Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-174/2016

Teisėjas Virginijus Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00798-2012-6

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2016 m. lapkričio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme bei 10 MGL (376 Eur) bauda ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 4 (ketveri) metai ir 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 10 MGL (376 Eur) bauda.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo M. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Nuosprendžiu atmestas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš M. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad vengė atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y. jis, žinodamas, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio dalį ir 189 straipsnio 3 dalį 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-27 nuosprendžiu paskirta bausme – 10 MGL (1 275 Lt) bauda, o Klaipėdos apygardos teismo 2012-03-15 nuosprendžiu buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo 2011-12-01 nuosprendis ir paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 3 metų ir 8 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose, iki nuosprendžio įsiteisėjimo 2012-03-15 nebūdamas suimtas, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku išvyko iš savo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), slapstėsi nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų ir taip vengė atlikti nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki sulaikymo 2015-02-04 Jungtinėje Karalystėje, iš kur į Lietuvą buvo ekstradicijuotas 2015-06-12.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Todėl teismas apkaltinamąjį nuosprendį gali priimti tik įsitikinęs kaltinamojo kaltumu bei teisingai kvalifikuoti teisės pažeidėjo baudžiamąją atsakomybę atitinkamai pagal jo nusikalstamos veikos požymius. Apelianto nuomone, teismo išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas turi pasisakyti dėl visų įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat turi teisę nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas; nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį būtina pasisakyti dėl duomenų, kuriuos baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo laiko jį teisinančiais įrodymais, pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, o tokius duomenis pripažinus įrodymais – ir dėl jų vertinimo, t. y. ar visi svarbūs bylai duomenys yra tinkamai išanalizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis Nr. 2K-510/2007).

Apeliantas M. B. pažymi, jog apie jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį jis informuotas nebuvo, apie pareigą vykdyti laisvės atėmimo bausmę nežinojo ir byloje nėra jokių šias aplinkybes galinčių paneigti įrodymų. Todėl nustatytas faktas, kad jis buvo išvykęs į užsienį, sietinas su teismo jam paskirtų įpareigojimų nevykdymu, tačiau nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad jis pasislėpė ir taip vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo M. B. teigimu, šiuo atveju netgi pats kaltinimas prieštarauja nustatytoms aplinkybėms, t. y. kad jis, pasiųstas atlikti bausmę, pasislėpė. Priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo tuo metu, kai jis jau buvo užsienyje.

Nuteistojo M. B. gynėja advokatė D. Ivanauskaitė prašo nuteistojo M. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl vengimo atlikti paskirtą bausmę, tačiau savo apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų ar pažeidimų, vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo pripažinti jį kaltu dėl vengimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vienintelis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad, pasak M. B., apie jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį jis informuotas nebuvo, t. y. jam nebuvo įteiktas nuosprendis ir apie pareigą vykdyti laisvės atėmimo bausmę nežinojo, o į Angliją, kur buvo oficialiai įsidarbinęs, jis išvyko nesislapstydamas nuo paskirtos bausmės vykdymo, be to, tuo metu nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. B. pripažino kaltu pagal BK 242 straipsnį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikydamasis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais – paties nuteistojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų D. V., D. B. ir D. P. parodymais ir ištirtais rašytiniais įrodymais, juose užfiksuota informacija. Šie įrodymai, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl M. B. kaltės padarius BK 242 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

BK 242 straipsnyje numatytos dviejų nusikalstamų veikų sudėtys – asmens, nuteisto arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimto, vengimas atlikti paskirtą bausmę, ir asmens, laikinai išleisto iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos, negrįžimas nustatytu laiku be svarbios priežasties. Nagrinėjamu atveju M. B. buvo inkriminuota pirmoji sudėtis, t. y., kad jis, būdamas nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas, išvyko į užsienį. Taigi aptariamu atveju teismo užduotis yra išsiaiškinti, ar šiuose M. B. veiksmuose buvo piktybinio vengimo atlikti paskirtąją bausmę požymių. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji minėto nusikaltimo sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Veikos pagal BK 242 straipsnį kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiais veiksmais nuteistasis vengė atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. Plungės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio dalį ir 189 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri buvo subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-27 nuosprendžiu paskirta 10 MGL dydžio (1 275 Lt) bauda. Klaipėdos apygardos teismas 2012-03-15 nuosprendžiu pakeitė Plungės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nuosprendį, sumažindamas M. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 3 metų ir 8 mėnesių. Taigi, kaip matyti, Plungės rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2012-03-15 nuosprendžiu, M. B. buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Byloje neginčijamai nustatyta, kad po šių nuosprendžių priėmimo M. B. išvyko į užsienį. Tačiau, pasak M. B., į Angliją jis išvyko ne siekdamas išvengti paskirtos bausmės vykdymo, o norėdamas užsidirbti pinigų pragyvenimui, ten oficialiai įsidarbino, tai, pasak nuteistojo, rodo, kad jis nesislapstė, juolab, kad jokie įpareigojimai neišvykti jam nebuvo paskirti. Tokie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Priešingai nei teigiama nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad jis, žinodamas apie jam priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriais jam buvo paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, išvyko į užsienį, tokiu būdu vengdamas atlikti paskirtą bausmę. Nuteistojo versiją, kad į Angliją, kur oficialiai dirbo, jis išvyko nežinodamas apie jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nes, pasak apelianto, šis teismo sprendimas jam nebuvo įteiktas, be to, tuo metu, kai jis išvyko į užsienį, dar nebuvo įsiteisėjęs, paneigia paties M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jis, pripažindamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 242 straipsnyje, padarymo, patvirtino, jog žinojo apie laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimą 2011-12-01 Plungės rajono apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas 2012 m. kovo mėnesį Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, sumažinant jam paskirtą bausmę iki 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo, bei nurodė, kad po šių teismo sprendimų priėmimo, būdamas tuometiniame savo bute (duomenys neskelbtini), pro buto, esančio antrame aukšte, langą pamatęs policijos pareigūnus, išsigandęs, kad jie gali išsivežti jį į įkalinimo įstaigą, iššoko per buto balkoną ir pabėgo į (duomenys neskelbtini), kur porą dienų slapstėsi nuo policijos pareigūnų pas gimines, po to grįžo į (duomenys neskelbtini), kur prabuvo iki 2012 m. birželio ar liepos mėnesio, po to vėl išvyko pas mamą į (duomenys neskelbtini), ten pašventęs nusprendė, kad reikia pranešti policijos pareigūnams apie savo buvimo vietą ir kad šie atvyktų išsivežti jį atlikti laisvės atėmimo bausmę, ir paskambinęs telefonu 112 pranešė, kad yra paieškomas, bei nurodė, kur yra, tačiau kai netrukus atvažiavo 3 policijos ekipažai, jis išsigando ir pabėgo, grįžęs, kai policijos pareigūnai jau buvo išvažiavę, sugalvojo pabėgti į Angliją, kur išvyko kitos dienos ryte, ten dirbo legaliai statybose, kol 2015 m. buvo sulaikytas Anglijos pareigūnų pagal Europos arešto orderį. Kartu nurodė, kad būdamas Anglijoje jis žinojo, jog yra paieškomas, kad policijos pareigūnai apklausinėja jo artimuosius, todėl norėjo išbūti ten 5 metus laiko, kol sueis senatis ir jam nebereikės atlikti Plungės rajono apylinkės teismo nusprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės (b. l. 85–86). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu M. B. šių savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog žinodamas apie jam priimtą Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo jam buvo sušvelninta apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, išvyko į Angliją, kur planavo išbūti 5 metus, kol sueis senaties terminas, nepaneigė bei patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu jo niekas nevertė pripažinti savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tačiau, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo apklausos metu, teigė, kad išvykdamas į Angliją nesislapstė, ten oficialiai dirbo, o išvyko, nes jam nebuvo paskirta kardomoji priemonė ir jis nebuvo įpareigotas neišvykti. Tačiau šią M. B. versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pastarojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes ją paneigia ne tik M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jis, pripažindamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nurodė, kad į Angliją išvyko būtent dėl to, kad siekė pasislėpti nuo jo ieškančių policijos pareigūnų ir jam teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, ten norėjo išbūti 5 metus, kol sueis nuosprendžio vykdymo senatis, tai rodo jo tyčią išvengti teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, bet ir kaip liudytojos apklaustos jo mamos D. V. teisme duoti parodymai apie tai, kad tuo metu, kai sūnus, būdamas užsienyje, jai skambino, pastarajam ji pasakė, kad jo ir toliau ieško policija, tačiau, kaip matyti, į Lietuvą, žinodamas, kad yra paieškomas, jis negrįžo ir užsienyje buvo iki tol, iki buvo sulaikytas Anglijos pareigūnų pagal Europos arešto orderį. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl M. B. tyčinio vengimo atlikti paskirtą laivės atėmimo bausmę. Tokie M. B. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 242 straipsnį.

Priešingai apelianto tvirtinimui, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam M. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs ne tik rašytinę bylos medžiagą ir liudytojų parodymus, bet ir paties M. B. parodymus, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl M. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti skundžiamo Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir M. B. išteisinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.