Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei E. J. (E. J.) dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jiems priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, prašė: 1) pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8594-512/2017 dalį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir nustatyti nepilnamečio vaiko A. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnamečio vaiko A. M. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu; 2) pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8594-512/2017 dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams priteisimo ir priteisti iš atsakovės nepilnamečio vaiko A. J. išlaikymui po 350 Eur, nepilnamečio vaiko A. M. J. išlaikymui – po 450 Eur kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės; 3) nustatyti ieškovui uzufrukto teisę tvarkyti nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas lėšas; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

5. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

6. Nagrinėjamu atveju ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuria atmestas jo ieškinio reikalavimas dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, taip pat iš atsakovės nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteista 315 Eur per mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis. Teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu, šalys neskundžia. Taigi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pakeisti dukters gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, taip pat sprendimo dalies dėl išlaikymo sūnui priteisimo jo dydžio aspektu teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo

7. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-8594-512/2017, buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių; jos 6 punkte šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko A. M. J., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su atsakove E. J.. Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pakeisti nepilnamečio vaiko A. M. J. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad atsakovė su nepilnamečiu vaiku A. M. J. be rašytinio ieškovo sutikimo išvyko nuolatos gyventi į (duomenys neskelbtini); kur tiksliai atsakovė gyvena su nepilnamečiu vaiku, nustatyti neįmanoma, nes su atsakove susisiekti nepavyksta; kelis kartus, pasinaudojus „Viber“ programėle, ieškovui pavyko susisiekti su dukra, ji patikino, kad šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), į Lietuvą negrįš, visą laiką būna namuose; vaikui būtina logopedo, psichologo, socialinio pedagogo pagalba, kadangi mergaitei yra nustatyti dideli specialieji poreikiai; ieškovo žiniomis, šiuo metu jokia pagalba vaikui nėra teikiama. Ieškovo nuomone, atsakovė netinkamai vykdo savo kaip motinos pareigas tinkamai auklėti nepilnametį vaiką ir juo rūpintis.

8. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).

9. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 23 punktas).

10. Teismai, spręsdami klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti tiek vaiko norus ir pažiūras, tiek kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, taip pat kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

11. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas).

12. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

13. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko kaip sveikos, dorovingos, tvirtos ir intelektualios asmenybės raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan.

14. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

15. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalių santuoka nutraukta 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu bendru sutarimu, taip pat patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių; jos 6 punkte šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko A. M. J., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su atsakove E. J.. Iš ieškovo paaiškinimų ir bylos medžiagos matyti, kad toks šalių susitarimas buvo realiai vykdomas, taigi mažiausiai nuo (duomenys neskelbtini) amžiaus iki pat šiol šalių dukra gyvena su atsakove. 2022 metų rugsėjo mėnesį atsakovė su dukra išvyko į užsienį ir nuo to laiko (taigi metus laiko) gyvena užsienio valstybėje – tikėtina, (duomenys neskelbtini).

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pagrindo pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes byloje nenustatyta, jog nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas yra pateisinamas ir būtinas.

18. Ieškovas, prašydamas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip vieną iš argumentų nurodė, kad pagrindas pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą yra tas, jog vaikas buvo neteisėtai atsakovės išvežtas į užsienio valstybę, todėl buvo pažeisti ne tik vaiko interesai, bet ir skyrium gyvenančio tėvo teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo ir aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. prieš Bulgariją). Be to, aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau nei vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas).

19. Kaip nagrinėjamu atveju pabrėžė pirmosios instancijos teismas, nors ieškovas nesutiko ir nesutinka su atsakovės sprendimu išvykti kartu su dukra gyventi į (duomenys neskelbtini), vaikas nėra grąžintas į Lietuvą, duomenų apie vykstančias vaiko grąžinimo procedūras byloje nėra ir, kaip nurodė Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė, bendradarbiavimas su (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos institucijomis šiuo metu neįmanomas ir nevyksta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nepilnametis vaikas A. M. J. turi (duomenys neskelbtini); sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl šio sutrikimo vaiko reakcija į bet kokį pasikeitimą, susijusį su ryšiais su tėvais, gali būti jautresnė ir sukelti nepageidaujamų padarinių vaiko raidai, psichinei sveikatai. Pabrėžtina, jog, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad nepilnametė dukra mažiausiai nuo 2017 metų, kai buvo nutraukta šalių santuoka, gyvena su mama, taigi tarp mamos ir dukters neabejotinai yra susiformavęs pastovus ir nuolatinis emocinis / psichologinis ryšys; vien fizinės gyvenamosios vietos pakeitimo faktas nėra pakankamas kriterijus pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš tėvu; toks sprendimas gali būti priimtas tik nustačius, kad tai yra pateisinama ir būtina, siekiant užtikrinti geriausius nepilnamečio vaiko interesus ir poreikius.

20. Kaip nagrinėjamu atveju nurodė pirmosios instancijos teismas, išklausyti nepilnamečio vaiko A. M. J. nuomonės teismas galimybių neturėjo, konkrečių duomenų, patvirtinančių vaiko norą gyventi su tėvu, byloje nėra. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma; vaiko nuomonė yra tik viena iš jų, tačiau ne visa lemianti; įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai jo noras prieštarauja jo interesams. CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ieškovo pateikti argumentai dėl vaiko nuomonės kaip vieno iš kriterijų nusprendžiant dėl jo gyvenamosios vietos reikšmės iš esmės atitinka tiek teisinį reglamentavimą, tiek kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu, tačiau pabrėžia, jog tai, kad byloje neišklausyta vaiko nuomonė ir nenustatyta, kad jis būtų išreiškęs norą gyventi su tėvu, nebuvo lemiantis veiksnys netenkinti ieškovo reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes įvertino visų kriterijų, reikšmingų šiam klausimui išspręsti, visumą ir nenustatė egzistuojant pagrindą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą.

21. Bylą nagrinėjęs teismas aiškinosi, ar nepilnamečio vaiko motina užtikrina saugų, stabilų ir disciplinuotą vaiko gyvenimą. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, duodamas paaiškinimus, patvirtino, kad vaikas nuo 2022 metų lapkričio mėnesio pabaigos savo dabartinėje gyvenamojoje vietoje mokosi, o šalių nepilnametis vaikas A. J., išklausytas teismo posėdyje, nurodė, kad su seserimi bendrauja per „Viber“ programėlę; sesei sekasi gerai. Taigi duomenų, kad atsakovė nesirūpintų vaiko poreikiais, kad vaiko gyvenamoji aplinka užsienio valstybėje būtų nesaugi, nestabili, byloje nėra.

22. Ieškovas, nurodydamas, kad yra pagrindas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, turėjo įrodyti, jog dabartinė aplinka, kurioje vaikas gyvena, tapo jam nesaugi, tačiau ieškovas kaip esminį argumentą iš esmės pateikė tik tą faktą, kad vaikas į užsienio valstybę buvo išvežtas be ieškovo sutikimo; įrodymų, sudarančių prielaidas nuspręsti dėl sąlygų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovas byloje neįrodė, jog dabartinėje vaiko gyvenamojoje vietoje aplinkybės pasikeitė iš esmės, t. y. kad ši aplinka pasidarė iš esmės nesaugi vaikui ir tolimesnis vaiko gyvenimas su atsakove neatitinka reikalavimų normaliam vaiko vystymuisi. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas tiek materialiosios teisės normų dėl sąlygų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą nustatymo, tiek proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat tėvų gyvenimo skyriumi pradžios buvo nustatyta kartu su motina, todėl, siekiant ją pakeisti, turėjo būti pateikti tikrai reikšmingi įrodymai, sudarantys pagrindą iš naujo svarstyti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.

23. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog šiuo metu mergaitė yra atskirta ne tik nuo ieškovo, bet ir nuo savo brolių, kurie abu gyvena Lietuvoje. Ieškovo nuomone, teismas pažeidė Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalies nuostatą dėl nepilnamečių vaikų teisės bendrauti su giminaičiais, neužtikrino, jog broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų. Teigia, jog sesers ir brolių ryšys yra labai artimas ir glaudus, jų išskyrimas pažeidžia visų vaikų interesus. Pasisakydama dėl šio argumento, kolegija pažymi, jog D. J., gimęs (duomenys neskelbtini), yra pilnametis; iki teismo sprendimo priėmimo nepilnamečio A. J. gyvenamoji vieta taip pat buvo nustatyta su motina, tačiau jis su motina į užsienį neišvyko, liko Lietuvoje. Išklausytas teismo posėdžio metu A. J. nurodė, kad jam patinka gyventi tiek su mama, tiek su tėvu, tačiau jis nori gyventi Lietuvoje; vaikas nurodė, kad su tėčiu gyventi sekasi gerai; brolis su seserimi gyvena (duomenys neskelbtini); su seserimi ir mama A. J. bendrauja per „Viber“ programėlę. Taigi vaikas palankiai atsiliepė apie abu tėvus, kartu nurodydamas, kad dabartinėmis gyvenimo su tėvu Lietuvoje aplinkybėmis yra patenkintas ir šiuo metu nenori jų keisti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad A. J. yra beveik (duomenys neskelbtini), todėl sugeba aiškiai suformuluoti savo pažiūras ir išreikšti norą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko nuomonę įvertino kaip vieną iš esminių aplinkybių jo gyvenamajai vietai pakeisti ir nustatyti ją su tėvu. Kolegija pabrėžia, jog brolių ir seserų ryšys neabejotinai yra svarbus, tačiau tokioje situacijoje, kai vienas iš vaikų išreiškė norą, kad jo gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu, ir teismas rėmėsi šia nuomone kaip viena iš esminių aplinkybių pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nusprendžiant dėl pagrindo pakeisti kito vaiko, kurio nuomonė byloje nenustatyta, gyvenamąją vietą, vertintini visi reikšmingi šiam klausimai išspręsti kriterijai (brolių ir seserų ryšio užtikrinimas yra tik vienas iš jų), kurie vertintini per geriausių vaiko interesų prizmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nepilnametei dukrai nustatytas (duomenys neskelbtini), pastovaus ryšio su suaugusiuoju, su kuriuo mergaitė gyvena jau daugelį metų, užtikrinimas yra ypač svarbus. Ieškovui neįrodžius, jog dabartinė aplinka, kurioje vaikas gyvena, tapo jam nesaugi, vien tik ryšio tarp brolio ir sesers užtikrinimas tokiu būdu, kad jiems būtų sudaryta galimybė gyventi kartu, nėra tas lemiantis veiksnys pakeisti to iš vaikų gyvenamąją vietą, dėl kurio nenustatyta kitų pagrindų ją pakeisti. Kita vertus, kolegija pabrėžia, jog brolių ir seserų ryšys yra neabejotinai svarbus ir reikšmingas vaiko kaip socialiai ir emociškai stabilios asmenybės vystymuisi, todėl tėvai turi dėti visas įmanomas pastangas, kad vaikams būtų sudaryta galimybė bendrauti tarpusavyje, o nesutarus šiuo klausimu galimybė vaikams bendrauti gali būti užtikrinama per bendravimo tvarkos institutą.

24. Ieškovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia vienam iš tėvų išvežti nepilnametį vaiką nuolatiniam gyvenimui į kitą valstybę be rašytinio kito tėvo sutikimo; tai yra ne tik ieškovo kaip tėvo teisių suvaržymas, tai yra nusikalstama veika; ieškovas iki šios dienos neturi tikslios informacijos apie vaiko buvimą vietą, nors byloje yra nustatytas faktas, kad atsakovė šiuo metu su nepilnamete dukra yra (duomenys neskelbtini); ieškovas nieko nežino apie vaiko sveikatos būklę, gyvenimo sąlygas, ar ji gauna jai būtiną socialinę, psichologinę, medicininę pagalbą. Kolegija jau įvertino vaiko neteisėto išvežimo į užsienio valstybę fakto reikšmę, nusprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tačiau pažymi, jog, pagal CK 3.170 straipsnio 1 dalį, tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Ieškovo bendravimo su dukra tvarka buvo nustatyta teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jų auklėjime tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.

25. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos pakeitimo; netenkinus šio reikalavimo, nebuvo pagrindo patenkinti reikalavimą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo iš atsakovės.

Dėl išlaikymo dydžio

26. Kaip nustatyta, Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2SP-8548-512/2022, patvirtintos šalių taikos sutarties 1 punkte šalys buvo susitarusios, kad sūnaus A. J. išlaikymui tėvas A. J. įsipareigoja teikti išlaikymą kas mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis po 250 Eur nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki sūnaus pilnametystės iki einamojo mėnesio 20 d., o sutarties 2 punkte – jog dukters A. M. J. išlaikymui tėvas A. J. įsipareigoja teikti išlaikymą kas mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis po 350 Eur nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki dukters pilnametystės iki einamojo mėnesio 20 d. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės sūnaus išlaikymui po 350 Eur per mėnesį. Teismas patenkino dalį reikalavimo ir iš atsakovės sūnaus išlaikymui priteisė po 315 Eur per mėnesį. Ieškovas skundžia šią teismo sprendimo dalį.

27. Ieškovas nurodo, jog pareikšdamas reikalavimą dėl sūnaus išlaikymo priteisimo rėmėsi faktiniu vaiko išlaikymo dydžio skaičiavimu. Pagal ieškovo preliminarius skaičiavimus, sūnaus išlaikymui per mėnesį reikia apie 800 Eur. Išminusavęs valstybės skiriamas lėšas, ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 350 Eur sumos išlaikymą. Ieškovo vertinimu, teismas savo iniciatyva be pagrįstų argumentų sumažino prašomą priteisti išlaikymą iki 315 Eur. Teismas sprendime faktiškai neargumentavo, kokiu pagrindu ir motyvais priteisė sūnaus išlaikymui tik ½ minimalios mėnesio algos. Sūnui šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), vaikas labai auga ir rūbus reikia pirkti kas sezoną. Kainos Lietuvoje sparčiai kyla, vaikas lanko būrelį, nuo rudens planuojami papildomi užsiėmimai su korepetitoriais, todėl, ieškovo nuomone, jo prašomas priteisti išlaikymo dydis yra realus, protingas ir atitinka tokio amžiaus vaiko poreikius. Atsakovė šios sumos neginčijo, neneigė fakto, kad tokia suma būtina vaikui išlaikyti, savo skaičiavimų nepateikė, nors apie teisme pradėtą civilinę bylą jai tikrai yra žinoma; tai leidžia teigti, kad atsakovė sutiko su ieškovo nurodyta išlaikymo dydžio suma. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė šiuo metu yra visiškai nusišalinusi nuo nepilnamečio sūnaus auklėjimo, priežiūros ir išlaikymo, taip pat naudojasi vaiko pinigais. Ieškovas šiuo metu vienas pats asmeniškai dengia visas vaikui reikalingas išlaidas, vienas pats prisideda prie sūnaus poreikių patenkinimo. Be to, ieškovo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. būtų vertinamos vaiko interesų naudai. Teismui neturėjo kilti abejonių dėl ieškovo prašomo išlaikymo dydžio.

28. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas kyla iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis) ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis); užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau geranoriškai to padaryti nepavykus išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis).

29. Nusprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas patenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių ir profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Nurodyti kriterijai taikomi vadovaujantis CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu.

30. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl nepilnamečiam vaikui priteistino išlaikymo dydžio, pirma įvertino jo poreikius. Teismas nurodė, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Šiuo metu minimali mėnesio alga atskaičius mokesčius sudaro apie 630 Eur (https://www.sodra.lt/lt/skaiciuokles/darbo_vietos_skaiciuokle).

31. Ieškovas nurodo įrodinėjęs, jog vaiko poreikiams per mėnesį patenkinti reikalinga didesnė – 800 Eur – suma, o pirmosios instancijos teismas be jokių argumentų nepagrįstai ją sumažino. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko poreikiams patenkinti reikalingą sumą, pagrįstai vadovavosi būtent orientaciniu minimalios mėnesio algos kriterijumi. Pabrėžtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius, tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimali mėnesio alga išlaidas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 22 punktas). Taigi, jeigu tėvas (motina) įrodinėja, jog vaiko poreikiams per mėnesį užtenka ne didesnės nei minimali mėnesio alga sumos, tokios sumos pagrįstumo įrodinėjimo pareiga neturėtų būti pasunkinta, nes detalus vaiko poreikiams patenkinti reikalingos sumos pagrindimas rašytiniais įrodymais dažnai yra objektyviai neįmanomas. Tačiau, jeigu tėvas įrodinėja, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga didesnė suma nei minimali mėnesio alga, jis turėtų pagrįsti šią sumą konkrečiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog laikėsi pozicijos, kad sūnaus poreikiams patenkinti reikalinga didesnė suma nei minimali mėnesio alga, kuri bylos nagrinėjimo metu, atskaičius mokesčius, sudarė apie 630 Eur, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškinio motyvuojamojoje dalyje ar kartu su ieškiniu nebuvo pateikta sumų, reikalingų atskiriems vaiko poreikiams patenkinti, detalizacija, nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių didesnių nei minimali mėnesio alga poreikių faktą – apsiribota tik abstrakčiu vaiko poreikiams patenkinti reikalingos sumos įvardijimu. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko poreikiams patenkinti reikalingą sumą, pagrįstai taikė orientacinį minimalios mėnesio algos kriterijų – įrodymų, kurie pagrįstų, jog vaiko poreikiams patenkinti būtina didesnė suma, byloje nėra.

32. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs tėvų turtinę padėtį, teisingai paskirstė tarp tėvų pareigą išlaikyti nepilnametį sūnų – teismas nurodė, jog kiekvienas iš tėvų turi kompensuoti pusę išlaikymui reikalingos sumos, taigi priteisė iš atsakovės sūnaus išlaikymui po 315 Eur per mėnesį (630 / 2). Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo pajamos per mėnesį siekia 3 500–4 000 Eur. Iš valstybės įmonės Registrų centro išrašo teismas nustatė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi. Iš Kelių transporto priemonių registro išrašo nustatyta, kad ieškovo vardu registruotų transporto priemonių nėra, atsakovės vardu registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė duomenų apie savo turtinę padėtį ir skolinius įsipareigojimus nepateikė. Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovas nurodė, jog Lietuvoje atsakovė vertėsi individualia veikla, teikė pedikiūro paslaugas, kurias turbūt teikia ir (duomenys neskelbtini), tačiau rašytinių duomenų, kurios patvirtintų šias aplinkybes, byloje nėra. Priežasčių, dėl kurių atsakovė pagal savo sugebėjimus negalėtų užsidirbti tiek, kiek reikalinga vaiko poreikiams patenkinti, teismas taip pat nenustatė, todėl padarė išvadą, kad atsakovė turi galimybę dirbti, jos amžius ir sveikatos būklė leidžia jai dirbti ir užsidirbti. Kolegija pažymi, jog tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra lygi, o pagal konkrečius šios bylos duomenis, nukrypti nuo teismo nustatytos išlaikymo pareigos paskirstymo tarp tėvų proporcijos pagrindo nėra, ypač turint omenyje tą faktą, jog išlaikymo suma nustatyta pagal minimalios mėnesio algos kriterijų.

33. Pasisakydama dėl ieškovo argumentų, jog atsakovė nepateikė pozicijos byloje, taigi iš esmės pripažino prašomą priteisti išlaikymo dydį, kolegija pabrėžia, jog toks vertinimas neatitinka proceso rungtyniškumo principo reikalavimų. Tai, kad atsakovė nepateikė pozicijos byloje, savaime nereiškia, jog ji pripažino ieškinio reikalavimus, o teismas išnagrinėjo bylą ir sprendimą priėmė pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertindamas jas vaiko interesais.

34. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas neišskaičiavo valstybės vaikui mokamos išmokos sumos iš priteistino išlaikymo dydžio. Toks sprendimas atitinka geriausius vaiko interesus, nes valstybės mokama išmoka bus skiriama papildomiems vaiko poreikiams patenkinti, ir vertintinas kaip tinkamas kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu pritaikymas pagal faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 46 punktas; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023, 50 punktas).

35. Pabrėžtina, jog ieškovo nurodoma aplinkybė, kad šiuo metu atsakovė neišlaiko sūnaus ir ieškovas juo rūpinasi vienas, nesudaro pagrindo priteisti didesnę išlaikymo sumą nei reikalinga būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti; išlaikymo suma nustatyta pagal šiuo metu egzistuojančius ir nustatytus vaiko poreikius, tačiau be jokios abejonės vaiko motina turi prisidėti prie vaiko poreikių patenkinimo, ir šis klausimas išspręstas priteisiant iš atsakovės vaiko poreikiams patenkinti būtino dydžio išlaikymą.

36. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, prioritetinės vaikų teisių apsaugos ir gynimo principu, įvertinusi vaiko tėvų turtinę padėtį, priteistino išlaikymo dydžio proporcingumą tėvų turtinei padėčiai, kolegija pirmosios instancijos teismo iš atsakovės priteistą išlaikymo sumą laiko pagrįsta ir protinga, užtikrinančia vaiko būtinųjų poreikių patenkinimą, galimybes jam augti kiek įmanoma sveikesnėje ir visavertiškesnėje aplinkoje, sudarančia sąlygas vaikui visapusiškai vystytis kaip asmenybei, padedančia integruotis į visuomenę, proporcinga tėvų turtinei padėčiai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisto išlaikymo dydžio aspektu vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas.

37. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, pagrindo pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

39. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą, taigi ir duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.