Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 16-IL-20-01264-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.4, 93–95 punktais, atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo pareiškėjo atžvilgiu ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jam skirtos administracinės nuobaudos už vairavimą neblaiviam, net ir automobilyje esant ginklui, neleidžia teigti, kad jis kelia ar tuo metu kėlė grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, nes jis automobilio pavojingu būdu nevairavo, su ginklu nevyko į vietas, kuriose yra žmonių, galimi žmonių susibūrimai, apskritai ginklo nenaudojo, todėl mano, kad nenustačius tokių aplinkybių, leidimas laikyti (nešiotis) ginklą panaikintas nepagrįstai. Apeliaciniame skunde papildomai išsakoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika tinkamo įrodymų vertinimo aspektu.Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d.), kurio tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (Įstatymo 1 str. 1 d.), 40 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, kuriais leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis yra panaikinami, tame tarpe – kai asmuo naudojasi ginklu, pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (GŠKĮ 40 str. 1 d. 6 p.). Akcentuotina, jog kai sprendžiama dėl asmens teisės nešioti ir laikyti ginklą panaikinimo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi sąlygos – įstatymų, teisės aktų pažeidimas, bei tuo keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1369/2012). Pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas, atsižvelgus į nustatytus pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus – pareiškėjas pažeidė GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, dėl ko jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 194 straipsnio 1 dalį, 196 straipsnio 3 dalį. Taip pat administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su tuo, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta antroji Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta sąlyga – grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. GŠKĮ turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 str.) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis bei jų elgesiui yra keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,32 promilės girtumas) automobilyje gabeno ginklą ir šaudmenis, su savimi neturėdamas leidimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog ginklas automobilyje liko tik per atsitiktinumą, ginklui iškritus iš dėklo ir pasilikus automobilio daiktadėžėje, kad jis apskritai net nežinojo apie ginklo buvimą automobilyje, o apie tai sužinojo tik jį sustabdžius policijos pareigūnams, nagrinėjamu atveju tik dar labiau pabrėžia pareiškėjo rūpestingumo ir atsakingumo stoką. Tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, visos situacijos metu jis ginklu nesinaudojo, jo iš automobilio daiktadėžės neišėmė, jokios grėsmės aplinkiniams nekėlė ir nesukėlė, visą laiką, kurį buvo išvažiavęs, buvo miške, kur tuo metu nebuvo jokių aplinkinių asmenų, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo jo elgesį vertinti kaip atsakingą ir rūpestingą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pats pažeidimų pobūdis rodo, kad pareiškėjo elgesys neabejotinai kelia grėsmę pareiškėjo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, kadangi ginklas yra padidinto pavojaus šaltinis, jo gabenimas automobilyje, esant neblaiviam, reikšmingai padidina pavojų pačiam asmeniui ir aplinkiniams asmenims. Tokį aiškinimą patvirtina ir sisteminis Įstatymo nuostatų (pvz., 18, 29, 30, 31, 41 straipsnių) aiškinimas, jose įvairios asmenų ir institucijų teisės ir pareigos siejamos su alkoholinių gėrimų vartojimo faktu. Atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas būtų netinkamai nustatęs pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyrą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.