- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-23
- Bylos Nr.
- 2T-44/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo atstovams administratoriui Kazimierui Budriui, advokatui Vaidotui Sviderskiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo gamybos kooperatyvo „AMIR-S“ atstovo prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo prie Lenkijos prekybos ir pramonės rūmų 2008 m. spalio 7 d. sprendimą dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Arbitražo teismas prie Lenkijos prekybos ir pramonės rūmų 2008 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė priteisti iš atsakovo BUAB „Ekoela“ gamybos kooperatyvui „AMIR-S“ 342 000 eurų, 66 355 Lenkijos zlotų arbitražo ir registracijos įmokų, 1541,6 Lenkijos zlotų vertimo išlaidoms atlyginti.
Pareiškėjo gamybos kooperatyvo „AMIR-S“ atstovas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo prie Lenkijos prekybos ir pramonės rūmų 2008 m. spalio 7 d. sprendimą dėl įsiskolinimo priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikoje nuo 1995 m. vasario 2 d. įsigaliojusi 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau - Niujorko konvencija) (LR CPK 810 str. 5 p.). Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio pirmąją dalį arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamas ir vykdomas pagal Komercinio arbitražo įstatymo 39 bei 40 straipsnių ir Niujorko konvencijos nuostatas. Užsienio arbitražo sprendimas pripažįstamas, jeigu nėra nustatoma Niujorko konvencijos penktajame straipsnyje numatytų nepripažinimo pagrindų. Spręsdamas pripažinimo klausimą, teismas neturi teisės iš esmės nagrinėti arbitražo išspręsto ginčo, t.y. teismas negali spręsti fakto ir materialinės teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės. Pagrindai, nustatyti Niujorko konvencijos V straipsnyje, kuriems esant atsisakoma pripažinti arbitražo sprendimą, yra tik procesinio pobūdžio ir todėl negalima atsisakyti pripažinti sprendimą dėl to, kad arbitrai netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, neteisingai išaiškino ir (ar) įvertino bylos faktus ar panašiai.
Remiantis Niujorko konvencijos V straipsnio antrąja dalimi, arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Šių arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo klausimą tikrina teismas ex officio.
Remiantis 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas) 17 straipsnio pirmąja dalimi, jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje minėtas teismo sprendimas iškelti bylą (t.y. bankroto bylą) be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla.
Remiantis Reglamento 4 straipsnio 2 punktu, valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai, be kita ko, nustato bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas (f punktas), taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą (h punktas).
Pagal Reglamento 32 straipsnio pirmąją dalį, bet kuris kreditorius gali pateikti reikalavimą pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje. Bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje (39 str.)
Remiantis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo 11 straipsnio pirmąja dalimi, arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Ši norma yra imperatyvi.
Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio antrąją dalį, visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Ši įstatymo nuostata nedaro išimties ir arbitražuose nagrinėjamoms byloms. Tokiu būdu yra užtikrinamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų gynimas, nes visi jie privalo dalyvauti, vykdant visas bankroto procedūras: iškeliant bankroto bylą, kreditoriams pareiškiant reikalavimus ir juos tvirtinant, tenkinant kreditorių reikalavimus ir kt. Ne tik ieškiniai bankrutuojančiai įmonei, bet ir jos ieškiniai skolininkams yra priskiriami teismų jurisdikcijai, o tai ginčą daro nearbitruotiną. Ginčo, kurių viena iš šalių yra įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, nearbitruotinumas ir priskirtinumas teismų jurisdikcijai atitinka siekiamus tikslus ir mažiausiu mastu pažeidžia civilinių teisinių santykių subjektų teises, nes valstybės taikomos priemonės neliečia materialinių subjektinių teisių, o tik nustato specialią ir išimtinę procesinę ginčo priskirtinumo teismų jurisdikcijai taisyklę, taip derinant sutartinių teisinių santykių laisvės ir kreditorių interesų apsaugos imperatyvus.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (b.l. 81, 82), atsakovui UAB „Ekoela“ Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2008 m. gegužės 26 d.
Prašomas pripažinti Lenkijos arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas 2008 m. spalio 7 d., esant įsiteisėjusiai Vilniaus apygardos teismo nutarčiai iškelti UAB „Ekoela“ bankroto bylą. Iš teismo sprendimo matyti, kad Lenkijos arbitražo teismui buvo žinoma, kad atsakovas UAB „Ekoela“ yra bankrutuojanti. Teismas sprendime nurodė, jog 2008 m. birželio 13 d. raštu atsakovo atstovas informavo, kad Vilniaus apygardos teismo 3008 m. gegužės 16 d. nutartimi pradėjo bankroto procedūrą atsakovui (civ. b. B2-1692-104/2008). Nepaisant to, teismas ieškovo ieškinį nagrinėjo ir priėmė dėl kilusio ginčo sprendimą.
Remiantis nurodytomis Reglamento ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad, nagrinėjamoje byloje, iškėlus Lietuvos Respublikoje bankroto bylą atsakovui UAB „Ekoela“, kurio turtas yra šioje šalyje, visi jo kreditoriai turėjo pareikšti savo reikalavimus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Gamybos kooperatyvo „AMIR-S“ reikalavimas, susijęs su bankrotu, turėjo būti pareikštas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, t.y. Vilniaus apygardos teismui, o dėl minėto ginčo negalėjo būti priimtas arbitražo sprendimas.
Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, pagal ginčo pobūdį byla priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Lenkijos arbitražo teismas turtinį ginčą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, arbitražo teismas neatsižvelgė į teisės aktus, reglamentuojančius bankroto bylos pasekmes.
Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti, jog arbitražo teismo prie Lenkijos prekybos ir pramonės rūmų 2008 m. spalio 7 d. sprendimo pripažinimas bei vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. O tai pagal Niujorko konvencijos V straipsnio antrosios dalies b punktą yra pagrindas atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti arbitražo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 812 ir 814 straipsniais,
nutaria:
Atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo prie Lenkijos prekybos ir pramonės rūmų 2008 m. spalio 7 d. sprendimą dėl įsiskolinimo priteisimo.
Ši nutartis per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.