Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės asociacijos gyventojų bendruomenės „Skaistgiriai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-203-828/2024 pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko ieškinį dėl teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų atsakovei asociacijai gyventojų bendruomenei „Skaistgiriai“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Panevėžio rajono savivaldybė, valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės asociacijos gyventojų bendruomenės „Skaistgiriai“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

24. Apeliacijos objektą pagal apeliacinio skundo argumentus sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Turto banko, ieškinys dėl teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinio įrodymo prijungimo

26. CPK 314 straipsnyje nustatyta apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

27. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovės į bylą pateiktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės raštu, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nepagrindė tokio rašytinio įrodymo pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės. Atsakovė apeliaciniame skunde net nesuformulavo prašymo apeliacinės instancijos teismui dėl naujo įrodymo prijungimo prie bylos, nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jis patvirtina ar paneigia. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atsisako prijungti į bylą atsakovės pateiktą naują rašytinį įrodymą.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

28. Byloje nustatyta, kad ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto banko, būdama pastato – mokyklos (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)) savininke, ieškiniu prašė pripažinti atsakovės asociacijos gyventojų bendruomenės „Skaistgiriai“ vardu registruotus sporto inžinerinius statinius – krepšinio aikštelę (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), stadioną (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), tinklinio aikštelę (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitą inžinerinį statinį – automobilių aikštelę (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), – pagrindinio daikto – mokyklos (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausiniu, panaikinti 2023 m. gegužės 8 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. ARCCR-20-230508-05545 ir atitinkamai panaikinti minėtų sporto inžinerinių statinių teisinę registraciją atsakovės vardu bei pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į šiuos sporto inžinerinius statinius. Ieškovė ieškinio pagrindu nurodė tai, kad ginčo turtas yra susijęs nuolatiniu funkciniu ryšiu su pagrindiniu daiktu – mokykla ir yra šio pagrindinio daikto priklausinys. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti, teigdama, kad ji teisėtai atliko naują statybą, sukurdama naujus daiktus (ginčo turtą), ir tokiu būdu teisėtai įgijo nuosavybę į juos.

29. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį pilna apimtimi, konstatavo, kad mokyklą ir ginčo turtą sieja funkcinis ryšys – visi paminėti sporto inžineriniai statiniai ir kitas inžinerinis statinys buvo sukurti / pastatyti tam, kad tarnautų pagrindinio daikto – mokyklos poreikiams tenkinti, buvo naudojamas mokyklos veikloje, yra išsidėstęs mokyklos teritorijoje, jai aptarnauti skirtame žemės sklype ir, pagal bylos duomenis, ginčo turtas egzistavo iki 2014 m. atsakovės užsakymu atliktų darbų, nors nebuvo nurodytas mokyklos balanse, perdavimo VĮ Turto banko dokumentuose, šio perdavimo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė nesant pagrindo pripažinti, jog buvo atlikta nauja ginčo turto statyba (t. y. kai prieš tai jis buvo visiškai sunykęs) ir pagal 2013 m. birželio 25 d. atsakovės ir trečiojo asmens Panevėžio rajono savivaldybės sudarytą vietos projekto įgyvendinimo bendradarbiavimo sutartį ginčo turtas negalėjo tapti atsakovės nuosavybe.

30. Su tokiu ginčo situacijos teisiniu vertinimu atsakovė nesutinka ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, pažeidė tiek materialinės teisės normas, netaikydamas įstatymo, kuris turėjo būti taikomas, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, o dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl ieškovės reikalavimų kvalifikavimo

31. Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą įstatymą, iš esmės argumentuoja tuo, jog ieškovė byloje buvo pareiškusi reikalavimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, todėl turėjo įrodyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto sąlygas, tačiau ieškovei šios pareigos neįvykdžius, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino jos ieškinį. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus.

32. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Pagal CK 4.14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.

33. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytas teisės normas, yra konstatavęs, kad CK 4.14 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija, todėl asmuo nuosavybės teise įgijęs pagrindinį daiktą neturi įrodinėti, kad nuosavybės teise įgijo ir jo priklausinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022). Kilus ginčui dėl nuosavybės teisės į pagrindinio daikto priklausinį, asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą ir taip tapęs nuosavybės teisės į priklausinį subjektu (priklausinio savininku), gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

34. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Pažymėtina, jog būtent ieškovas renkasi savo pažeistų teisių gynimo būdą bei kam, kokiu būdu ir kokius reikalavimus reikšti (CPK 5 straipsnis), o pareikštas ieškinys apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas.

35. Šioje byloje ieškovė prašė pripažinti atsakovės vardu registruotus ginčo statinius pagrindinio daikto – mokyklos priklausiniu, panaikinti jų teisinę registraciją atsakovės vardu bei pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į šiuos statinius. Ieškovė nesirėmė CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, neprašė nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą bei neįrodinėjo tokio juridinio fakto nustatymo sąlygų. Atsižvelgdama į tai, taip pat į kitas faktines bylos aplinkybes bei remdamasi nurodytais teisiniais argumentais apie pagrindinio daikto ir priklausinio santykį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovė, laikydama save pagrindinio daikto – mokyklos priklausinių (ginčo statinių) savininke, turėjo teisę ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė, siekdama įrodyti pareikštus reikalavimus, šioje byloje turėjo įrodyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto sąlygas, tarp jų ir ginčo turto (egzistavusio iki 2014 m. atsakovės užsakymu atliktų darbų) statybos teisėtumą ir nuosavybės teises į jį.

36. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (lot. iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su konkrečios bylos ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2009; kt.).

37. Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010), kuri šioje byloje nėra aktuali ir negali būti taikoma. Atsakovės nurodomos bylos ir šios bylos ratio decidendi visiškai nesutampa. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ieškovė savo nuosavybės teisę į ginčo turtą įrodinėjo per priklausinių teisinį statusą ir prašė pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo turtą. Tuo tarpu atsakovės nurodomoje byloje ieškiniu buvo prašoma nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą, teisiniu ieškinio pagrindu kartu su kitomis teisės normomis buvo nurodoma CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma.

38. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentais atsakovė nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas, teisiškai kvalifikuodamas ieškovės reikalavimus, taikė netinkamą teisės normą, juo labiau, kad bylą išnagrinėjo ginčo teisenos tvarka nepagrįstai.

Dėl įrodymų vertinimo

39. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, išvadas, jog ginčo turtas egzistavo iki 2014 m. atsakovės užsakymu atliktų darbų, kurie nelaikytini nauja statyba, padarė nepagrįstai. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė neįrodė, kad ginčo statiniai buvo pagrindinio daikto – mokyklos priklausiniai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir šiems atsakovės apeliacinio skundo argumentams.

40. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus, išklausiusi pirmosios instancijos teisme vykusių teismo posėdžių garso įrašus, konstatuoja, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, pagal daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus nustatydamas, ar ginčo turtas pripažintinas mokyklos priklausiniu, pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino visus byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės ir išvadas padarė remdamasis įrodymų visuma.

42. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovės byloje pateiktų įrodymų visuma (ortofoto nuotraukos laikotarpiu nuo 2009 m., 1997 m. spalio 22 d. žemės sklypo, kuriame yra mokykla ir ginčo statiniai, planas, 2023 m. spalio 26 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos raštas Nr. (1.7) SD-167, liudytojos G. K., vadovavusios mokyklai – (duomenys neskelbtini) gimnazijai parodymai, 2014 m. birželio 4 d. rangos sutarties prieduose esančioje objektinėje sąmatoje, taip pat tarpiniuose darbų priėmimo aktuose nurodoma numatyta atlikti, atlikta ir užsakovui perduota darbų apimtis), kurios turinys išsamiai aprašytas skundžiamo teismo sprendimo motyvuose, buvo pakankama padaryti pagrįstą išvadą, jog ginčo turtas egzistavo iki 2014 m. atsakovės užsakymu atliktų darbų ir atsakovės atliktais darbais nebuvo sukurti nauji daiktai, o buvo rekonstruojami, remontuojami anksčiau jau egzistavę ginčo turtu šioje byloje esantys daiktai (t. y. buvo keičiamos dangos, pastatyti vartai, stovai ir pan.). Nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, jog ginčo turto detalės (pvz. stadiono šlakas, krepšinio stovai ir pan.) buvo išlikusios ir iki 2014 m. darbų atlikimo, patvirtino ir prie darbų prisidėję teismo posėdyje apklausti liudytojais atsakovės nariai G. G., E. Š., M. B., K. K. bei atsakovės vadovas A. K.. Išklausiusi 2023 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio, kurio metu buvo apklausti liudytojai, garso įrašus, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių parodymų įrodomosios reikšmės, iškraipė jų turinį.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad šiuo metu kaimo bendruomenė ginčo turtu faktiškai naudojasi pagal tiesioginę paskirtį atskirai nuo pagrindinio daikto – mokyklos, kurioje nuo 2019 m. gruodžio 31 d. nebėra teikiamos švietimo paslaugos, šio ginčo kontekste nėra teisiškai reikšmingos. Iš apeliaciniame skunde nurodomos 2013 m. birželio 25 d. atsakovės ir trečiojo asmens Panevėžio rajono savivaldybės sudarytos Vietos projekto įgyvendinimo bendradarbiavimo sutarties 16 ir 17 punktų matyti, kad Panevėžio rajono savivaldybės įnašu į vietos projektą „(duomenys neskelbtini) kaimo sporto žaidimų ir poilsio zona“ buvo žemės sklypas, ant kurio yra mokykla ir ginčo statiniai, o ne patys ginčo statiniai. Minėtos sutarties 15 punkte buvo numatyta, kad atsakovė su turto savininku sudaro turto valdymo teisėtumą pagrindžiančią sutartį, kurios galiojimo terminas yra ne trumpesnis kaip 5 metai (kai vietos projektą teikia kaimo bendruomenė), tačiau tokios sutarties dėl ginčo turto atsakovė nei su Panevėžio rajono savivaldybe, nei su VĮ Turto banku nėra sudariusi. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo suteiktas atsakovei naudotis. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas klausimui, ar ginčo turtas yra ieškovei nuosavybės teise priklausančios mokyklos priklausinys, išspręsti taikydamas nuolatinio funkcinio ryšio, bet ne ginčo turto faktinio naudojimo kriterijų, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

44. Apibendrindama visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis pagrįstai pripažino ieškovę nagrinėjamoje byloje įrodžius, jog ginčo statiniai yra pagrindinio daikto – mokyklos priklausiniai, todėl ieškovė, kaip pagrindinio daikto savininkė, įgijo teisę pasinaudoti CK 4.14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija. Apeliacinio skundo argumentais iš esmės siekiama kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau vien atsakovės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl ginčo statinių – krepšinio aikštelės, stadiono, tinklinio aikštelės ir automobilių aikštelės – pripažinimo priklausiniais ir nuosavybės teisių į juos pripažinimo, pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas ar nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

47. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (paduodant apeliacinį skundą sumokėtas 218 Eur žyminis mokestis ir 400 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidos) neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.