Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistosios M. B. ir nukentėjusiojo P. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteista 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su P. B., įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo P. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. B. priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. B. priteista 24,12 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteista už tai, kad 2015 m. spalio 17 d., laikotarpyje nuo 07.41 val. iki 13.36 val., (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš sutuoktinį P. B., t. y. žodinio konflikto metu, būdama namo pirmame aukšte, įsiveržusi į kambarį dešinės rankos delnu sudavė P. B. į veidą, tęsdama savo veiką ranka apdraskė jam veidą ir dešinės pusės petį, tuo padarydama nukentėjusiajam P. B. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldama jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog įvertinus visus įrodymus, akivaizdu, kad netikėti apeliantės M. B. parodymais nėra pagrindo. Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl fizinio skausmo sukėlimo bei, vadovaujantis teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuotina, kad nėra pagrindo išvadai, jog M. B. mušė savo sutuoktinį bei savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios M. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiojo P. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistosios M. B. apeliacinio skundo

Nuteistoji M. B. apeliaciniame skunde teigia, kad ji nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes ji nemušė savo sutuoktinio ir jo neapdraskė, nesukėlė jam fizinio skausmo ir nepadarė nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo M. B. veiksmus kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog M. B. 2015 m. spalio 17 d., laikotarpyje nuo 07.41 val. iki 13.36 val., (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš sutuoktinį P. B., t. y. žodinio konflikto metu, būdama namo pirmame aukšte, įsiveržusi į kambarį dešinės rankos delnu sudavė P. B. į veidą, tęsdama savo veiką ranka apdraskė jam veidą ir dešinės pusės petį, tuo nukentėjusiajam P. B. sukeldama fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nors M. B. neigia padariusi šį nusikaltimą, tačiau aukščiau minėtas apylinkes patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo P. B. bei liudytojų F. S., I. P., Č. B. parodymai, specialisto paaiškinimai ir kiti rašytiniai bylos duomenys. O nuteistosios M. B. kaltės neigimas laikytinas gynybinio pobūdžio pozicija.

Pažymėtina, kad M. B. neneigia aplinkybės, jog 2015 m. spalio 17 d. rytą tarp jos ir sutuoktinio P. B. įvyko konfliktas. Šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai bei jo pateikta filmuota medžiaga, kurioje užfiksuotas sutuoktinių konflikto fragmentas, kai M. B., bandydama įeiti į kambarį, kuriame yra P. B., sulaužo durų rankeną ir kitas spynos dalis.

Be to, nukentėjusysis P. B. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad nuo pat ryto vyko žodinis konfliktas su sutuoktine. Vėliau sutuoktinė atėjo į darbo kambarį ir tęsė konfliktą. Neapsikentęs jis išvedė ją iš kambario ir užsirakino. Tuomet ji pradėjo daužyti duris, todėl P. B. jas atrakino. Įsiveržusi į kambarį sutuoktinė dešinės rankos delnu sudavė P. B. į veidą, po to apdraskė jam veidą ir dešinės pusės petį (t. 1, b. l. 41-43, 51-52, t. 2, b. l. 136-139). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė 2015 m. spalio 28 d. protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 1-2) bei 2016 m. rugsėjo 8 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 54-62).

Aplinkybę, kad nukentėjusįjį P. B. 2015 m. spalio 17 d. sužalojo jo sutuoktinė M. B., patvirtina ir liudytojų parodymai. Liudytojas Č. B. parodė, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 19-20 val., jam paskambino sūnus P. B. ir pasakė, jog jį apdraskė žmona. Spalio 18 d., apie 9 val. ryte, jis nuvažiavo į sūnaus namus ir matė, kad ant jo veido iš kairės pusės ant nosies ir viršutinės lūpos buvo įdrėskimai (t. 1, b. l. 73-75, t. 2, b. l. 141-142). Liudytoja F. S. parodė, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 17.00-17.30 val., jai paskambino jos sesuo F. G. ir pasakė, kad tarp M. B. ir P. B. įvyko konfliktas, paprašė atvažiuoti. Ji su vyru I. P. iš pradžių nuvažiavo į B. namus, o apie 20.00-20.30 val. nuvažiavo prie prekybos centro ,,BIG“, kur susitiko su P. B.. P. B. sakė, kad išvažiavo iš namų, nes vyksta konfliktai, M. B. jį apdraskė. Matė, kad P. B. buvo apdraskyta nosis, lūpa ir veidas (t. 1, b. l. 81-82, t. 2, b. l. 144-145). Liudytojas I. P. patvirtino, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 16-17 val., jo žmonai F. S. paskambino jos sesuo F. G., kuri pasakė, kad tarp M. B. ir P. B. įvyko konfliktas, paprašė atvažiuoti. Kai atvažiavo į M. B. namus, P. B. namuose nebuvo, namuose buvo M. B., vaikai ir F. G.. Pastaroji paaiškino, kad P. B. nori pasisavinti jos butą. Tuomet liudytojas paskambino P. B., susitarė susitikti prie prekybos centro ,,BIG“. Jam ir F. S. atvykus į susitikimo vietą, P. B. pasakė, kad tą pačią dieną su M. B. įvyko konfliktas. P. B. buvo apdraskyta nosis ir lūpa, nosis patinusi ir paraudusi. P. B. sakė, kad M. B. jį apdraskė (t. 1, b. l. 77-79, t. 2, b. l. 145-146).

Be to, M. B. kaltę įrodo ir kita bylos medžiaga. 2015 m. spalio 17 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės specialisto V. A. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 21.55 val., buvo gautas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės slaugytojos N. B. pranešimas telefonu, kad į ligoninę dėl galvos paviršinio sumušimo kreipėsi P. B., kuris paaiškino, jog namuose konflikto metu jį sužalojo žmona (t. 1, b. l. 3).

2015 m. lapkričio 30 d. apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėta P. B. asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė Nr. 2015/86554 ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G3636/15(01). Apžiūros metu teismo medicinos vyresnysis ekspertas J. M. P. pateikė išvadą, kad susipažinęs su jam pateiktais medicininiais dokumentais ir įvykio aplinkybėmis, jis daro išvadą, kad P. B. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje 2015 m. spalio 17 d. buvo nustatytas nosies patinimas, kuris galėjo būti trauminės kilmės, nosį paveikus kietu buku daiktu prieš kreipiantis medicininės pagalbos ir vertinamas nežymaus masto sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 36).

2016 m. spalio 17 d. papildomos apžiūros protokolu apžiūrėta P. B. asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė Nr. 2015/86554. Apžiūros metu teismo medicinos vyresnysis ekspertas J. M. P. pateikė išvadą, kad papildomai susipažinęs su jam pateiktais medicininiais dokumentais nustatė, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose yra dviejų gydytojų ir vienos slaugės įrašai. Gydytoja O. Ž. parašė, kad P. B. „nosis patinusi“. Diagnozė - nosies sumušimas. Gydytojas S. Š. nustatė diagnozę - galvos paviršinis sumušimas. Paciento slaugos istorijoje slaugytoja N. B. audinių vientisumo grafoje nurodė, kad yra „nubrozdinimai“ (t. 1, b. l. 40).

Iš byloje esančių P. B. fotonuotraukų ir 2017 m. gegužės 5 d. apžiūros protokolo matyti, kad grafiniame faile IMG_20151017_123722, sukurtame 2015 m. spalio 17, 11:37, dydis 175 KB, atvaizduota spalvota asmens dešinės pusės ranka su peties dalimi. Ant rankos odos paviršiaus vizualiai matosi galimai poodinės kraujosruvos; grafiniame faile IMG_20151019_203611, sukurtame 2015 m. spalio 17 d. 13:36, dydžio 802 KB, matomas vyro veidas. Ant nosies, virš dešinės pusės šnervės ir virš viršutinės lūpos matomi įdrėskimai (t. 2, b. l. 123-124, t. 3, b. l. 32-33, 47).

Pirmosios instancijos teisme teismo medicinos vyresnysis ekspertas J. M. P. paaiškino, kad susipažinęs su nukentėjusiojo P. B. medicininiais dokumentais, padarė išvadą, kad nukentėjusiajam 2015 m. spalio 17 d. buvo padarytas nosies sumušimas. Be to, ekspertas, darydamas prielaidą, kad jam teismo posėdžio metu pateiktos fotonuotraukos (t. 2, b. l. 123-124), darytos 2015 m. spalio 17 d., padarė išvadą, kad fotonuotraukose užfiksuoti sužalojimai vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 2, b. l. 139-141). Taigi, ekspertas patvirtino, kad 2015 m. spalio 17 d. nukentėjusiajam P. B. buvo padaryti nosies, viršutinės lūpos apdraskymai, dešinės rankos kraujosruvos ir nubrozdinimai, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Taigi, sistemiškai vertinant nurodytus duomenis, kiekvieną atskirai bei jų visumą, akivaizdu, kad M. B. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas (mušimas, draskymas), padariniai – fizinio skausmo sukėlimas bei nežymus sužalojimas, priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų ir kilusių padarinių; tiek subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – apeliantė, suduodama smūgius ranka, brėždama nagais, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Apeliantė skunde, kaip prieštaringus bei nepatikimus, vertina liudytojų Č. B., kadangi pastarasis yra nukentėjusiojo tėvas, bei F. S. ir I. P. parodymus, nes jie neva 2015 m. spalio 17 d. nebuvo atvykę į M. B. namus. Pažymėtina, kad liudytojas Č. B. parodė, jog 2015 m. spalio 17 d., apie 19-20 val., paskambino sūnus P. B. ir pasakė, kad jį sumušė žmona, kitą dieną atvykęs pas sūnų matė, kad jo veidas apdraskytas, nosis sumušta. Būtent šiuos parodymus vertino pirmosios instancijos teismas ir į juos atsižvelgė, nes juos patvirtina kita bylos medžiaga. Taip pat nėra pagrindo netikėti ir liudytojų F. S. bei I. P. parodymais, nes jie nuosekliai patvirtino, kad 2015 m. spalio 17 d. matė sužalotą P. B., detaliai nurodė padarytų sužalojimų lokalizaciją, pobūdį, kadangi tą pačią dieną, apie 20.30 val., susitiko su nukentėjusiuoju prie prekybos centro „BIG“, Vilniuje. Nebuvus susitikimo, liudytojai objektyviai negalėtų tokių aplinkybių apibūdinti ar paaiškinti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad pastarieji 2017 m. spalio 17 d. nebuvo atvykę į M. B. namus. Pažymėtina, kad F. S. yra M. B. giminaitė, 2017 m. spalio 17 d. į Vilnių atvyko būtent apeliantės motinos F. G. prašymu ir susitiko su nukentėjusiuoju jos iniciatyva. Iš kitų asmenų apie vykstantį konfliktą liudytojai sužinoti negalėjo. Todėl pastarieji neturi suinteresuotumo pasakoti nebūtus dalykus. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymų patikimumą, atsižvelgė ir į tai, kad F. S. ir I. P. buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Juolab, kad jų parodymus patvirtina kita bylos medžiaga.

Nors M. B. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojų F. G. ir G. G. parodymais apie tai, kad 2015 m. spalio 17 d. ant P. B. kūno ir veido sužalojimų nematė, tačiau teismas pagrįstai juos vertino ir atmetė kaip nepatikimus, kadangi F. G. ir G. G. parodymus paneigia bylos medžiaga. Liudytojos F. G. teisme, o G. G. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 15-16 val., nuvykusios į B. namus, ant nukentėjusiojo kūno ir veido nematė jokių sužalojimų, jų nematė ir kitą dieną. Šiuos liudytojų parodymus paneigia nukentėjusiojo parodymai, fotonuotraukos, apžiūros protokolas, iš kurių matyti, kad 2017 m. spalio 17 d., iki 13.36 val., nukentėjusysis jau buvau sužalotas, t. y. jam buvo apdraskytas veidas, ko objektyviai liudytojos nepastebėti negalėjo. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytoja G. G. 2015 m. spalio 18 d. nukentėjusiojo negalėjo matyti, kadangi iš Bendrosios pagalbos centro skambučio garso įrašo išklotinės matyti, kad ji minėtą dieną Bendrajam pagalbos centrui skambino iš savo namų, esančių Pašilaičių gyvenamajame rajone, bei nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), mušasi vyras ir žmona, pati į įvykio vietą negali nuvykti, nes prižiūri mažą vaiką.

Nors M. B. skunde teigia, jog nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas neįrodo jos kaltumo, tačiau pažymėtina, kad jame tiesiogiai užfiksuotas konfliktiškas jos elgesys, kuris pasireiškia agresyvumu, puolimu. Apeliaciniame skunde išsakytos dvejonės dėl vaizdo įrašo autentiškumo yra niekuo nepagrįstos, dėl to atmestinos. Be to, pirmosios instancijos teismas vien vaizdo įrašu negrindžia M. B. kaltės naudojus smurtą, tačiau pripažįsta, kad jis patvirtina buvus konfliktą tarp sutuoktinių. Tuo tarpu iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kuriuo laiku ir kokie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ne vien tiesioginiais, tačiau vertindamas ir netiesioginius įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliantė taip pat nurodo, jog Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje P. B. kaltinamas 2015 m. spalio 17 d., 16.00 val., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, 3 dalyje, M. B. ir nepilnamečio jų sūnaus D. B. atžvilgiu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia apeliantės kaltės.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino, kad M. B. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymius. Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantė, negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

Tuo tarpu patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir įvertinusi visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

BK 37 straipsnis numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017).

Nors baudžiamajame įstatyme nenurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

Taigi, pagal BK 37 straipsnį spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam P. B. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė įdrėskimais ant nosies ir viršutinės lūpos bei poodinėmis kraujosruvomis ant dešinio peties. Be abejo, ši žala – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos akivaizdu, jog jau iki vertinamo įvykio situacija buvo konfliktiška, tarp M. B. ir P. B. jau ne vienerius metus buvo susiklostę įtemti santykiai ir ne tik dėl M. B. veiksmų. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovui P. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, atsakovas P. B. įpareigotas netrukdyti ieškovei M. B. su vaikais naudotis gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 40-42). Iš LITEKO duomenų matyti, kad santuokos nutraukimo byla iki šiol neišnagrinėta. Taip pat nagrinėjant baudžiamąją bylą M. B. ir P. B. patvirtino, kad jų santykiai yra konfliktiški, jie nepasitiki vienas kitu, kaltina vienas kitą.

Vertinant šias aplinkybes, nors M. B. veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp jos ir nukentėjusiojo įsivyravę konfliktiški santykiai, tačiau ji tyčia suduodama smūgį ranka per veidą, brėždama nagais, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo, t. y. tokie veiksmai atlikti veikiant tiesiogine tyčia.

Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad eilinis sutuoktinių konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties, kurios tiksliai jie įvardinti net negalėjo. Po eilinio papriekaištavimo jis peraugo į nevisiškai adekvatų abiejų sutuoktinių elgesį, be kita ko, pasireiškusį provokavimu, abipusiais įžeidinėjimais, necenzūrinių žodžių vartojimu ir fiziniais veiksmais. Pažymėtina ir tai, kad pats P. B. provokavo M. B. pyktį užsirakindamas kambario duris. Tuo tarpu M. B. ketino dukrą vežti į dailės būrelį, todėl jai reikėjo užeiti į minėtą kambarį paimti dukros piešimo reikmenis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. B. yra fiziškai stipresnis asmuo, kuris konflikto metu susistumdė su už jį silpnesne moterimi.

Taip pat pažymėtina, kad po nagrinėjamo konflikto, tos pačios dienos popietę, apie 16.00 val. įvyko kitas konfliktas, po kurio M. B. iškvietė policiją, vėliau pateikė pareiškimą policijai dėl P. B. jai ir mažamečiui sūnui sukelto fizinio skausmo bei inicijavo baudžiamąjį procesą dėl jo neteisėtų veiksmų. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio (nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka) matyti, kad P. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 16.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, šeimyninio konflikto su savo sutuoktine M. B. metu, tyčia sugriebęs jos rankas ir jas spausdamas, padarė poodines kraujosruvas rankose, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl mažamečiam sūnui sukelto fizinio skausmo P. B. išteisintas. Be to, nukentėjusysis P. B. pareiškimą policijai pateikė 2015 m. spalio 28 d., t. y. po to, kai 2015 m. spalio 22 d. M. B. pateikė pareiškimą, kaltindama jį sukėlus fizinį skausmą. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad sutuoktinių santykiai buvo įtemti, konfliktiški, jie nesutarė, kaltino vienas kitą bei abu norėjo inicijuoti skyrybų procesą, todėl galimai tikėdamiesi sau palakaus sprendimo skyrybų byloje, inicijavo baudžiamuosius procesus.

Taigi, nors M. B. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veiką mažareikšme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje aplinkybės leidžia teigti, kad M. B. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl M. B. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš M. B. P. B. naudai priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašo priteisti 2000 Eur neturtinės žalos.

BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016). Remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nutraukus baudžiamąją bylą M. B. BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių M. B. veika pripažintina mažareikšme, P. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Taip pat nukentėjusysis P. B. prašė priteisti 2600 Eur turėtų procesinių išlaidų, kurias sudarė advokato atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidos.

BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai šiuo pagrindu nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis), proceso išlaidos iš jos negali būti išieškomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo P. B. (P. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendį.

Pritaikius BK 37 straipsnį, M. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą jai nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

P. B. civilinį ieškinį M. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių išlaidų išieškojimo atmesti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš M. B. 24,12 (dvidešimt keturis eurus 12 ct) eurų.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: nukentėjusiojo P. B. kompiuterį HP Compag nc 6400s/Nr. 710QK6 ir mobiliojo ryšio telefono Blacberry atminties kortelę, saugomus prie bylos, grąžinti nukentėjusiajam P. B..