Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-02-02 · Civilinė byla Nr. 2S-423-657/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2012-02-02
Bylos Nr.
2S-423-657/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Žibutė Budžienė
Ieškovas
Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros
Atsakovas
akcinės bendrovės Įmonių grupė, „Alita“
Advokatai
Ramūnas Audzevičius
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-423-657/2012
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Jonas Čirvinskas
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 121.13; 122.3
(s)KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros atstovo advokato Ramūno Audzevičiaus, atsakovų akcinės bendrovės Įmonių grupė „Alita“, bankrutavusios AB „Alt investicijos“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Insolvensa“ atskiruosius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5224-179/2012 pagal ieškovo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Įmonių grupė „Alita“, bankrutavusiai AB „Alt investicijos“ laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki įsiteisės galutinis Užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovas Serbijos Respublikos privatizavimo agentūra kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės galutinis Užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų sprendimas areštuoti atsakovams bankrutavusiai AB ,,Alt Investicijos“ ir AB Įmonių grupei ,,Alita“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, neviršijant 236.291.079,00 Lt sumos; nesant nekilnojamojo turto arba jo nepakankant areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį ir pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis esantį kilnojamąjį turtą, neviršijant 236.291.079,00 Lt sumos; nesant nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arba jo nepakankant, areštuoti atsakovų pinigines lėšas ir turtines teises neviršijant 236.291.079,00 Lt sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises), leidžiant atsakovams mokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti mokėjimus valstybei, mokėti socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu (T.1, b.l. 1-51).

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad siekia užtikrinti galimai jam palankų Užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramones rūmų sprendimo įvykdymą byloje tarp ieškovo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros ir atsakovų AB Įmonių grupės ,,Alita“, bankrutavusios AB ,,Alt Investicijos“ ir Švedijos bendrovės ,,United Nordic Beverages“. 2007-07-24 bankrutavusi AB ,,Alt Investicijos“ kartu su Švedijos bendrove sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį su ieškove ir AD ,,BIP“ Akcijų fondu, kuria įsigijo Serbijos alkoholio gamybos bendrovės akcijų paketą už 21.400.055,29 EUR sumą. Be prievolės sumokėti šią sumą, atsakovas AB ,,Alt Investicijos“ ir Švedijos bendrovė sutartimi įsipareigojo per trejus metus nuo akcijų įsigijimo dienos investuoti į įsigytą bendrovę 5.100.000,00 EUR sumą, per du metus išpirkti jos akcijas iš smulkiųjų akcininkų, neparduoti ir neperleisti bendrovės turto, viršijančio 20 proc. ilgalaikio materialaus turto vertės, neprivesti bendrovės prie likvidavimo, bankroto ar priverstinio išieškojimo parduodant ilgalaikį materialųjį turtą, tačiau neįvykdė nei vieno iš šių įsipareigojimų, dėl ko ieškovė nutraukė sutartį dėl akcijų pardavimo ir perėmė akcijų paketą. Dėl kompensacijos už Investicinės sutarties pažeidimą ieškovė kreipėsi į Užsienio prekybos arbitražo teismą, pradėtas arbitražo procesas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu ieškovas nurodo didelę ieškinio sumą, AB Įmonių grupės ,,Alita“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto mažėjimą, įsipareigojimų tretiesiems asmenims didėjimą, atsakovo neturėjimą turtinių išteklių ieškovės reikalavimui įvykdyti, taip pat tai, kad atsakovų valdomos bendrovės dirba nuostolingai, atsakovai yra nesąžiningi, nes supratę, kad neįvykdys iš Investicinės sutarties kylančių įsipareigojimų atliko visus įmanomus veiksmus, kad turtą ir pajamas garantuojančią veiklą perleistų toms bendrovėms, kurias kontroliuoja ar su kuriomis yra glaudžiai susijusi, o visus įsipareigojimus ieškovei paliko bankrutavusiai bendrovei. Be to, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei perleidus turtą, ieškovas savo teises ir interesus būtų priverstas ginti inicijuodama naujus teisminius procesus, įtraukiant naujus proceso dalyvius ir kol atsakovės turtas nėra apsunkintas, yra reali grėsmė, jog jis bus perleistas ar įkeistas, kas apribos ieškovo galimybę užsitikrinti jai galimai palankaus Arbitražinio teismo sprendimo įvykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi (T.5, b.l. 39-43) prašymą patenkino iš dalies, ieškovo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros reikalavimų įvykdymui užtikrinti iki įsiteisės galutinis Užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų sprendimas 236.291.079,00 Lt sumai taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovams bankrutavusiai AB ,,Alt Investicijos“ ir AB Įmonių grupei ,,Alita“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar nepakankant areštavo atsakovams priklausantį pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis esantį kilnojamąjį turtą ir turtines teises. Teismas leido atsakovams areštuotu nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu naudotis pagal tiesioginę paskirtį, uždraudžiant juo disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises). Ieškovės prašymą dalyje dėl piniginių lėšų arešto teismas atmetė.

Teismas preliminariai įvertino arbitraže reiškiamų reikalavimų pagrįstumą atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus: 2011-09-23 Išvada Nr. 2, patvirtina, kad Arbitražo teismas 2011-09-21 priėmė ieškovės pareiškimą, įtraukiant ir atsakovą AB Įmonių grupę ,,Alita“; 2007-07-24 Sutarties, sudarytos tarp Serbijos Respublikos Akcijų fondo, Privatizavimo agentūros ir Juridinių asmenų konsorciumo, kurį sudaro AB ,,Alita“ ir AB ,,United Nordic Beverages“, 8.6 punktą, kuriuo šalys susitarė dėl pirkėjo – AB ,,Alita“ atsakomybės neįvykdžius sutartyje numatytų įsipareigojimų ar juos įvykdžius iš dalies; įsipareigojimų vykdymo pagal akcijų iš Akcijų fondo AB ,,BIP“, Belgradas, pardavimo sutartį eilinės patikros 2008-12-10 ir 2009-11-27 ataskaitas, patvirtinančias, kad AB ,,Alita“ nevykdė įsipareigojimų, prisiimtų Akcijų pardavimo sutartimi; prašymą Privatizavimo agentūrai atidėti įsipareigojimų vykdymą, kuris buvo atmestas, dėl ko Serbijos Respublikos nuosavybėn buvo perduotas AB ,,BIP“ nekilnojamasis turtas. Teismas nurodė, kad reorganizavus AB ,,Alita“ skaidymo būdu jai iki reorganizavimo priklausęs turtas, teisės ir prievolės buvo padalintos tarp abiejų atsakovų, ieškovas apie tai nebuvo informuotas ir neturėjo galimybės pareikalauti prievolių įvykdymo užtikrinimo, todėl teismo vertinimu po AB ,,Alita“ reorganizavimo sukurtos bendrovės (atsakovės šioje byloje) turėtų solidariai atsakyti ieškovei už reorganizuotos AB ,,Alita“ sutartinių prievolių neįvykdymą. Preliminariai įvertinęs ir ištyręs ieškovės pateiktų įrodymų turinį teismas padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė Arbitražo teismui pateikto pareiškimo reikalavimą abiejų atsakovų atžvilgiu. Spręsdamas, ar ieškinio suma yra didelė, teismas įvertino tai, kad AB ,,Alt investicijos“ 2011-04-18 Kauno apygardos teismo nutartimi yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taip pat įvertino ir Įmonių grupės ,,Alita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenis, atsakovų finansines galimybes, taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovai yra juridiniai asmenys bei į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį (turtinis ginčas) ir specifiką. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertintas ir AB ,,Alita“ galimai nesąžiningas elgesys vykdant reorganizacijos procesą, o būtent galimas neinformavimas ieškovės apie reorganizaciją ir jos sąlygas, kartu žinant, kad prievolių įvykdymas ieškovei nėra niekaip užtikrintas. Reorganizavimo metu atsakovei AB Įmonių grupei ,,Alita“ perleistas visas ilgalaikis materialusis turtas, 27,1 mln. dydžio įstatinis kapitalas, visa pajamas užtikrinanti gamybinė veikla, o bankrutavusiai AB ,,Alt investicijos“ liko teisės ir įsipareigojimai ieškovės naudai ir paskolų sutartys, susijusios su įsipareigojimų, kylančių iš akcijų – pirkimo – pardavimo sutarties, vykdymu. Teismas, atsižvelgdamas į ekonomiškumo principą, sprendė, kad areštavus juridiniam asmeniui priklausančias lėšas, kai jis neturi kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, gali būti sutrikdyta jo veikla, suvaržytos jo galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis, be to, Arbitražo teismo procesas vyksta kitoje valstybėje, jo procesas yra tik prasidėjęs ir tikėtina, kad gali trukti ilgą laiką, nutarė netaikyti arešto atsakovų piniginių lėšų atžvilgiu.

Šalies argumentai

Ieškovas Serbijos Respublikos privatizavimo agentūra pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas ieškovo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros prašymas pritaikyti atsakovo AB Įmonių grupė „Alita“ ir atsakovo bankrutavusios AB „Alt Investicijos“ piniginių lėšų areštą ir klausimą išspręsti iš esmės - patenkinti ieškovo prašymą visoje apimtyje (T.5, b.l. 125-132). Nurodo, kad ieškovas pareiškė reikalavimą areštuoti atsakovų turtą viso 236.291.079 Lt sumai, o atsakovų viso turimo ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė yra daugiau negu dvigubai mažesnė nei ieškovo pareikšto reikalavimo dydis, jų skolinių įsipareigojimų dydis sudaro daugiau negu 95.000.000,00 Lt, todėl darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas tik tuo atveju, jeigu būtų areštuotos ir atsakovų piniginės lėšos. Todėl teismo nutartis dalyje, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas areštuoti atsakovų pinigines lėšas, apelianto nuomone, yra neteisėta ir nepagrįsta. Piniginių lėšų areštas galėjo būti taikomas ribota apimtimi, t.y. leidžiant atsakovams atlikti atsiskaitymus su valstybe, mokėti socialinio draudimo išmokas darbuotojams, tai yra normali teisminė praktika. Tik areštavus atsakovų pinigines lėšas ribota apimtimi būtų išlaikyta abiejų šalių interesų pusiausvyra. Neareštavus lėšų, jos gali būti naudojamos nesąžiningai, siekiant išvengti atsakomybės ir ieškovo reikalavimų įvykdymo.

Atsakovas Įmonių grupė „Alita“ AB atskiruoju skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį, Serbijos Respublikos privatizacijos agentūros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, nustatyti, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra skubiai vykdytina, pripažinti atsakovo pateiktus dokumentus nevieša bylos medžiaga (T.5, b.l. 53-65). Nurodo šiuos argumentus:

1. Laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, nes nėra arbitražinio susitarimo tarp šalių, kuris pagal CK 1.73 str., Komercinio arbitražo įstatymo 9 str. 2 d., Serbijos Respublikos arbitražo akto 12 str. bei 1958 m. Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo privalo būti sudarytas raštu. Arbitražinis susitarimas galiojo tarp agentūros ir AB „Alt Investicijos“, tačiau jis negali įpareigoti AB Įmonių grupė ‚Alita“. Kadangi nėra arbitražinio susitarimo, agentūros prašymas Arbitražo teismui įtraukti AB Įmonių grupė „Alita‘ atsakovu į arbitražo procesą nėra privalomas bendrovei ir negali sudaryti pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bendrovei. Arbitražo teismas 2011-09-21 neįtraukė bendrovės į procesą, o tik pranešė, kad gautas pareiškimas prieš AB Įmonių grupė „Alita“. Todėl Serbijos Respublikos privatizavimo agentūra savo reikalavimus gali reikšti teisme civilinio proceso tvarka.

2. Reorganizavimas, po kurio atsirado AB Įmonių grupė „Alita“ ir AB „Alt investicijos“ atliktas tinkamai, įmonėms atskirtoms atidalijimo būdu atiteko tiek turto, tiek įsipareigojimų ir solidarioji atsakomybė neegzistuoja. Visiems buvo sudarytos sąlygos pareikalauti prievolių įvykdymo užtikrinimo, ko agentūra nepadarė. Teismas, spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės peržengė savo kompetencijos ir jurisdikcijos ribas, be to, rėmėsi tik vienos šalies pozicija. AB „Alita“, vykdžiusi reorganizavimą, tinkamai įvykdė jo išviešinimą, paskelbusi informaciją dienraštyje bendrovės įstatų ir Akcinių bendrovių įstatymo 65 str. 1 d. nustatyta tvarka, taip pat patalpinusi informaciją ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba internete, vertybinių popierių biržos sistemoje. Be to, vykdant atskyrimą agentūra dar negalėjo būti laikoma AB „Alita“ kreditoriumi, nes reikalavimai pradėti reikšti tik po 2010-02-18 įvykdyto Serbijos bendrovės „Beogradska industrija piva, slada i bezalkoholnih pica“ akcijų nusavinimo iš AB „Alt investicijos“. Nepagrįsti agentūros argumentai dėl įsipareigojimų perkėlimo reorganizavimo būdu atskirtai bendrovei UAB „Alt investicijos“, kadangi buvo proporcingai padalintas tiek turtas, tiek įsipareigojimai siekiant atskirti investicinę ir gamybinę veiklas. Bendrovių atskyrimo sąlygose (9.1.1. p., 9.1.2 p.) aiškiai nurodoma, kad Serbijos bendrovės akcijų pirkimo sutartis ir visos iš jos kylančios teisės bei pareigos atitenka UAB „Alt investicijos“. Solidari atsakomybė negalima nei pagal Akcinių bendrovių įstatymo 68 str. 4 d., nei pagal Europos Sąjungos direktyvą „Dėl akcinių bendrovių skaidymo“, kadangi prievolei kilti būtinos trys sąlygos: 1) įmonė, kuriai priskirta ši prievolė, negali jos įvykdyti, 2) nepranešta apie reorganizavimą, 3) nesuteiktos papildomos garantijos to pareikalavusiems kreditoriams. Šioje byloje nei viena iš trijų sąlygų neegzistuoja. Be to, net ir esant solidariajai atsakomybei pagal Akcinių bendrovių įstatymo 68 str. 4 d. tokia atsakomybė būtų ribojama nuosavo kapitalo dydžiu, kuris pagal balanso duomenis sudaro 39.196.065,00 Lt. Apelianto nuomone, teismas neturėjo teisės spręsti šalių solidariosios atsakomybės klausimų apskritai, kadangi tai reikštų ginčo sprendimą iš esmės.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas žlugdo įmonės veiklą, nes yra uždrausta disponuoti produkcija ypatingai reikšmingu metu – gruodžio mėnesį - laikotarpiu, kai įmonės pardavimai yra didžiausi.

4. Teismas viršijo savo kompetenciją, nes atmesdamas prašymą taikyti piniginių lėšų areštą, pakeitė likusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eilę. Ieškovas prašė pirmiausia areštuoti nekilnojamąjį turtą, vėliau kilnojamąjį turtą ir tik tada pinigines lėšas ir turtines teises, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones kitokiu eiliškumu, nei prašė ieškovas.

Atsakovo BAB „Alt investicijos“ atstovas administratorius UAB „Insolvensa“ atskiruoju skundu prašė panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį (T.5, b.l. 135-137). Nurodo, kad iki 2011 m. spalio 1 d. įstatymai numatė, jog visos bylos, kuriose įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, yra pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui, šiuo atveju – Kauno apygardos teismui. Atsižvelgiant į šias nuostatas, Užsienio prekybos arbitražo teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčo, kurio šalimi yra bankrutuojanti įmonė. Todėl negali būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės, galimam arbitražo sprendimui užtikrinti. Be to, Alytaus rajono apylinkės teismas neturėjo teisės spręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiant užtikrinti būsimą arbitražo sprendimą, kadangi tokia kompetencija priklauso tik Lietuvos apeliaciniam teismui pagal formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (civ. byla Nr. 2-1405/2009). Net jei ir Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisės spręsti šio klausimo, tą turėjo daryti Kauno apygardos teismas, kaip teismas, nagrinėjantis BAB „Alt investicijos“ bankroto bylą. Antra vertus, laikinosios apsaugos priemonės apskritai negali būti taikomos bankrutuojančiai įmonei, jos gali būti taikomos tik iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

Atsiliepimas

Ieškovas Serbijos Respublikos privatizavimo agentūra atsiliepimu į atsakovo BAB „Alt investicijos“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti (T.6, b.l. 98-110). Nurodo, kad teismas turėjo teisę spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Arbitražo teismas yra priėmęs dalinį sprendimą, kuriuo atsakovas BAB „Alt investicijos“ įtrauktas į arbitražo procesą. Išimtinė teisė spręsti jurisdikcijos klausimą, taip pat spręsti dėl paties arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo, įskaitant ir dėl to, ar yra sudarytas arbitražinis susitarimas, suteikta pačiam arbitražui, o tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, netrukdo pradėti ir vykdyti arbitražo procedūras vadovaujantis tarptautine arbitražo praktika (1998, Republique de Cote d‘Ivoire v. Norbert Beyrard). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitražo sprendimams užtikrinti priskirtinas tik Lietuvos apylinkės teismas vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo 12 str., 1 str. 3 d., taip pat teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-02 nutartis civ. byloje Nr. 2-656/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-31 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-345/2011). Apelianto BAB „Alt investicijos“ nurodoma teismų praktika aktuali priimto arbitražo sprendimo atveju, tačiau ginčo atveju ji netaikytina, nes bylos nagrinėjimas arbitraže nėra baigtas. Atsakovo BAB „Alt investicijos“ argumentai dėl negalimumo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bankrutuojančios įmonės atžvilgiu atmestini, kadangi įstatymuose tokio draudimo nėra numatyta, cituojama Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis nėra kasacinio teismo išaiškinimas. Šiuo metu ieškovas negali būti įtrauktas į BAB „Alt investicijos“ kreditorių sąrašą, nes ginčas nagrinėjamas arbitraže. Taigi, kyla grėsmė, kad viskas bendrovės turtas bus parduotas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, įmonė bus išregistruota ir ieškovas praras bet kokias galimybes išieškoti jam priklausančias sumas iš atsakovo.

Ieškovas Serbijos Respublikos privatizavimo agentūra atsiliepimu į atsakovo Įmonių grupė „Alita“ AB atskirąjį skundą prašo jį atmesti (T.6, b.l. 143-188). Nurodo, kad teismo nutartimi teisingai konstatuota, jog atsakovas Įmonių grupė „Alita“ AB yra arbitražo teisme vykstančio ginčo dėl 236.291.079,00 Lt žalos atlyginimo šalimi; Įmonių grupė „Alita AB“ yra taikoma arbitražinė išlyga pagal tarptautinio arbitražo suformuotą doktriną ir užsienio valstybių suformuotus precedentus; Įmonių grupė „Alita“ AB arbitražinė išlyga yra taikoma pagal Serbijos Respublikos arbitražo įstatymo 13 straipsnį; be to „Alita“ AB neturėjo teisės įvykdyti reorganizacijos be ieškovo rašytinio sutikimo; Įmonių grupė „Alita“ AB arbitražinė išlyga yra taikoma, kadangi atsakovas BAB „Alt investicijos“ nesusiejo prievolių, kylančių iš arbitražinio susitarimo, nei su Įmonių grupė „Alita“ AB, nei su Atsakovu BAB „Alt investicijos“, nei vienas iš atsakovų neapskundė Arbitražo teismo sprendimo, kuriuo buvo nutarta, kad Arbitražo teismas turi kompetenciją ir jurisdikciją nagrinėti ieškovo ieškinį abiejų atsakovų atžvilgiu. Be to, ieškovo nuomone, BAB „Alt investicijos“ reorganizavimas atskyrimo būdu nesudaro prielaidų Įmonių grupė „Alita“ AB išvengti prievolių ieškovo naudai vykdymo visa reikalavimo apimtimi, nes jam atsakomybė kyla Privatizavimo sutarties pagrindu, taip pat pagal Akcinių bendrovių įstatymo 66 straipsnį, 68 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalies, 6.38 straipsnio 1 dalies ir 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal Serbijos Respublikos prievolinių santykių įstatymo 280 straipsnį, pagal Serbijos Respublikos ūkinių bendrovių įstatymo 47 straipsnį, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotus atsakomybės taikymo pagrindus. Be to, galimai palankus arbitražo teismo sprendimas yra vykdytinas Lietuvoje pagal Niujorko konvencijos nuostatas. Arbitraže reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą yra pagrįstas sutartinių nuostatų pažeidimu.

Atsakovas Įmonių grupė „Alita“ AB atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti galimai palankų sprendimą ieškovui, o ne sutrikdyti ir sužlugdyti atsakovo veiklą. Piniginių lėšų arešto netaikymas nepažeidžia ieškovo interesų, nes piniginių lėšų areštas paralyžuotų įmonės veiklą ir trukdyti bendrovei uždirbti, dėl ko ir pačiam ieškovui mažėtų galimybes išsiieškoti galimai palankaus arbitražo teismo sprendimu priteistą sumą. Nurodė, kad Įmonių grupė „Alita“ AB piniginės lėšos gali būti areštuotos su tam tikromis išlygomis, t.y. leisti iš areštuotų lėšų mokėti: privalomus mokesčius, mokėjimus, rinkliavas ir įmokas Valstybiniam socialinio draudimo fondui, Privalomajam sveikatos draudimo fondui, valstybės, savivaldybių ir kitiems biudžetams; darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; atsiskaityti su žaliavų ir visų pagalbinių medžiagų, taip pat paslaugų, reikalingų Įmonių grupė „Alita“ AB vykdomai gamybai, tiekėjais, atsiskaityti su kreditoriais; atsiskaityti su Serbijos Respublikos privatizacijos agentūra. Pažymėjo, kad net pritaikius piniginių lėšų areštą su išlygomis, bendrovė negalėtų vykdyti veiklos, nes ji negalėtų pirkti žaliavų, atsiskaityti su tiekėjais, sumokėti už būtinas jos veiklai paslaugas, atsiskaityti su bankais. Nurodė, kad priemonių taikymas verslo partneriams kelia įtarimus dėl bendrovės mokumo ir žemina įmonės reputaciją. Tuo tarpu ieškovas Lietuvoje neturi jokio registruoto turto, yra valstybinė Serbijos Respublikos institucija, dėl ko yra pagrindas manyti, kad ji neturės galimybių atlyginti atsakovo patirtus nuostolius, todėl prašė, kad ieškovas užtikrintų atsakovo nuostolių atlyginimą, įmokant į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikiant banko garantiją 18.195.546,00 Lt arba alternatyviai – 37.502.646,60 Lt sumai atsakovo Įmonių grupės „Alita“ AB naudai; prašė nustatyti ieškovui 3 dienų terminą nuo teismo nutarties gavimo minėtų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikti, nustatyti, kad ieškovui per teismo nustatytą terminą nepateikus atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Be to, prašė pripažinti Įmonių grupė „Alita“ AB pateiktus dokumentus nevieša bylos medžiaga ir neleisti daryti šios bylos medžiagos kopijų (T.6, b.l. 1-18).

Atsakovo BAB „Alt investicijos“ administratorius UAB „Insolvensa“ atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti (T.6, b.l. 94-97). Nurodo, kad ieškovo skundas niekuo nepagrįstas, jame dėstomi niekuo nepagrįsti teiginiai, klaidinantys teismą. Tuo pasireiškia ieškovo nesąžiningumas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros atskirasis skundas atmestinas, atsakovų Įmonių grupė „Alita“ AB ir BAB „Alt investicijos“ atskirieji skundai tenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik analizuojant atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo 12 str., arbitražo procesą iniciavusi šalis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones galimai pareiškėjai palankaus arbitražo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo ar arbitražo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis reikalavimas, kadangi didelė ieškinio kaina gali padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas, sutikdamas su pareiškėjo prašyme išdėstytomis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus duomenis apie atsakovų turtinę padėtį, didelės dalies turto areštą, apribojantį galimybes nukreipti išieškojimą į šį turtą, sprendė, kad taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi ginčas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti efektyvų sprendimo įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju.

Vadovaudamasis CPK 145 str. 2 d. įtvirtintu ekonomiškumo taikant laikinąsias apsaugos priemones principu ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra įmonė, o piniginių lėšų areštas sutrikdytų juridinio asmens veiklą, apribotų galimybes sudaryti sandorius ir atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, kad kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas turės mažesnę įtaką atsakovo veiklai, teismas taikė atsakovams priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir turtinių teisių areštą (CPK 145 str. 2 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitražo sprendimams užtikrinti priskirtinas apylinkės teismams vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo 12 str., 1 str. 3 d. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir civilio proceso kodekse, kur nurodyta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas apylinkės teismui pagal atsakovo (skolininko) ar jo turto buvimo vietą (CPK 147 str. 3 d.).

Tačiau teismas nesutinka su pareiškėjo nurodytu argumentu, kad teismas turėtų vadovautis teismo precedentais suformuotais pareiškėjo nurodytose nutartyse - Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-02 nutartis civ. byloje Nr. 2-656/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-31 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-345/2011.

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad pripažįstant teismo sukurtus precedentus teisės šaltiniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kartu išaiškinta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

Minėtose bylose laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos atsakovams, kurie pagal jų statusą nėra priskiriamos bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms. Taigi, pareiškėjo nurodytos nutartys besąlygiškai negali būti taikomos.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių apžvalgoje AC-34-2 („Teismų praktika. Biuletenis “ Nr. 34) yra suformulavęs taisyklę, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs apreikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas tokio sprendimo įvykdymas, t.y. taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Visais atvejais turi būti įvertinta ir tai, ar tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai leidžia įžvelgti ieškovui palankaus sprendimo vykdymo tikimybę, taip pat ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Be to, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi patikrinti ir įsitikinti pradėto proceso teisėtumu, nes priešingu atveju bylinėjimasis taptų beprasmis.

Kaip matyti, pareiškėjas Serbijos Respublikos privatizavimo agentūra reikalavimus Užsienio prekybos arbitražo teisme prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų reiškia Įmonių grupei „Alita“ AB, BAB „Alt investicijos“ ir United Beverages AB (T.1, b.l. 52-56). Užsienio prekybos arbitražo teismui prie Serbijos prekybos ir pramones rūmų pateiktas pirminis 2010-11-10 pareiškimas dėl arbitražo bei išplėstas 2011-09-21 pareiškimas dėl arbitražo, kuriais prašoma patvirtinti Serbijos privatizavimo agentūros ieškinį visiems trims atsakovams bendrai 68.347.168 EUR sumai. 2011-09-23 Išvada Nr. 2 patvirtina, kad Arbitražo teismas 2011-09-21 priėmė ieškovės pareiškimą, įtraukiant ir atsakovą Įmonių grupę ,,Alita“ AB. Nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 11 d. 14 d. Užsienio prekybos arbitražo prie Serbijos prekybos ir pramones rūmuose turėjo įvykti šios bylos posėdis dėl kompetencijos pagal Arbitražo įstatymo 29 str. (T.1, b.l. 55; T.3, b.l. 70-71). Arbitražo teismas 2011-11-15 daliniame sprendime byloje Nr. T-12/10 nurodė, kad ginčą pripažįsta arbitruotinu, o BAB „Alt investicijos“ gali būti šalimi arbitraže, nors šalies galėjimas būti proceso šalimi arbitraže vertinamas pagal šalies vietos teisę (T.5, b.l. 112-114). Šiame arbitražo sprendime taip pat pabrėžiama, kad EB tarybos reglamentas dėl bankroto bylų, kuris reglamentuoja taikytinos teisės ir kitus klausimus, susijusius su bankroto bylomis Europos Sąjungos viduje, yra netaikomas Serbijoje, kur vyksta arbitražo procesas pagal Serbijos teisę. Arbitrų kolegija sprendime daro išvadą, kad Serbijos teismai dėl ginčo tarp šalių apskritai neturi kompetencijos, jau nekalbant apie išimtinę kompetenciją.

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 Dėl bankroto bylų 32 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad bet kuris kreditorius gali pateikti reikalavimą pagrindinėje byloje (t.y. bankroto byloje) ir bet kurioje šalutinėje byloje. Bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje (39 str.)

Remiantis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo 11 straipsnio pirmąja dalimi, arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Ši norma yra imperatyvi. Pagal iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 15 straipsnio antrąją dalį, visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš ginčo šalių – atsakovas BAB „Alt investicijos“ yra bankrutavusi įmonė, jos atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau – ĮBĮ) nuostatos, kurios įtvirtina taisyklę, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme (14 str. 3 d.). Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad ne tik ieškiniai bankrutuojančiai įmonei, bet ir jos ieškiniai skolininkams yra priskiriami teismų jurisdikcijai, o tai ginčą daro nearbitruotiną (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-178/2009). Tiek ĮBĮ nuostata, jog visi ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, tiek Komercinio arbitražo įstatymo nuostata, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, susiję su bankrotu, tiek teismų praktika dėl užsienio valstybių arbitražo sprendimų pripažinimo leidžia daryti išvadą, jog tikėtina, kad net ir palankus ieškovui ginčo sprendimas arbitraže, kai užsienio valstybės arbitražo teismas turtinį ginčą išnagrinėja ir sprendimą priima po bankroto bylos atsakovui iškėlimo neatsižvelgdamas į teisės aktus, reglamentuojančius bankroto bylos pasekmes, nebus pripažintas bei vykdomas, nes pripažinimas pagal Niujorko konvencijos V straipsnio antrosios dalies b punktą prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 2T-44/2009). Viešojo intereso egzistavimas tam tikrais atvejais lemia tai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Be to pažymėtina, kad, net ir palankaus sprendimo atveju, ieškovas ir turto arešto atveju neįgytų teisės į kitokią savo reikalavimų bankrutuojančiai įmonei patenkinimo tvarką nei ta, kurią nustato Įmonių bankroto įstatymas, t.y. jis neįgytų teisės reikalauti, kad jo reikalavimai būtų patenkinti iš konkretaus taikant laikinąsiais apsaugos priemones areštuoto turto, taip pat neįgytų pirmenybės, jog jo reikalavimai būtų patenkinti prieš kitus aukštesnėje eilėje esančius kreditorius ar tos pačios eilės kreditorius, nei jis pats. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai areštavo atsakovui BAB „Alt investicijos“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises.

Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąją apsaugos priemonę ir nutardamas areštuoti atsakovui Įmonių grupei ,,Alita“ AB nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar nepakankant atsakovams priklausantį pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis esantį kilnojamąjį turtą ir turtines teises, pripažino, kad pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra tai, kad po ,,Alita“ AB reorganizavimo sukurtos bendrovės (atsakovės šioje byloje) yra solidarūs skolininkai pareiškėjui už reorganizuotos AB ,,Alita“ sutartinių prievolių neįvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su atsakovo AB Įmonių grupės ,,Alita“ atskirojo skundo argumentu, kad teismas, spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės peržengė savo kompetencijos ir jurisdikcijos ribas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant prievoles ir jų dydį; tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar visi atsakovai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno atsakovo turtą, jo turto dalį ar visų atsakovų turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda visiems atsakovams. Spręsdamas klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas, nesprendžia klausimų – dėl įmonės reorganizavimo teisėtumo, dėl sandorių sudarymo ir prievolės atsiradimo pagrindų, dėl solidariosios bendraskolių atsakomybės ir kt., - kurie sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės.

Atkreiptinas dėmesys, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones byloje, kai yra skolininkų daugetas, pagrindinė taisyklė yra ta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos neviršijant bendros ieškinio sumos apskritai, o ne visa reikalavimo apimtimi kiekvienam iš solidariųjų ar subsidiariųjų skolininkų. Tokiu atveju turi būti vertinama visų bendraskolių bendra turtinė padėtis. Kaip jau minėta pareiškėjas reikalavimą reiškia trims atsakovams - Įmonių grupei „Alita“ AB, BAB „Alt investicijos“ ir United Beverages AB (T.1, b.l. 52-56). Pirmosios instancijos teismas nepateikdamas konkrečių argumentų dėl visų trijų atsakovų (skolininkų) turtinės padėties (pvz., turimo turto pobūdžio (trumpalaikis, ilgalaikis), kitų turimų įsipareigojimų ir pan.), galimo skolininkų turtinės padėties pasikeitimo ir kt. padarė nekonkretizuoto pobūdžio išvadą, kad atsakovams Arbitražo teisme pareikštų reikalavimų suma yra didelė, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, vertindamas tik vieno atsakovo Įmonių grupės „Alita“ AB turtinę padėtį. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės – komercinės veiklos, t.y. taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti siekiama palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti ūkinę – komercinę veiklą. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-253/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-84/2009; kt.). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių mastas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškinio dydį, bet ir atidžiai įvertinus visų bendraskolių ir su jais susijusių trečiųjų asmenų teises, bei radus tinkamą interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo 2011-11-25 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas atsakovo Įmonių grupės „Alita“ AB nekilnojamajam turtui, kilnojamajam turtui ir turtinėms teisėms, neįvertinus visų bendraskolių turtinės padėties, neatitinka teisingumo, teisinio aiškumo, teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties.

Nustačius, kad nepagrįstai buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų atžvilgiu, areštuojant jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar nepakankant areštuoti atsakovams priklausantį pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis esantį kilnojamąjį turtą ir turtines teises, aukščiau nurodytais motyvais nėra pagrindo tenkinti ieškovo atskirojo skundo, kuriuo prašoma areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas.

2012 m. sausio 27 d. Kauno apygardos teisme gautas atsakovo Įmonių grupės „Alita“ AB papildomi paaiškinimai dėl ieškovo atskirojo skundo. Kartu su šiuo prašymu yra pateiktas susirašinėjimo Serbijos internetiniame tinklapyje su vertimu ir prašymo dėl dalinio sprendimo nuginčijimo su vertimu kopijos. Kadangi šie dokumentai nėra apeliacijos dalykas, jais nebuvo remiamasi pateikiant atskirąjį skundą, jie atsisakytini priimti (CPK 314 str.).

2012 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teisme gautas ieškovo Įmonių Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros papildomi paaiškinimai ir papildomi paaiškinimai dėl arbitražo išlygos.

Abiejų apeliantų papildomi paaiškinimai negali būti svarstomi, nes pasibaigus apeliacinio (šiuo atveju atskirojo) skundo padavimo bei atsiliepimų į atskirąjį skundą pateikimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 3 str. 6 d., 323 str. 335 str., 338 str.).

Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjo prašymas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

Atsakovas AB Įmonių grupė „Alita“ atsiliepime į ieškovo skundą išdėstė prašymą nurodyti ieškovui pateikti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokant į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikiant banko garantiją 18.195.546,00 Lt arba alternatyviai – 37.502.646,60 Lt sumai atsakovo AB Įmonių grupės „Alita“ naudai.

Pagal CPK 147 str. 1 d. nuostatą teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra tarpusavyje susiję. CPK 147 str. nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti atlyginti dėl ieškovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, kai teismas, preliminariai įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimo galimybę.

Paprastai teismas numato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojamos objektyvios prielaidos, kad nuostoliai tikrai gali atsirasti, o atsakovo galimų patirti nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, t.y. realiai prognozuojami dideli nuostoliai, o ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-761/2007; 2006 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-526/2006).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje yra tenkinami atsakovų atskirieji skundai ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių naikinama, sprendžia, kad netikslinga tenkinti Įmonių grupė „Alita“ AB prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Pažymėtina, kad pagal CPK 147 str. 3 d. nuostatas atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Atsakovas Įmonių grupė „Alita“ AB prašė pripažinti jos pateiktus dokumentus nevieša bylos medžiaga.

Prašymas pripažinti bylos medžiagos dalį nevieša netenkintinas.

CPK 10 str. 2 d. nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje procesą užbaigiantį sprendimą, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. CPK 10 str. 4 d. nustatyta, kad asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį.

Komercinė paslaptis yra apibrėžta Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas

Iš byloje pateiktų Įmonių grupė „Alita“ AB įstatų matyti, kad komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidenciali informacija yra informacija, kuriai šį statusą savo sprendimu suteikia įmonė. 1999 m. birželio 28 d. AB „Alita“ valdybos protokolu yra patvirtintas komercinių ir technologinių AB „Alita“ paslapčių sąrašas (T.5, b.l. 77). Jame nustatyta, kad komercine ir technologine bendrovės paslaptimi laikytina informacija apie valdymo struktūrą, atlyginimų dydžius ir jų struktūrą, gamybos išlaidų kaštus ir struktūrą, gamybos valdymo automatizavimo, kompiuterizavimo ir mechanizavimo programas, įrengimus ir jų išdėstymą, bendrovės ir gamybos plėtojimo planus, žinios apie paskolas, palūkanų dydžius, originalius realizavimo rinkų tyrimo metodus, rinkos strategiją, žinios apie planuojamus prekių pirkimus ir pardavimus bei potencialius komercinius partnerius, originalius prekių realizavimo būdus, žinios apie pasirašytus ketinimo protokolus, žinios apie užsienio kompanijų krovinių gabenimo sąlygas, kainų nustatymo metodiką ir jų skaičiuotes, gamybos išlaidų kalkuliacijas, techninius projektus, visų gaminamų gaminių receptūras, technologinius aprašymus, technologinius pranašumus, kurie užtikrina konkurencinį pranašumą, žinios apie produktų gamybos būdus ir metodus, žinios apie gamybos technologiją, technologinius režimus, valdybos ir administracijos vadovų sprendimus, pasitarimų rezultatus.

Teismo vertinimu prašymas pripažinti nevieša atsakovo Įmonių grupė „Alita“ AB pateiktą medžiagą yra nepagrįstas. Nustatyta, kad atsakovas į bylą yra pateikęs skelbimų dienraštyje kopijas, esminių pranešimų kopijas, atskyrimo sąlygas, laiško kopiją (T.5, b.l. 53-91), sutartis su tiekėjais, sutarčių su bankais kopijas, kuriose nėra tikslių duomenų apie sutarčių sąlygas, ataskaitas iš apskaitos sistemos, duomenis apie mokamus mokesčius, dirbančiuosius, įstatus (T.6, b.l. 1-93). Nei viename iš atsakovo pateiktų dokumentų nėra duomenų, įvardytų 1999 m. birželio 28 d. AB „Alita“ valdybos protokolu patvirtintame komercinių ir technologinių AB „Alita“ paslapčių sąraše. Todėl tokių dokumentų pripažinimas nevieša bylos medžiaga prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Atsakovas Įmonių grupės „Alita“ AB prašė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti skubiai. CPK 147 str. 2 d. nustatyta, kad teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos kasacine tvarka. Sutinkamai su CPK 339 str. nuostatomis apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, todėl atsakovo prašymas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti atsakovo Įmonių grupės „Alita“ AB pateiktus dokumentus - susirašinėjimo Serbijos internetiniame tinklapyje su vertimu ir prašymo dėl dalinio sprendimo nuginčijimo su vertimu kopijas.

Nesvarstyti 2012 m. sausio 27 d. Kauno apygardos teisme gautų atsakovo Įmonių grupės „Alita“ AB papildomų paaiškinimų dėl ieškovo atskirojo skundo ir 2012 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teisme gautų ieškovo Įmonių Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros papildomų paaiškinimų ir papildomų paaiškinimų dėl arbitražo išlygos.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį ir klausimą iš spręsti iš esmės – pareiškėjo Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Atsakovo Įmonių grupės „Alita“ prašymus dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir teismui pateiktų dokumentų pripažinimo nevieša bylos medžiaga ir nutarties skubaus vykdymo netenkinti.

Teisėja Žibutė Budžienė