Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovės pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. B., V. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovės (toliau – Bendrovė), siekdama gauti paveldėjimo teisės liudijimą, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B., miręs (duomenys neskelbtini), per tris mėnesius nuo savo sesers G. O. B., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą ir prašė priteisti iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėja yra testamentinė A. B., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinė, testamentu A. B. pareiškėjai paliko jo seseriai G. O. B. priklausiusį ir iki šiol jos vardu teisiškai registruotą 6,21 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame sklype yra Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas gyvenamasis namas su pagalbiniais pastatais, kuriame gyveno G. O. B. ir S. B., o A. B. dažnai pas juos viešėdavo. Du broliai ir sesuo buvo trijų 6,21 ha žemės sklypų savininkai, kuriuos įgijo 1996 m. spalio 2 d. apskrities valdytojo sprendimu, nes jiems buvo atkurta nuosavybės teisė.

G. O. B. mirė (duomenys neskelbtini), iki jos mirties jos valdytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudojo Bendrovė. Po jos mirties iš karto žemės sklypu pradėjo naudotis likęs toliau gyventi gyvenamajame name su pagalbiniais pastatais S. B., kuris leido toliau naudotis žemės sklypu Bendrovei. Bendrovė ginčo žemės sklypu naudojosi, jį deklaravo, dirbo ir leidimą naudotis žemės sklypu derino su žemės sklypo faktiniu savininku S. B.. S. B. pardavė savo žemės sklypą Bendrovei, o A. B. iki pat savo mirties leido naudotis savo žemės sklypu Bendrovei. A. B. po brolio S. B. mirties priėmė palikimą, kreipdamasis į Joniškio notarų biurą. A. B. yra S. B. įpėdinis, viso jo turto paveldėtojas. 2014 metais A. B. pradėjo rūpintis, kaip reikia sutvarkyti G. O. B. žemės sklypo nuosavybės teisės dokumentus, su advokate sudarė teisinių paslaugų sutartį, išreiškė norą užvesti bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. A. B. iniciatyva iš Skaistgirio seniūnijos gavo pažymą apie tai, kad S. B. priėmė savo sesers G. O. B. palikimą. A. B. pateikė testamento ir įgaliojimo kopijas, kad turtą siekia palikti Bendrovei. Suinteresuoti asmenys su giminaičiais B. visiškai nebendravo, apie jų gyvenimą nieko nežinojo. Neskubėti tvarkyti dokumentus, nes termino nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nėra. G. O. B. žemės sklypą po jos mirties S. B. nurodymu dirbo Bendrovė, ši aplinkybė rodo, kad S. B. priėmė sesers G. O. B. palikimą, faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Palikėjos G. O. B. smulkius namų apyvokos apstatymo reikmenis, paukščius, po jos mirties paveldėjo S. B.. Suinteresuoti asmenys nenurodė svarbių priežasčių dėl ko praleido terminą palikimui priimti, nurodė, kad apie palikimą nieko nežinojo ir buvo įsitikinę, kad sesers G. O. B. palikimą po jos mirties priėmė broliai. Nurodo, kad G. O. B. vardu esanti žemė priklauso A. B., nes S. B. priėmė palikimą po G. O. B. mirties, faktiškai valdydamas likusį turtą, o A. B. priėmė S. B. palikimą.

Suinteresuoti asmenys prašė pareiškėjos pareiškimo netenkinti, pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) A. B. testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Joniškio rajono notarų biuro notarės G. B., negaliojančiu ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), priteisti iš pareiškėjos suinteresuotiems asmenims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apie G. O. B. ir S. B. mirtį suinteresuoti asmenys nežinojo ir apie A. B. mirtį sužinojo iš seniūnijos, jie palaidojo pusbrolį A. B.. Po laidotuvių kreipėsi į notarų biurą dėl A. B. palikimo priėmimo ir tada sužinojo, kad nesutvarkytas palikimas po G. O. B. mirties. Buvo užvesta bylą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir terminas atnaujintas. Suinteresuoti asmenys nežinojo, kad Bendrovė turi kažkokį interesą byloje, todėl jos nenurodė, mano, kad A. B. testamentas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, nes testamentu galima palikti tik savo turtą ir negali būti paliktas kito asmens turtas.

Testamento surašymo metu ginčo žemės sklypas priklausė G. O. B., todėl tokio testamento notaras patvirtinti negalėjo. (duomenys neskelbtini) notariškai patvirtintas įgaliojimas, parašytas A. B., yra A. P. ir A. B. su pavedimu vesti paveldėjimo bylą (duomenys neskelbtini) mirus G. O. B.. Tokiu įgaliojimu A. B. pripažino, kad S. B. nepriėmė palikimo, likusio po sesers G. O. B. mirties. G. O. B. ir S. B. gyveno labai skurdžiai, todėl S. B. po sesers mirties faktiniu valdymu jokių jos daiktų nepriėmė. Suinteresuotas asmuo A. B. nurodė, kad 1974 m. liepą paskutinį kartą bendravo su G. O. B., o S. B. bendravo gal 1963 metais. Nežino, ar G. O. B. turėjo paukščių, kitų gyvulių, nežino, kokį turtą ji turėjo, nesitarė su Bendrove dėl žemės pirkimo-pardavimo. A. B. buvo visiškai kurčias, nes rado klausos aparatus, raštelius, todėl mano, kad bendravo susirašinėdamas rašteliais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B., (duomenys neskelbtini), per tris mėnesius nuo savo sesers G. O. B., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl paveldėjimo teisės atsiradimo. Priteisė lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų A. B. ir V. S. 847 Eur advokato pagalbos išlaidų, tai yra po 423,50 Eur iš kiekvieno pareiškėjai Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovei.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos atstovų, suinteresuoto asmens A. B., jos atstovės paaiškinimais, liudytojų parodymais, byloje esančiais dokumentais nustatė, jog S. B. palikimą priėmė ir rūpinosi juo kaip savo turtu įstatymų nustatytu terminu. Kaip G. O. B. brolis, paveldi pagal įstatymą su ketvirtos eilės įpėdiniais (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškimo patenkinimas sukels pareiškėjai teisines pasekmes – asmuo turės teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu nurodė, kad faktas, ar testamento sudarymo metu turtas buvo ar nebuvo, ar turtas bus sukurtas ateityje, visiškai neturi jokios įtakos testamento teisėtumui.

Testamento sudarymo metu G. O. B. vardu esantis žemės sklypas jau priklausė A. B., nes S. B. po sesers G. O. B. mirties priėmė palikimą, faktiškai valdydamas likusį turtą, o A. B. po brolio S. B. mirties priėmė palikimą, kreipdamasis į Joniškio notarų biurą. Nuosavybės teisė, kaip reglamentuoja CK 5 knygos normos, atsiranda nuo palikimo priėmimo dienos. Faktas, kad ta nuosavybė neišviešinta, nereiškia, kad asmuo tą turtą praranda. Asmuo, rašydamas testamentą, išreiškia savo valią mirties dienai, tai yra patvarkymas apie turtą, kuris priklausys testatoriui. Su A. B. buvo galima susikalbėti, tik reikėjo kalbėti garsiai, tai patvirtino liudytojos A. B., V. K.. Nesant byloje jokių duomenų apie A. B. visišką kurtumą, teismas atmetė suinteresuotų asmenų argumentą, kad A. B. nesuprato pasirašyto testamento esmės, dėl ko testamentą reikėtų pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Joniškio rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovės pareiškimą atmesti, priteisti apeliantei iš pareiškėjos 537,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir tenkino pareiškėjos reikalavimą, nors nebuvo sąlygų pareiškimą nagrinėti ir tenkinti. Priimtas sprendimas nesukels ir negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, nes palikimo, likusio po G. O. B. mirties ((duomenys neskelbtini)) įstatymo nustatytu trijų mėnesių terminu niekas nepriėmė, terminas buvo atnaujintas teismo sprendimu apeliantei ir suinteresuotam asmeniui A. B., todėl teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnį, nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Nepagrįstai teismo sprendime nurodyta, kad „pareiškimo patenkinimas sukels pareiškėjai teisines pasekmes – asmuo turės teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą“. Teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesukels pareiškėjai Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovei teisinių padarinių.

Palikimo priėmimo faktiniu valdymu klausimo neįmanoma išspręsti be faktinių aplinkybių analizės (CPK 14 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis). Faktinės ir teisinės aplinkybės sudaro bylos esmę. Teismas ginčijamame sprendime neišsamiai ir nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai nustatė bylos faktus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, kvalifikuojant ginčo santykius, ir neatskleidė šios bylos esmės. Teismas netinkamai nustatinėjo ir neteisėtai nustatė iš esmės neteisingas faktines aplinkybes, susijusias su palikėjos G. O. B. palikimo priėmimu, S. B. palikimo priėmimu, taip pat ir su A. B. palikimo priėmimu, nes tik teismas gali nustatyti palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą, o tokio fakto testatoriaus mirties dieną nustatyto nebuvo. Pareiškėja Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovė nėra nei įstatyminė, nei testamentinė įpėdinė nei G. O. B., nei S. B., todėl neturėjo teisės reikšti reikalavimą ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B. priėmė palikimą po savo sesers mirties. Gyvenamasis namas ir ūkio pastatai nebuvo teisiškai įregistruoti, namų valda nebuvo suformuota. Po G. O. B. mirties S. B. neatliko jokių aktyvių veiksmų gyvenamojo namo ir ūkio pastatų atžvilgiu: statiniai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl reikėjo atlikti veiksmus, kad būtų padaryti statinių kadastriniai matavimai, atlikta jų teisinė registracija, suformuotas ir nekilnojamiems statiniams eksploatuoti reikalingas namų valdos žemės sklypas, nes atskiras žemės sklypas namų valdai nebuvo suformuotas, statiniai stovi ant dirbamos žemės ūkio paskirties žemės. Nesidomėjimas pastatų teisine registracija ir namų valdos žemės sklypo formavimu akivaizdžiai patvirtina, kad S. B. nepriėmė G. O. B. turto faktiniu valdymu, nes neatliko jokių aktyvių veiksmų.

Nurodo, kad po G. O. B. mirties jokie sandoriai raštu dėl jos žemės sklypo nebuvo sudaryti, viešajame registre nebuvo įregistruoti, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjos ir jos kviestų liudytojų parodymais, kad S. B. leido pareiškėjai naudotis savo mirusios sesers žeme. Byloje nebuvo surinkta jokių patikimų įrodymų, koks kitas turtas priklausė G. O. B. jos mirties dieną. Teismas sprendė, kad S. B. po savo sesers mirties priėmė jai priklausiusius paukščius ir namų apyvokos daiktus, bet byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kiek ir kokių paukščių ir kokių namų apyvokos daiktų G. O. B. turėjo, ar paukščiai ir apyvokos daiktai nepriklausė pačiam S. B.. Suprantama, kad G. O. B. turėjo asmeninių daiktų, rūbų, tačiau vien kai kurių palikėjo daiktų paėmimas, veiksmų atlikimas, kai įpėdinis ilgą laiką nuo palikimo atsiradimo neatliko jokių kitų aktyvių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu kaip nuosavu, ir nereiškė pretenzijų dėl paveldėto turto, nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo faktui nustatyti.

Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnį, 5.19 straipsnį, nes sprendė buvus testamentu paliktą turtą, kuris mirties dieną nepriklausė testatoriui. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino testamento turinį, neatsižvelgė į testamento prieštaravimus imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir nesiėmė priemonių savo iniciatyva (ex officio) pripažinti testamentą negaliojančiu. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.50 straipsnio 2 dalies, 5.51 straipsnio 1 dalies normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. A. B. (duomenys neskelbtini) sudarė testamentą, kuriuo paliko Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovei „žemę, esančią (duomenys neskelbtini)“. (duomenys neskelbtini) A. B. mirė. Per įstatyme nustatytą terminą į notarą dėl paveldėjimo pagal testamentą kreipėsi pareiškėja Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovė, o apeliantė kreipėsi dėl paveldėjimo pagal įstatymą, kaip šeštos eilės įstatyminė įpėdinė. (duomenys neskelbtini) išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas kiekvienam į ½ dalį A. B. turto, tame tarpe kiekvienam ir į ½ dalį 6,210 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Teismas suklydo vertindamas įrodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybės, susijusias su G. O. B. palikimo priėmimu, su palikimo apimtimi ir konkrečia sudėtimi, nesirėmė kasacinio teismo praktika ir nepagrįstai pripažino esant pakankamus įrodymus dėl palikimo priėmimo S. B. faktiniu valdymu. Juridinio fakto nustatymas, kad S. B. priėmė palikimą po savo sesers mirties, būtų pagrindas A. B. turtinei teisei – paveldėti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),– realizuoti.

Kadangi tokia turtinė teisė atsirastų ir būtų realizuota po A. B. mirties, suprantama, kad ji negalėjo būti testamentu paliekamas turtas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, mirus teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Šiuo atveju testamente nurodytas paveldimas turtas – žemė, o ne turtinės teisės į jos paveldėjimą po G. O. B. ar S. B. mirties. Teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas: netinkamai vertino įrodymų visumą, nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais ir nevertino jų subjektyvumo, nepagrįstai vertino kaip įrodymus pareiškėjos atstovės advokatės paaiškinimus – apeliantės nuomone, advokato paaiškinimai negali būti laikomi įrodymais.

Pareiškėja Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovė atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, mano, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, tenkinti apeliacinį skundą apeliantės nurodomais motyvais nėra jokio pagrindo. Pareiškėja prašo suinteresuoto asmens V. S. apeliacinio skundo argumentus atmesti kaip nepagrįstus, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai ištyrė įrodymus, byla priskirtina ypatingosios teisenos bylų kategorijai (Lietuvos Respublikos CPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl aktualios yra Lietuvos Respublikos CPK V dalies (Ypatingoji teisena) nuostatos. Lietuvos Respublikos CPK 448 straipsnio 1 dalį, 2 dalį tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas nustatyti faktą, yra pagrindas šį faktą ten įregistruoti arba įforminti, nurodytų įstatymo nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, todėl nepagrįsti yra apeliantės teiginiai apie tai, kad nepagrįstai nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, nes esą nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų tokiam faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 16 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Apeliantės argumentas, kad pareiškėja nėra nei G. O. B., nei S. B. įpėdinė nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, todėl neturėjo teisės reikšti reikalavimą ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, yra akivaizdžiai nepagrįstas, o nurodoma kasacinio teismo praktika šioje byloje yra netinkama. Apeliantės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje sandorį ginčijo asmuo, kuris nenurodė, kokias jo teises pažeidžia ginčijamas sandoris ir tokio teisių pažeidimo neįrodė. Šioje byloje pareiškėja Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovė savo suinteresuotumą reikalautu nustatyti faktu grindė oficialiais rašytiniais įrodymais - oficialiu A. B. testamentu, notaro išduotu liudijimu apie A. B. palikimo priėmimą. Taip byloje esančiais oficialiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra testamentinė A. B. įpėdinė, įstatymo nustatyta tvarka (pateikdama pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 2 dalis) ir įstatyme nustatytais terminais (Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 3 dalis) priėmusi palikimą, per tris mėnesius nuo A. B. mirties, pateikusi pareiškimą notarui, palikimo priėmimo faktas įregistruotas testamentų registre.

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Nors žemės sklypo unikalus numeris nėra nurodytas testamente, teismui nekilo abejonių dėl to, kad testatorius paliko 6,21 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Du broliai B. ir sesuo B. pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ atkūrė nuosavybės teises į vienodo ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus, tačiau tik G. O. B. nuosavybė turi nurodytąjį tikslų adresą, nes tik šiam žemės sklypui nustatytas konkretus adresas (numeris „9“), tik ant šio žemės sklypo, kaip pripažįsta ir apeliantė, yra teisiškai neįregistruota sodyba. Išrašas iš Testamentų registro patvirtina, jog palikimą, likusį po S. B. mirties, priėmė testatorius A. B., o byloje esantys ir teismo ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai (įskaitant ir liudytojų parodymus) patvirtina, jog A. B. suvokė visus su palikimo priėmimu, nuosavybės teisių perėjimu susijusius esminius aspektus ir, įgyvendindamas tikrąją savo valią, tikslingai ir sąmoningai testamentu paliko pareiškėjai būtent G. O. B. iki mirties priklausiusį žemės sklypą, būdamas įsitikinęs, jog turi teisę tokį patvarkymą daryti.

Mano, kad visiškai nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, susiję su apeliantės įrodinėjama teismo pareiga pripažinti niekiniu A. B. testamentą ex offiicio, taip pat su pareiškėjo procesine teise pareikšti pareiškimą ir su teisinėmis šio sprendimo pasekmėmis, kiek tai susiję su testamento galiojimu dėl paliekamo turto priklausomybės, testatoriaus valios aiškumo ir kt. Testamentas yra asmens (testatoriaus) valia, kuri ypač gerbtina dėl to, kad testatorius pats šios valios apginti nebegali. Byloje nustatyta, jog palikėjas aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią dėl turto, kuris testatoriaus A. B. mirties dieną buvo testatoriaus nuosavybė, tačiau jo teisės viešajame registre dar nebuvo išviešintos. A. B. nuosavybės teisę į ginčo žemę įgijo paveldėjimo būdu, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipdamasis į notarą dėl brolio S. B. palikimo priėmimo pagal įstatymą. A. B. priėmė visa S. B. palikimą, nes palikimo negalima priimti su išlygomis ar sąlygomis, o priėmus bent dalį palikimo, laikoma, kad priimtas visas palikimas.

Tai, kad S. B. nebuvo išviešinęs palikimo dalies – žemės, esančios sesers G. O. B. vardu, priėmimo fakto, nekeičia nuosavybės įgijimo momento ir nekeičia S. B. palikimo sudėties bei apimties, nes nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, pagrįstai ir teisėtai išviešinamas nuosavybės teisės įgijimo į G. O. B. žemės sklypą faktas. Testatorius A. B., būdamas gyvas, suvokė, jog ateityje dėl ginčijamo testamento realizavimo bus būtina tvarkyti ne tik brolio S., bet ir sesers G. O. palikimo dokumentus: tai patvirtina byloje esančių paties A. B. surašytų ir pasirašytų dokumentų turinys. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Respublikos CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame skelbiama, kad negalioja testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas, tačiau nagrinėjamu atveju tokių sąlygų nėra. Pareiškėjai palikta žemė, esanti (duomenys neskelbtini). Nors testamento sudarymo metu ši žemė nuosavybės teise nebuvo įregistruota nei S. B., nei A. B. vardu, tačiau tai nedaro testamento nesuprantamu, o testatoriaus valia yra visiškai aiški.

Prašo apeliacinės instancijos teismą remtis Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnio 2 punktu, nustatančiu, kad paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų. Lietuvos Respublikos CK 5.2 straipsnio 2 dalimi, skelbiančia testamento prioritetą: pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu; 5.3 straipsniu, pagal kurį palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas; 5.50 straipsnio 1 dalimi, skelbiančia: kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama priimti palikimo iš dalies arba su išlygomis ar sąlygomis. Taigi testatorius nuosavybės teisę į paliekamą turtą turėjo, tačiau ši teisė nebuvo išviešinta.

Nurodo, kad apeliantė teigia prasimanytus ir žinomai neteisingus testamento negaliojimo pagrindus, kuriuos paneigė pareiškėja, kad testatorius esą buvęs kurčias ir negalėjo girdėti jam perskaitomo testamento, bendravo su kitais asmenimis tik rašteliais. Šiuos apeliantės teiginius paneigia byloje ištirti įrodymai: visi be išimties dalyvavę byloje asmenys, kurie buvo bendravę su testatoriumi iki jo mirties, patvirtino, kad testatorius prastai girdėjo, tačiau jokiu būdu nebuvo kurčias. Teismo posėdyje pareiškėja pareikalavo, kad suinteresuoti asmenys (jų atstovė) patektų teismui testatoriaus ligos istoriją, kurią apeliantė (veikdama per atstovę) buvo išreikalavusi iš testatoriaus gydymo įstaigos ir neteikė apie ją jokių duomenų, kol šis faktas netapo žinomu pareiškėjai. Paprašius gydymo įstaigą pateikti A. B. ligos istoriją, gautas rašytinis patvirtinimas, kad ligos istorija buvo pateikta apeliantei (veikiančiai per atstovę) dar iki šios bylos iškėlimo, taigi apeliantei yra žinoma, jog testatorius nebuvo kurčias, tačiau sąmoningai klaidinamas teismas, nors pareiškėja paneigė faktą leistinais įrodymais, įskaitant ir išlikusius išsamius medicininius dokumentus, kurie ilgą laiką buvo apeliantės dispozicijoje ir sąmoningai nebuvo teikiami teismui. Apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai, kuriems esą žinomas A. B. kurtumo faktas, nebuvo apklausiami teismo posėdyje ir suinteresuoti asmenys ar jų atstovė tokio prašymo nereiškė.

Pagal nuosekliai Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 2 dalies, CK 5.51 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Pareiškėja įvykdė pareigą pateikti įrodymus apie konkrečius S. B. atliktus konkliudentinius veiksmus, įrodančius palikimo priėmimo faktą. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai, išvestiniai įrodymai. Vertinant įrodymus svarbiausia yra tai, kad nei apeliantė, nei suinteresuotas asmuo A. B. visiškai nieko nežino apie faktines aplinkybes ir apie prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog apeliantė ir suinteresuotas asmuo A. B. daug metų nebendravo nei su testatoriumi A. B., nei su G. O. B., nei su S. B., jų giminaičiai buvo labai uždari, nebendraujantys. Liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad suinteresuoti asmenys ne tik nebendravo su giminaičiais iki jų mirties, bet ir nedalyvavo nei G. O. B., nei S. B. laidotuvėse, o į A. B. laidotuves atvyko ir jį laidojo tik primygtiniu byloje liudytoja apklaustos Skaistgirio seniūnės V. K. prašymu ir pagal jos pateiktą informaciją. Apeliantei ir suinteresuotam asmeniui – jos broliui A. B. atsisakant laidoti pusbrolį A. B., seniūnė nurodė, kad mirusysis turi turto (be kita ko, palikėjas turėjo dar ir butą Joniškio mieste), kurį paveldėję suinteresuoti asmenys laidotuvių išlaidas susigrąžins su kaupu.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad po G. O. B. mirties visą jos turtą iš karto po sesers mirties priėmė ir toliau valdė kaip savo brolis S. B.. Pažymėtina, kad G. O. B. turtą sudarė ne tik menkaverčiai namų apstatymo, apyvokos reikmenys, ne tik G. O. B. auginti paukščiai, bet ir (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas, kuriame yra namų valda, kuriame yra (nors teisiškai ir neįregistruotas) gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai, kiemo statiniai. B. G. O. B. priklausiusiame žemės sklype iki G. O. B. mirties gyveno, o po jos mirties nepertraukiamai liko gyventi S. B. ir šių aplinkybių neneigia pati apeliantė. Vertinant seniūnės parodymus apeliantės (kuri, beje, pati nedalyvavo bylos nagrinėjime teismo posėdyje) skunde įsivėlė netikslumas: nurodoma, kad seniūnė V. K. su velioniais B. iki jų mirties nebendravo, pas juos nesilankė – atvirkščiai, V. K. parodė, jog būdama seniūne ir jausdamasi atsakinga už savo seniūnijos gyventojus, dažnai pasidomėdavo, kaip gyvena vieniši senukai – G. O. B., S. B., lankydavo juos, su jais bendraudavo. Po S. B. mirties visą jo turtą, o taip pat ir priimtą palikimą – sesers G. O. B. turtą – kaip savo, valdė vėliau testatorius A. B., kuris ir nuomojo ne tik savo 6,21 ha žemės sklypą, bet ir sesers turėtą, brolio S. B. paveldėtą 6,21 ha žemės sklypą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sąlygų ir teisinių bei faktinių pagrindų, dėl Lietuvos Respublikos CK 5.51 straipsnio (palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti) taikymo, aiškinimo, taip pat dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad turto palikėja G. O. B., mirusi (duomenys neskelbtini), gyvenusi (duomenys neskelbtini), S. B., miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), ir A. B., miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo sesuo ir broliai. Palikėja G. O. B. ir A. B. buvo nevedę, S. B. mirė našliu, vaikų neturėjo. G. O. B. nuosavybės teise pagal 1996 m. spalio 2 d. apskrities valdytojo sprendimą Nr. 47-5047 priklauso 6,2100 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruotas G. O. B. vardu. Kaip byloje nustatyta, šiame žemės sklype yra Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas gyvenamasis namas su pagalbiniais pastatais, kuriame ir gyveno palikėja G. O. B. bei S. B.. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėtą žemės sklypą pagal 2001 m. gegužės 7 d. panaudos sutartį, sudarytą tarp G. O. B. ir Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovės, iki 2009 m. gegužės 7 d. naudojo Bendrovė. S. B. nuosavybės teise pagal 1996 m. spalio 2 d. apskrities valdytojo sprendimą Nr. 47-5046 priklausė 6,2100 ha žemės sklypas, unikalus Nr (duomenys neskelbtini) kurį pagal 2001 m. gegužės 7 d. panaudos sutartį, sudarytą tarp S. B. ir Bendrovės, naudojo Bendrovė. 2009 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-3306 žemės sklypą S. B. pardavė Bendrovei už 31 050 Lt.

Iš (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono notarų biuro paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo nustatyta, kad S. B., mirusio (duomenys neskelbtini) turtą – indėlį paveldėjo jo brolis A. B.. A. B. (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono notarų biure sudarė oficialų testamentą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo savo mirties atveju žemę, esančią (duomenys neskelbtini), paliko Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovei, testamentas testatoriui buvo garsiai perskaitytas.

A. B. 2014 m. gegužės 29 d. Joniškio rajono notarų biure sudarė įgaliojimą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įgaliojo A. P. ir A. B. vesti paveldėjimo bylą (duomenys neskelbtini) mirus jo seseriai G. O. B., gauti pažymas ir kitus turto paveldėjimui reikalingus dokumentus iš visų įstaigų, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, atstovauti jį visose teismo įstaigose ir pan., įgaliojimas buvo išduotas penkeriems metams. Taip pat A. B. su advokate J. G. 2014 m. birželio 3 d. buvo sudaręs atstovavimo sutartį, kad jį atstovautų civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. A. B. nuosavybės teise pagal 1996 m. spalio 2 d. apskrities valdytojo sprendimą Nr. 47-5048 priklauso 6,2100 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisiškai registruotas A. B. vardu. Minėtą žemės sklypą pagal 2001 m. gegužės 7 d. panaudos sutartį, sudarytą tarp A. B. ir Bendrovės, naudojo Bendrovė, o pagal 2014 m. gegužės 15 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp A. B. ir Bendrovės, nuomojosi Bendrovė iki 2017 m. gegužės 15 d.

Iš byloje pateiktų nuomos sutarčių nustatyta, kad A. B. Bendrovei nuomojo 11,21 ha žemės sklypą, tai yra ne tik savo vardu teisiškai registruotą žemės sklypą, bet ir G. O. B. vardu teisiškai registruotą žemės sklypą. Iš (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono notarų biuro liudijimo nustatyta, kad A. B., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė pareiškėja.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1008-874/2017 atnaujintas V. S. ir A. B. dėl svarbių priežasčių praleistas trijų mėnesių įstatymo nustatytas terminas palikimui, atsiradusiam po pusseserės G. O. B., mirusios (duomenys neskelbtini) mirties priimti. Iš testamentų registro išrašo nustatyta, kad palikėjos G. O. B. palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė A. B. ir V. S..

Byloje liudytojų A. P., A. B. parodymais nustatyta, kad po G. O. B. mirties, likusiu žemės sklypu pradėjo naudotis likęs toliau gyventi gyvenamajame name su pagalbiniais pastatais S. B., kuris leido toliau naudotis žemės sklypu Bendrovei. L. V. B, V. K. parodymais nustatyta, kad G. O. B. augino paukščius, kuriuos po jos mirties iš karto perėmė S. B., kad jis liko toliau gyventi name ir naudojosi visu sesers likusiu turtu kaip savo.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).

Civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ex officio

Suinteresuoti asmenys prašė pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) A. B. testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Joniškio rajono notarų biuro notarės G. B., negaliojančiu ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), argumentuodami tuo, kad A. B. testamentu paliko ne jam priklausantį turtą, testamento sudarymo metu žemė, esanti (duomenys neskelbtini), A. B. nepriklausė, toks testamentas negalėjo būti tvirtinamas, nes pagal CK 5.19 straipsnį testamentu galima palikti savo turtą. Apeliantė nurodo, kad testamentas yra niekinis ir savaime negaliojantis (nes paliekamas turtas teisiškai nepriklausė testatoriui A. B., testamentas yra neaiškus ir kt.).

LR CK 5.15 – 5.36 straipsniuose reglamentuojama, kad testamentas yra išreikšta asmens (testatoriaus) valia, šios valios apginti nebegali, juo paliekamas turtas, kuris priklausys palikėjui jo mirties dieną. Pareiškėja atsiliepime pagrįstai nurodo, kad įstatymo leidėjas nėra nustatęs jokių privalomų išlygų, sąlygų dėl testamentu paliekamo turto teisinės registracijos, dėl nuosavybės teisių išviešinimo. CK 5.18 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jeigu iš testamento turinio asmens valia yra aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokios nors daikto arba asmens savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.

Palikėjas testamente aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią dėl turto, kuris testatoriaus A. B. mirties dieną paveldėjimo teise priklausė testatoriui, tačiau nuosavybės teisė nebuvo įforminta paveldėjimo teisės liudijimu, jo paveldėjimo teisės viešajame registre dar nebuvo išviešintos. Kaip minėta, A. B. nuosavybės teisę į ginčo žemę įgijo paveldėjimo būdu, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipdamasis į notarą dėl brolio S. B. palikimo priėmimo pagal įstatymą ir priėmė visą S. B. palikimą – turtą ir turtines teises, o priėmus bent dalį palikimo, laikoma, kad priimtas visas palikimas.

Sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad S. B. net ir neišviešinus sesers G. O. B. palikimo priėmimo fakto, nuosavybės teisės įgijimo momentas – nuo G. O. B. palikimo atsiradimo dienos (mirties dienos), nesikeičia. Tai nekeičia S. B. palikimo sudėties bei apimties ir nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, pagrįstai ir teisėtai išviešinamas nuosavybės teisės įgijimo į G. O. B. palikimą – žemės sklypą faktas. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad A. B. testamentas yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Respublikos CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad negalioja testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas, tačiau iš testamento turinio akivaizdu, kad pareiškėjai palikta žemė, esanti (duomenys neskelbtini) t. y. turtas identifikuotas, o testatoriaus valia yra visiškai aiški. Testamento sudarymo metu žemės nuosavybės teisės neįregistravimas ir neišviešinimas nedaro testamento negaliojančiu.

Pareiškėja pagrįstai nurodo, kad A. B. teisė kreiptis į teismą buvo procesinė teisė, nors žemė viešajame registre nebuvo įregistruota įpėdinio S. B. vardu, tai niekaip neįtakoja ir neriboja įpėdinio (A. B.) teisės paveldėti. Tinkamai priėmus pagal įstatymą visą brolio S. B. palikimą, tame tarpe paveldėjimo teisę į ginčo žemę, A. B. taip pat perėjo paveldėjimo teisė ir į žemę. Daugiau teisių ir pareigų nei turėjo palikėjos G. O. B. įstatyminis įpėdinis S. B., testatorius A. B. neįgijo.

Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnio 2 punktas numato, kad paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų. Testatorius turėjo paveldėjimo teisę į S. B. palikimą, kaip ir S. B. turėjo paveldėjimo teisę į G. O. B. palikimą, tačiau ši teisė nebuvo išviešinta, o tai reiškia, kad juridiniam faktui įvykus (įvykus teisių perėjimui), teisės neišviešinimas šios teisės nepanaikina. Lietuvos Respublikos CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio, tačiau, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas privalo tokias pasekmes taikyti tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Teismas savo iniciatyva konstatuoja, jog sandoris yra niekinis, tik tada, kai šis yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais ir toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų konstatuoti testamentą esant niekiniu sandoriu. Teismas pritaria pareiškėjos argumentams, kad apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes dėl testatoriaus A. B. kurtumo, negalėjimo girdėti jam perskaitomo testamento, paneigia byloje aptarti įrodymai, liudytojų parodymai, ligos istorija.

Dėl sąlygų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti

Apeliantė nurodo, kad pareiškėja nėra nei G. O. B., nei S. B. įpėdinė – nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, todėl pareiškėja neturėjo teisės reikšti reikalavimą ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B. priėmė palikimą po savo sesers G. O. B. mirties, o teismas neturėjo teisės tokį faktą nustatyti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 1 dalį, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pripažintina, kad civilinio proceso teisės nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Šioje byloje pareiškėja Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovė savo suinteresuotumą reikalautu nustatyti faktu grindė oficialiais rašytiniais įrodymais: oficialiu A. B. testamentu, notaro išduotu liudijimu apie A. B. palikimo priėmimą. Taip byloje esančiais oficialiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra testamentinė A. B. įpėdinė, įstatymo nustatyta tvarka (pateikdama pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 2 dalis) ir įstatyme nustatytais terminais (Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 3 dalis) priėmusi palikimą, per tris mėnesius nuo A. B. mirties pateikusi pareiškimą notarui. Palikimo priėmimo faktas įregistruotas testamentų registre, todėl apeliantės teiginiai, kad pareiškėja neturi pakankamai teisinio suinteresuotumo ir kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukels pareiškėjai siekiamų teisinių pasekmių, visiškai nepagrįsti.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (Lietuvos Respublikos CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (Lietuvos Respublikos CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Taigi įstatymo leidėjas nenustatė išsamaus baigtinio sąrašo veiksmų, kurie patvirtina palikimo priėmimą faktiniu valdymu. Įstatyme nurodoma, kad įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Taigi palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

Sutiktina su pareiškėja, kad nagrinėjamu atveju palikėjas A. B. pareiškėjai Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovei testamentu paliko konkretų turtą – žemę, esančią (duomenys neskelbtini), šią faktinę aplinkybę pripažįsta ir apeliantė, nes palikimą identifikuoja tikslus adresas. NTR CDB išraše nurodoma, jog G. O. B. žemė yra žemės ūkio paskirties, tačiau yra išskirta (nors nėra įteisinta) visa namų valda: nurodoma, kad užstatyta teritorija sudaro 0,2000 ha, sodų plotas – 0,1000 ha, pievų ir natūralių ganyklų plotas – 0,3000 ha. Išrašas iš Testamentų registro patvirtina, jog palikimą, likusį po S. B. mirties, priėmė testatorius A. B., o byloje esantys ir teismo ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai patvirtina, jog A. B. suvokė visus su palikimo priėmimu, nuosavybės teisių perėjimu susijusius esminius aspektus ir, įgyvendindamas tikrąją savo valią, tikslingai ir sąmoningai testamentu paliko pareiškėjai būtent G. O. B. iki mirties priklausiusį žemės sklypą, turėdamas tikslą padaryti pomirtinį patvarkymą būtent dėl šio sklypo ir būdamas įsitikinęs, jog turi teisę tokį patvarkymą daryti.

Dėl teisės taikymo ir įrodymų vertinimo

Pagal Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 2 dalies, CK 5.51 straipsnio nuostatas, įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nors tokiu atveju asmens valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą.

45. Kaip nurodo pareiškėja, apeliantė ir suinteresuotas asmuo A. B. daug metų nebendravo nei su testatoriumi A. B., nei su G. O. B, nei su S. B., nesilankė ir net nėra buvę jų gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini), todėl nežinojo ir negalėjo žinoti faktinių aplinkybių, susijusių su G. O. B. palikimo priėmimu. S. B. nepertraukiamai, iš karto po sesers mirties, toliau valdė likusį sesers turtą kaip savo, o išduotos 2014-06-16 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) apie S. B. įvykdytą palikimo priėmimą, faktiškai pradedant sesers G. O. B. turtą valdyti per tris mėnesius po jos mirties, turinys visiškai atitinka tikrovę, faktines ir teisines aplinkybes. Ši pažyma buvo panaikinta (pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento) suinteresuotų asmenų reikalavimu, seniūnei pasikonsultavus su Joniškio rajono savivaldybės administracija, kuri nurodė, jog seniūnė neturi teisės (nėra kompetentinga) konstatuoti tokios teisinės aplinkybės. Visos šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingos tuo, kad apeliantė negali neigti pareiškėjos byloje pateiktų įrodymų apie palikimo priėmimą, nes pati apeliantė jokių duomenų, jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos įrodinėjamas aplinkybes, neteikė, jų neturi ir negali pateikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po G. O. B. mirties visą jos turtą iš karto po sesers mirties priėmė ir toliau valdė kaip savo brolis S. B.. Palikėjos G. O. B. turtą sudarė ne tik menkaverčiai namų apstatymo, apyvokos reikmenys, ne tik G. O. B. auginti paukščiai, bet ir (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas, kuriame yra namų valda, kuriame yra (nors teisiškai ir neįregistruotas) gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai, kiemo statiniai. Būtent palikėjai G. O. B. priklausiusiame žemės sklype iki G. O. B. mirties gyveno, o po jos mirties nepertraukiamai liko gyventi S. B. ir šių aplinkybių neneigia pati apeliantė. Taigi teismas leistinais įrodymais nustatė, jog S. B. realiai ir tinkamai valdė sesers turtą, ne tik pats toliau naudodamas sesers žemę prie namų, namų valdą, leisdamas žeme naudotis pareiškėjai, naudodamas kaip savo kitus sesers daiktus, ne tik namų apstatymo ir apyvokos reikmenis.

Byloje nepaneigti liudytojos seniūnės V. K. parodymai, kuri yra nešališka liudytoja ir patvirtino faktines aplinkybes apie tai, jog būdama seniūne ir jausdamasi atsakinga už savo seniūnijos gyventojus, dažnai pasidomėdavo, kaip gyvena vieniši senukai – G. O. B., S. B., lankydavo juos, su jais bendraudavo. Po S. B. mirties visą jo turtą, o taip pat ir priimtą sesers G. O. B. palikimą – valdė testatorius A. B., kuris nuomojo ne tik savo 6,21 ha žemės sklypą, bet ir sesers turėtą, brolio S. B. perimtą, 6,21 ha žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog S. B. realiai ir tinkamai valdė sesers turtą, ne tik pats toliau naudodamas sesers žemę prie namų, namų valdą, leisdamas žeme naudotis pareiškėjai, naudodamas kaip savo kitus sesers daiktus, ne tik namų apstatymo ir apyvokos reikmenis. Po S. B. mirties visą jo turtą, taip pat ir priimtą palikimą – sesers G. O. B. turtą, valdė testatorius A. B., kuris ir nuomojo ne tik savo 6,21 ha žemės sklypą, bet ir sesers turėtą, brolio S. B. paveldėtą 6,21 ha žemės sklypą, kurio dalį sudaro ne žemės ūkio paskirties žemė, nes yra sodas ir dalis sklypo yra užstatyta. Būtent dėl to pareiškėjos naudotos (nuomotos iš A. B.) žemės plotas skiriasi nuo žemės plotų, kurie yra įregistruoti viešajame registre. Apeliantės nurodomi argumentai dėl žemės nuomos sutarčių teisinės registracijos viešajame registre šios bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi, nes nustatinėjamas palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktas, o ne jo išviešinimo faktas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant apeliacinį skundą, teismas privalo išnagrinėti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias turėjo pareiškėja, padalijimo. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatos taikomos nustatant priteistino užmokesčio dydį už advokato ar advokato padėjo pagalbą, suteiktą po šio įsakymo įsigaliojimo. Suma, kurią pareiškėja sumokėjo pralaimėjusiajai šaliai neviršija 726 Eur. Būtent ši suma priteistina apeliacinėje instancijoje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės V. S. 726 eurų apeliacinėje instancijoje turėtų išlaidų pareiškėjai Joniškio rajono „Aušros“ žemės ūkio bendrovei.