Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas D. P. prašo panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios tvarkos biuro 2024-07-10 sprendimo Nr. 5-IL-18368 „Dėl atsisakymo D. P. grąžinti ginklą, D. P. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ 1 punktą.

Pareiškėjas skunde nurodo ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamo sprendimo 1 punktu atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0002749 ir neterminuoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0005524 galiojimą. Su tokiu atsakovo sprendimu nesutinka, nes mano jį esant neteisėtą ir nepagrįstą dėl žemiau nurodomų motyvų.

Pažymi, kad ginčijamo sprendimo 2 ir 3 punktais buvo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui grąžinti ginklą ir jį realizuoti nustatyta tvarka. Šie punktai neskundžiami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad D. P. Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – Klaipėdos aps. VPK) 2015-05-04 buvo išduotas neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0005524, o 2020-07-02 buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0002749.

Sprendime nurodyta, kad panaikinimo teisinis pagrindas - Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalie 10 punktas, 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Kaip faktinį ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindą atsakovas Sprendime nurodė aplinkybę, kad 2024-05-30 D. P. Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – LR ANK) 422 str. 5 d., 229 str. 2 d. dėl to, kad jis 2024-05-17, 00.35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (jam nustatytas 0,71 promilės neblaivumas) ir su savimi turėjo graižtvinį šautuvą (duomenys neskelbtini), šovinio tipas 9,3x62, jam buvo skirta 800 eurų bauda ir specialios teisės atėmimas – teisė vairuoti transporto priemones – 6 mėnesiams, D. P. baudą sumokėjo 2024-07-02, nutarimo neskundė.

Byloje esančių Administracinių nusižengimų registro bei paties pareiškėjo faktų pripažinimo pagrindu nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 30 d. nutarimu (administracinio nusižengimo numeris (ROIK) 24241962851) buvo nubaustas pagal ANK 422 str. 5 d., 229 str. 2 d. už tai, kad 2024-05-17, 00.35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai pirmu tikrinimu nustatytas 0.80 promilių girtumas, antru tikrinimu nustatytas 0.71 promilių girtumas. Taip pat su savimi, automobilyje turėjo šaunamąjį ginklą „Blaser R8" su 7 "Mornady 22-250 REV" šoviniais.

Dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – Įstatymas).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 92.1 punkte taip pat nustatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas Įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka.

Įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent yra nustatęs griežtus reikalavimus ne tik asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus, bet taip pat ir griežtus reikalavimus dėl ginklus turinčių asmenų patikimumo ir prognozuojamumo, kuris siejamas su visuomenės saugumu. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių. Nepaisant to, taikant pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, kompetentingam viešojo administravimo subjektui atsiranda pareiga surinkti tokius duomenis, kurie būtų pakankamai informatyvūs, patikimi, objektyvūs ir būtų motyvuotas pagrindas leidimui panaikinti.

Aiškindamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017, 2020 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą ir užkirsti kelią ginklų keliamam ir potencialiai galimam pavojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, taip pat jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).

Teismas pažymi, kad byloje nustatyti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai, kurių pagrindu priimtas Sprendimas, jų pobūdis, pareiškėjo požiūris į įstatymo nesilaikymą, neabejotinai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir jo asmenybės patikimumą bei prognozuojamumą, leidžiantys spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas padarė administracinius nusižengimus, kurių pagrindu jam buvo panaikinti Leidimai laikyti ginklus, t. y. vairavo neblaivus ir vežėsi ginklą nelydimas asmens, kuris būtų blaivus ir turėtų teisę turėti ginklą. Taigi, nėra ginčo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris draudžia ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,41 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir numato, kad tokiais atvejais ginklą iki ginklo laikymo vietos gali gabenti (jeigu ginklas gabenamas transporto priemone, ginklas gabenamas ne transporto priemonės salone) ginklo savininką, naudotoją lydintis neapsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo, turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu. Nors pareiškėjas akcentuoja, jog dėl vieno neatsargaus pažeidimo atsakovas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę, tačiau teismas pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui nėra numatyta nei pažeidimų skaičius, nei koks nors pavojingumo laipsnis, nuo kurio asmuo būtų vertinamas kaip keliantis grėsmę. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytai išvadai apie asmens pavojingumą padaryti gali būti, ir turi būti, atsižvelgiama į bet kokius duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pabrėžtina ir tai, kad ši teisės norma pagrindą panaikinti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus sieja ne tik su jau nustatytu asmens keliamu pavojumi, bet ir su galimu pavojumi ateityje, kurį jis gali kelti laikydamas ir galėdamas disponuoti ginklu. Tai reiškia, kad pavojų gali kelti ne tik asmuo, kuris jau padarė teisės pažeidimus ir turi galiojančias nuobaudas, bet ir toks, kuris dėl savo asmenybės ypatumų, mąstymo būdo ir toleruojamo neteisėto elgesio gali ateityje padaryti teisės pažeidimų disponuodamas ginklu, jeigu jam bus leista jį laikyti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Tuo tarpu ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-12, 2013-01-25 nutarimai). Taigi, iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų seka, kad visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė.

Teismo vertinimu, ginklo savininkas, naudodamasis ginklais, pagal Įstatymą privalo užtikrinti ginklų gabenimą, saugojimą, naudojimą taip, kad nesukeltų grėsmės kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Kaip minėta, bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas automobilyje gabeno ginklą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to jo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas pagal ANK 227 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bauda. Be to, pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus, dėl to taip pat nubaustas tuo pačiu nutarimu. Pareiškėjo argumentas, kad jo padaryti administracinės teisės pažeidimai nėra susiję su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra nepagrįstas, nes pavojus visuomenės saugumui yra būtinas kiekvieno administracinio nusižengimo požymis, kadangi būtent dėl pavojingumo visuomenei laipsnio atitinkami veiksmai ir yra draudžiami kaip administraciniai nusižengimai. Jeigu veiksmai, už kuriuos pareiškėjui buvo surašyti administracinių pažeidimų protokolai, būtų buvę tik formalūs ir nebūtų buvę pavojingi, jis nebūtų buvęs nubaustas. Todėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, kaip ir ANK prasme, kiekvienas administracinis nusižengimas, dėl kurio asmuo pripažįstamas kaltu, kelia pavojų visuomenės saugumui.

Tuo tarpu visiškai analogiško Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad toks pažeidimų pobūdis rodo, kad pažeidėjo elgesys neabejotinai kelia grėsmę jo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, kadangi ginklas yra padidinto pavojaus šaltinis, jo gabenimas automobilyje, esant neblaiviam, reikšmingai padidina pavojų ir sukelia grėsmę pačiam asmeniui ir aplinkiniams asmenims, o tokį aiškinimą patvirtina ir sisteminis Įstatymo nuostatų (pvz., 18, 29, 30, 31, 41 straipsnių) aiškinimas, jose įvairios asmenų ir institucijų teisės ir pareigos siejamos su alkoholinių gėrimų vartojimo faktu. Atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2300-502/2017; 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1614-629/2021).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad ginklai laikomi netinkamai, patvirtina, kad ginklų savininkui trūksta atidumo ir rūpestingumo, nes tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Taip pat išaiškinta, kad Įstatyme nurodytas įpareigojimas nustatytu būdu laikyti ginklus yra imperatyvus ir nėra svarbu, ar konkrečioje situacijoje pagrįstai tikėtina reali grėsmė ir faktinės pasekmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir teismų praktiką teismas pripažįsta, jog pareiškėjo argumentai, kad jo padaryti įstatymų pažeidimai nekelia jokio pavojaus visuomenei ir nerodo jo pavojingumo yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad dėl savo apsvaigimo nuo alkoholio jis suklydo dėl netinkamai veikusio jo asmeninio alkotesterio nemažina jo, kaip asmens, disponuojančio ginklais, pavojingumo, nes gabendamas su savimi ginklą ir elgdamasis atsakingai bei saugiai pareiškėjas iš viso neturi vartoti alkoholio tiek, kad kiltų grėsmė pažeisti Įstatymą, o ne tikėtis, kad tam tikras alkoholio kiekis neviršys leistinos normos. Būtent požiūris, kad gabenant su savimi ginklą apskritai galima vartoti tam tikrą alkoholio kiekį kaip tik ir kelia pavojų, kad Įstatymas gali būti pažeistas net tik šį kartą, bet ir ateityje, o asmuo, kuris tokį elgesį toleruoja yra pavojingas, kaip neatsakingas ginklo turėtojas.

Taip pat teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad ginklo nekonfiskavimas priimant Nutarimą dėl nurodytų ANK pažeidimų patvirtina, jog tokiu ginklo gabenimo būdu pareiškėjas nekėlė pavojaus sau ir aplinkiniams.

Visų pirma, policijos pareigūnas, priėmęs Nutarimą dėl nurodytų ANK pažeidimų, nesprendė Leidimų laikyti ginklus panaikinimo klausimo ir pareiškėjo veikos pavojingumą vertino siauresniu apsektu, t. y. vertino pavojų ginklo gabenimo metu, o ne ateityje. Tuo tarpu ginčijamu Sprendimu pareiškėjo pavojingumas įvertintas ir perspektyviniu aspektu, t. y. dėl galimybės laikyti ir naudoti ginklus ateityje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesilaiko Įstatyme nustatytos ginklų gabenimo tvarkos ir tai daro būdamas neblaivus.

Antra, vieno pareigūno tos pačios situacijos vertinimas sprendžiant kitą klausimą (nuobaudos už ANK pažeidimus) neapriboja kito pareigūno įgaliojimų priimti individualų administracinį sprendimą, pagrįstą individualiu vertinimu, kuris gali skirtis sprendžiant kitą klausimą (Leidimų panaikinimo).

Trečia, pareiškėjo akcentuojamas Nutarime pateiktas vertinimas, kad gabendamas ginklą neblaivus jis nekėlė pavojaus, nebuvo įvertintas teismo, nes Nutarimo teisėtumas nebuvo tikrinamas teisme. Tuo tarpu ginčijamo Sprendimo teisėtumas yra patikrinamas šioje administracinėje byloje ir teismas konstatuoja, kad ginčijamame Sprendime pareiškėjas ir jo veiksmai teisingai įvertinti kaip galintys kelti grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Ginčijamame Sprendime yra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi atsakovas, t. y. nurodyta, jog duomenys apie pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia potencialią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Ginčijamame sprendime taip pat aiškiai ir teisingai nurodytas Įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, taikytinas ginčo santykiams, kuriuo remiantis sprendimas priimtas. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjo netenkina skundžiamo sprendimo motyvai ir faktinių aplinkybių vertinimas, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą nemotyvuotu, nepagrįstu ir jį panaikinti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugią ginklų apyvartą, nagrinėjamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo ir Aprašo nuostatas bei, įvertinęs visus turimus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju pareiškėjo teisė turėti šaunamąjį ginklą negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

Ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas, ir neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo. Todėl šis pareiškėjo prašymas atmestinas ir bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.