- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- 2K-510/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Gintaras Goda (pran.), Valerijus Čiučiulka
- Nukentėjusysis
- G. L., J. L.
- Nuteistasis
- D. V., Č. D., N. J., R. P., ir M, M. A.
- Kaltinamasis
- H. K., R. J.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžių; nuteistojo Č. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio; nuteistųjų D. V., N. J. ir R. P. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Č. D. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą nenustačius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; H. K. ir R. J. išteisinti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; D. V., N. J. ir R. P. nuteisti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį po 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. A., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis dėl Č. D. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo Č. D. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, jam laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš Č. D. priteista nukentėjusiajam G. L. 17 084,10 Lt turtinei žalai atlyginti, po 208,13 Lt kas mėnesį žalos atlyginimo netekus darbingumo periodinėmis išmokomis nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d., indeksuojant šią sumą pagal Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį ir 50 000 Lt neturtinės žalos. Iš Č. D. nukentėjusiajai J. L. priteista 1000 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 50 000 Lt – Ž. L. neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistųjų D. V., N. J., R. P., M. A. apeliaciniai skundai bei Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo dalis dėl nepagrįsto H. K. ir R. J. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atmesti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio generalinio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistojo D. V., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo Č. D., prašiusio jo skundą patenkinti, o generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti, išteisintųjų, prašiusių generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo Č. D. kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo, prašiusio generalinio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų kasacinius atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
D. V. ir N. J. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl to, kad baudžiamojoje byloje būdami liudytojai, pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr.(duomenys neskelbtini) dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu metu davė melagingus parodymus, nurodydami, kad jie 2003 m. birželio 1 d. vakare buvo kartu su Č. D. ir, tik sužinoję apie įvykį, Č. D. automobiliu „Toyota 4 Runner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo į vietą, kurioje buvo įvykusi G. L. vairuojamo automobilio „Seat Toledo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) avarija, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad Č. D. savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant šio avarijai.
R. P. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu dėl to, kad baudžiamojoje byloje būdamas liudytojas, pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu metu davė melagingus parodymus, nurodydamas, kad jis 2003 m. birželio 1 d. vakare matė Č. D. (duomenys neskelbtini) miesto centre, automobilių aikštelėje, prie vaistinės, prieš sužinant apie G. L. vairuojamo automobilio avariją, ir, tik sužinojus apie minėtą įvykį prie (duomenys neskelbtini), Č. D. su savo automobiliu „Toyota 4 Runner“ (duomenys neskelbtini), kuriame buvo D. V. ir N. J., nuvažiavo pažiūrėti, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad Č. D. savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant šio avarijai ir, įvykus eismo įvykiui, jis nebuvo miesto centre prie vaistinės esančioje automobilių aikštelėje.
Č. D., pirmosios instancijos teismo išteisintas, buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasikėsino kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti G. L., t. y. vairuodamas savo nuosavą automobilį „Toyota 4 Runner“ (duomenys neskelbtini) ir kartu važiuodamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, persekiojo G. L., važiavusį su žmona J. L. ir mažamečiu vaiku Ž. L. automobiliu „Seat Toledo“ (duomenys neskelbtini), kurį apšaudė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, važiavę kartu su Č. D., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, padarydami G. L. vairuojamam automobiliui 36 šautinius pažeidimus, dėl to G. L., nesuvaldęs vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio, vertėsi, buvo sunkiai sužaloti G. L., kuriam nustatyti odos nubrozdinimai kūne, galvoje, muštinė žaizda smakre, kairės ausies išorinės landos plyšimas, galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu, kairės pusės 3–6 šonkaulių lūžimai, o tai sukėlė kraujo susikaupimą krūtinplėvės ertmėje (400 ml), plaučių uždegimą, dešinės pusės galūnių dalinį paralyžių; mažametė Ž. L., kuriai nustatyti odos nubrozdinimai kūne, muštinė žaizda viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, kairiojo momenkaulio įspaustinis lūžimas, kairiojo alkūnkaulio ir stipinkaulio, kairiojo šlaunikaulio lūžimas, bei nežymiai sužalota J. L., kuriai nustatyta plėštinė žaizda kaktos kairėje pusėje – viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, kūno sumušimas; Č. D. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje sustojo greitosios pagalbos ekipažas.
H. K. ir R. J. buvo kaltinami tuo, kad baudžiamojoje byloje būdami liudytojai, pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 22 d., Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu metu, davė melagingus parodymus, nurodydami, kad jie nežino, kas persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, patys jo nepersekiojo, į vietą, kurioje apsivertė G. L. automobilis, važiavo tik sužinoję, kad ten yra įvykusi autoavarija, t. y. apie jiems žinomo padaryto nusikaltimo aplinkybes, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad jie žinojo bei patys asmeniškai dalyvavo persekiojant G. L. vairuojamą automobilį, o R. J. dar ir matė įvykstančią G. L. vairuojamo automobilio avariją, apie kurią telefonu pranešė S. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžiu pripažino Č. D. kaltu dėl BK 137 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant Č. D. kaltės klausimą, surinktus įrodymus byloje vertino atskirai, o ne jų visumą – vertino tik dalį nukentėjusiojo G. L. parodymų, neatkreipė dėmesio į nuoseklius ir neprieštaringus J. L. parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių (nukentėjusiųjų parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti), taip pat į telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolo bei pokalbių suvestines (Č. D. pokalbis su H. K. 2003 m. birželio 1 d. 23 val. 30 min. 52 s.); šių ir kitų įrodymų byloje visuma leido daryti priešingą pirmosios instancijos teismo padarytai išvadą, kad automobilį „Toyota 4 Runner“ vairavo Č. D., kartu su nenustatytais asmenimis persekiojo G. L., važiavusį su žmona ir mažamečiu vaiku, dėl to G. L., nesuvaldęs automobilio, vertėsi, todėl buvo sužaloti automobilyje važiavę asmenys. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę, o šiuo atveju Č. D. veikė neatsargiai (nusikalstamo pasitikėjimo forma), t. y. siekdamas pasivyti nukentėjusįjį G. L. ir sustabdyti jo vairuojamą automobilį Č. D. didino savo vairuojamo automobilio greitį, dėl to nukentėjusysis buvo priverstas taip pat didinti greitį bei pažeisti saugaus vairavimo taisykles – važiuoti nesaugiu greičiu tamsiu paros metu ekstremaliomis sąlygomis, todėl dėl persekiojimo ir viršyto greičio nesuvaldė automobilio, jis apsivertė ir eismo įvykio metu nukentėjusiesiems G. L. ir Ž. L. buvo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, o nukentėjusiajai J. L. – nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi Č. D. savo automobiliu persekiodamas G. L. vairuojamą automobilį ir nuolat didindamas greitį privertė nukentėjusįjį tamsiu paros metu nuolat nesaugiai manevruoti ir tokiais veiksmais numatė, kad dėl neteisėtų ir rizikingų jo veiksmų gali įvykti avarija bei kitos sunkios pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl Č. D. pakeisti: Č. D. nuosprendžiu inkriminuotą veiką pagal BK 137 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir paskirti šešerius metus laisvės atėmimo, šią bausmę atliekant pataisos namuose; panaikinti BK 75 straipsnio nuteistajam taikymą; nuosprendžio dalį, kuria Šiaulių apygardos prokuroro pavaduotojo skundas dėl nepagrįsto H. K. ir R. J. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atmestas, panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu nuteistojo Č. D. veikos kvalifikavimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė Č. D. kaltės turinį, todėl netinkamai pritaikė tiek BK bendrosios dalies (BK 15, 16 straipsniai), tiek ir specialiosios dalies (BK 137 straipsnis) nuostatas. Nuteistasis buvo kaltinamas pasikėsinimu nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; toks kaltinimas kaltinamajame akte grįstas tuo, kad Č. D. grupe su kitais tyrimo nenustatytais asmenimis ketino ne tik pasivyti ar sustabdyti G. L. vairuojamą automobilį, bet ir besivydamas kėsinosi G. L. nušauti (šaudyta iš Č. D. automobilio). Kasatorius pažymi, kad kolegija nevertino įrodymų, susijusių su šaudymu iš Č. D. automobilio, iš jų – nukentėjusiųjų G. L., J. L. ir Ž. L. parodymų, nes neva pareikštame įtarime ir kaltinamajame akte skiriasi ginklų, kuriais buvo šaudoma iš persekiojančio „džipo“, skaičius. Anot kasatoriaus, nuteistojo kėsinimąsi į nukentėjusiojo sveikatą ir gyvybę suponuoja tyčinis, tačiau neapibrėžtas sumanymas bet kokiu būdu „...paimti...“ar „...dabaigti...“ G. L. Prokuroras nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes Č. D. vairavo „džipą“ persekiodamas G. L. automobilį, kuriame sėdėjo trys asmenys, besivydamas vis siekė sumažinti atstumą tarp mašinų, matė, kaip buvo šaudoma iš jo automobilio, nors pats ir nešaudė, bet toliau vijosi, o visiškai prisivijęs nukentėjusiojo automobilį netgi ketino aplenkti, nors to padaryti ir nespėjo. Tokių veiksmų pobūdis, kasatoriaus nuomone, rodo, kad Č. D. tikrai suvokė tiek sveikatos sutrikdymo galimybę šaudymo metu, avarijos kilimo galimybę ir kitas pasekmes (dėl šūvių į automobilio ratus, bagažinę, dėl ketinimo aplenkti dideliu greičiu), leido kilti bet kokiems padariniams, nesiimdamas priemonių jų išvengti, taigi Č. D. veikė ne neatsargia, o tyčine kaltės forma. Atsižvelgiant į tai, kad J. L. akivaizdoje ir jos gyvybei pavojingu būdu buvo sunkiai sužaloti du asmenys – mažametė Ž. L. ir G. L. – Č. D. baudžiamoji atsakomybė kyla pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino įrodymų, susijusių su G. L. automobilio apšaudymu, todėl padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, netinkamai taikė BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio nuostatas. Savo teiginiams pagrįsti prokuroras nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6, 26 ir 27 punkto nuostatas.
Taip pat kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino H. K. ir R. J. dėl melagingų liudijimų apie G. L. automobilio persekiojimo aplinkybes ir persekiojime dalyvavusius asmenis, konstatavo, kad jie patys buvo įtariami (kaltinami) nukentėjusiojo automobilio persekiojimu, todėl įvertinus pareikšto kaltinimo formuluotę, darė išvadą, kad iki įtarimų pareiškimo šiuos asmenis apklausiant kaip liudytojus jie buvo verčiami duoti parodymus prieš save – taip pažeisti BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimai; nurodyta, kad tyrėjui apklausiant H. K. ir R. J. kaip liudytojus, jau buvo gauta iš Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) medžiaga, davusi pagrindą juos įtarti persekiojus automobilį, todėl prieš atliekant apklausą turėjo būti pareikšti įtarimai, o po to vykdoma apklausa, t. y. vėliau, po apklausos kaip liudytojų, H. K. ir R. J. suformuluotų kaltinimų turinys yra ydingas, apsunkinantis jų procesinę padėtį, todėl negali būti patvirtinamas duomenimis, užfiksuotais liudytojų apklausų protokoluose iki kaltinimo pateikimo. Dėl neteisėtu būdu gautų duomenų teismai sprendė, kad nuteistieji nepadarė veikos, reglamentuotos BK 235 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad apeliacinis skundas nebuvo visiškai išnagrinėtas: prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nes, anot prokuroro, teismo išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių, bei teisėtumą, nes inkriminuotą veiką prašė kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nurodo, kad tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas visų pirma turėjo patikrinti, ar nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų reikalavimus, t. y. kokia ikiteisminiame tyrime inkriminuoto kaltinimo esmė, kokias bylos aplinkybes nustatė teismas, palyginus su pateiktu kaltinimu, kokie surinktų įrodymų įvertinimo motyvai bei kokios teismo išvados dėl kaltinamųjų išteisinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik atkartojo visus pirmosios instancijos teismo teiginius, juos perrašė iš nuosprendžio, tačiau visiškai neanalizavo prokuroro argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kaltinamiesiems (teisėtumo) ir faktinių aplinkybių nustatymo (pagrįstumo): visiškai nepasisakiusi dėl nuosprendžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo teiginius dėl prokuroro skundo pagrindė prieštaringomis išvadomis.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad galiojančios BPK 254 straipsnio ir 302–307 straipsnių nuostatos ne tik nedraudžia teismui (taip pat ir apeliaciniam), nagrinėjančiam bylą, patikslinti inkriminuoto kaltinimo aplinkybes, dalį jų pašalinti, jei tai nekeičia kaltinimo esmės, bet ir įpareigoja bylą perduoti prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą tada, kai kaltinimo dėl neteisingo jo surašymo patikslinti ar ištaisyti teisme negalima ir tai trukdo nagrinėti bylą. Vadinasi, tada, kai kaltinamajame akte išdėstomos nusikalstamos veikos aplinkybės, teismas jas turi arba pripažinti, arba nepripažinti įrodytomis, tas, kurias pripažįsta, turi perrašyti iš kaltinamojo akto, o kurių nepripažįsta – pašalinti, pateikdamas motyvuotas išvadas, tačiau jokiu būdu negali pateikti prieštaringų išvadų, kuriomis, pirma, su kaltinimu sutinka, o antra– jį atmeta kaip neįrodytą. Anot kasatoriaus, kadangi apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl kaltinimo teisėtumo, o tik apsiribojo kaltinimo surašymo kritika, savo teiginius grįsdamas prieštaringomis išvadomis, todėl iš esmės pažeidė BPK 324 straipsnio ir 331 straipsnio nuostatas, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalį. Savo argumentaciją prokuroras papildo, nurodydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. senato nutarimo Nr. 53 25 punkto nuostatą.
Nuteistieji N. J., R. P. ir D. V. savo kasaciniuose skunduose prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą, kurioje jie nuteisti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nutraukti, nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde visi trys kasatoriai nurodo iš esmės analogiškus argumentus ir pabrėžia, kad: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jie davė vienodus ir nuoseklius parodymus (N. J. parodymus patvirtino nuteistasis D. V. bei Č. D.; D. V. parodymus patvirtino nuteistieji N. J. ir Č. D.), nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kas važiavo „džipu“ kartu su Č. D., kasatoriai (N. J. ir D. V.) vis tiek buvo nuteisti davę melagingus parodymus, jog tuo metu buvo Č. D. automobilyje, taigi teismas padarė prieštaringas išvadas – nenustatęs, kas važiavo Č. D. automobilyje, nuteisė juos už tai, kad kasatoriai teigė, jog tą vakarą važiavo kartu su juo; vien ta aplinkybė, kad nebuvo nustatyta, kas važiavo kartu su Č. D. jo automobiliu, nebuvo pagrindinė, išteisinant Č. D., todėl kasatorių parodymai nebuvo esminiai; taip pat teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi įrodymais, kurie Č. D. įvertinti kaip nenuoseklūs, nepatvirtinti, keliantys abejonių; byloje niekas nepaneigė tos aplinkybės, kad Č. D. vairuojamas automobilis iš aikštelės išvažiavo jau sužinojus apie avariją; neaišku, kokią įtaką visam bylos tyrimui galėjo turėti duoti parodymai, jei vienas teismas jais nesiremdamas Č. D. išteisina, o kitas – nuteisia; jokio suinteresuotumo duoti melagingus parodymus ir taip klaidinti tyrimą ir teismą kasatoriai neturėjo.
Nuteistasis Č. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 137 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Anot kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismas priėmė jam išteisinamąjį nuosprendį, taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto 1 dalies nuostatomis, skirtomis apkaltinamajam nuosprendžiui – tai, kasatoriaus nuomone, parodo teismo šališkumą. Taip pat nuteistasis Č. D. pabrėžia, kad šio Senato nutarimo 5.3 punkte nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas naujo nuosprendžio aprašomajai daliai surašyti taiko pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles ir nurodo motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina įrodymus – to reikalaujama ir BPK 331 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nepaneigė aplinkybių, kurias konstatavęs pirmosios instancijos teismas nuteistąjį Č. D. išteisino, įrodymus tyrė tik kaltinimo patvirtinimo kryptimi. Kasatorius skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo nukentėjusiųjų asmenų parodymų neatitikimus, tačiau pripažino juos nesant prieštaringus dėl esminių įvykio aplinkybių, nors, anot kasatoriaus, nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. parodymai buvo kategoriški praėjus daugiau kaip metams po įvykio, o pirmųjų apklausų metu to nebuvo. Taip pat, kasatoriaus nuomone, Ž. L. parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais ne tik dėl parodymų apie esmines įvykio aplinkybes neinformatyvumo, nekonkretumo, bet ir dėl to, kad nė vienos instancijos teismas netyrė jos psichologinės būsenos, galinčios turėti įtakos parodymams: taip iš esmės buvo pažeista BPK 20 straipsnio 3 dalis.
Nuteistasis Č. D. dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė išteisinamojo nuosprendžio išvados, kad „jo automobilį aplenkė kiti persekiotojų kolonoje važiavę automobiliai“; jokių naujų duomenų dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apie kasatoriaus vairuoto automobilio maksimaliai išvystomą greitį nebuvo gauta (ir tirta), matomumo sąlygos nebuvo tirtos ir nustatytos kitos, negu konstatavo pirmosios instancijos teismas. Taip pat, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šališkai įrodymais pripažino telefoninio pokalbio, kuriame tariamai užfiksuotas Č. D. balsas, ištraukas, neva patvirtinančias nukentėjusiųjų parodymus.
Šalies argumentai
Kasatorius akcentuoja nuosekliai proceso metu teigęs, kad jo vairuojamas automobilis nevažiavo iškart po G. L. automobilio, jokiais byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad kokiame nors telefoninio pokalbio garso įraše, kurį atliko VSD, užfiksuotas kasatoriaus balsas, apkaltinamajame nuosprendyje taip pat nepateikti jokie įrodymai apie pokalbio frazių priklausymą nuteistajam – taip pažeistas BPK 20 straipsnis, įvardijus jį kaip pokalbio dalyvį. Nuteistasis nurodo, kad pastebėtinas VSD įrašyto telefoninių pokalbių vertinimo akivaizdus prasminis neatitikimas, pokalbio turiniui suteikiant priešingą prasmę – taip pažeista jo teisė gintis dėl šališko bylos duomenų vertinimo (ignoruojant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl eismo įvykio priežasties – pripažinęs G. L. girtumo ir viršyto leistino važiavimo greičio faktus, nepateikė jokių patikimų duomenų išvadai, kad girtumas nebuvo eismo įvykio priežastis, pagrįsti. Kasatorius teigia, kad byloje nustatyta, jog G. L. važiavo apsvaigęs nuo alkoholio, itin viršijo greitį, niekas iš jo automobilyje važiavusių asmenų nebuvo prisisegęs saugos diržų, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, sveikatos sutrikdymai buvo padaryti tik G. L. vairuojamame automobilyje, kuris apvirto, buvusiems asmenims; byloje nebuvo atlikta ekspertizė eismo įvykio priežastims nustatyti. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė nusikalstamą veiką padariusio asmens motyvų. Apkaltinamajame nuosprendyje teigiama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, persekioję G. L. ir net šaudę jam įkandin galėjo turėti tikslą sustabdyti automobilį ir išsiaiškinti su G. L. dėl tos dienos įvykių (duomenys neskelbtini); tokia teismo išvada, anot kasatoriaus, paneigia tame pačiame nuosprendyje daromas prielaidas, kad G. L. buvo priverstas bėgti nuo jo darydamas Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Taip pat skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą ir BPK 44 straipsnio 8 dalį – teisė gintis padedamam pasirinkto gynėjo buvo suvaržyta: nuteistojo Č. D. pasirinktas gynėjas R. Andrikis negalėjo jo ginti, nes nuo 2004 m. liepos 1 d. Advokatų tarybos pirmininkui įstatymu buvo uždrausta ginti kaltinamuosius teisme. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino pirmosios instancijos teismo, suvaržiusio jo teisę į gynybą, įrodymus.
Apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodyta, kad net nenustatytų asmenų šaudymas į G. L. neturi reikšmės sprendžiant kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės klausimą; jam ikiteisminio tyrimo pateiktame įtarime būtent šūviai į G. L. buvo įvardyti kaip priežastis, privertusi G. L. bėgti ir viršyti greitį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, anot nuteistojo Č. D., nenustatė jo veikos motyvų, konkrečios veikos, privertusios ar galėjusios priversti G. L. bėgti vairuojant dideliu greičiu, o siekis sustabdyti girto asmens vairuojamą automobilį apskritai negali būti pripažįstamas nusikalstamu.
Taip pat, kasatoriaus nuomone, civilinis ieškinys išspręstas neteisingai, pažeidžiant atsakomybės už padarytą žalą, protingumo principus.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, nuteistųjų Č. D., D. V., N. J. ir R. P. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl įrodinėjimo proceso nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas priimamame nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. Tai, ar persekiojant G. L. vairuojamą automobilį buvo šaudoma, yra svarbi šioje byloje įrodinėtina aplinkybė, taip pat akcentuojama ir prokuroro surašytame kaltinamajame akte. Nuo jos patvirtinimo ar paneigimo priklauso ir proceso dalyvių veiksmų teisinis įvertinimas. Kvalifikuojant Č. D. veiką svarbu nustatyti, ar Č. D. jam inkriminuojamus veiksmus atliko žinodamas, kad į G. L. vairuojamą automobilį yra šaudoma. Net ir nesant galimybės išsamiai nustatyti, kas ir iš kokių ginklų šaudė, būtina išsiaiškinti visas kitas su šaudymo faktu susijusias aplinkybes, kurias įmanoma nustatyti šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti skirtumai tarp pranešimo apie įtarimą ir kaltinamojo akto bei A. Z. automobilio apžiūros rezultatai jokiu būdu nėra kliūtis nagrinėjamoje byloje įrodinėti šaudymo faktą.
Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad: 1) tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų (reikalavimai rinkti duomenis įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, surinktus duomenis patikrinti) arba 2) duomenys nėra reikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nei vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas nevertinti nukentėjusiųjų parodymų dalies apie šaudymą, padarė esminį BPK pažeidimą. Tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija nėra grindžiamos teismo daromos išvados, t. y. tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama, teismo posėdyje įrodymų tyrimo etape gautos informacijos vertinimas teismo nuosprendyje yra būtinas. Iš teismo priimto sprendimo turi būti aišku, kodėl vienai informacijos daliai įrodomoji galia pripažinta, o kitai ne. Teismas neturi teisės pasakyti, kad, pavyzdžiui, informacija apie tam tikras aplinkybes nebus naudojama pagrindžiant teismo sprendimą, nes nustatinėjant tam tikrą reikšmingą bylai aplinkybę kyla daug abejonių ir neaiškumų, esant tokiai situacijai, teismas gali padaryti išvadą, kad ištirtos informacijos nepakanka tam tikram faktui nustatyti, tačiau negali nuspręsti, jog reikšmingas bylai faktas iš viso neturi būti nustatinėjamas. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius nustatyti šaudymo faktą, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis ir 331 straipsnio 2 dalis.
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi pasisakyti dėl visų įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat turi teisę nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas; nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį būtina pasisakyti dėl duomenų, kuriuos baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo laiko jį teisinančiais įrodymais, pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, o tokius duomenis pripažinus įrodymais – ir dėl jų vertinimo. Kasatorius Č. D. teisus teigdamas, kad ne visi svarbūs bylai duomenys yra tinkamai išanalizuoti. Č. D. jį teisinančiu įrodymu laiko 2006 m. vasario 3 d. fonoskopinės ekspertizės išvadas, taip pat teigia, kad nuosprendyje nėra argumentų dėl to, kad jis buvo užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyvis, o jeigu taip ir būtų, tai iš telefoninių pokalbių turėtų būti daromos kitos išvados nei tos, kurias padarė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje fonoskopinių ekspertizių išvados visai nevertinamos, telefoninių pokalbių metu užfiksuotos informacijos vertinimas yra neišsamus, paviršutiniškas.
Motyvuojamoji dalis
Dėl pirmiau nurodytų įrodinėjimo procese padarytų klaidų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis laikytinas neteisėtu, todėl naikintinas.
Atsižvelgiant į tai, kad Č. D. kaltės klausimas nagrinėjamoje byloje bus sprendžiamas iš naujo, yra naikinami ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai dėl civilinių ieškinių. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teismas turės pareigą išspręsti iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka.
Dėl nuteistojo Č. D. kaltės formos
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad Č. D. „privertė nukentėjusįjį tamsiu paros metu nuolat nesaugiai manevruoti“, padarė išvadą, kad Č. D. kaltės forma yra neatsargumas. Nusprendus, jog „ Č. D. numatė, kad dėl neteisėtų ir rizikingų veiksmų gali įvykti avarija“, pagrįsti išvadą dėl lengvabūdiško tikėjimosi išvengti padarinių galima tik nustačius tokį tikėjimą pagrindžiančias aplinkybes. Asmuo, priverčiantis kitą vairuotoją važiuoti smarkiai viršijant leistiną greitį, trukdantis šiam manevruoti, negali nesuvokti, kad esant tokiai situacijai įvykus eismo įvykiui sunkūs padariniai paprastai yra neišvengiami. Tikėjimas, kad tokių padarinių gali būti išvengta, turi turėti objektyvų pagrindą. Kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje nenurodytos jokios objektyvios aplinkybės, dėl kurių Č. D. būtų galėjęs manyti, kad įvykus eismo įvykiui sunkūs padariniai nekils.
Dėl nuteistųjų D. V., N. J. ir R. P. apeliacinių skundų
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali priimti galutinio sprendimo dėl nuosprendžių dalies, kuria nuteisti D. V., N. J. ir R. P., nes byla bus iš naujo nagrinėjama apeliacine tvarka, taigi yra tikimybė, kad gali būti nustatytos naujos faktinės aplinkybės. Traukiant baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, išvados apie asmens kaltumą daromos lyginant asmens parodymus su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kol faktinių aplinkybių nustatymo procesas nėra baigtas, vienokie ar kitokie priimti sprendimai dėl asmens kaltės kasacinės instancijos teismo nutartimi negali būti galutinai patvirtinami.
Dėl H. K. ir R. J. išteisinimo
Generalinio prokuroro kasacinio skundo dalis dėl H. K. ir R. J. išteisinimo netenkinama. Teismų padaryta teisinga išvada, kad H. K. ir R. J. buvo apklausiami kaip liudytojai, nors apklausų metu jau turėjo būti laikomi įtariamaisiais. Esant tokiai situacijai, pagrįstai konstatuojamas principo nemo tenetur, t. y. draudimo versti duoti parodymus prieš save, pažeidimas. Šioje bylos dalyje teisinė ir faktinė situacija yra visiškai aiški: nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka ir tikrinant prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl H. K. ir R. J. išteisinimo jokios kitos išvados negali būti padaromos, nes faktas, kad išteisintų asmenų kaip liudytojų apklausa buvo vykdoma nesilaikant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų, niekaip negali būti paneigtas, o nepaneigus tokio fakto, negali būti sprendžiamas šių asmenų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį klausimas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla iš naujo grąžinama nagrinėti apeliacine tvarka, nepasisako dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie gali būti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyku. Bet kokie motyvai dėl šių argumentų reikštų išankstinių išvadų nustatymą, o tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 daliai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje nagrinėja tik tuos kasacinių skundų argumentus, kuriais grindžiamas sprendimas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bei tuos, kurie nėra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurias gali nustatyti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl Č. D. nuteisimo ir turtinės bei neturtinės žalos iš Č. D. priteisimo, taip pat nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų D. V., N. J. ir R. P. apeliacinių skundų atmetimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.