Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-844-794/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-26
Bylos Nr.: e2A-844-794/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08396-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „AirInn Vilnius“
Atsakovas: valstybės įmonei „Lietuvos oro uostai“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-844-794/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08396-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20; 2.4.2.9.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendros Lietuvos - JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „AirInn Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-13755-996/2019 pagal ieškovės bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Lietuvos oro uostai“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „AirInn Vilnius“, dėl teisės atlikti rekonstrukciją bei padidinti bendrąjį daiktą be bendraturčio sutikimo pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Lietuvos-JAV įmonė uždaroji akcinė bendrovė „Adelita“ (toliau – UAB „Adelita“) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu valstybės įmonei „Lietuvos oro uostai“ (toliau – atsakovė, VĮ „Lietuvos oro uostai“), prašydama pripažinti jai teisę be atsakovės, kaip pastato, esančio adresu: Rodūnios kelias 8, Vilnius, unikalus Nr. 1098-1009-6010, bendraturčio, sutikimo gauti statybą leidžiančius dokumentus dėl pastato rekonstrukcijos (leidimą rekonstruoti statinį) ir padidinti bendrąjį daiktą bei atlikti rekonstrukciją tikslu rekonstruoti viso pastato perimetru papildomas patalpas tokiu būdu, kad visas pastatas (viso perimetro ilgyje) taptų penkių aukštų statiniu, taip pat prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė paaiškino, kad ji ir atsakovė valstybinės žemės sklype, esančiame adresu: Rodūnios kelias 2, Vilnius, unikalus Nr. 4400-3896-5114, kurį patikėjimo teisės pagrindu valdo atsakovė, valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise viešbučio pastatą, esantį adresu: Rodūnios kelias 8, Vilnius, unikalus Nr. 1098-1009-6010 (toliau – Pastatas). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-602-232/2013 patvirtino jos, atsakovės, trečiojo asmens, viešą interesą ginančio Vilniaus apygardos prokuroro, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudarytą taikos sutartį, kuria buvo išspręstas 2007 m. tarp jos ir atsakovės kilęs teisminis ginčas dėl Žemės sklypo dalies priskyrimo Pastato eksploatavimui, šios dalies išnuomojimo, kurios 5.5.13 punkte įtvirtino šalių įsipareigojimus, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku ir ginčo dėl to tarp šalių teisme nebuvo; Taikos sutarties 5.5.13 punkte įtvirtinta, kad Tarptautinis Vilniaus oro uostas (buvęs atsakovės pavadinimas) ir UAB „Adelita“, veikdami savo kompetencijos ribose, įsipareigoja siūlyti priimti, derinti, perduoti tvirtinti tokius planus, teritorijų planavimo dokumentus ar jiems prilyginamus dokumentus, ar bet kokius kitus dokumentus, kurie sudarytų sąlygas Pastato bendraturčių nustatyta tvarka realizuoti Pastato rekonstrukcijos darbus – tikslu suformuoti viso Pastato perimetru papildomas patalpas tokiu būdu, kad visas Pastatas (viso perimetro ilgyje) taptų penkių aukštų statiniu. Atitinkamai, jeigu būtų rengiamas bet koks su Žemės sklypo ar jo dalies planavimu ir/ar matavimu susijęs dokumentas, Tarptautinis Vilniaus oro uostas (buvęs atsakovės pavadinimas) tokiame dokumente siūlys numatyti šiame punkte aptartus sprendinius. Tuo atveju, jeigu Žemės sklypui būtų rengiamas teritorijų planavimo dokumentas, šalys įsipareigoja tokiame teritorijų planavimo dokumente visais atvejais siūlyti identifikuoti Dalį 1-2-3 kaip atskirą reglamentinę zoną arba atskirą žemės sklypą (kurių koordinatės visais atvejais sutaptų su Dalies 1-2-3 koordinatėmis), kuriuose būtų nustatyti šiame punkte aptarti teritorijų planavimo reglamentai.“. Teigė, kad ji geranoriškai dėjo pastangas, siekdama įgyvendinti Taikos sutarties 5.5.13 punktą ir tuo tikslu 2016 m. spalio 5 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu „Dėl taikos sutarties vykdymo“ sukurti sąlygas Pastato rekonstravimui į penkių aukštų pastatą ir įgyvendinti Pastato rekonstravimo į penkių aukštų pastatą darbus, tarp šalių nustatyti tvarką dėl Pastato rekonstravimo darbų realizavimo, suformuoti atskirą žemės sklypą, skirtą Pastato eksploatavimui, arba išskirti Taikos sutartimi patvirtintą Pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo dalį į atskirą reglamentinę zoną, akcentuodama, kad šiuo metu galiojantis teritorijų planavimo ir statybos darbų įgyvendinimo reguliavimas neužkerta kelio realizuoti Pastato rekonstravimo darbus ir nesant patvirtinto sklypo detaliojo plano; 2017 m. spalio 20 d. pateikė atsakovei Pastato rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus; atsakovė konstruktyviai į jos prašymus dėl Taikos sutarties vykdymo nereagavo, nepateikė nei sutikimų, nei savo pozicijos pagal Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatas, nors atsakovė pakvietė ją į derybas šiuo klausimu, tačiau atsakovė neturėjo realių ketinimų vykdyti Taikos sutarties 5.5.13 punktą, derybos baigėsi be rezultatų, todėl Taikos sutartimi prisiimti įsipareigojimai 5.5.13 punkte nėra įvykdyti bei nėra pradėti atlikti jokie preliminarūs Taikos sutarties 5.5.13 punkto įgyvendinimui būtini veiksmai. Ieškovės teigimu, teisė į rekonstrukciją ir bendrosios dalinės nuosavybės padidinimą yra įtvirtinta CK 4.77 straipsnyje. UAB „Adelita“ yra Pastato bendraturtis ir UAB „Adelita“ yra priskirta valstybinės žemės dalis nuomos teisiniu pagrindu Pastato eksploatacijai; specialiosiose statybą reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad bendraturčių sutikimas rekonstruoti Pastatą bei valstybės žemės patikėtinio (atsakovės) sutikimas turi būti gautas ir pateiktas iki prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą (leidimą rekonstruoti statinį) pateikimo, todėl teisės į statybą realizavimo prielaidos yra sutikimų gavimas, kurių nebuvimas lemia negalimumą naudotis šia teise. Pažymėjo, kad Pastato rekonstrukcija pastatant penktą aukštą yra galima, nustatytas aukštingumas viršytas nebus, ji vienašališkai finansuos rekonstrukciją savo lėšomis. Be to, nors atsakovė visa apimtimi nevykdo Taikos sutarties 5.5.13 punkte išdėstytų įsipareigojimų, t. y. nederina Pastato rekonstravimo į penkių aukštų pastatą tvarkos, atsisako dalyvauti Pastato rekonstravime savo lėšomis, visgi Taikos sutarties 5.5.13 punkte jau yra įtvirtinta atsakovės, kaip valstybinės žemės sklypo patikėtinės, valia – sutikimas dėl to, kad šiame žemės sklype būtų vykdomos tokio masto statybos, kurios yra numatytos UAB „Adelita“ pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose, t. y., kad būtų vykdoma Pastato rekonstrukcija, užtikrinant jo pertvarkymą į penkių aukštų pastatą; Taikos sutartimi šalys įsipareigojo pasiekti konkretų Taikos sutarties 5.5.13 punkte aptartą rezultatą, tačiau abipusio susitarimo šalys negali pasiekti.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovės įsitikinimu, Taikos sutarties 5.5.13 punkto sąlyga nesudaro pagrindo teigti, kad ji privalo duoti sutikimą ieškovės inicijuojamai rekonstrukcijai, ieškovės kreipimasis į teismą patvirtina, kad ji pati pripažįsta, jog Taikos sutarties 5.5.13 punktas nėra ir negali būti prilyginamas VĮ „Lietuvos oro uostai“ sutikimui, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartyje yra nurodyta, kad Taikos sutarties 5.5.13 punkte nėra nustatyti konkretūs šalių (atsakovės) įsipareigojimai. Priešingai nei nurodė ieškovė, tarp šalių vyko derybos dėl rekonstrukcijos tiek žodžiu, tiek raštu, atsakovė siūlė racionalias Pastato rekonstrukcijos sąlygas, derėjosi dėl Pastato rekonstrukcijos abiem pusėms priimtinu būdu ir sąlygomis, t. y. 2017 m. kovo 21 d. raštu ieškovė kreipėsi į ją dėl rekonstrukcijos, 2017 m. birželio 8 d. raštu ji ieškovę informavo, kad investicinių planų ir (ar) bendraturčių turto valdymo tvarkos nustatymo klausimai galės būti sprendžiami paaiškėjus konkrečioms Vilniaus oro uosto strateginės plėtros sąlygoms, koncesijos projekto investicijų plano sprendiniai leistų numatyti Vilniaus oro uosto terminalo vietą ir esmines sąlygas, kurios turi reikšmę ieškovės ir jos investicijoms į bendrą turtą, kompetentingų institucijų sprendimai dėl koncesijos projekto nėra priimti; toliau tęsiantis jų deryboms žodžiu, 2018 m. rugpjūčio 28 d. elektroniniu paštu ieškovės atstovui pateikė jų susitikimo metu aptartas preliminarias Pastato plėtros gaires, siūlė, kad Pastato rekonstrukcijos kaštus jos dalintųsi proporcingai turimai nuosavybei, kad naujai pastatomo Pastato ploto nuosavybės proporcija išliktų tokia pati, kokia yra derybų metu, t. y. 75 proc. naujo Pastato dalies turi priklausyti jai, o 25 proc. – ieškovei, kad jos turėtų atskiras inžinerines sistemas, kad jų nuosavybės teise valdomas Pastato dalis būtų galima naudoti autonomiškai, įskaitant atitinkamus sprendinius dėl įėjimų, parkavimo vietų, laiptinių, liftų ir pan.; 2018 m. spalio 2 d. rašte ieškovė nurodė, kad VĮ „Lietuvos oro uostai“ nurodytos sąlygos jai visiškai nėra priimtinos ir siūlė tęsti derybas toliau, be visų VĮ „Lietuvos oro uostai“ išdėstytų sąlygų; derybos buvo tęsiamos žodžiu, tačiau kol kas bendros pozicijos ir abiem šalims priimtinų, teisės aktus ir faktinę situaciją atitinkančių sąlygų nepavyko pasiekti. Teigė, kad jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas, tai suteiktų ieškovei teisę įgyvendinti rekonstrukciją be jos sutikimo ir tapti visų naujai pastatytų patalpų savininku. Joks teisės aktas nenumato nuosavybės teisės turėtojo absoliučios teisės dvigubai pasididinti savo turimą daiktą. VĮ „Lietuvos oro uostai“ neduodama sutikimo rekonstrukcijai tokiomis sąlygomis, kokių pageidauja ieškovė, nėra ir negali būti laikoma pažeidžiančia ieškovės teisės į nuosavybę. Atsakovės manymu, būtent ieškovė šioje situacijoje elgiasi siekdama maksimaliai patenkinti vien tik savo interesus, ignoruodama kitą bendraturtį. Pažymėjo, kad jos sutikimas dėl rekonstrukcijos ieškovės nurodytomis sąlygomis apskritai nėra galimas pagal viešosios nuosavybės valdymo, naudojimo, disponavimo ja principus, nes Pastatas, kurio rekonstrukciją siekia atlikti ieškovė, yra ir valstybės nuosavybė, kuria ji (atsakovė) valdo patikėjimo teise, ieškovė siekia faktiškai pasistatyti naują statinį, kuriame vykdytų veiklą ir gautų iš to pajamas, jos sutikimas tokiai rekonstrukcijai, kuri faktiškai yra naujo statinio statyba ir po kurios visų naujai pastatytų patalpų savininku tampa tik ieškovė, akivaizdu, neatitiktų nei visuomenės naudos, nei efektyvumo principų. Be to, rekonstrukcija ieškovės nurodytomis sąlygomis neatitinka statybos techninių reglamentų reikalavimų – nėra užtikrintas papildomai reikalingų automobilių stovėjimo vietų skaičius: jau šiuo metu, dar neatlikus rekonstrukcijos, ieškovei priskirtoje žemės sklypo dalyje nėra pakankamo ploto, kad būtų užtikrintas teisės aktais reikalaujamas automobilių stovėjimo vietų skaičius (yra 19 vietų, o turi būti 28 vietos), įrengus projektiniuose pasiūlymuose numatytus papildomus kambarius, dar 28 vietoms ieškovės valdomame žemės sklype vietos nėra, ji (atsakovė) negalėtų sudaryti jokių susitarimų su ieškove dėl papildomų jos patikėjimo teise valdomų gretimų automobilių stovėjimo aikštelių, kadangi jos yra išnuomotos kitiems asmenims. Ieškovės pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose taip pat nėra pateiktas planas su automobilių parkavimo vietomis, kaip to reikalauja statybos techninis reglamentas.

5. Dublike ieškovė ir trečiasis asmuo nurodė, kad Taikos sutarties šalys buvo pasiekusios bendrą sutarimą, kad Pastato rekonstrukcija yra galima ir vykdytina. Atsakovė realiai siekė savo dalį kaštų, skirtų Pastato rekonstrukcijai, suakumuliuoti iš trečiajam asmeniui primetamų papildomų mokėjimų. Jokio atsakovės siūlymo atlikti rekonstrukciją kartu, dengiant rekonstrukcijos išlaidas pagal turimos nuosavybės proporciją ir atitinkamai tokiu būdu pasidalinti naujai pastatytas patalpas, atsakovės nė nebuvo pateikta. Dėl planuojamos rekonstrukcijos atsakovės patikėjimo teise valdoma Lietuvos Respublikos nuosavybė ne tik nesumažės, tačiau jos kokybė reikšmingai pagerės. Tiesa, išleidusi savo pinigus, ieškovė, tenkinus ieškinį, įgytų papildomo turto, tačiau jokie valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principai neriboja trečiųjų asmenų teisės įgyti nuosavybę, jeigu dėl to savo nuosavybę išsaugo valstybė. Ieškovės ir trečiojo asmens nuomone, atsakovės nurodomos specialiosios normos dėl žemės sklypo nuomos konkurso naujo pastato statybai negali būti taikomos šios bylos santykiams, pirma, dėl to, kad tokią analogiją draudžia CK 1.8 straipsnio 3 dalis, antra, dėl to, kad nėra šios normos taikymo sąlygų, nes byloje nėra jokios kalbos apie naujo pastato statybą, o vien apie esamos nuosavybės rekonstrukciją. Be to, atsakovės pateikiami argumentai dėl parkavimo vietų visiškai peržengia bylos ribas, kaip ieškovė laikysis reikalavimo užtikrinti pakankamą parkavimo vietų skaičių, kontroliuos ne atsakovė, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tokio reikalavimo nesilaikymo pasekmė – statybos leidimo neišdavimas, ieškovė parkavimo vietų poreikį gali užtikrinti kitame žemės sklype nei yra Pastatas, aplink Pastatą (iki 200 m) yra privatiems asmenims priklausančių parkingų.

6. Triplike atsakovė nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog Taikos sutarties 5.5.13 punkte yra minima Pastato rekonstrukcija, tačiau ji yra minima su Žemės sklypu susijusios dokumentacijos galimo keitimo kontekste, ginčas byloje ir vyko būtent dėl Žemės sklypo naudojimo. Be to, Taikos sutarties 5.5.13 punktas yra įtvirtintas Taikos sutarties 5 skyriuje, kuris vadinasi „Žemės sklypo dalies nuomos sutartis tarp TVOU ir Adelitos“, todėl Taikos sutarties 5.5.13 punktas šioje byloje nagrinėjamiems santykiams apskritai netaikytinas, net jeigu būtų laikoma, kad Taikos sutarties 5.5.13 punktas yra aktualus bylai ir laikomas įtvirtinančiu preliminarų šalių susitarimą, kad Pastatas ateityje gali būti rekonstruojamas, Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatos vis tiek laikytinos neįpareigojančiomis VĮ „Lietuvos oro uostai“ duoti sutikimą ieškovės nurodomomis sąlygoms – Taikos sutarties 5.5.13 punkte yra nurodoma, kad, visų pirma, turi būti pasiektas Pastato bendraturčių susitarimas. Atsakovės teigimu, Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatos negali būti aiškinamos kaip įtvirtinančios kokius nors konkrečius VĮ „Lietuvos oro uostai“ įsipareigojimus dėl Pastato rekonstrukcijos. VĮ „Lietuvos oro uostai“ aiškiai ir nedviprasmiškai pasiūlė, kad Pastato rekonstrukcijos kaštus tiek ieškovė, tiek ji dalintųsi proporcingai turimai nuosavybei, ką patvirtina viena iš 2018 m. rugpjūčio 28 d. preliminarios plėtros gairių, kurias pasiūlė pati VĮ „Lietuvos oro uostai“. Tai, kad VĮ „Lietuvos oro uostai“ tardamasis dėl rekonstrukcijos sąlygų iškėlė sąlygą dėl to, kad atitinkamai turėtų būti keičiamos ir rekonstruojamo turto nuomos sąlygos, aukščiau minėtos išvados nekeičia, tai yra papildoma sąlyga, kuri keliama, atsižvelgiant į tai, kad rekonstrukcijos dėka būtų pagerintas nuomojamas turtas, tai visiškai paaiškinama elementaria verslo/ekonomine logika, atliekant bet kokias investicijas yra skaičiuojama jų grąža bei atsipirkimas. Kita vertus, VĮ „Lietuvos oro uostai“ nurodytos sąlygos buvo tik preliminarios, tokios sąlygos, tęsiant derybas, galėtų būti koreguojamos taip, kad atitiktų abiejų šalių interesus, faktinę situaciją, teisės aktus. Rekonstrukcijos dėka ieškovei įgyjant iš esmės naują turtą ji įgyja privilegijuotą padėtį lyginant su bet kokiais kitais asmenimis, kurie, norėdami įgyti turtą valstybinėje žemėje, tokią teisę įgytų tik konkurso būdu. Be to, vertinant visuomeninės naudos (Pastato kokybės pagerėjimo) ir ieškovės gaunamos naudos santykį, disproporcija yra akivaizdi, negali būti ignoruojama ir pasikeitusi Pastato nuosavybės teisių proporcija, dėl kurios VĮ „Lietuvos oro uostai“ galimybės panaudoti turimą turtą savo nuožiūra, keisti jo paskirtį, pritraukti naujus investuotojus ar nuomininkus, tampa labai apsunkintos arba iš viso neįmanomos. Tai, kad parkavimo vietų kontrolė priklauso Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijai ir Vilniaus miesto savivaldybė laikys, jog parkavimo vietų skaičius ir jų lokacija atitinka statybos techninių dokumentų reikalavimus, nereiškia, kad VĮ „Lietuvos oro uostai“ nepatirs jokio negatyvaus poveikio savo teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi padidėjęs klientų skaičius ir atitinkamai beveik 20–30 papildomų parkavimo vietų poreikis, kuris negali būti užtikrintas greta Pastato esančioje teritorijoje, gali lemti, kad viešbučio klientai vis tiek sieks parkuoti automobilius prie Pastato esančioje teritorijoje. Be to, nėra aiškus konkretus Pastato tūris bei plotas, įskaitant ieškovei ir VĮ „Lietuvos oro uostai“ tenkančias Pastato ploto dalis, o nurodytieji projektiniuose pasiūlymuose neatitinka faktinės situacijos, nėra susitarta dėl naujai atsiradusių bendrojo naudojimo patalpų naudojimosi tvarkos, nėra aiškus patekimas į naujai pristatomas patalpas. Kaip žinia, Pastate yra registruotos dvi patalpos, iš kurių viena priklauso ieškovei, o kita patikėjimo teise yra perduota VĮ „Lietuvos oro uostai“. VĮ „Lietuvos oro uostai“ patikėjimo teise valdomos patalpos yra išnuomotos iki 2021 m. ieškovės dukterinei įmonei – trečiajam asmeniui. Trečiasis asmuo atlikinėjo einamojo remonto darbus, keičiant Pastato bendrą plotą, bet, nors ir jai reikalaujant, iki šios dienos kadastrinių matavimų neatliko, nors patalpų, kurias nuomojasi trečiasis asmuo ir kurios priklauso VĮ „Lietuvos oro uostai“, plotas yra padidėjęs, šiuos matavimus iniciavo pati VĮ „Lietuvos oro uostai“, iš kurių matyti, kad yra padidėjęs VĮ „Lietuvos oro uostai“ patikėjimo teise turimų patalpų plotas, kadangi patalpos buvo padidintos balkonų sąskaita. Visas bendras VĮ „Lietuvos oro uostai“ patikėjimo teise valdomų patalpų plotas, nors matavimai neužbaigti bei nematuoti koridoriai, yra 4 334,81 kv. m., o ieškovės pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose nurodoma, kad toks plotas yra 4 246,91 kv. m., yra pasikeitę ir bendrojo naudojimo patalpų plotai (sukuriant naujas bendro naudojimo patalpas panaikinus pertvaras ar pan.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

8. Teismas konstatavo, jog ieškovė visiškai nepagrįstai ieškinyje nurodė, kad po jos 2017 m. spalio 20 d. Pastato rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų pateikimo atsakovei, atsakovė jai nepateikė nei sutikimų, nei savo pozicijos pagal Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatas siekiu įgyvendinti šią nuostatą. Priešingai, iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad šalys dalyvavo 2016 m. gruodžio 14 d. susitikime dėl Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatų, 2017 m. lapkričio 9 d. atsakovė informavo ieškovę, kad jai ieškovės vienašališkai nurodytos rekonstrukcijos sąlygos nėra priimtinos ir pakvietė ieškovę į konsultacines derybas, po kurių atsakovė ieškovei pateikė viešbučio plėtros preliminarias gaires, nurodydama, kad laukia iš ieškovės detalesnių komentarų dėl kiekvieno susitikime aptarto punkto. Taigi, atsakovė aiškiai išreiškė norą bei ketinimą dalyvauti Pastato rekonstrukcijoje ir ją finansuoti, atsakovė veikė aktyviai tarp šalių vykusių derybų metu, teikdama siūlymus siekė, jog būtų pasiektas bendraturčių susitarimas dėl Pastato rekonstrukcijos darbų realizavimo tvarkos, kaip tai įtvirtina Taikos sutarties 5.5.13 punktas – šalys Taikos sutarties 5.5.13 punktu yra įsipareigojusios veikti tikslu realizuoti Pastato rekonstrukcijos darbus būtent bendraturčių nustatyta tvarka, t. y. bendraturčių susitarimu, o bendraturčiai susitarimą gali pasiektu tik derybų keliu, kurios, esant skirtingai šalių vizijai, gali būti pasiekiamos tik abipusių nuolaidų būdu, derantis dėl konkrečių teikiamų sąlygų tikslinimo, keitimo, tačiau Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostata jokiu būdu neįpareigoja atsakovės duoti sutikimą ieškovės nurodomomis sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismo teigimu, vien tai, jog ieškovė nepritaria atsakovės siūlomai Pastato rekonstrukcijos darbų realizavimo tvarkai, sąlygoms ir teikia savo pasiūlymus (preliminarias gaires), kviečia toliau tartis dėl kiekvieno punkto, jokiu būdu nereiškia, jog atsakovė neturi realių ketinimų vykdyti Taikos sutarties 5.5.13 punktą, kaip kad nepagrįstai ieškinyje nurodė ieškovė. Būtent ieškovė kategoriškai atmesdama atsakovės jai pateiktus siūlymus dėl Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatų įgyvendinimo veikia nesąžiningai kito bendraturčio atžvilgiu, pažeidžia interesų derinimo principą ir siekia, kad būtent jos siūlomas variantas būtų atsakovės besąlygiškai priimamas. Tiek ieškovė, tiek atsakovė derybų eigoje teikė viena kitai siūlymus Pastato rekonstrukcijos kaštus dalintis proporcingai turimai nuosavybei ir atitinkamai tokiu būdu pasidalinti naujai pristatytas patalpas, tačiau galiausiai ieškovė savo poziciją pakeitė – siekia rekonstrukcijos kaštus finansuoti savo lėšomis ir pasididinti nuosavybės teisę tapdama visų naujai pristatytų patalpų savininke, tuo tarpu atsakovė yra likusi prie pozicijos Pastato rekonstrukcijos kaštus dalintis proporcingai turimai nuosavybei ir atitinkamai tokiu būdu pasidalinti naujai pristatytas patalpas.

10. Teismo įsitikinimu, įvertinus tai, kad po Pastato rekonstrukcijos Pastatas akivaizdžiai bus pagerintas, atsakovė, valstybei priklausantį turtą valdanti patikėjimo teise ir kurios ūkinė veikla yra Pastato nuoma, visiškai pagrįstai iškėlė preliminarią papildomą sąlygą, kad turėtų būti keičiamos ir Pastato nuomos sąlygos – didinamas nuomos mokesčio dydis trečiajam asmeniui. Teismas taip pat pastebėjo, kad šioje atsakovės iškeltoje preliminarioje sąlygoje aiškiai nurodyta, kad su sutikimu renovuoti ir rekonstruoti pastatą turi būti pakeistos esamos nuomos sutarties komercinės sąlygos būtent abiejų šalių susitarimu, keičiant nuomos mokesčio perskaičiavimo tvarką. Taigi, atsakovė siūlo tartis dėl nuomos sutarties keitimo sąlygų, vadinasi, nuomos mokesčio keitimo pradžios terminas yra paliktas šalių susitarimui, todėl ieškovės teiginį, jog atsakovė siekia rekonstrukciją atlikti trečiojo asmens lėšomis, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Be to, atsakovė valstybei priklausančias patalpas Pastate valdo patikėjimo teise ir tai ją įpareigoja kartu vadovautis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais valdant, naudojant šį turtą ir juo disponuojant. Teismo teigimu, ieškovei negali būti suteikiama privilegijuota padėtis įgyti daugiau turto valstybinėje žemėje be konkurso. Priešingu atveju, būtų pažeidžiami aukščiau išvardinti principai. Teismo teigimu, atsakovė teisėtai ir pagrįstai, veikdama kaip valstybei priklausančio turto patikėtinė, kurios ūkinė veikla šio turto nuoma, iškėlė preliminarią sąlygą šalių susitarimu keisti nuomos sutarties sąlygas, didinant nuomos mokestį. Tačiau ieškovė visiškai nesistengia derybų keliu pasiekti abi šalis tenkinantį variantą. Tuo tarpu, Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostata įpareigoja šalis Pastato rekonstrukcijos darbus realizuoti bendraturčių susitarimu, todėl, teismo nuomone, tokia aukščiau nurodyta atsakovės iškelta preliminari sąlyga galėtų būti koreguojama tęsiant derybas tikslu rasti kompromisą tarp šalių, o sprendimas dėl Pastato rekonstrukcijos negali būti priimtas vadovaujantis tik ieškovės interesais.

11. Teismas taip pat pastebėjo, jog ieškovės projektiniuose pasiūlymuose nurodyti Pastato plotas neatitinka faktinės situacijos, dėl ko, esant netiksliems projektiniams pasiūlymams, atsakovės sutikimas negali būti duodamas dar ir dėl šios priežasties. Vien tai, jog šalims derybų keliu vis dar nepavyksta rasti jas abi tenkinančio varianto dėl Pastato rekonstrukcijos – papildomų aukštų pristatymu, kad visas pastatas taptų penkių aukštų statiniu, nereiškia, kad ieškovei yra trukdoma naudotis jai priklausančiu daiktu. Be to, nei CK, nei joks kitas įstatymas nenumato nuosavybės teisės turėtojo absoliučios teisės dvigubai pasididinti savo turimą daiktą, ypač, kai kitas asmuo turi lygiai tokią pačią teisę pasididinti savo turimos nuosavybės plotą.

12. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovė byloje įrodė, kad Pastato rekonstrukcija ieškovės nurodytomis sąlygomis pažeidžia atsakovės teisėtus interesus bei viešosios teisės reikalavimus, jos nesutikimas yra protingai motyvuotas, ieškovės, kaip bendrasavininkės, teisių pažeidimai nenustatyti, todėl ieškovės ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovė bendra Lietuvos–JAV įmonė UAB „Adelita“ ir trečiasis asmuo UAB „AirInn Vilnius“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė kilusio ginčo iš esmės, o teisę išspręsti ginčą perdavė atsakovei. Teismas nesiėmė priemonių sprendime atsakyti į konkretų ginčui aktualų teisės klausimą, t. y. ar ginčo situacijoje atsakovė apskritai galėjo ieškovei kelti kokias nors sąlygas dėl Pastato rekonstrukcijos. Apeliantų teigimu, būtent atsakovė, ieškovei inicijavus derybas dėl Pastato rekonstrukcijos, ėmė siekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio – ieškovės – teisių suvaržymo sąskaita, t. y. pradėjo iš ieškovo reikalauti visų savo išlaidų (75 proc. dalies), patirtų Pastato rekonstrukcijos metu, kompensavimo, kas yra aiškiai nesuderinama su bendraturčių interesų pusiausvyros derinimo principu. Taigi, šiuo konkrečiu atveju šalims nepavyko susitarti, kadangi ieškovė nesutiko su jokiomis atsakovės nustatomomis sąlygomis mokėti už rekonstrukciją daugiau nei reikia pastatyti jai teksiančią naujai suformuotų patalpų dalį, t. y., ieškovės išlaidų proporcija bendroje rekonstrukcijos išlaidų sumoje turi visiškai atitikti tokią pačią Ieškovo gaunamų patalpų proporciją. Kadangi ieškovė negali reikšti reikalavimo įpareigoti atsakovę dalyvauti rekonstrukcijoje, ji inicijavo ieškinį, kuriuo siekia eliminuoti atsakovės pasyvumo pasekmes. Taigi tarp šalių yra kilęs aiškus ginčas, kurį pirmosios instancijos teismas ir turėjo išspręsti, o ne siųsti šalis dar pasiderėti.

Atsiliepimas

14.2. Atsakovė savo nesutikimą su ieškovės siūloma rekonstrukcija grindė tuo, jog tokia rekonstrukcija prieštaraus viešosios nuosavybės valdymo efektyvumo principui. Tačiau atsakovė jokiais įrodymais nepagrindė, kad jos dalyvavimas rekonstrukcijoje, jai patiriant 75 proc. visų rekonstrukcijos išlaidų, bus ekonomiškai labiau pagrįstas nei pasyvus dalyvavimas, kuomet atsakovė, nedarydama jokių išlaidų, gautų naujos kokybės Pastato dalį, todėl atsakovės atsisakymas suteikti leidimą ieškovei atlikti Pastato rekonstrukciją vienašališkai turėjo būti įvertintas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tokius teiginius laikė įrodytais.

14.3. Vien deklaruojamas ir nekonkretizuojamas, su bendraturčių interesų derinimo principu nesuderinamas atsakovės ketinimas dalyvauti rekonstrukcijoje negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas riboti ieškovės ketinimus tokią rekonstrukciją realizuoti. Atsakovė šioje byloje nereiškė priešieškinio, kitu būdu nekonkretizavo, kaip, kada ji realizuotų savo ketinimus. Be to, atsakovė savo apsisprendimą dėl rekonstrukcijos susiejo su AirInn mokėjimų padidinimu nuo sutikimo išdavimo momento.

14.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės projektiniuose pasiūlymuose nurodytas Pastato plotas neatitinka faktinės situacijos dėl ko, esant netiksliems projektiniams pasiūlymams, atsakovės sutikimas negali būti duodamas dar ir dėl šios priežasties, yra visiškai nepagrįsta ir deklaratyvi. Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju esamų patalpų pirmuosiuose aukštuose nustatyti kadastrinių matavimų neatitikimai neturi jokios reikšmės, kadangi rekonstrukcijos metu bus formuojamos visiškai naujos patalpos ant Pastato stogo.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Lietuvos oro uostai prašo ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-29 sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. Teismas vertindamas šalių pateiktus įrodymus ir argumentus, sprendė, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas suteikti teisę ieškovei atlikti rekonstrukciją, t. y. iš esmės sukurti naują turtą, tokio paties kaip ir turimos patalpos ploto be atsakovės sutikimo. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, nėra pagrindo suteikti ieškovei teisę atlikti Pastato rekonstrukciją be atsakovės sutikimo. Aplinkybė, jog teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje pažymėjo, kad bendraturčius tenkinantis sprendimas dėl Pastato rekonstrukcijos galėtų (turėtų) būti pasiektas jiems derantis bei ieškant kompromiso, o nesivadovaujant išimtinai tik ieškovo interesais, nereiškia, jog teismas ginčo neišsprendė.

16.2. Atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai pasiūlė, kad pastato rekonstrukcijos kaštus tiek ieškovė, tiek atsakovė dalintųsi proporcingai turimai nuosavybei. Tai, jog atsakovė, tardamasi dėl rekonstrukcijos sąlygų, iškėlė sąlygą dėl to, kad atitinkamai turėtų būti keičiamos ir rekonstruojamo turto nuomos sąlygos, anksčiau minėtos išvados nekeičia. Tai yra papildoma sąlyga, kuri keliama, atsižvelgiant į tai, kad rekonstrukcijos dėka būtų pagerintas nuomojamas turtas. Atsakovės įsitikinimu, juk atsižvelgiant į tai, kad rekonstrukcijos dėka nuomojamos patalpos Pastate būtų pagerintos, visuomeninės naudos principas reikalauja, kad būtų pakeistos ir nuomos sąlygos. Tai visiškai paaiškinama ir elementaria verslo logika. Taigi atsakovė, siekdama maksimalios investicijų grąžos, pateikė nurodytą preliminarią susitarimo dėl rekonstrukcijos sąlygą.

Šalies argumentai

16.3. Apeliantų teiginiai, kad kone dvigubai padidėjus jos asmeniniai nuosavybei, valstybei priklausantis turtas nesumažėtų, o atsakovė nepatyrusi išlaidų gautų iš dalies atnaujintą daiktą, nepaneigia atsakovės pozicijos, jog tokio pobūdžio rekonstrukcija pažeidžia įstatyme įtvirtintus visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principus. Rekonstrukcijos dėka ieškovei įgyjant iš esmės naują turtą, ji įgyja privilegijuotą padėtį lyginant su bet kokiais kitais asmenimis, kurie, norėdami įgyti turtą valstybinėje žemėje tokią teisę įgytų tik konkurso būdu. Be to, negali būti ignoruojama ir pasikeitusi Pastato nuosavybės teisių proporcija, dėl kurios atsakovės galimybės panaudoti turimą turtą savo nuožiūra, keisti jo paskirtį, pritraukti naujus investuotojus ar nuomininkus, tampa labai apsunkintos arba iš viso nebeįmanomos.

16.4. Tai, kad pagal teisinį reguliavimą valstybė (ir kiti viešosios teisės subjektai) civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais, nereiškia, kad tokių santykių šalims negalioja viešosios teisės imperatyvai. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė veikdami lygiomis teisėmis yra saistomi įstatyminio reguliavimo, todėl, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, sprendimas dėl Pastato rekonstrukcijos negali būti priimtas vadovaujantis tik ieškovės interesais. Nors reikalavimas (siekis atlikti rekonstrukciją be bendraturčio sutikimo), kurį yra pareiškusi ieškovė, yra kilęs iš civilinės teisės reguliuojamos srities, būtent viešosios teisės elementas šiose santykiuose lemia ribotą veikimo bei sprendimų priėmimo laisvę. Be to, ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).

16.5. Atsakovė aiškiai išreiškė norą bei ketinimą dalyvauti rekonstrukcijoje ir ją finansuoti, nepaisant to ieškovė siekia vienašališkai atlikti rekonstrukciją – tapti papildomai pastatytų patalpų savininke. Toks ieškovės reikalavimas, kuriuo prašoma suteikti teisę atlikti rekonstrukciją tik jai ir tik ieškovei tapti papildomai pastatytų patalpų savininku, pažeistų valstybės kaip turto savininko interesus.

16.6. Apeliantė (ieškovė) nenurodė ir neatskleidė, kokiomis sąlygomis ji pati ketina dalyvauti rekonstrukcijoje, t. y. kaip ji dengs rekonstrukcijos atsipirkimo kaštus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra pelno siekiantis asmuo, abejotina, kad ji tiesiog siekia neatlygintinai pagerinti teikiamas viešbučio paslaugas klientams, visiškai negalvodama apie tai, kaip tokios investicijos atsipirks ateityje.

16.7. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į projektinių pasiūlymų netikslumus, kadangi jie ne tik kad yra akivaizdūs, bet ir trukdantys atsakovei suformuluoti galutinę poziciją dėl Pastato rekonstrukcijos sąlygų priimtinumo, t. y. tinkamai įvertinti ir įsitikinti, ar ieškovės siūloma rekonstrukcija nesukels neigiamų pasekmių atsakovės teisėms ir interesams, o jeigu sukels, tai kokio pobūdžio ir masto tie pažeidimai būtų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

20. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

21. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

22. Byloje yra kilęs ginčas dėl teisės atlikti pastato rekonstrukciją pripažinimo bei jos įgyvendinimo be bendraturčio sutikimo.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

23. Ieškovė ir atsakovė valstybinės žemės sklype, esančiame adresu Rodūnios kelias 2, Vilnius, kurį patikėjimo teisės pagrindu valdo atsakovė, valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise viešbučio pastatą, esantį adresu Rodūnios kelias 8, Vilnius. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-602-232/13 patvirtino tarp UAB „Adelita“, valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto (dabartinis pavadinimas VĮ „Lietuvos oro uostai“), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „AirInn Vilnius“ sudarytą taikos sutartį, kurios 5.5.13 punkte nurodyta, kad valstybės įmonė Tarptautinis Vilniaus oro uostas ir UAB „Adelita“, veikdami savo kompetencijos ribose, įsipareigoja siūlyti priimti, derinti, perduoti tvirtinti tokius planus, teritorijų planavimo dokumentus ar jiems prilyginamus dokumentus, ar bet kokius kitus dokumentus, kurie sudarytų sąlygas Pastato bendraturčių nustatyta tvarka realizuoti Pastato rekonstrukcijos darbus – tikslu suformuoti viso Pastato perimetru papildomas patalpas tokiu būdu, kad visas Pastatas (viso perimetro ilgyje) taptų penkių aukštų statiniu. Atitinkamai, jeigu būtų rengiamas bet koks su Žemės sklypo ar jo dalies planavimu ir/ar matavimu susijęs dokumentas, Tarptautinis Vilniaus oro uostas tokiame dokumente siūlys numatyti šiame punkte aptartus sprendinius (I tomas, b. l. 54–108). Ieškovė, kreipėsi į atsakovę su 2016 m. spalio 5 d. raštu „Dėl taikos sutarties vykdymo“, kuriame nurodė Taikos sutarties 5.5.13 punkto nuostatą ir paprašė skirti atstovus į jungtinę darbo grupę, sudaromą Taikos sutarties tikslų (sukurti sąlygas Pastato rekonstravimui į penkių aukštų pastatą) (I tomas b. l. 109–111). 2017 m. kovo 21 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su raštu „Dėl taikos sutarties vykdymo ir ketinimų dėl koncesijos santykio“ (II tomas, b. l. 30-31). Atsakovė ieškovei 2017 m. birželio 8 d. rašte Nr. 4R-567 „Dėl taikos sutarties vykdymo ir koncesijos“ nurodė, kad 2016 m. gruodžio 14 d. tarp ieškovės ir atsakovės atstovų vyko susitikimas, kurio metu buvo sutarta, kad investicinių planų ir/ar bendraturčių tvarkos nustatymo klausimai gali būti sprendžiami paaiškėjus konkrečioms Vilniaus oro uosto strateginės plėtros sąlygoms koncesijos projekto kontekste (II tomas b. l. 56). Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2017 m. spalio 20 d. raštu „Dėl taikos sutarties nevykdymo ir pastato rekonstrukcijos“, kuriame nurodė, kad žodžiu pažadėtos surengti konsultacijos neįvyko, todėl ji priėmė sprendimą inicijuoti Pastato rekonstrukciją vienašališkai, pateikė susipažinimui bei pastabų pateikimui Pastato rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus ir paprašė pateikti rašytinius sutikimus pagal Pastato rekontrukcijos projektinius pasiūlymus Pastato rekonstrukcijai įvykdyti, taip pat informavo, kad yra pasirengusi iki 2017 m. gruodžio 1 d. dalyvauti tolimesnėse bendraturčių konsultacijose (I tomas b. l. 112–113). Atsakovė ieškovei 2017 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 4R-1058 „Dėl pastato rekonstrukcijos“ nurodė, kad Pastato rekonstrukcija ieškovės vienašališkai nurodytomis sąlygomis jai nėra priimtina ir pakvietė ieškovę į konsultacines derybas (I tomas b. l. 194). 2018 m rugpjūčio 28 d. atsakovė elektroniniame laiške ieškovei nurodė, kad kaip ir buvo sutarta paskutinio susitikimo metu, persiunčia jai aptartas viešbučio plėtros preliminarias gaires, kurios galėtų būti vertinamos kaip pirminės galimos išeities pozicijos tęsiant tolimesnes derybas ar diskusijas, ir laukia komentarų dėl aptartų punktų. Atsakovės pateiktose preliminariose gairėse, be kita ko, buvo nurodyta, jog viešbučio plėtros, renovacijos kaštus šalys dalinasi proporcingai turimai nuosavybei – atsakovei 75 proc., ieškovei 25 proc., naujai pastatomo ploto nuosavybės proporcija turi išlikti tokia pati – atsakovei 75 proc., ieškovei 25 proc. Pastato renovacija ir plėtra turi būti atlikta taip, kad būtų užtikrintas kiekvieno savininko nuosavybės dalies pilnas autonominis operavimas, įskaitant, bet neapsiribojant, įėjimus, parkavimą, laiptines, liftus ir pan. Kartu su sutikimu renovuoti ir rekonstruoti pastatą pastatant papildomus naudingus plotus turi būti pakeistos esamos nuomos sutarties komercinės sąlygos abiejų šalių susitarimu, keičiant nuomos mokesčio perskaičiavimo tvarką (II tomas II, b. l. 57-59). Ieškovė 2018 m. spalio 2 d. rašte „Dėl 2018-08-28 susitikimo metu jūsų pasiūlytų taikos sutarties vykdymo sąlygų (dėl pastato rekonstrukcijos)“ nurodė, kad teikia pastebėjimus dėl atsakovės pateikto pasiūlymo, nurodydama, kad pasiūlymo turinys suponuoja, jog atsakovė savo lėšas, išleistinas Pastato rekonstrukcijai, siekia išleisti ne iš savo resursų, o iš esmės „paimti“ jas iš UAB „AirInn Vilnius“, didinant jai nuomos mokestį, be to, net ir tuomet, kai Pastato naudojimas būtų reikšmingai apribotas dėl vykstančių statybos darbų, kuri apskritai neturi jokio teisinio/ūkinio santykio su atsakovės ir ieškovės įsipareigojimais dėl Taikos sutarties 5.5.13 punkto vykdymo, todėl tokia Taikos sutarties vykdymo sąlyga nepriimtina (II tomas, b. l. 60). Ieškovės UAB „Adelita“ ir trečiojo asmens „AirInn Vilnius“ vadovas yra tas pats asmuo, ieškovė yra trečiojo asmens akcininkė (II tomas, b. l. 17–21, 39–43) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog pastato rekonstrukcija ieškovės nurodytomis sąlygomis pažeidžia atsakovės teisėtus interesus bei viešosios teisės reikalavimus, atsakovės nesutikimas yra protingai motyvuotas, dėl to ieškovės ieškinį dėl teisės atlikti rekonstrukciją bei padidinti bendrąjį daiktą be bendraturčio sutikimo pripažinimo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

25. Apeliaciniu skundu ieškovė ir trečiasis asmuo (apeliantai) ginčija tokį pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą atmesti ieškovės ieškinį. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsprendė kilusio ginčo iš esmės, o teisę išspręsti ginčą perdavė atsakovei. Teismas nesiėmė priemonių sprendime atsakyti į konkretų ginčui aktualų teisės klausimą, t. y. ar ginčo situacijoje atsakovė apskritai galėjo ieškovei kelti kokias nors sąlygas dėl pastato rekonstrukcijos. Apeliantų nuomone, būtent atsakovė, ieškovei inicijavus derybas dėl pastato rekonstrukcijos, ėmė siekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio – ieškovės – teisių suvaržymo sąskaita, t. y. pradėjo iš ieškovo reikalauti visų savo išlaidų (75 proc. dalies), patirtų Pastato rekonstrukcijos metu, kompensavimo, kas yra aiškiai nesuderinama su bendraturčių interesų pusiausvyros derinimo principu. Taigi, šalims nepavykus susitarti, ieškovė pagrįstai siekia eliminuoti atsakovės pasyvumo pasekmes. Be to, atsakovės atsisakymas suteikti leidimą ieškovei atlikti Pastato rekonstrukciją vienašališkai turėjo būti įvertintas kaip nepagrįstas, kadangi atsakovė jokiais įrodymais nepagrindė, kad jos dalyvavimas rekonstrukcijoje, jai patiriant 75 proc. visų rekonstrukcijos išlaidų, bus ekonomiškai labiau pagrįstas nei pasyvus dalyvavimas, kuomet atsakovė, nedarydama jokių išlaidų, gautų naujos kokybės Pastato dalį. Pasak apeliantų, vien deklaruojamas ir nekonkretizuojamas, su bendraturčių interesų derinimo principu nesuderinamas atsakovės ketinimas dalyvauti rekonstrukcijoje negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas riboti ieškovės ketinimus tokią rekonstrukciją realizuoti, todėl ieškovės ieškinys turėjo būti tenkintinas.

26. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl teisės atlikti rekonstrukciją bei padidinti bendrąjį daiktą be bendraturčio sutikimo pripažinimo.

27. Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Esant minėtai nuostatai, bendras daiktas privalo būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visiems bendraturčiams bendradarbiaujant, derinant savo interesus priimtiniausiu jiems būdu, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).

28. Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus, veikdami pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškodami priimtiniausio jiems visiems sprendimo būdo, nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčių susitarimas leidžia užtikrinti stabilų ir ekonomišką daikto valdymą, naudojimąsi juo bei disponavimą. Bendraturčio sutikimo nedavimas siekiančiajam pradėti statybas kitam bendraturčiui, reiškia jų nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo atsiradimą.

29. Bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus, todėl suinteresuoti asmenys turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti remonto, statybų ir kitus darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš atliekamų darbų, t. y., nesutikimas turi būti protingai motyvuotas ir įrodytas, kad bendraturčio atliekami bendro turto pakeitimai pakeis esmines bendraturčio gyvenimo ar veiklos sąlygas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad rekonstrukcija lems esminį kito bendraturčio naudojimosi savo nuosavybe pablogėjimą arba pakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei numato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-695/2019). Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą pagrįstas, tenka atsisakančiam duoti sutikimą bendraturčiui.

30. Kitų statinio bendraturčių nesutikimas gali būti grindžiamas tuo, jog projekto pasiūlymų sprendiniai neatitinka statybos techninių dokumentų ar kitų panašaus pobūdžio teisės aktų reikalavimų, kita vertus, tai nereiškia, jog tokio pobūdžio argumentai yra vieninteliai argumentai, kuriais bendraturčiai gali įrodinėti savo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo grėsmę. Bendraturčiai, siekdami apginti savo teises ir (ar) teisėtus interesus nuo galimo jų pažeidimo, gali nurodyti įvairias priežastis ir remtis įvairiomis aplinkybėmis, atitinkančiomis jų interesus, pvz., kaip yra nurodęs kasacinis teismas, bendrų patalpų naudojimo pasikeitimo, klientų srauto atsiradimo ar pasikeitimo, naudojimosi daugiabučio namo įranga ar infrastruktūra (įėjimais, stovėjimo vietomis, šiukšlių išvežimu, energijos tiekimu ir kt.) kitimo ir pan. aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-695/2016).

31. Ieškovės ieškinyje ir apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovei paprašius atsakovės sukurti sąlygas pastato rekonstravimui į penkių aukštų pastatą ir įgyvendinti pastato rekonstravimo į penkių aukštų pastatą darbus, ir pateikus atsakovei pastato rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus, atsakovė į jos prašymus dėl Taikos sutarties vykdymo nereagavo. Derybos baigėsi be rezultatų, todėl Taikos sutartimi prisiimti įsipareigojimai 5.5.13 punkte nėra įvykdyti bei nėra pradėti atlikti jokie preliminarūs Taikos sutarties 5.5.13 punkto įgyvendinimui būtini veiksmai.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi bylos faktines aplinkybes atmeta šiuos ieškovės argumentus, kiek tai susiję su atsakovės pasyvumu, kaip visiškai neatitinkančius tikrovės. Priešingai nei teigia apeliantai, byloje yra daugiau nei pakankamai duomenų, kad atsakovė bendradarbiavo, teikė įvairius pasiūlymus, tačiau pati ieškovė juos kategoriškai atmetė. Tai patvirtina atsakovės 2017 m. birželio 8 d. raštas Nr. 4R-567 „Dėl taikos sutarties vykdymo ir koncesijos“, 2017 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. 4R-1058 „Dėl pastato rekonstrukcijos“, 2018 m rugpjūčio 28 d. atsakovės elektroninis susirašinėjimas su ieškove, taip pat vykusios derybos žodžiu (I tomas b. l. 194, II tomas b. l. 56-59).

33. Vertinant atsakovės atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste labai svarbu pažymėti, jog nepaisant ieškovo ir trečiojo asmens akcentuojamos kaip labai svarbios aplinkybės apie taikos sutartyje prisiimtą atsakovės prievolę pritarti pastato rekonstrukcijai, ignoruojama kita svarbi aplinkybė, jog minėtos taikos sutarties 5.5.13 punkte nurodyta, kad „<...> valstybės įmonė Tarptautinis Vilniaus oro uostas ir UAB „Adelita“, veikdami savo kompetencijos ribose, įsipareigoja siūlyti priimti, derinti, perduoti tvirtinti tokius planus, teritorijų planavimo dokumentus ar jiems prilyginamus dokumentus, ar bet kokius kitus dokumentus, kurie sudarytų sąlygas Pastato bendraturčių nustatyta tvarka realizuoti Pastato rekonstrukcijos darbus – tikslu suformuoti viso Pastato perimetru papildomas patalpas tokiu būdu, kad visas Pastatas (viso perimetro ilgyje) taptų penkių aukštų statiniu <...>“. Taigi, iš šios sutarties 5.5.13 punkto turinio yra visiškai akivaizdu, jog susitarimas yra itin deklaratyvus, jame nėra nustatyti konkretūs šalių ar juo labiau atsakovės įsipareigojimai pritarti projektui bet kokiomis ieškovės pasiūlytomis sąlygomis. Šalys tik buvo susitarusios siūlyti priimti, derinti, perduoti tvirtinti tokius planus, teritorijų planavimo dokumentus ar jiems prilyginamus dokumentus, kas kaip minėta ir buvo daroma tiek ieškovės, tiek atsakovės pastangomis. Dėl to, nesant aiškiai įvardintiems atsakovės įsipareigojimams, ieškovės teiginiai apie atsakovės besąlyginį įsipareigojimą duoti sutikimą, remiantis minėta taikos sutartimi, yra visiškai niekuo nepagrįsti, todėl atmetami.

34. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė byloje įrodė, kad pastato rekonstrukcija ieškovės nurodytomis sąlygomis pažeidžia atsakovės teisėtus interesus bei viešosios teisės reikalavimus, jos nesutikimas yra protingai motyvuotas, ieškovės, kaip bendrasavininkės, teisių pažeidimai nenustatyti.

35. Visų pirma, atsakovė valstybei priklausantį turtą valdo patikėjimo teise. Taigi atsakovė yra įstatymu įpareigota valdomu turtu disponuoti, siekiant maksimalios naudos (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis). Minėtoje teisės normoje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais. Nors valstybė dėl jai, kaip savininkei, būdingo subjektiškumo nuosavybės teises, siekdama užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, įgyvendina per atitinkamas institucijas, kurių veiklą reglamentuoja viešosios teisės normos, pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybė ir jos institucijos civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Tačiau šiuose santykiuose turi būti užtikrinta teisinga visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyra. Būtent tai, kad valstybės turtas yra viešosios nuosavybės objektas, lemia specifinį, tiek tokį turtą valdančio, tiek kitokias savo teises, kurios susijusios su tokiu turtu, įgyvendinančio subjekto veiksmus ribojantį reguliavimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad atsakovė yra valstybės turto patikėtinė, jos veiksmai dėl turto rekonstrukcijos turi atitikti griežtai laikantis imperatyvių įstatymo nuostatų. Todėl sutikimas rekonstruoti pastatą tik išimtinai ieškovės pasiūlytomis sąlygomis, net nesvarstant atsakovės pasiūlytų išsamių pasiūlymų, neatitinka minėtų teisės aktų reikalavimų, dėl to vien tai sudaro pagrindą vertinti atsakovės atsisakymą duoti sutikimą pastato rekonstrukcijai visiškai pagrįstu.

36. Antra, apeliantai sąmoningai ar dėl kitų nežinomų priežasčių, visiškai ignoruoja ir nepasisako (apeliaciniame skunde apie tai nenurodyta) dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų atsakovės aiškiai nurodytų nesutikimo priežasčių kiek tai susiję, su ieškovės ketinimais rekonstrukcijos kaštus finansuoti savo lėšomis ir pasididinti nuosavybės teisę tampant visų naujai pristatytų patalpų savininke. Atsakovės pateiktose preliminariose gairėse, be kita ko, buvo nurodyta, jog viešbučio plėtros, renovacijos kaštus šalys dalinasi proporcingai turimai nuosavybei – atsakovei 75 proc., ieškovei 25 proc., naujai pastatomo ploto nuosavybės proporcija turi išlikti tokia pati – atsakovei 75 proc., ieškovei 25 proc. Tuo tarpu ieškovės nesutikimas su jau turimo ploto proporcingumu neabejotinai neatitinka elementarių logikos bei teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, bendraturčių ir abipusio šalių interesų pusiausvyros derinimo principų reikalavimų (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 2 dalis).

37. Trečia, apeliantų argumentai, susiję su tuo, kad atsakovė apsisprendimą dėl rekonstrukcijos susiejo su UAB „AirInn Vilnius“ mokėjimų padidinimu nuo sutikimo išdavimo momento ar kad atsakovė šią rekonstrukciją darytų negavusi „išpirkos“ iš ieškovo yra visiškai niekuo nepagrįsti ir neturintys esminės teisinės reikšmės nagrinėjant ginčą dėl bendraturčio teisės atsisakyti duoti sutikimą pastato rekonstrukcijai (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė turtą valdo turto patikėjimo teise, o turto savininkas yra Lietuvos Respublika. Tad neabejotinai akivaizdu, jog po pastato rekonstrukcijos pastatas bus gerokai pagerintas (padidės pastato plotas), todėl atsakovė, valstybei priklausantį turtą valdanti patikėjimo teise ir kurios ūkinė veikla yra pastato nuoma, visiškai pagrįstai iškėlė preliminarią papildomą sąlygą, kad turėtų būti keičiamos ir pastato nuomos sąlygos trečiajam asmeniui UAB „AirInn Vilnius“, įvertinant ir tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo yra susiję (ieškovė yra trečiojo asmens akcininkė). Šiuos apeliantų teiginius paneigia ir tai, kad atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai 2018 m. rugpjūčio 28 d. preliminariose plėtros gairėse pasiūlė, kad pastato rekonstrukcijos kaštus bendraturčiai dalintųsi proporcingai turimai nuosavybei (II tomas b. l. 58). Be to, atmestini ir kiti apeliantų teiginiai dėl padidinto nuomos mokesčio skaičiavimo pradžios momento, kadangi tikslių terminų nuo kada galėtų būti skaičiuojamas naujas nuomos mokestis šalys nesusitarė, o atsakovė siūlė šias sąlygas pakeisti šalių susitarimu. Todėl apylinkės teismas visiškai pagristai, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, konstatavo, jog nuomos mokesčio keitimo pradžios terminas yra paliktas šalių susitarimui. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, ieškovei negali būti sudarytos prielaidos įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, kas reiškia ir veikimą visuomenės interesais.

38. Taip pat byloje apeliantai nepaneigė, kad iš esmės atsakovė atsisakė duoti sutikimą patalpų rekonstrukcijai dar ir dėl to, kad ieškovė nepateikė tinkamo projektinio pasiūlymo, t. y. pateiktas pasiūlymas neatitiko Statybos įstatymo ir statybos techninių reglamentų reikalavimų. Kadangi nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į apeliacinį skundą apie tai neužsimenama, apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių nenagrinėja (CPK 320 straipsnis).

39. Apeliantai nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko nurodo, jog apylinkės teismas neišsprendė kilusio ginčo, o sprendimą perdavė vienai iš šalių (atsakovei), kuri pati galės nuspręsti, kas yra teisingos sąlygos.

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokiems apeliantų argumentams nėra pagrindo pritarti, kadangi vėl gi apsiribojama tik deklaratyviais teiginiais.

41. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog pasikeitus faktinėms aplinkybėms, ieškovei nėra užkirstas kelias ateityje reikšti naują ieškinį su tapačiais reikalavimais. Tai reiškia, kad ieškovė, pateikusi pakoreguotus pasiūlymus dėl pastato rekonstrukcijos, atsižvelgiant į abiejų bendraturčių interesus ir atsakovei pakartotinai atsisakant pateikti sutikimą, turės teisę reikšti naują ieškinį teisme. Dėl to apeliantų teiginiai susiję su tuo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kreipimasis į teismą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu taptų nebeįmanomas yra visiškai nepagrįsti.

42. Antra, tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose ne kartą tiesiogiai pabrėžė būtent abiejų bendraturčių pareigą derėtis, ieškoti abu bendraturčius tenkinančio kompromiso, jokiu būdu nereiškia, kad atsakovo interesai iškeliami aukščiau ieškovo interesų, ar kad sprendimas dėl pastato rekonstrukcijos ir jos sąlygų ateityje priklausys išimtinai nuo atsakovo valios. Tai įpareigoja tiek įstatymai, tiek jau minėta formuojama teismų praktika (CK 4.75 straipsnis). Apylinkės teismas tik sprendė klausimą, ar šiuo konkrečiu atveju (pagal dabartinius ieškovės pasiūlymus) egzistuoja ieškovo teisė atlikti rekonstrukciją bei padidinti bendrąjį daiktą be atsakovo kaip bendraturčio sutikimo. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus ir argumentus, būtent šį ieškovo reikalavimą atmetė. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teismo sprendime nurodytus motyvus atskirti nuo viso teismo sprendimo konteksto ir interpretuoti juos kaip suteikiančius atitinkamų privilegijų vienam iš bendraturčių galimose derybose dėl pastato rekonstrukcijos ateityje.

43. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės projektiniuose pasiūlymuose nurodytas pastato plotas neatitinka faktinės situacijos yra nepagrįsta ir deklaratyvi. Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju esamų patalpų pirmuosiuose aukštuose nustatyti kadastrinių matavimų neatitikimai neturi jokios reikšmės, kadangi rekonstrukcijos metu bus formuojamos visiškai naujos patalpos ant pastato stogo.

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esamų patalpų kadastrinių matavimų neatitikimai nors ir neturi esminės reikšmės, sprendžiant šį konkretų ginčą dėl bendraturčio sutikimo, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į projektinių pasiūlymų netikslumus, kadangi jie gali turėti įtakos atsakovui sprendžiant dėl pastato rekonstrukcijos sąlygų priimtinumo, t. y. tinkamai įvertinti ir įsitikinti, ar ieškovės siūloma rekonstrukcija nesukels neigiamų pasekmių atsakovės teisėms ir interesams. Tai, kad jie neatitinka faktinės situacijos patvirtina byloje esantis susirašinėjimas tarp atsakovės ir trečiojo asmens ir kiti byloje esantys duomenys (III tomas b .l. 13-15, 24, I tomas b. l. 168, 172). O apeliantai teigdami, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, apsiribojo tik deklaratyviu niekuo nepagrindžiančiu teiginiu, nenurodant jokių priešingų duomenų byloje esantiems įrodymams ir teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškovės pateikti projektiniai pasiūlymai yra nepakankamai konkretūs, aiškūs ir tikslūs, kad atsakovei būtų galima objektyviai spręsti dėl galimų valstybės, kaip pastate esančių patalpų savininko, teisių ir interesų pažeidimų, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog esant netiksliems projektiniams pasiūlymams, atsakovės sutikimas negali būti duodamas dar ir dėl šios priežasties.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, tinkamai, tiksliai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliacinio skundo teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

47. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

48. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 1.361,98 EUR bylinėjimosi išlaidų, 2019 m. gruodžio 17 d. patirtų už advokatų profesinės bendrijos teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Šios atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl jos priteistinos iš ieškovės atsakovei.

49. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei valstybės įmonei „Lietuvos oro uostai“ (juridinio asmens kodas 120864074) iš ieškovės bendros Lietuvos-JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Adelita“ (juridinio asmens kodas 110488378) 1.361,98 EUR (vienas tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt vienas euras 98 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė