Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 11 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, per visą laisvės apribojimo laikotarpį: 1) įpareigojo N. K. arba mokytis (tęsti mokslą), arba dirbti, arba būti registruotu Užimtumo tarnyboje; 2) uždraudė N. K. bendrauti su A. Č. ir R. M.; 3) įpareigojo N. K. neišeiti iš namų (būti namuose) nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslais.

Skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas A. Č. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (4 veikos), 187 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnį ir R. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (3 veikos), 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. N. K. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. lapkričio 28 d., apie 16.20 val., veikdamas bendrininkų grupėje su A. Č. ir R. M., iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie (duomenys neskelbtini), pagrobė 550 Eur vertės R. P. automobilį „Ford Focus“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistojo N. K. gynėjas advokatas V. Kupcikevičiaus nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl nuteistojo N. K. dalyvavimo darant nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

7. Apeliaciniame skunde prašymas nuteistąjį N. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisinti grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai neįvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atsisakė vadovautis konkrečiais bylos duomenimis, o jų visumos pagrindu patikimai nenustatė nei šio nuteistojo dalyvavimo, pagrobiant nukentėjusiojo R. P. automobilį, nei kokiu tiksliai momentu jis atsidūrė pagrobtame automobilyje, dėl ko teismas padarė bylos duomenims neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai šį nuteistąjį pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

9. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, sprendžia, kad nuteistasis N. K. šiuo atveju pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiojo R. P. automobilio vagystės. Pirmos instancijos teismas, pripažindamas šį nuteistąjį kaltu, savo sprendimą pagrindė nuteistojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y., paties šio nuteistojo ir nuteistojo A. Č. parodymus, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje bylos duomenimis tinkamai nenustatė ne tik nuteistojo N. K. dalyvavimo, pagrobiant nukentėjusiojo R. P. automobilio raktelius, bet ir jo galimus aktyvius veiksmus grobiant šį automobilį, t. y., užvedant šį pagrobtą automobilį ir jį vairuojant, juolab lieka neaišku, kokiu tiksliai momentu šis nuteistasis atsidūrė pagrobtame automobilyje. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo teiginiais, kadangi skundžiamame nuosprendyje išdėstyta duomenų visuma vienareikšmiai pagrindžia nuteistojo N. K. dalyvavimą nukentėjusiojo R. P. automobilio grobimo procese. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl yra remiamasi būtent nuteistojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat pagrindė jų atitikimą kitiems byloje patikrintiems objektyviems duomenis, kas nėra ginčijama apeliaciniame skunde. Kartu skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas detaliai pagrindė kitų nuteistųjų A. Č. ir N. K. duotų parodymų trūkumus, t. y., nuteistasis A. Č. pakeitė savo parodymus teisiamojo posėdžio metu, o nuteistasis N. K. savo parodymus pakeitė dar ikiteisminio tyrimo metu, juos derindamas prie kitų byloje esančių duomenų, o jau teismo posėdyje negalėjo prisiminti esminių minimo įvykio aplinkybių, kas, ir teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą abejoti šių nuteistųjų parodymų patikimumu. Šiuo aspektu atmestinas apeliacinio skundo argumentas, deklaratyviai kartojant, kad nuteistasis N. K. nekeitė parodymų ikiteisminio tyrimo metu, juos derindamas prie kitų bylos duomenų, kadangi bylos medžiaga objektyviai patvirtina skundžiamo nuosprendžio išvadas, t. y., Lietuvos teismo ekspertizių centras 2020 m. sausio 24 d. pateikė specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtintas šio nuteistojo buvimo faktas nukentėjusiojo R. P. pagrobtame automobilyje (t. 3, b. l. 5-12), o 2019 m. lapkričio 29 d. įtariamojo apklausos metu nuteistasis N. K. neigęs šį faktą (t. 7, b. l. 99-100, 101-102), vėlesnės paklausos metu 2020 m. kovo 6 d. šį faktą pripažino (t. 7, b. l. 110-113). Remiantis visu tuo, vertinant nuteistojo N. K. dalyvavimą minėtame nusikaltime, pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu tris kartus duotais parodymais, kuriais buvo patvirtintas nuteistojo N. K. buvimas tiek poliklinikoje, kai nuteistasis A. Č. pagrobė nukentėjusiojo R. P. automobilio raktelius, tiek ir vėlesniu momentu, kai jie visi trys (įskaitant ir nuteistąjį N. K.) išvažiavo, pažymint, kad šį automobilį jie pavogė visi trys kartu (t. 7, b. l. 9-10, 42-43, 51). Taip pat dalį šių įvykio aplinkybių patvirtino ir nukentėjusysis R. P., teismo posėdyje pažymėdamas, kad minėtoje gydymo įstaigoje matė du jaunuolius, sėdinčius koridoriuje, kurie galėjo būti nuteistieji R. M. ir N. K. O iš poėmio protokolų ir specialisto išvados matyti, kad ant lipnių juostų su mikrodalelėmis nuo automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinių vairuotojo ir keleivio sėdynių sėdimosios dalies rasta pavienių juodos spalvos poliesterinių pluoštų, kurie yra vienodi su nuteistojo A. Č. sportinių kelnių ir nuteistojo N. K. sportinių kelnių trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant lipnios juostos su mikrodalelėmis nuo automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinės keleivio sėdynės rasta pavienių mėlyno atspalvio tamsiai pilkos spalvos medvilnės pluoštų, kurie vienodi su nuteistojo N. K. sportinių kelnių trikotažo atitinkamais pluoštais (t. 3, b. l. 6-12, 134-135, 151-152). Taip pat ir liudytoja D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad po eismo įvykio ji matė nubėgančius tris jaunuolius. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visumos visiškai pakanka pagrįsti nuteistojo N. K. dalyvavimą bendrininkų grupėje,pagrobiant nukentėjusiojo R. P. automobilį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo N. K. atžvilgiu suformuluotas kaltinimas yra bendro pobūdžio, nedetalizuojant konkrečių minėto automobilio pagrobimo aplinkybių kiekvieno bendrininko atliktų veiksmų aspektu, todėl konkretūs kiekvieno iš šio nusikaltimo bendrininkų veiksmai nėra privalomas šios bylos įrodinėjimo dalykas, kai pirmos instancijos teismas konstatavo nuteistojo N. K. dalyvavimą nusikaltime bendrininkų grupėje. Juolab pažymėtina, kad pagal teismų praktiką bendrininkavimo atveju nėra reikalaujama, kad kiekvienas bendrininkas visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį (kasacinio teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-550-303/2015), todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai dėl būtinybės nustatyti nuteistojo N. K. galimus aktyvius veiksmus grobiant minėtą automobilį. Tuo tarpu versija, kuria remiamasi apeliaciniame skunde, kad galimai nuteistasis N. K. atsidūrė pagrobtame nukentėjusiojo R. P. automobilyje vėlesniu momentu, jau pasisavinus jį, yra grindžiama visų trijų nuteistųjų teismui duotais paaiškinimais (nuteistojo N. K. paaiškinimais dar ikiteisminio tyrimo metu), kuriais pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė vadovautis priimant skundžiamą nuosprendį, laikant pagrįstais tik nuteistojo R. M. parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi apeliaciniame skunde tik formaliai laikomasi minėtos nuteistųjų teismo posėdyje naujai išdėstytos versijos, kuri skundžiamame nuosprendyje aptartų duomenų visumos pagrindu nepasitvirtino, teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą dėl būtinybės nustatyti, kokiu momentu nuteistasis N. K. atsidūrė pagrobtame automobilyje.

11. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo D. S. parodymais, kuriuose patvirtinama, kad nuteistasis N. K. į pagrobtą automobilį įsėdo vėlesniu momentu, po to, kai juo atvažiavo nuteistasis R. M., kadangi šie liudytojo parodymai atitinka nuteistųjų paaiškinimus, o vien aplinkybė, kad būtent šis liudytojas pranešė policijai apie padarytą nusikaltimą, paneigia jo galimus draugiškus santykius su nuteistaisiais. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais iš esmės nesutinka ir šiuo tikslu pakartoja ankstesnes nuostatas dėl įrodymų vertinimo, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas išdėstė objektyvius duomenis, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas nesiremti liudytojo D. S. parodymais, t. y., duomenys apie nuteistojo A. Č. ir šio liudytojo tarpusavio santykius (jie yra pažįstami, to paties mikrorajono gyventojai), taip pat nuteistojo A. Č. telefono apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, jog tas pats liudytojas, siekdamas padėti šiam nuteistajam, perspėjo pastarąjį apie atvažiavusius policijos pareigūnus ir liepė jam palikti pavogtą automobilį (t. 3, b. l. 141-143, 145). Remiantis tuo, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo atliktu tokiu duomenų vertinimu ir padaryta išvada, kad šis liudytojas yra suinteresuotas padėti nuteistiesiems sušvelninti jų teisinę padėtį. Vien tai, kad būtent šis liudytojas pranešė Bendrajam pagalbos centrui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, nurodydamas tik bendro pobūdžio informaciją ir neįvardindamas konkrečių atsakingų asmenų, kurie jam buvo žinomi (t. 3, b. l. 28-37), nesudaro pagrindo laikyti šio liudytojo parodymų patikimais, juolab tokiems liudytojo parodymams prieštarauja kitų bylos duomenų visuma, kuri vienareikšmiai pagrindžia nuteistojo N. K. dalyvavimą pagrobiant nukentėjusiojo R. P. automobilį. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo N. K. kaltę grindė nuoseklia ir logiška tiesioginių ir netiesioginių įrodymų grandine, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacine skunde išdėstytas tariamas abejones dėl netinkamo bylos duomenų vertinimo, prašant iš naujo įvertinti selektyviai išdėstytus abejotino patikimumo įrodymus, nors prieš tai aptarta ir skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstyta bylos duomenų visuma yra pakankama pagrįsti tai, kad šis nuteistasis dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaltinime nurodytu metu ir vietoje. Apeliaciniame skunde išdėstyta bylos duomenų interpretacija nesudaro pagrindo juos vertinti kitaip.

12. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, ko pagrindu nuteistasis N. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad byloje esančiais duomenimis nenustatytas nuteistojo N. K. dalyvavimas jam inkriminuotame nusikaltime.

13. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamo nuosprendžio nuteistojo N. K. atžvilgiu apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.