Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Aurelijaus Rauckio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Aurimo Naviko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 (devyniems) mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, L. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. B. 2019 m. spalio 8 d. apie 7.30 val. būdamas namuose, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu su sutuoktine L. J. panaudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą - vieną kartą ranka suduodamas į dešinio peties sritį, padarydamas kraujosruvą dešinio peties priekinėje dalyje, tokiu būdu nukentėjusiajai L. J. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. B. gynėjas advokatas Aurimas Navikas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir L. B. išteisinti nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

2.1. Skunde teigiama, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymai yra nepakankami kaltinamojo kaltei pagrįsti. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apie 2019 m. spalio 8 d. kaltinamojo atliktus smurtinius veiksmus nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti mažamečiai liudytojai J. B. ir A. B.. Kadangi mažamečių liudytojų parodymai ne tik nesutampa tarpusavyje ir nesudaro vieningos įvykio eigos visumos, bet iš esmės ir skiriasi nuo nurodytų nukentėjusiosios (dalyvavusių asmenų ir vietos aspektu). Todėl tikėtina, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios mažamečiai vaikai ikiteisminio tyrimo teisėjui pasakojo apie 2019 m. spalio 17 d. vykusį įvykį, kai kaltinamasis ranka pastūmė nukentėjusiąją metro atstumu nuo savęs, pažymint, kad mažametis liudytojas A. B. apklausos metu buvo nurodęs, kad tokių atvejų daugiau nebuvo, todėl šio liudytojo parodymus reikėtų vertinti ne tik kaip neįrodančius nukentėjusiosios nurodyto smurto atvejo 2019 m. spalio 8 d., bet ir jį paneigiančius, kartu atkreipiant dėmesį, kad A. B. parodymuose yra daug vidinių prieštaravimų, jog tais parodymais būtų galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nebandė išsiaiškinti, ar L. B. ir L. J. mažamečiai vaikai kalba ne apie 2019 m. spalio 17 d. įvykį, kuris nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, savo nuosprendyje nepaaiškindamas, kodėl liudytojais apklaustų mažamečių vaikų parodymus laiko patikimais, ypač 2019 m. spalio 17 d. įvykio kontekste, kai kaltinamasis buvo kaltinamas nukentėjusiajai sudavęs ranka į dešinio peties sritį, o abu liudytojai kalbėjo tik apie stūmimą, kuo kaltinamasis nagrinėtoje byloje nebuvo kaltinamas.

2.2. Skunde akcentuojama, kad teismas, grubiai pažeisdamas gynybos teises, atsisakė tenkinti kaltinamojo prašymą prijungti prie bylos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. spalio 24 d. Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriomis kaltinamasis siekė paneigti kaltinimo įrodymų patikimumą. Anketos buvo parengtos reaguojant į nukentėjusiosios 2019 m. spalio 17 d. pateiktą informaciją, kad jos sutuoktinis fiziškai ir psichologiškai prieš ją smurtauja vaikų akivaizdoje, tačiau iš anketų duomenų matyti, kad grėsmės vaikui lygis nebuvo nustatytas, kadangi kaltinamojo nepilnamečiai vaikai A. B. ir J. B. be tėvelių barimosi jokių smurto atvejų nenurodė, ir nebuvo nustatytas joks kitas rizikos veiksnys.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojos R. P. parodymai taip pat negali būti laikomi kaltinamojo kaltę įrodančiaisiais, kadangi minėtoji liudytoja, kaip matyti iš jos 2020 m. rugsėjo 14 d. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, apie kaltinamajam inkriminuojamą veiką žino tik tiek, kiek jai yra papasakojusi pati nukentėjusioji. Tuo tarpu nukentėjusiosios ir liudytojos R. P. parodymų sutapimas yra nulemtas vien tik nukentėjusiosios liudytojai kaltinamojo atžvilgiu išsakytų nusiskundimų, todėl toks parodymų sutapimas negali būti laikomas tikrovę objektyviai atspindinčiuoju ir kaltinamojo kaltę įrodančiuoju. Kita vertus, šios liudytojos parodymų apskritai negalima laikyti patikimais dėl ją ir nukentėjusiąją siejančių draugiškų santykių pažymint, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu yra sumokėjusi liudytojai R. P. 4000 Eur. Nors liudytoja teisiamojo posėdžio metu neigė, kad buvo gavusi pinigų iš nukentėjusiosios, tačiau kaltinamasis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs aukščiau nurodytą mokėjimą patvirtinantį dokumentą, siekdamas paneigti kaltinimo įrodymų patikimumą, tačiau pirmosios instancijos teismas, grubiai pažeisdamas gynybos teises, atsisakė prijungti šį įrodymą prie bylos.

2.4. Skunde pažymima, jog nėra jokio pagrindo laikyti patikimais ir pačios nukentėjusiosios duotus parodymus. Atkreipiant dėmesį, kad nukentėjusiosios nurodyto kaltinamojo atlikto veiksmo - sudavimo ranka jai į dešinio peties sritį, - kaip specialisto nustatytos tikėtinos sužalojimo priežasties, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Priešingai, vaizdo kamerų duomenų apžiūros protokole esantys 2019 m. spalio 8 d. vaizdo kamerų užfiksuoti duomenys kartu su nukentėjusiosios rašytomis SMS žinutėmis kaltinamajam, vienareikšmiai patvirtina L. B. pateiktą versiją, kad 2019 m. spalio 8 d. tarp jo ir nukentėjusiosios vyko žodinis konfliktas dėl vaikų vežiojimo į ugdymo įstaigas. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios duoti parodymai prieštarauja tarpusavyje, pažymint, kad nukentėjusioji 2020 m. rugpjūčio 17 d. teisiamajame posėdyje buvo nurodžiusi, kad žymę ant kūno pastebėjo apie pietų metą (jos pačios 2019 m. spalio 8 d. darytame garso įraše girdėti, kad ji iš karto po klausimo, kodėl kaltinamasis jai trenkė, pasakė, kad jai paraudo ir gali parodyti policijai). Ji taip pat buvo nurodžiusi, kad medikai, į kuriuos ji kreipėsi dar tą pačią dieną, kai patyrė smurtą, dėl sužalojimo konstatavimo, tą dieną sužalojimo žymių nematė ir patarė jai ateiti kitą dieną, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šį nukentėjusiosios nurodytą apsilankymą pas medikus, Valstybinės teismo medicinos tarnyba yra paneigusi (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius 2020 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat 2020 m. sausio 13 d. apklausiama nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kuria ranka kaltinamasis jai trenkė, motyvuodama tuo, kad įvykio metu buvo tamsu, ir ji negalėjo matyti, kuo jai buvo suduota, tačiau iš byloje esančių vaizdo kamerų užfiksuotų duomenų matyti, kad 2019 m. spalio 8 d. ryte namuose buvo šviesu ir tai tik parodo, jog nukentėjusiosios parodymai yra nenuoširdūs. Pažymint, kad nukentėjusioji apskritai yra linkusi kalbėti netiesą, ir tai patvirtina civilinės bylos, kurioje yra sprendžiamas nukentėjusiosios ir kaltinamojo santuokos nutraukimo klausimas, duomenys, susiję su vaikų mušimu. Nukentėjusioji civilinėje byloje yra nurodžiusi, kad ji vaikų nėra mušusi - „tiktai žaidusi pliaukšėdama su rankomis“, tačiau iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2019 m. gruodžio 16 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad nukentėjusiosios ir kaltinamojo mažametis sūnus A. B., apklausiamas policijoje dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos specialistui bei psichologui, buvo nurodęs, kad, kai mama užpykdavo, jam suduodavo per ranką savo ranka, ir tuo metu jam šiek tiek skaudėdavo. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėtą nutarimą, kuriuo kaltinamasis siekė paneigti nukentėjusiosios parodymų patikimumą, taip pat atsisakė prijungti prie bylos.

2.5. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusioji, motyvuodama, kodėl ji iš karto po jos nurodyto patirto smurto 2019 m. spalio 8 d. nesikreipė į policiją, vienur nurodė, kad nežinojusi apie galimybes kreiptis į policiją, kai tuo tarpu jos pačios darytame garso įraše girdisi, kad ji grasina policijai parodyti paraudusią vietą, tuo tarpu kitur nurodė, kad neturėjusi laiko kreiptis į policiją, kadangi ji parvedė vaikus iš mokyklos. Tačiau iš byloje esančio vaizdo kamerų duomenų apžiūros protokolo matyti, kad tą dieną nukentėjusioji turėjo galimybę kreiptis į policiją jei tik iš tikrųjų būtų patyrusi smurtą tiek per tą laiką, kai ji buvo namuose (nuo jos nurodyto smurto prieš ją panaudojimo iki 8.49 val., nuo 12.57 val. iki 15.53 val., nuo 18.30 val. iki dienos pabaigos), tiek per tą laiką kol ji nebuvo namuose (nuo 8.49 val. iki 12.57 val., nuo 15.53 val. iki 18.30 val.).

2.6. Skunde teigiama, kad nukentėjusiosios polinkį kalbėti netiesą ir apkalbėti kaltinamąjį 2020 m. rugsėjo 14 d. teisiamajame posėdyje yra atskleidusi ir liudytoja R. B., taip pat nukentėjusioji 2020 m. rugpjūčio 17 d. teisiamajame posėdyje yra nurodžiusi, kad kaltinamasis smurtavo prieš vaikus ir kelis kartus jiems buvo sudavęs, tačiau tokių atvejų abu mažamečiai vaikai nenurodė nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei, rengusiai 2019 m. spalio 24 d. Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą rodo ir jos nurodomas visiškai kitoks pokalbio su kaltinamuoju iš karto po įvykio turinys palyginti su jos pačios 2019 m. spalio 8 d. daryto garso įrašo duomenimis. Kadangi 2020 m. sausio 13 d. apklausiama nukentėjusioji buvo nurodžiusi, kad po smūgio sudavimo kaltinamasis jai sakė: „J., aš kalbėjau su vaiku, ar gali manęs nepertraukti“, o jai paklausius, kodėl jis jai trenkė, kaltinamasis, pasak nukentėjusiosios, pasakė: „Kodėl tu man sutrukdei kalbėtis su sūnumi?“. Tačiau iš nukentėjusiosios pateikto garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiajai paklausius kaltinamojo, kodėl jis jai trenkė, kaltinamasis atsakė, 1) kad jis jai netrenkė, 2) kad ji nemeluotų, 3) kad jai sakant šiam trenkus, kai jis to nedarė, jis iš tikrųjų galintis jai sutrenkti, jei tik ji norinti, 4) kad ji yra melagė. Taigi, kaip matyti, byloje esantis pačios nukentėjusiosios pateikto garso įrašo apžiūros protokolas rodo, kad nukentėjusioji klaidino teismą ar net melavo jam, teigdama, kad kaltinamasis, išgirdęs nukentėjusiosios klausimą, kodėl jis jai trenkė, dėl to teisinosi, kai iš tikrųjų jis neigė trenkęs nukentėjusiajai L. J..

2.7. Skunde pažymima, kad vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog nukentėjusioji ir kaltinamasis yra skyrybų procese, kuriame kaltinamojo nuteisimas nukentėjusiajai gali turėti esminę reikšmę tiek įrodinėjant sutuoktinio kaltę dėl šeimos iširimo, tiek sprendžiat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kadangi pati nukentėjusioji 2020 m. rugpjūčio 17 d. teisiamajame posėdyje yra pripažinusi, jog garso įrašą kaip tik ir darė dėl skyrybų bylos patarta teisininko.

2.8. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių specialistų išvadų, susijusių su nukentėjusiajai nustatyto sužalojimo priežastimi. Pažymint, kad teismo medicinos gydytojo P. P., esančio teismo ekspertų sąraše, parengta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismo apskritai liko neįvertinta kaip įrodymas, kartu atsisakant tenkinti ir kaltinamojo prašymą iškviesti liudyti teismo medicinos gydytoją P. P., kad būtų paneigti kaltinimo įrodymai.

2.9. Skunde teigiama, kad teismas neteisingai interpretavo ir namuose įrengtų vaizdo kamerų užfiksuotus vaizdus, susijusius su 2019 m. spalio 8 d. rytu. Iš kamerų užfiksuoto vaizdo matyti tik tai, kad nukentėjusioji L. J. prieina prie durų esančio veidrodžio, tačiau, priešingai, nei rašoma nuosprendyje, nematyti, kad ji būtent nuo dešinio peties atsmaukinėtų rūbus ir būtent dešinį petį ji apžiūrinėtų per veidrodį. Tai, kad kamerų yra užfiksuota, kaip ji praeidama prieš kamerą mėgina pajudinti dešinę ranką iš peties srities, anaiptol nereiškia, kad ji tą daro dėl patirto sužalojimo, nekalbant jau apie tai, kad toks elgesys prieš kamerą niekaip neįrodo kaltinamojo neteisėtos veikos atlikimą jos atžvilgiu, juo labiau, kai nukentėjusioji žinojo apie name įrengtas kameras. Taigi, taip interpretuoti kamerų užfiksuotus vaizdus galėjo tik teismas, kuriam byloje esantys įrodymai yra reikalingi ne sprendimui priimti, o savo išankstiniam sprendimui pateisinti. Teismo selektyvų įrodymų vertinimą savo išankstiniam sprendimui pateisinti rodo ir nukentėjusiosios daryto garso įrašo vertinimas - teismas iš to įrašo konteksto atsirinkinėjo tik tai, kas yra reikšminga kaltinimui pagrįsti, t. y. teismas, spręsdamas vizualinės aplinkybės nustatymo klausimą vertino tik tame įraše girdimą, tačiau teismo tendencingai suinterpretuotą klausimą kodėl vyras ją pastūmė (garso įraše anglų kalba yra girdimas klausimas „kodėl tu man trenkei?“), tuo tarpu tų garso įrašo duomenų, kurie kelia abejonių dėl nukentėjusiosios nurodytų kaltinamojo smurtinių veiksmų prieš ją atlikimo ar tuos veiksmus net paneigia, t. y. tame pačiame garso įraše girdimo kaltinamojo atsakymo, kad jis jai netrenkė, kad ji nemeluotų ir t. t., teismas visiškai nevertino. Beje, iš teismo tendencingai suinterpretuoto klausimo, kodėl vyras ją pastūmė, kai garso įraše anglų kalba yra girdimas klausimas „kodėl tu man trenkei?“, galima daryti išvadą, jog teismas, siekdamas pateisinti savo išankstinį sprendimą, šį įrodymą tiesiog „pritempinėjo“ iki mažamečio A. B. liudijimo apie tai, kad jis yra girdėjęs, kaip mama klausė tėčio, kodėl ją pastūmė. Todėl akivaizdu, kad visa tai nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismams priskirta teisingumo vykdymo funkcija.

2.10. Taip pat tendencingai šališką pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą rodo ir sprendimas kaltinamojo naudai nevertinti liudytojos R. B. parodymų dėl pastarųjų neobjektyvumo, kadangi, pasak teismo, ji yra ne tik kaltinamojo motina, kuri suinteresuota bylos baigtimi, bet ir priešiškai nusiteikusi nukentėjusiosios atžvilgiu. Kadangi teismas apie liudytojos R. B. parodymų neobjektyvumą sprendė vien tik pagal jos retoriką, parodymų esmę, teisme peržiūrėtus vaizdo įrašus ir jos neslėptą nusivylimą nukentėjusiąją kaip savo marčia, tačiau tų parodymų visiškai nevertino nei jų vidinio nuoseklumo, nei jų atitikimo kitiems byloje esantiems įrodymams aspektu. Pastaruoju aspektu įvertinus liudytojos R. B. parodymus, darytina išvada, kad jie iš esmės atitinka kaltinamojo parodymus bei byloje esančius vaizdo ir garso įrašų duomenis. Akcentuotina, kad teismo nurodytu (ne)suiteresuotumo bylos baigtimi aspektu liudytoja R. B. visiškai nesiskiria nuo liudytojos R. P.. Kartu atkreipiant dėmesį, kad pati nukentėjusioji liudytoją R. B. buvo nurodžiusi kaip tą, kurios akivaizdoje kaltinamasis smurtavo prieš nukentėjusiąją 2019 m. spalio 8 d. rytą, tuo tarpu liudytoja R. P. pati yra nurodžiusi, kad apie 2019 m. spalio 8 d. ryto įvykius ji žinanti tik tiek, kiek jai apie tai yra papasakojusi nukentėjusioji.

2.11. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas savo šališkumą pademonstravo ir atsisakydamas prie bylos prijungti kaltinamojo pateiktus jį teigiamai charakterizuojančius duomenis, nes pasak teismo, tie duomenys buvo pateikti jau po to, kai teismas 2020 m. spalio 6 d. protokoline nutartimi buvo paskelbęs apie įrodymų tyrimų pabaigą. Tačiau šie įrodymai kaltinamojo buvo pateikti 2020 m. spalio 9 d., o baigiamosios kalbos buvo pasakytos tik 2020 m. lapkričio 9 d., todėl teismas ne tik turėjo procesinę galimybę prijungti prie bylos tuos įrodymus, reikšmingus tiek kaltinamojo parodymų patikimumo vertinimo, tiek bausmės individualizavimo aspektu, bet ir privalėjo tą padaryti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 295 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, atnaujinęs įrodymų tyrimą.

2.12. Skunde nurodoma, jog teismo atsisakymas tenkinti kaltinamojo prašymą kviesti liudytoją, kurio parodymais kaltinamasis siekė paneigti kaltinimo įrodymus, teismo atsisakymas prijungti prie bylos kaltinamojo pateiktus įrodymus, kuriais jis siekė paneigti kaltinimo liudytojų parodymų patikimumą, byloje esančių įrodymų tendencingas interpretavimas siekiant pateisinti savo išankstinį sprendimą - rodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė kaltinamojo teisę į rungtynišką procesą ir gynybos teises, bet ir buvo šališkas. Ir įrodymų tyrimą, bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, atliko paviršutiniškai bei neišsamiai, faktines bylos aplinkybes vertino neturėdamas visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų duomenų ir nepateikė pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokias abejones dėl galimo teismo šališkumo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neįdėjo maksimalių pastangų užtikrinti įstatyme įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis L. B. ir jo gynėjas advokatas Aurimas Navikas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nukentėjusioji L. J. ir jos atstovė advokatė Daiva Jurevičienė bei prokuroras Andrius Brasas apeliacinį skundą prašė atmesti, o pirmosios instancijos teismo priimtą teisėtą bei pagrįstą nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

4. Nuteistojo L. B. gynėjo advokato Aurimo Naviko apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas L. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje savo sprendimą grindė nukentėjusiosios L. J. parodymais, liudytojų R. P., mažamečių A. B. ir J. B. parodymais, specialisto išvada bei vaizdo ir garso įrašuose užfiksuota medžiaga, taip pat kitais bylos duomenimis. Priimtame procesiniame sprendime apylinkės teismas tinkamai motyvavo išvadas, kodėl netiki liudytojos R. B. parodymais ir kritiškai vertina nuteistojo L. B. parodymus. Tačiau nuteistojo L. B. gynėjas advokatas nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu apeliaciniame skunde ginčija apylinkės teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų tyrimą bei vertinimą, teigdamas, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neturėdamas visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų duomenų, esančius įrodymus tendencingai interpretavo savo išankstiniam sprendimui pateisinti.

8. Teisėjų kolegija siekdama pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme atliko dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Pažymint, kad pagal suformuotą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti atitinkamas išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008). Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. spalio 12 d. R. P. su pranešimu kreipėsi į policiją nurodydama, kad jos draugės L. J. atžvilgiu jos sutuoktinis L. B. vartoja smurtą, t. y. antradienį (2019 m. spalio 8 d.) trenkė L. J. kumščiu į petį. Pranešėja taip pat nurodė, kad jos paraginta nukentėjusioji kreipėsi į teismo medicinos ekspertus, kur jai buvo išduoti tai patvirtinantys dokumentai. Pranešėja taip pat nurodė visas jai žinomas aplinkybes ir prašė bet kuriuo metu susisiekti su nukentėjusiąja (1 t., b. l. 9).

10. 2019 m. spalio 23 d. buvo paimtas protokolas - pareiškimas iš nukentėjusiosios L. J., kuriame ji nurodė, kad 2019 m. spalio 8 d. jai būnant namo antrojo aukšto svetainėje, kur sūnus skaitė knygą ir pasakius jam, kad šis eitų valgyti, stovėjęs šalia vyras L. B. atsisuko į ją ir pasakęs jos vardą rankos kumščiu smogė L. J. į dešinį petį. Nuo smūgio ji net žengtelėjo atgal ir pajuto stiprų skausmą, kurį juto visą savaitę. Paklausus vyro kodėl jis ją muša, jis pasakė, kad jeigu ji sako, kad jis ją mušė, tai tuoj jis ją sumuš. Ir tada vyras jai pasakė, kodėl ji jam trukdo kalbėtis su vaiku. Tuo momentu iš virtuvės atėjo sūnus J. B., kuris suprato ką nukentėjusioji pasakė, nors jis nekalba angliškai, tačiau suprato kas įvyko. Nukentėjusioji buvo susijaudinusi, todėl neprisimena ką jai sakė J., tačiau jis ją nuvedė į virtuvę toliau nuo vyro. L. J. teigimu įvykį matė L. B. mama (R. B.), tačiau jie abu tai neigia. Sūnus A. B. nematė, kaip vyras jai smogė, tik girdėjo, nes ji stovėjo jam už nugaros. Dėl šio įvykio nukentėjusioji kreipėsi į teismo medicinos ekspertus, kur jai buvo išduota specialisto išvada (1 t., b. l. 11-12).

11. Nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė tas pačias aplinkybes, jog jai pasakius sūnui, kad šis eitų valgyti, vyras atsisuko į ją, pasakė jos vardą angliškai ir trenkė jai į dešinį petį. Tuomet ji garsiai angliškai jo paklausė kodėl jis jai trenkė? Sūnus J. buvęs virtuvėje ir išgirdęs triukšmą priėjo prie L. J. ir nusivedė ją į virtuvę (1 t., b. l. 132-136). Apklausiama teisme nukentėjusioji patvirtino duotus parodymus bei nurodė, kad po smūgio buvo raudona dėmė, tą vietą skaudėjo apie savaitę laiko, buvo nepatogu (2 t., b. l. 177-180).

12. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas advokatas daug dėmesio skiria nukentėjusiosios duotų parodymų prieštaringumui ir nepatikimui, teigdamas, kad L. J. klaidino teismą ir, kad jos duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai vykstančio santuokos nutraukimo proceso kontekste. Išties teismų praktika formuojama taip, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017, 2017-11-21 Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje 1A-530-209/2017). Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad jie būtų nuoseklūs ir neprieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu aukščiau aptarti nukentėjusiosios L. J. viso proceso metu duoti parodymai yra nuoseklūs, vienodai nurodantys esmines L. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes dėl suduoto smūgio į dešinį petį. Tai, kad nukentėjusioji ne visų apklausų metu nurodė ką po suduoto smūgio tiksliai pasakė nuteistasis ar tai, kad skirtingai nurodė aplinkybes kada pamatė paraudusį petį bei kodėl iškarto nesikreipė į policiją ir pan. nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios duotais parodymais, pažymint ir tai, kad L. J. viso proceso metu kalbėjo ne savo gimtąja kalba, o tam tikrų aplinkybių nenurodymas buvo nulemtas ir apklausų metu užduodamų klausimų konteksto.

13. Tuo tarpu byloje pateiktas L. J. įvykio rytą darytas garso įrašas, kuris yra išvertas iš anglų ir kinų kalbos į lietuvių kalbą tik patvirtina nukentėjusiosios apklausų metu nurodytas aplinkybes bei papildo L. J. duotus parodymus. Garso įraše užfiksuotas nukentėjusiosios ir jos vyro pokalbis dėl vaikų nuvežimo ir pasiėmimo iš ugdymo įstaigų, pokalbyje epizodiškai dalyvauja ir nuteistojo motina R. B.. Nukentėjusiajai ir nuteistajam aiškinantis aplinkybes susijusias su vaikais, nukentėjusioji pakviečia sūnų A. valgyti, o L. B. sako, kad L. J. neliestų, tuomet L. J. sušunka kodėl jis jai trenkė? Jai skauda, klausia sūnaus A. ar šis matė, kaip tėtis mušė mamą? Sudavė smūgį. L. B. sakant, kad jis jai netrenkė, į pokalbį įsikiša ir L. B. motina R. B., kuri L. J. liepia užsičiaupti, taip pat sako, kad ko ji dabar kelia vaikus. Gaus į snukį, kaip reikiant. Liepia nevaidinti ir L. atžvilgiu pavartoja necenzūrinį žodį. Tuomet L. B. sako L. J., kad jeigu ji sako, kad jis jai trenkė, nors netrenkė, tai jis iš tikrųjų gali trenkti, jei ji nori. Nukentėjusioji ir toliau tvirtina, kad L. B. jai trenkė ir jis yra melagis, jai čia paraudo ir ji gali parodyti policijai, kad jis jai trenkė. Nukentėjusioji vienam iš vaikų sako, jog matai, kad čia raudona, tėtis trenkė. Anksčiau irgi buvo trenkęs. <...„Tėvas nėra geras vyras, muša moterį“>. L. B. taip pat sako, kad nukentėjusioji yra melagė ir, kad jis kalbėjo su vaiku. Po to vaikas klausia: kodėl raudona? Kodėl raudona? Toliau vyksta pokalbis tarp nukentėjusiosios ir vaiko nesusijęs su nusikalstama veika (1 t., b. l. 49-52; 2 t., b. l. 138-139; 3 t., b. l. 185, 188-192).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu garso įraše užfiksuotas pokalbis visiškai atitinka nukentėjusiosios 2019 m. spalio 23 d. protokole – pareiškime nurodytas aplinkybes, o girdimas vaiko klausimas: „kodėl raudona? kodėl raudona?“ tik patvirtina, jog mažametis matė nukentėjusiosios nurodomą paraudimą atsiradusį po smūgio. Ir nors 2019 m. lapkričio 4 d. apklausiami mažamečiai vaikai A. B. ir J. B. dėl mažametystės nesugebėjo tiksliai užfiksuoti visų įvykio aplinkybių ir vėliau jų atgaminti, negalėjo tiksliai papasakoti apie tos dienos įvykį, kalbėdami bendrai jiems žinomus faktus, nurodydami apie mamos pastūmimą į virtuvę, kuris galimai įvyko 2019 m. spalio 17 d. (1 t., b. l. 92-95). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog A. B. duodamas parodymus taip pat nurodė, kad tėtis kartais mamą muša ir stumdo. Prieš stumiant mamą tėtis irgi buvo mušęs, bet jis to nematė, tik girdėjo ir po to jam pasakė mama (1 t., b. l. 117-119). J. B. pasakojo, jog tėtis pastūmė mamą pataikydamas į dešinę ranką (1 t., b. l. 124-125), o apklausos pradžioje nurodė, jog mama sakė: „why you hit me?“ (kodėl tu man trenkei?), tik paskui pasitaisydamas pasakė, kad ne „hit me“, o „push me“ (kodėl tu mane stūmei?) (mažamečio liudytojo J. B. apklausos įrašo 3.07-3.12 min.), todėl tikėtina, jog J. B. buvo žinoma tiek apie mamos stūmimą, tiek apie trenkimą, kadangi mažametis patvirtino, jog anglų kalbos nesupranta. Nors šie mažamečių liudytojų duoti parodymai tiesiogiai nepatvirtina, kad būtent 2019 m. spalio 8 d. L. B. vieną kartą ranka sudavė L. J. į dešinio peties sritį, tačiau nuteistasis bylos nagrinėjimo metu išviso neigė kada nors L. J. atžvilgiu vartojęs smurtą, o nukentėjusioji nurodė, jog tai buvo pirmas atvejis, todėl tikėtina, kad A. B. nurodydamas apie mamos mušimą, o J. B. apie pataikymą į dešinę ranką, kalbėjo būtent apie fizinio smurto panaudojimą nagrinėjimu atveju.

15. Pažymėtina, kad ir 2019 m. spalio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina nukentėjusiosios patirtą sužalojimą. Išvadoje nurodoma, jog nukentėjusiajai L. J. nustatyta kraujosruva dešinio peties priekinėje dalyje, 6X4 cm plote, skersai - kraujosruva, violetinė rausvu atspalviu. Sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiriamosios nurodytomis aplinkybėmis (data, laikas - aplinkybių dalis). Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 46).

16. Kaltinamasis ir jo gynėjas pateikė konsultacinę specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad labai tikėtina, jog kraujosruva ant dešinio peties priekinės dalies nukentėjusiajai L. J. galėjo būti padaryta vėliau nei nurodė tiriamoji, nes rausvas kraujosruvos atspalvis būdingas iki pusės paros laiko po traumos, o nukentėjusiosios apžiūra atlikta daugiau kaip po paros laiko (2 t., b. l. 106-108). Atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas R. L. kuris parodė, kad kraujosruvų padarymo laikas vertinamas pagal spalvos kitimą, bet spalvos kitimą pasak jo reikia vertinti labai atsargiai ir ne tokiu tikslumu, kaip bandė ekspertas P. P.. Skirtinguose medicinos literatūros šaltiniuose labai įvairiai apibūdinamas kraujosruvų kitimo greitis ir atspalviai ypač pirmomis paromis. Iš 20 m. darbo teismo medicinos ekspertu praktikos, jis gali pasakyti, kad jeigu matosi žalsvas atspalvis tai galima sakyti, kad kraujosruva yra apie 3 parų senumo, bet iki 3 parų, kraujosruvų atspalviai labai varijuoja, gali būti rausvai mėlyna, melsvai rausva. Eksperto požiūriu, G. A. C. apibūdinimas, jog kraujosruva violetinė rausvu atspalviu, visiškai atitiktų tam laikotarpiui, kuris nurodytas įvykio aplinkybėse. Jeigu būtų pažymėta, kad žalsvas atspalvis, tada jis suabejotų. Spręsti pagal atspalvius rausvesnė, mėlynesnė tai pirmomis paromis reikėtų labai atsargiai ir taip kritiškai nevertinti, kaip nurodė ekspertas P. P.. Pažymint, kad taip pat yra faktoriai, kurie turi įtakos kraujosruvos gijimui: amžius, mityba, imunitetas, ligos, vartojami medikamentai, psichosocialinė būklė, lokalus poveikis, todėl jis pritaria G. A. C. išvadai. Jo teigimu, gali būti ir taip, kad visiškai nesimato jokios žymės, tik gali būti matomas paraudimas, patinimas, gali ir nieko nesimatyti, nors ir buvo kontaktas. Būna, jog kraujosruva atsiranda ir po 3-4 parų, jau būdama žalsva, nes iš giliau iškyla pigmentas (4 t., b. l. 37-38).

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 46) ir eksperto R. L. apklausa teisme visiškai patvirtina tai, jog sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis (data, laikas – aplinkybių dalis), neatsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas tik kitą dieną.

18. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme buvo iškelta nauja nuteistojo aplinkybių versija susijusi su nukentėjusiosios sužalojimu, kuris pasak L. B. galėjo atsirasti jam tupint prie sofos ir stojantis, kai nukentėjusioji buvo priėjusi prie sofos jam iš nugaros ir siekė vaiko. Šią versiją pasak kaltinamojo patvirtina ir apygardos teismui pateikta teismo medicinos papildoma konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad poodinė kraujosruva padaryta kietu buku daiktu galėjo būti padaryta L. B. stojantis iš tupimos padėties ir atsitrenkiant petimi į už nugaros virš jo buvusią palinkusią nukentėjusiąją L. J. (4 t., b. l. 62-63). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog konsultacinė išvada yra rekomendacinio pobūdžio ir vertinama tik tiek, kiek ji neprieštarauja byloje surinktiems ir įvertintiems įrodymams, jų visumai. Pažymėtina tai, kad tokių aplinkybių nebuvo nurodęs nei vienas proceso dalyvis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Tokių aplinkybių jog tėtis stojosi ir atsitrenkė į mamą, nenurodė ir L. B. bei nukentėjusiosios L. J. mažamečiai sūnūs. Šių nuteistojo nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir nukentėjusioji apklausiama apygardos teisme parodydama, kad prieš L. B. trenkiant jai, jis nuo jos buvo pusės metro atstumu, o sūnus tuo metu sėdėjo ant sofos ir skaitė knygą (4 t., b. l. 66). Todėl teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus nuteistojo iškeltą versiją dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių susijusių su stojimusi iš tupimos padėties ir atsitrenkimu į L. J. petį atmeta, kaip nepagrįstą (gynybinę), kadangi jos nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir ištirti duomenys.

19. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas vadovavosi liudytojos R. P. parodymais, kuriuos apeliaciniu skundu prašoma vertinti kaip nepatikimus, duotus suinteresuoto asmens, nes liudytoja yra nukentėjusiosios draugė. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl šios liudytojos parodymų pripažinimo įrodymais savo sprendimą apkaltinamajame nuosprendyje tinkamai ir išsamiai motyvavo įvertindamas tiek nukentėjusiosios parodymų patikimumą, tiek ir nukentėjusiosios bei liudytojos draugystę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. P. po įvykio sužinojusi apie nukentėjusiosios patirtą smurtą iš sutuoktinio pusės nedelsiant paskatino L. J. kreiptis į teismo medicinos ekspertus bei vėliau gavusi nukentėjusiosios pritarimą, pareiškimu kreipėsi į policiją. Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja nurodė tas pačias aplinkybes bei patvirtino, kad įvykio dieną nukentėjusioji jai paskambino ir pasakė, kad L. B. jai trenkė kumščiu į petį, liudytoja taip pat nurodė, kad nukentėjusiajai padarytą sužalojimą (dėmę) matė tą pačią dieną iš L. J. jai siųstos foto nuotraukos (1 t., b. l. 139-140; 2 t., b. l. 195-197). Iš aukščiau aptartų parodymų akivaizdu, jog liudytoja baudžiamojo proceso metu pasakojo ne tik jai žinomas aplinkybes sužinotas iš L. J., kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet ir pati matė nukentėjusiajai padarytą sužalojimą jai siųstoje foto nuotraukoje (1 t., b. l. 47), todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai pagrįstai vadovavosi šio liudytojos duotais parodymais. Pažymint, kad ir apeliaciniame skunde nurodomos nukentėjusiosios pinigų pervedimo aplinkybės R. P. nepaneigia šios išvados, kadangi nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino pinigų pervedimo aplinkybes susijusias su mokesčių mokėjimu ir tai, kad R. P. iš tų pinigų nieko nebuvo skirta, o pinigai buvo grąžinti atgal L. J. (3 t., b. l. 10). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Baudžiamojo proceso taisyklės nustato ikiteisminio tyrimo institucijų pareigą surinkti tiek asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, o teismo pareiga, juos įvertinti teisme ir daryti abejonių nekeliančias išvadas, dėl asmens kaltumo ar nekaltumo. Taigi šiuo atveju liudytojos R. P. duoti parodymai apylinkės teismo buvo ištirti ir įvertinti tinkamai.

20. Apkaltinamajame nuosprendyje taip pat buvo motyvuota, todėl netikima kaltinamojo motinos R. B. duotais parodymus nurodant, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi bei tai, kad jos duoti parodymai nėra objektyvūs. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs teisme duotų parodymų esmę ir retoriką bei liudytojos vaizdo įrašuose užfiksuotą akivaizdžiai reiškiamą priešiškumą nukentėjusiosios L. J. atžvilgiu. Ir nors liudytoja apklausų metu nurodė, jog jos sūnus jokio smurto L. J. atžvilgiu nevartojo, o tą rytą vyko tik žodinis jų aiškinimasis dėl vaikų vežimo į ugdymo įstaigas ir nukentėjusioji netikėtai pareiškė, kad L. B. ją mušė (1 t., b. l. 144-145; 2 t., b. l. 193-195), tačiau aukštesnysis teismas visiškai pritardamas apylinkės teismo padarytai išvadai atkreipia dėmesį, kad ir nukentėjusiosios teismui pateiktame garso įraše, darytame įvykio metu, girdimas R. B. liepimas užsičiaupti ir pasakymas, kad nukentėjusioji „gaus į snukį, kaip reikiant“ bei necenzūrinio žodžio vartojimas, tik patvirtina nuteistojo motinos nusistatymą L. J. atžvilgiu, todėl ji yra suinteresuotas asmuo bylos baigtimi ne tik kaip kaltinamojo motina. Teisėjų kolegija liudytojos R. B. parodymus vertina, kaip siekį padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais nesivadovauja.

21. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas negali būti laikomas nešališkumo principo pažeidimu, kadangi šališkumo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). Pažymint, kad bylos nagrinėjimo dalyvių prašymų tenkinimas, ar jų atmetimas, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-263-697/2017), todėl kaltinamojo ir jo gynėjo teiktų duomenų atsisakymas priimti konstatuojant, kad jie nėra susijęs su nagrinėjama byla (BK 270 straipsnis) arba jie pateikti pasibaigus įrodymų tyrimui, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar pažeidė rungimosi principą.

22. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad yra prašoma įrodymus vertinti selektyviai, atsietai vienas nuo kito, apeliacinės instancijos teisme iškėlė nukentėjusiosios sužalojimo versiją, kurią bandė patvirtinti pateikta teismui konsultacine specialisto išvada dėl sužalojimo laiko ir mechanizmo, teisės psichologijos specialisto išvadomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas analizuodamas byloje surinktus įrodymus, ir vertindamas jų visumą, tarpusavio sąsajas, padarė teisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą dėl L. B. kaltės buvimo jo veiksmuose. Apeliacinės instancijos teisme iškelta nauja versija dėl sužalojimo mechanizmo, visgi labiau parodo nuteistojo siekį savo poziciją priderinti prie byloje esančių surinktų ir įvertintų įrodymų, o tuo pačiu bandant išvengti atsakomybės.

23. Teisėjų kolegija įvertinusi nustatytų ir aukščiau aptartų duomenų visetą pagrįstai sprendžia, jog būtent L. B. atlikto smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, t. y. sudavė ranka nukentėjusiajai L. J. į dešinio peties sritį, taip sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvos dešinio peties priekinėje dalyje atsiradimu. Pabrėžiant, kad šios išvados nepaneigia nei skundo argumentai, nei apeliaciniame procese nuteistojo gynėjo iniciatyva pateikta teisės psichologijos specialisto išvada, iš kurios matyti, jog pagal gynėjo pateiktą bylos medžiagą joje teigiama, jog nukentėjusioji L. J. neatitinka smurtą artimoje aplinkoje patyrusios aukos požymių (4 t., b. l. 52-61). Teismas vertindamas šias išvadas atkreipia dėmesį į tai, kad teisės psichologijos specialistas teikdamas išvadas apsiribojo turima bylos medžiaga, tačiau visiškai netyrė pačios nukentėjusiosios, jos psichinio santykio su patirtais įvykiais, nevertino jos kultūrinių ypatybių, gyvenimo sąlygų, todėl išvadą vertinti kaip patikimą, turinčią įrodomąją reikšmę, paneigiančią byloje surinktus, įvertintus įrodymus tokius kaip mažamečių apklausas, jog „...tėtis mamą mušė, stūmė...“, pagaliau specialisto išvadą, kurioje konstatuotas nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas ir kt., nėra teisinio pagrindo. Nuteistąjį teigiamai charakterizuojanti medžiaga, grėsmės vaikui lygio nustatymo anketose neužfiksuotas smurto naudojimo atvejis bei kita medžiaga, kurios pagrindu buvo bandoma įrodinėti nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą (3 t., b. l. 55-98), taip pat nepaneigia nusikaltimo sudėties požymių buvimo, nuteistojo veikoje. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, jog L. B. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvai nėra teisinio pagrindo.

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020). Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

25. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

26. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartimi nuteistajam L. B. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Kristina Česnauskienė. 2021 m. kovo 16 d. teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam L. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 113,94 Eur išlaidų (3 t., b. l. 169-170). Tačiau teisėjų kolegija susipažinusi su bylos duomenimis nustatė, kad nuteistasis apeliaciniame procese naudojosi savo pasirinko gynėjo advokato paslaugomis, o gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės paslaugų buvo atsisakyta, todėl konstatavus, jog teisinės paslaugos nuteistajam L. B. nebuvo suteikto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

27. 2021 m. rugsėjo 22 d. teisme taip pat buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nukentėjusiajai L. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 418,50 Eur išlaidų (4 t., b. l. 76-78). Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos duomenimis nustatė, kad advokatė Daiva Jurevičienė nukentėjusiajai atstovavo penkiuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kurie truko 6 val. 20 min. ir kuriuose buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, taip pat įvertinusi tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, sprendžia, jog atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, teisingos ir proporcingos suteiktoms teisinėmis paslaugomis, todėl priteistinos iš L. B..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. gynėjo advokato Aurimo Naviko apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo L. B. valstybės naudai 418,50 Eur (keturis šimtus aštuoniolika eurų penkiasdešimt centų) nukentėjusiosios L. J. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.