Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimo atsakovė padavė apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 10 d. nutartimi tenkino atsakovės V. K. apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo visiškai patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovei V. K. nuosavybės teise priklauso butas esantis adresu (duomenys neskelbtini).

16. Ieškovė pastate, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, tiekia šilumos energiją. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 270,04?Eur skolos bei 28,26?Eur palūkanų už suvartotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. vasario 1 d., nurodydama, jog mokesčiai už šilumą, tiektą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, buvo priskaičiuoti LR įstatymų nustatyta tvarka.

17. Ginčas byloje tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovei atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, ji privalo apmokėti skolą už šilumos energiją.

18. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai, t.y. priteisė ieškovės naudai 239?Eur skolą, 27,59?Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17 Eur žyminį mokestį.

19. Apeliaciniu skundu atsakovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais pagrindais: 1) dar 1998 m. gruodžio 10 d. ieškovės darbuotojai nupjovė centralizuoto šildymo vamzdžius pastogės patalpose, virš butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), todėl šilumos energija nėra tiekiama į ginčo butą; 2) pastatas, kuriame yra ginčo patalpos adresu (duomenys neskelbtini), dar nuo 2014 m. yra suformuota kaip atskiras pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame nėra centrinio šildymo sistemos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog 1998 m. gruodžio 10 d. ieškovės darbuotojai nupjovė centralizuoto šildymo vamzdžius pastogės patalpose, virš butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), todėl šilumos energija nėra tiekiama į ginčo butą, dėl to sutartis negalėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmai.

21. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra daugiabutis pastatas. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: bendrosios nuosavybės teisės dalis, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, kuris yra visų bendraturčių nuosavybė, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis).

22. Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

23. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pareigą mokėti už pastate sunaudotą šilumos energiją vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis dėl savo asmeninių patalpų šildymo (pvz., pasirinkę šildyti patalpas naudojant tiekiamas dujas, elektrą ar kitu būdu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, 26 punktas, 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-695/2020).

24. Pagal Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 12 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal VERT rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš VERT rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su VERT. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Taigi, ŠŪĮ yra įtvirtintas principas, jog už visą pastate sunaudotą šilumą apmoka to pastato vartotojai. Minėta, kad šią pareigą vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą apmokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis savo asmeninių patalpų šildymui, ką nagrinėjamu atveju yra atlikę apeliantai (ŠŪĮ 25 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

25. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip jau buvo konstatuota tiek ieškovės procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiga atsakovei mokėti kyla iš bendrosios nuosavybės teisės bendro naudojimo patalpų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, jog atsakovė yra atsijungusi jai priklausančias patalpas nuo centrinio šildymo sistemos.

26. Pagal ŠŪĮ 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkai privalo apmokėti už pastate sunaudotą šilumą, net ir tada, kai daugumos savininkų sutikimu šilumos tiekimas bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas – tačiau tokiu atveju, pagal ŠŪĮ 25 straipsnio 2 dalį, apskaičiuojant vartotojui (apeliantams) tenkantį šilumos kiekį, laikoma, kad visa šiluma buvo sunaudota asmeninio naudojimo patalpose bei pastato šildymo sistemos vamzdynuose pristatant šilumą nuo šilumos punkto iki vartotojo buto (bet ne pastato bendrojo naudojimo patalpose). Priešingai aiškinant ŠŪĮ 25 straipsnį, būtų sukuriama privilegijuota padėtis daliai vartotojų (kurie nutraukė šilumos tiekimą bendrojo naudojimo patalpose) kitų šilumos vartotojų atžvilgiu, kadangi pirmiesiems skaičiuojant sąskaitą už šilumą būtų įtraukiamas ne visas pastate sunaudotos šilumos kiekis, o antriesiems – visas.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija 2018 m. sausio 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e1-19-858/2017, išaiškino, kad Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis turi būti aiškinamas sistemiškai ir negali būti suprantamas izoliuotai nuo likusių šio įstatymo nuostatų. Šio straipsnio 2 dalis, nurodanti, jog tam tikrais atvejais apmokėjimas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas, negali būti suprantama, kaip atleidžianti nuo prievolės šilumos tiekėjui apmokėti už visą pastatui šildyti sunaudotą šilumą, kurios kiekis paprastai nustatomas pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis tik reglamentuoja, kaip apmokėjimas už visą pastate sunaudotą šilumą yra paskirstomas vartotojams tame pastate – kuri dalis laikoma sunaudota bendrosioms reikmėms ir kuri sunaudota asmeninių patalpų šildymui.

28. Kasacinis teismas, aiškindama šios nuostatos taikymą, yra nurodęs, kad daugeliu atvejų pagal senos statybos inžinerinių sistemų tipinę konstrukciją nėra techninių galimybių visiškai eliminuoti į atsijungusių nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkų patalpas bei bendrojo naudojimo patalpas patenkantį pastato karšto vandens temperatūros palaikymo sistemos energijos kiekį, todėl nėra teisinio pagrindo ir visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 56 punktas). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi, nepaisant to, jog šilumos tiekimas bendrojo naudojimo patalpose būtų nutrauktas ŠŪĮ 25 straipsnio 2 dalies prasme, jose gali būti suvartojama šiluma, patenkanti iš šilumos tiekimo įrangos rūsiuose, šilumos punktuose iš vamzdynų, nuo kurių įšyla pastato konstrukcijos ir tuo pačiu – asmeninio ir bendro naudojimo patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012, 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

29. Byloje nenuginčyta, kad pastate esančiame adresu (duomenys neskelbtini), yra įrengti bendro naudojimo objektai, kuriems yra teikiama šilumos energija, o šią šilumos energiją pastatui tiekia ieškovė. Nustačius, kad atsakovei priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei kyla pareiga prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti. Ši pareiga yra nustatyta įstatymo, todėl jos neigimas yra nepagrįstas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje formuluojamą taisyklę, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017).

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to ar atsakovė naudojasi bendro naudojimo patalpomis, ar ne, bendro naudojimo patalpos priklauso visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ir šio objekto išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidos dalytinos proporcingai visiems bendraturčiams. Išimtis galima tik tuo atveju, jei bus sudarytas bendrojo naudojimo objektų, skirtų nepriklausomos, atskiros pastato dalies funkcionavimui ir jos naudotojų poreikiams tenkinti, aprašas (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Bendrojo naudojimo objektų aprašas leidžia butų ir kitų patalpų savininkams realizuoti teisę susitarti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, tačiau ši teisė turi būti realizuota iki kylant teisiniams padariniams, pavyzdžiui, iki atsirandant konkrečioms bendrojo naudojimo objekto remonto išlaidoms. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendžia, kad atsakovės argumentai, jog ieškovė reikalauja apmokėti už faktiškai nepatiektą šilumos energiją, yra nepagrįsti, o argumentas, jog šilumos energija nėra tiekiama į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, neeliminuoja atsakovės pareigos mokėti už šilumos energiją tiekiamą bendrojo naudojimo patalpose.

31. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovė nurodo, jog pastatas, kuriame yra ginčo patalpos adresu (duomenys neskelbtini), dar nuo 2014 m. yra suformuota kaip atskiras pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame nėra centrinio šildymo sistemos.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

33. Pažymėtina, jog civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Rungimosi principas suteikia proceso šalims teisę ir pareigą įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Įrodinėjimo procese laikomasi principo, jog įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Kaip jau minėta, teismas priima sprendimus vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, t .y. kiekvienu konkrečiu atveju reikalinga įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tokie įrodymai yra patikimi ir leistini.

34. Atsižvelgiant į įrodinėjimo procesui keliamus reikalavimus, atsakovė, teigdama, jog yra suformuotas atskiras pastatas, kuriame nėra centrinio šildymo sistemos, privalėjo pateikti tai pagrindžiančiu įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra pateikta jokių objektyvių atsakovės teiginius patvirtinančių įrodymų.

35. Papildomai akcentuotina ir tai, jog iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, jog įrašų, apie nekilnojamojo turto objektą, adresu (duomenys neskelbtini), nėra. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė namo, adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro išrašą. Išraše nurodyta, jog minėto pastato šildymo būdas yra šildymas iš centralizuotų sistemų. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtintas visų nekilnojamojo turto registre bei kadastre esančių duomenų (nuo jų įrašymo) teisingumo ir išsamumo, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, principas. Kartu akcentuotina, jog pagal CK 2.71 straipsnio 3 dalį patvirtinti išrašai iš juridinių asmenų registro turi prima facie (preliminarus pagrįstumas) galią. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais duomenimis, o atsakovės argumentas atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

36. Atsižvelgiant į viską, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškovė nesilaikė įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų skirstydama šilumos energijos kiekį bendrojo naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad atsakovė neturi prievolės mokėti už šilumą bendroms namo reikmėms, nes jai priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai vertino bylos aplinkybes, įrodymų visumą bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, o šio sprendimo nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

38. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas ir aptartas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia atsakovė, tinkamai tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir deramai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, tiksliai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

40. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nesuformavo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.