ir avižas, kadangi į bylą pateiktos dvi sąskaitos surašytos tą pačią dieną, tam pačiam kiekiui avižų ir pupų, tačiau jos nėra pasirašytos nei pardavėjo (A. A.), nei G. G., nei pirkėjo V. P.. Teismas neatsižvelgė į tai, kad fakto, jog prieš A. A. mirtį pupos ir avižos buvo, G. G. neginčijo. G. G. neturėjo teisės sušerti pupų ir avižų nei savo, nei mamos gyvuliams, kadangi derlius turėjo būti įtrauktas į paveldimo turto apyrašą. Todėl O. A. buvo padaryta 9 750 Lt (2 823,80 EUR) žala. Byloje pateiktos orto foto nuotraukos tvirtina, kad A. G. namų valdoje 2009 metais kieme stovi 3 statiniai su šiferio stogais, o 2012-2013 metais - jau 4 statiniai, o taip pat gyvenamajam namui pakeistas stogas. Iš 2014 m. gegužės 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad name yra pakeista šildymo sistema iš krosnių į radiatorinę, įrengtas šildymo katilas, pakeistas namo stogas, įrengta vonia, lubos, sienos apkaltos dailylentėmis iš vidaus, beveik visas namas apšiltintas ir apkaltas iš lauko pusės, pakeistos vidaus durys, lauko durys, langai iš medinių pakeisti į plastikinius. Taip pat protokole konstatuota, kad kieme pastatytas ūkinis pastatas, kurio pirmame aukšte įrengtas garažas dviem automobiliams, patalpa javams sandėliuoti, antrame aukšte mansarda. Tokios apimties ir kiekio darbai niekaip negalėjo būti atlikti už 2 000 Lt, porą kiaulių ir vištų. Teismas pripažino, kad tarp ieškovės G. G. ir A. A. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau, esant identiškiems santykiams, nepripažįsta, kad jungtinės veiklos santykiai susiklostė ne tik tarp ieškovės G. G., bet ir tarp A. G. ir A. A.. Nagrinėjant bylą teisme, G. G. neneigė fakto, kad A. A. prisidėjo prie statybų, tačiau tai traktuoja kaip panaudos santykius. Negali būti analogiški santykiai toje pat situacijoje vertinami priešingai. Iš byloje pateiktų įrodymų, akivaizdu, kad statybos mastai buvo dideli, iš A. A. sąskaitos nuo 2005 iki 2012 m. buvo išgryninta 262 000 Lt. Vienintelės ženklesnės pajamos, kurias gavo G. G. ir A. G., gautos 2006 m. rugsėjo 16 d. pardavus žemės sklypus už 24 000 Lt. Tokios pinigų sumos nepakanka tiek pastatyti ūkinį pastatą, tiek iš pagrindų kapitališkai suremontuoti gyvenamąjį namą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė G. G. ir atsakovė A. G. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nustatė visas esmines, teisingam bylos išnagrinėjimui, aplinkybes, vadovaudamasis visais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, argumentais, išsakytais teismo posėdžių metu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas nenukrypo nuo LAT formuojamos teismų praktikos, įvertino viso nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įsigijimo aplinkybes, nuosekliai taikė CK 4 knygos normas, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams, įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose nustatytomis taisyklėmis, kurios suformuotos LAT nutartyse, teismo išvados pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad ieškovė nebuvo registruota kaip ūkininko partnerė, nepatvirtina fakto, kad ji niekuo neprisidėjo prie ūkinės veiklos. Priešingai, byloje įrodyta, kad ji aktyviais veiksmais dalyvavo ūkio veikloje, rūpinosi ne tik ūkininko ūkiu, bet ir pačiu A. A., kuris dėl sveikatos buvo reikalingas nuolatinės priežiūros. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, lėšų kilmės matyti, kad tiek G. G., tiek A. A. įdėjo vienodai lėšų ir darbo ūkininkaujant, o iš to gautos pajamos yra jų sunkaus darbo rezultatas. Dėl to teismas pagrįstai dalį A. A. banko sąskaitoje esančių lėšų pripažino ieškovės nuosavybe. Teismas pagrįstai sprendė, kad į bylą buvo pateikti abu sąskaitų dėl žemės ūkio produkcijos pardavimo egzemplioriai, ant jų nėra nei pirkėjo, nei pardavėjo parašų, nepateikti duomenys apie gautus pinigus, todėl netenkino apeliantės prašymo priteisti už parduotas avižas ir pupas. Teismas pagrįstai priteisė pusę sumos G. G. patirtų išlaidų, o sumos, gautos iš Sodros ir pensija buvo minusuotos prieš G. G. apmokant už suteiktas paslaugas. Apeliantė, reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai bei remontui, visiškai ignoruoja faktą, kad nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso tik A. G.. Jis buvo sukurtas ir remontuojamas išskirtinai savininko lėšomis. Apeliantė nepagrindė tokio reikalavimo realumo, nes visi darbai buvo atlikti ūkio būdu, todėl gali būti vertinamos tik realiai patirtos išlaidos. Be to apeliantė neturi reikalavimo teisės į piniginę kompensaciją už turto pagerinimus, kurių neatliko, nei savo darbu, nei lėšomis, o jungtinės veiklos sutartis tarp A. G. ir A. A. nebuvo sudaryta, nes juos pagal santykių kilmę siejo panaudos teisiniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės O. A. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apskųstoje dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo M. Č. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš dalies sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Vienu iš apeliacinio skundo argumentų apeliantė O. A. nurodo tai, kad, jos teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Apeliantės teigimu, žemės sklypus A. A. įgijo iš asmeninių lėšų, nes G. G. nei savo darbu, nei lėšomis jų įsigyti nepadėjo, todėl jai nepagrįstai pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį šių sklypų. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas dėl bendro G. G. ir A. A. turto, tame tarpe ir dėl ginčijamų žemės sklypų, sprendė, kad jis sukurtas abiejų bendrojoje jungtinėje veikloje dalyvavusių asmenų ir susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje 3K-3-410/2011; kt.). Taigi šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Nagrinėjamu atveju G. G. ir A. A., kaip tvirtina bylos duomenys, gyveno bendrai nuo 1993 metų gegužės mėnesio, t.y daugiau kaip 20 metų (iki A. A. mirties 2013 m. rugsėjo 30 d.), neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Šios aplinkybės apeliantė neginčija ir neneigia. Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą.
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-48/2005; 2008-10-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009-01-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; kt.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, nurodytomis normomis ir taisyklėmis vadovavosi tinkamai.
Byloje nustatyta, kad G. G. nuo 1993 metų gegužės mėn. gyveno kartu su A. A. iki jo mirties, vedė bendrą ūkį, augino gyvulius, dirbo ir deklaravo žemę, t.y. gyveno kaip šeima, asmeninėmis ir bendromis lėšomis bei darbu tvarkė ūkį, nors santuokos ir nebuvo įregistravę. Nuo 2001 m. lapkričio 29 d. A. A. vardu buvo įregistruotas ūkininko ūkis, ūkininkavimo tikslu įgijo žemės sklypus. Apeliantė, pripažindama, kad registruotas kilnojamasis turtas (priekaba, lengvieji automobiliai) G. G. ir A. A. buvo įgytas bendrai, neigia, kad tokiu pačiu būdu buvo įgytas ir nekilnojamasis turtas – keturi žemės sklypai. Apeliantė tvirtina, kad žemės sklypus, esančius Parijos I vs. Ukmergės r., A. A. įgijo iš asmeninių lėšų, nes G. G. nei savo darbu, nei lėšomis jų įsigyti nepadėjo, o žemės sklypus, esančius Verškainių k., Ukmergės r., A. A. už simbolinę kainą pirko iš savo sesers O. A., nors faktiškai tie sklypai buvo paveldėti iš tėvo. Tačiau apeliantės nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams.
2002-01-07 pirkimo-pardavimo sutartimis iš G. P. buvo įgyti 2,4400 ha ir 14,6537 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), už bendrą 10 000 Lt kainą, sutariant su pardavėja, jog visa antro sklypo kaina bus išmokėta iki 2005-01-07. Kaip tvirtina bylos duomenys, būtent A. A. laikotarpiu nuo 2001-11-30 iki 2004-12-31 neturėjo jokių pajamų ir turto, iki ūkininko ūkio sukūrimo niekur nedirbo, senatvės pensiją pradėjo gauti nuo 2006 m. birželio mėn.. Tuo tarpu G. G. pajamas per šį laikotarpį gaudavo, nes minimu laikotarpiu į A. A. sąskaitą grynais pinigais buvo įnešta 8 418,14 Lt. Todėl nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, jog išrašas iš A. A. sąskaitos patvirtina, kad už įgytus žemės sklypus buvo sumokėta asmeninėmis A. A. lėšomis. Byloje nėra duomenų, kad A. A. žemės sklypus būtų pirkęs iš asmeninių santaupų, dovanotų, paveldėtų ar kitokiu būdu įgytų asmeninių lėšų.
G. G. ir A. G. 2006-09-16 pardavė du žemės sklypus (1,4600 ha ir 19,5400 ha) už bendrą 24 000 Lt sumą. Ši suma, ieškovės teigimu, buvo investuota į bendrą jos ir A. A. ūkį. Priešingų įrodymų byloje nėra. Juo labiau, kad jau 2006-11-15 A. A. vardu buvo nupirkti du žemės sklypai (2,3000 ha ir 1,1000 ha), esantys (duomenys neskelbtini), už bendrą 300 Lt kainą. Tokiu būdu A. A. vardu buvo įsigyti keturi žemės sklypai ir nėra pagrindo pripažinti juos asmenine A. A. nuosavybe, kadangi visais atvejais yra įrodytas G. G. ir A. A. susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina ir tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog, nors A. A. vardu ir buvo deklaruojami žemės sklypai ir gaunamos pajamos, tačiau visa ūkio dokumentaciją tvarkė G. G., o faktiškai iš ūkio gaunamos pajamos ir lėšos buvo naudojamos ūkio plėtimui. Be to G. G. 2007-2010 metais dirbo UAB (duomenys neskelbtini) bei nuo 2007 metų gaudavo senatvės pensiją. Tokiu būdu byloje nebuvo paneigta, kad žemės sklypus G. G. ir A. A. įgijo kartu, bendrai siekdami juos valdyti ir naudoti ūkio veikloje. Apeliantės argumentai, kad du sklypus A. A. pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo iš savo sesers, kaip faktiškai paveldėtą turtą, nepagrįsti įrodymais. Be to apie tai nebuvo klabama pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).
Apeliantė nurodo, kad byloje nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai apie bendro G. G. ir A. A. ūkio vedimą. Iš tikrųjų ieškovė į bylą rašytinės jungtinės veiklos sutarties nepateikė, nes tokia pasirašyta ir nebuvo, nors pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalį tokios sutartys privalėjo būti paprastos rašytinės formos, o 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį ir netaikė draudimo remtis liudytojų parodymais. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-479/2008; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-336/2009).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 str. 4 d.) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t.y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes.
Apeliaciniame skunde, remiantis Ūkininko ūkio įstatymo nuostatomis, taip pat nurodoma, kad G. G. niekuomet nebuvo registruota nei kaip ūkininkė, nei kaip ūkininko partnerė, neturėjo teisės valdyti technikos, kurios pagalba atliekami ūkio darbai, kas, apeliantės teigimu, rodo, kad ji nedalyvavo ir neprisidėjo prie ūkininko ūkio kūrimo, gerinimo ir plėtojimo. Tačiau taip tvirtindama apeliantė suabsoliutina ūkininko ūkį ir neatsižvelgia į tai, kad ūkyje ne tik technikos pagalba sėjama atitinkama grūdinė kultūra, bet atliekami ir kiti darbai, tokie kaip ruošiami projektai, tvarkoma dokumentacija, ieškoma darbininkų ir t.t., todėl vienas ūkininkas visų darbų nudirbti negali, todėl vien aplinkybė, kad G. G. nebuvo registruota kaip ūkininkė ar ūkininko partnerė, neturėjo teisės valdyti technikos, nepatvirtina fakto, kad ji niekuo neprisidėjo prie ūkinės veiklos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. G. aktyviais veiksmais prisidėjo prie A. A. ūkininko ūkio veiklos, įvertinęs tai, jog ji rūpinosi ūkio reikalais, tvarkė ūkininko ūkio dokumentus, kad 2009-07-09 A. A. buvo amputuota kairioji pėda, jam nuo 2009-12-07 nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, todėl didžioji dalis žemės ūkio naštos nuo 2009 metų teko ieškovei G. G., nors ūkininko ūkio sąskaitą ir valdė pats A. A.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad buvo G. G. ir A. A. susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o ginčo turtas, įskaitant žemės sklypus, buvo sukurtas bendra šalių veikla, daugiausia iš to paties ūkininko ūkio gautomis lėšomis.
Apeliantė skundžia ir teismo sprendimo dalį, kurioje bendrąja daline nuosavybe pripažintos lėšos, esančios A. A. banko sąskaitoje, motyvuodama tuo, kad, G. G. nebūnant žemės ūkio veiklos subjektu, nuo jos visiškai nepriklausė šių lėšų atsiradimas. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta, kadangi jie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Jau buvo minėta, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nurodytų lėšų kilmę, o būtent, kad G. G. ir A. A. įdėjo vienodai lėšų ir darbo ūkininkaujant, o iš to gautos pajamas yra jų darbo rezultatas, nes, kaip tvirtina A. A. banko sąskaitos išrašas, visos sukauptos lėšos yra iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gautos išmokos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas pripažino bendra daline G. G. ir A. A. nuosavybe ir padalino.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laidojimo išlaidų atlyginimo klausimą, sutiko su atsakove, jog už alkoholinius gėrimus mokėti nereikia ir dėl to iš mokėtinos sumos išskaitė 77,97 Lt ir priteisė iš atsakovės 554,34 EUR. Atsakovė O. A. apeliaciniame skunde tvirtina, kad ši suma turėtų būti dar mažinama, nes pateikta 500 Lt (144,81 EUR) UAB (duomenys neskelbtini) pažyma nėra mokestinis dokumentas, o taip pat priešingai, nei nurodo ieškovė, Sodros, laidojimo pašalpos ir slaugos lėšos nebuvo išskaičiuotos iš bendros sumos. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, kadangi teismo priteistos laidojimo išlaidos yra apskaičiuotos teisingai pagal į bylą pateiktus įrodymus. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pažyma nėra PVM sąskaita faktūra, nereiškia, jog ieškovė tokių išlaidų nepatyrė. Ieškovė taip pat patvirtino, kad Sodros, laidojimo pašalpos ir slaugos lėšos buvo išskaičiuotos iš bendros sumos, prieš apmokant už suteiktas laidojimo paslaugas. Kitokių įrodymų, paneigiančių ieškovės teiginius, byloje nėra, todėl daryti priešingą išvadą nėra jokio pagrįsto pagrindo.
Apeliantė savo skundą taip pat grindžia reikalavimu priteisti iš G. G. 2 823,79 EUR už 2013-10-04 parduotas avižas ir pupas. Šį atsakovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė, konstatavęs, jog nepakanka duomenų, kad G. G. po A. A. mirties pardavė pupas ir avižas, kadangi į bylą pateiktos dvi sąskaitos surašytos tą pačią dieną, tam pačiam kiekiui avižų ir pupų, tačiau jos nėra pasirašytos nei pardavėjo (A. A.), nei G. G., nei pirkėjo V. P.. Apeliantė skunde tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog fakto, kad prieš A. A. mirtį pupos ir avižos buvo, G. G. neginčijo. G. G. neturėjo teisės sušerti pupų ir avižų nei savo, nei mamos gyvuliams, kadangi derlius turėjo būti įtrauktas į paveldimo turto apyrašą. Todėl apeliantei buvo padaryta 9 750 Lt (2 823,80 EUR) žala. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Kaip tvirtina bylos duomenys, O. A. aptariamą reikalavimą priešieškinyje grindė tuo, jog G. G. pardavė avižas ir pupas V. P. po A. A. mirties. Tokiam teiginiui pagrįsti apeliantė rėmėsi byloje esančiomis sąskaitomis. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus pripažino nepakankamais pagrįsti O. A. reikalavimą, kadangi į bylą pateiktos dvi sąskaitos surašytos tą pačią dieną, tam pačiam kiekiui avižų ir pupų, tačiau jos nėra pasirašytos nei pardavėjo (A. A.), nei G. G., nei pirkėjo V. P.. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, nes pats sąskaitų faktūrų buvimas savaime neįrodo atsiskaitymo fakto, kad jose nurodytos prekės buvo faktiškai perduotos, įgyjant teisę reikalauti sumokėti sąskaitoje nurodytą kainą. Apeliantė šių faktinių aplinkybių apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, tačiau kaip jos reikalavimo pagrindą jau nurodo kitas aplinkybes, t.y., kad G. G. neturėjo teisės sušerti pupų ir avižų nei savo, nei mamos gyvuliams, kadangi derlius turėjo būti įtrauktas į paveldimo turto apyrašą, o, to nepadarius, apeliantei buvo padaryta 2 823,80 EUR žala. Teisėjų kolegija šių apeliantės argumentų neanalizuoja ir nevertina, kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).
O. A. apeliaciniame skunde taip pat skundžia teismo sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas priešieškinio reikalavimas solidariai priteisti iš G. G. ir A. G. 114 666,67 Lt kompensaciją už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai bei statybai. Apeliantės teigimu, teismas pripažino, kad tarp ieškovės G. G. ir A. A. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau, esant identiškiems santykiams, nepripažįsta, kad jungtinės veiklos santykiai susiklostė ne tik tarp ieškovės G. G., bet ir tarp A. G. ir A. A.. Tai, apeliantės tvirtinimu, neatitinka nei sąžiningumo, nei teisingumo principų. Be to, apeliantės įsitikinimu, teismas be pagrindo pripažino, kad rekonstrukcijos ir statybos darbai buvo atlikti už 2 000 Lt, porą kiaulių bei vištų, neatsižvelgė į tai, kad iš A. A. sąskaitos per laikotarpį nuo 2005 metų iki 2012 metų buvo išgryninta 262 000 Lt, kurie ir buvo panaudoti A. G. namo rekonstrukcijai ir ūkio pastato statybai. Teisėjų kolegija ir šioje dalyje apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Visų pirma, teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovei, kad apeliantė, reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos už medžiagas ir darbą, skirtas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai bei remontui, visiškai ignoruoja faktą, kad nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso tik A. G., kas yra patvirtinta nenuginčytais ir turinčiais didesnę juridinę galią Nekilnojamojo turto registro duomenimis (CPK 197 str. 2 d.). Tai, kad byloje buvo nustatyta, jog tarp ieškovės G. G. ir A. A. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nereiškia, kad jungtinės veiklos santykiai susiklostė ir tarp A. G. bei A. A., kadangi pastarųjų santykiai nėra identiški G. G. ir A. A. santykiams. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. G. nuo 1993 metų gegužės mėn. gyveno kartu su A. A. iki jo mirties, vedė bendrą ūkį, augino gyvulius, dirbo ir deklaravo žemę, t.y. gyveno kaip šeima, asmeninėmis ir bendromis lėšomis bei darbu tvarkė ūkį, nors santuokos ir nebuvo įregistravę. Tuo tarpu jungtinės veiklos sutartis tarp A. G. ir A. A. nebuvo sudaryta, jie neturėjo bendrų tikslų, nevedė bendro ūkio, o ir negalėjo būti sudaryta, nes, kaip jau minėta, tokia sutartis buvo sudaryta tarp G. G. ir A. A., kurie gyveno faktinėje santuokoje. Dėl to ieškovė iš esmės pagrįstai nurodo, kad A. G. ir A. A. pagal santykių kilmę siejo panaudos teisiniai santykiai.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad nebuvo atlikta A. G. priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcija, nors ženklūs remonto darbai ir buvo atlikti. Apeliantė su tokiu teismo įvertinimu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pateiktos orto foto nuotraukos ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas rodo priešingai. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta, kadangi vien faktų konstatavimas nurodytuose dokumentuose pats savaime nereiškia statinio rekonstrukcijos ar naujo statinio statybos kitų asmenų (ne savininko) lėšomis. Juo labiau faktinių aplinkybių konstatavimo aktas nepagrindžia nekilnojamojo turto pagerinimo lėšų kilmės. Tuo tarpu byloje buvo nustatyta, kad G. G. su A. A. motinos namuose gyveno panaudos sutarties pagrindu, esminius remonto ir statybos darbus atliko A. G. iš savo lėšų ūkio būdu, pasitelkdama liudytoją V. N., kuris teisme patvirtino, kad jis, papildomai uždarbiaudamas, statė A. G. ūkinį pastatą, už jo pastatymą gavo 2 000 Lt ir dvi kiaules, avis, vištų, jam padėjo artimi giminaičiai. Rąstai sienoms buvo iš A. G. miško-išvartos, už kitas statybines medžiagas buvo mokama iš A. G. lėšų. Liudytojas V. N. išsamiai paaiškino tarpusavio santykius su G. G., A. G. ir A. A., todėl jo parodymus vertinti kritiškai nėra pagrindo. Apeliantė taip pat liudytojo parodymų nepaneigė, nors ir abejoja, kad tokios apimties ir kiekio darbai negalėjo būti atlikti už 2 000 Lt, porą kiaulių ir vištų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, kad visi darbai negalėjo būti atlikti už 2 000 Lt, kadangi ji neatsižvelgia į faktiškai nustatytas bylos aplinkybes: kad nurodyta suma buvo mokama dalimis, už medžiagas mokama atskira kaina, statyta buvo iš jau išpjautų medžio rąstų, kuriuos A. G. turėjo iki statybų pradžios. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. A. pinigų išėmimas iš sąskaitos nepagrindžia išlaidų statybinėms medžiagoms pirkti, ūkinio pastato statybai ar gyvenamojo namo remontui. Be to ši sąskaita buvo ir pagrindinė ūkininko ūkio sąskaita ir joje kaupiamos lėšos buvo naudojamos ūkininko ūkiui vystyti.
Byloje esantys įrodymai ir jų vertinimas sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad A. G. nekilnojamasis turtas buvo sukurtas ir remontuojamas išskirtinai savininkės lėšomis. Apeliantė nepagrindė savo reikalavimo realumo, nes visi darbai buvo atlikti ūkio būdu, todėl gali būti vertinamos tik realiai patirtos išlaidos, o ne teorinės išlaidos paskaičiuotos pagal antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole atliktą statybos kainos skaičiavimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neturi reikalavimo teisės į piniginę kompensaciją už turto pagerinimus, kurių neatliko, nei savo darbu, nei lėšomis, jungtinės veiklos sutartis tarp A. G. ir A. A. nebuvo sudaryta, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl prašomos priteisti piniginės kompensacijos už turto pagerinimus realumo, kadangi tai konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimo panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus atsakovės O. A. apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nepriteistinos, tačiau iš apeliantės ieškovei priteistinos jos turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.) Apeliacinės instancijos teisme ieškovės G. G. bylinėjimosi išlaidas sudaro 300 EUR, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nurodyta suma yra pagrįsta į bylą pateiktais įrodymais (2015-10-02 teisinių paslaugų ataskaita ir pinigų priėmimo kvitu), neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės O. A. 300 (tris šimtus) EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovei G. G..