Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.9.7; 1.2.23.2.2.1; 1.2.23.3.4; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1

2025 m. lapkričio 13 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. ir nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

– pagal BK 260¹ straipsnio 4 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, L. Š. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Į L. Š. paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2024 m. sausio 16 d.

– pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

– pagal BK 260¹ straipsnio 4 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, E. K. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Į E. K. paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2024 m. sausio 16 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio1, 2, 3 dalimis, nuspręsta konfiskuoti BK uždraustos veikos rezultatą – kratos metu nuteistųjų L. Š. ir E. K. gyvenamojoje vietoje rastus pinigus 1 170 Eur, 3 500 Eur, 2 200 Eur, iš viso 6 870 Eur.

Iš nuteistojo L. Š. nuspręsta išieškoti 554,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. Š. ir E. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir BK 260¹ straipsnio 4 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti, įgijo, gabeno, laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir ją pardavė bei, neturėdami leidimo, didelį kiekį psichotropinės medžiagos siuntė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. L. Š. ir E. K. 2023 m. rugpjūčio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, susitarė internetiniu būdu užsienyje įsigyti, parsisiųsti į savo gyvenamąją vietą Klaipėdoje, fasuoti, laikyti ir pardavinėti psichotropinę medžiagą - sintetinį kanabinoidą ADB-BUTINACA. Įgyvendinant šį nusikalstamą sumanymą, E. K., būdamas tiksliau nenustatytoje vietoje Klaipėdoje, naudodamasis savo kompiuteriu, iš Nyderlandų Karalystėje registruotos įmonės „S. S.“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Nyderlandų Karalystė, internetu 2023 m. spalio 27 d. nusipirko ne mažiau kaip 0,0196 g psichotropinės medžiagos ADB-BUTINACA, už kurią E. K. iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Revoliut“ banke, į „S. S.“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) pavedimu sumokėjo 174,90 Eur, po to minėtą psichotropinę medžiagą siunta Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nyderlandų Karalystės parsisiuntė į Lietuvos Respubliką, į paštomatą, esantį Klaipėdoje, Mogiliovo g. 12. 2023 m. lapkričio 30 d., apie 14.05 val., E. K. iš paštomato pasiėmė siuntą su įsigyta psichotropine medžiaga, atgabeno ją į savo gyvenamąją vietą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur kartu su L. Š. miltelius su paminėta psichotropine medžiaga ištirpino specialiame skystyje, supilstė į buteliukus ir toliau neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje iki 2023 m. gruodžio 17 d., kol tą pačią dieną dalį psichotropinės medžiagos, t. y. du buteliukus su skysčiu, kurio sudėtyje bendrai buvo 0,0196 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA, E. K. atgabeno prie (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje, kur apie 20.35 val. už 40 eurų pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui.

Tęsdami nusikalstamą veiką, E. K., būdamas tiksliau nenustatytoje vietoje Klaipėdoje, naudodamasis savo kompiuteriu, iš Nyderlandų Karalystėje registruotos įmonės „S. S.“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Nyderlandų Karalystė, internetu 2023 m. gruodžio 29 d. nusipirko ne mažiau kaip 0,5815 g psichotropinės medžiagos ADB-BUTINACA, už kurią E. K. iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Revoliut“ banke, į „S. S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pavedimu sumokėjo 544,90 Eur, po to minėtą psichotropinę medžiagą siunta Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nyderlandų Karalystės parsisiuntė į Lietuvos Respubliką, į paštomatą, esantį Klaipėdoje, Mogiliovo g. 12. 2024 m. sausio 11 d., apie 12.54 val., L. Š. iš paštomato pasiėmė siuntą su įsigyta psichotropine medžiaga, atgabeno ją į savo gyvenamąją vietą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur kartu su E. K. miltelius su paminėta psichotropine medžiaga ištirpino specialiame skystyje, supilstė į buteliukus ir toliau neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje iki 2024 m. sausio 12 d., kol tą pačią dieną dalį psichotropinės medžiagos, t. y. vieną buteliuką su skysčiu, kurio sudėtyje buvo 0,5815 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA, L. Š. atgabeno ir paslėpė prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 22.40 val., prie parduotuvės „Čia“, esančios Klaipėdoje, Mogiliovo g. 12, L. Š. susitiko su nusikalstamą veiką imituojančiu asmeniu, kuris L. Š. už pastarojo parduodamą psichotropinę medžiagą perdavė 300 Eur, po to nusikalstamą veiką imituojantis asmuo pagal E. Š. nurodytas koordinates, prie (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje rado ir paėmė paminėtą kiekį psichotropinės medžiagos.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistasis L. Š. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 17 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Taip pat nuteistasis prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti kratos metu rastus pinigus ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – 3 500 Eur grąžinti L. Š.. Taip pat nuteistasis prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš L. Š. nuspręsta išieškoti 554,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

2.1. Skunde nuteistasis sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, tačiau, jo nuomone, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitinka teisingumo principo bei bausmės individualizavimo nuteistajam. Byloje nustatytos aplinkybės rodo mažesnį L. Š. pavojingumą. L. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, davė nuoseklius parodymus, iš esmės atitinkančius faktines nusikaltimų aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje jis išreiškė nuoširdų apgailestavimą bei kritišką savo elgesio vertinimą. L. Š. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, dirba, darbdavio ir privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo vietos administracijos charakterizuojamas teigiamai, jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Jo padaryti nusikaltimai iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemti jauno nuteistojo amžiaus bei gyvenimiškos patirties stokos. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad L. Š. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tai prieštarautų visuomenės interesui, ar asmuo, atlikęs ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę, pasijustų nebaudžiamas ir vėl nusikalstų. L. Š. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir jau yra padaręs tinkamas išvadas. Apelianto manymu, bausmės tikslai tikrai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. bausmės vykdymą atidedant. Nuteistasis nurodo, jog laisvės atėmimo bausmė yra taikoma kaip kraštutinė priemonė, todėl esant galimybei būtina siekti išsaugoti asmens teigiamus socialinius ryšius bei siekti jo veiksmingos resocializacijos kitais būdais. Realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas neigiamai paveiktų L. Š. teigiamus socialinius ryšius, nepasitarnautų jo resocializacijai, ir tokiu būdu nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

2.2. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti 3 500 Eur. Nuteistasis L. Š. teisme parodė, kad 3 500 Eur, kurie rasti jo kambaryje, priklauso jam, tai jo santaupos iš darbo užmokesčio. Pinigai, gauti už narkotinių medžiagų pardavimą, visada buvo dedami į vieną vietą E. K. kambaryje ir buvo laikomi vyriškoje piniginėje. Kiti pinigai, kurie buvo rasti nuomojame bute, priklauso E. K.. Nuteistasis E. K. patvirtino L. Š. nurodytas aplinkybes. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių L. Š. nurodytas aplinkybes dėl 3 500 Eur gavimo ne iš nusikalstamos veikos. Šią aplinkybę pripažino ir teismas, tačiau skundžiamame nuosprendyje nusprendė konfiskuoti L. Š. priklausančius 3 500 Eur ir tokią savo išvadą pagrindė išimtinai prielaidomis.

2.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su sprendimu iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Apeliantas nurodo, jog būtina atsižvelgti į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas, jog kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaitinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo. Baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nėra imperatyvi; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Nagrinėjamoje byloje, pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuteistojo L. Š. gynėjo dalyvavimas buvo privalomas. Dėl gynėjo skyrimo į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą kreipėsi teismas. Atsižvelgiant į tai, kad gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo L. Š., valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neturėtų būti išieškotos iš nuteistojo.

3. Nuteistojo E. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 17 d. nuosprendį pakeisti ir E. K. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

3.1. Apeliantas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas <...> vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismo procesiniuose dokumentuose turi atsispindėti ne vien formalūs reikalavimai, bet ir turiningasis aspektas arba teisingumo elementas, kuris turi sudaryti tokio teismo sprendimo pagrindą.

3.2. Apeliantas sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad šiuo atveju net minimalios sankcijoje numatytos bausmės nuteistiesiems paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, ir sprendimu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tačiau teismas abiem nuteistiesiems – ir (duomenys neskelbtini) liga sergančiam E. K., ir jo bendrininkui L. Š. paskyrė tokio paties dydžio bausmes. Apeliantas nurodo, jog E. K. ir po nuosprendžio paskelbimo atliekami tyrimai dėl vis atsinaujinančios (duomenys neskelbtini) ligos – šiuo metu (duomenys neskelbtini). Gydymas tęsiamas. Priklausomai nuo šiuo metu atliekamų tyrimų rezultatų jam artimiausiu metu gali būti skirti (duomenys neskelbtini) ar (ir) atliekama dar viena chirurginė operacija. Nuo 2025 m. sausio 21 d. iki 2026 m. gruodžio 29 d. E. K. nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygis. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas asmeniui, sergančiam (duomenys neskelbtini) liga, ne tik blogina psichologinę būklę, bet ir lemia imuniteto susilpnėjimą ir tolesnį (duomenys neskelbtini). Todėl bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu svarstytinas klausimas dėl ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti nuteistojo galimybes atlikti realią laisvės atėmimo bausmę.

3.3. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo E. K. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Skirdamas bausmę teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – neatsižvelgė į visas aplinkybes, į kurias, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2, 3 dalimis, privalėjo atsižvelgti. Nors BK 61 straipsnį aiškinant gramatiškai, jame akcentuojama atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių reikšmė skiriant bausmę, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad skiriant bausmę vienodą reikšmę turi visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios. Kiekvienos aplinkybės reikšmė teismo turi būti įvertinta bei motyvuotai parinkta švelnesnės ar griežtesnės bausmės rūšis ir bausmės dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201/2007). Šiuo atveju į E. K. ligos istoriją nebuvo tinkamai atsižvelgta.

3.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui. Apelianto manymu, E. K. teismo paskirta bausmė ir jos tikslai aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis), nes jaunuolis, kuris ankstyvoje jaunystėje turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, gali prarasti galimybę tapti socialiai brandžiu visuomenės nariu, net nevertinant aplinkybės, ar dėl savo sveikatos būklės jis apskritai pajėgus atlikti šią bausmę.

4. Teismo posėdyje nuteistasis L. Š. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą. Nuteistojo E. K. gynėjas ir pats nuteistasis E. K. prašo patenkinti nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinį skundą. Prokuroras prašo abu apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo L. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 72 straipsnį ir nepagrįstai konfiskavo dalį kratos metu nuteistųjų gyvenamojoje vietoje paimtų pinigų. Nuosprendis keičiamas naikinant jo dalį dėl 3 500 Eur pinigų konfiskavimo ir šie pinigai grąžinami nuteistajam L. Š.. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama, nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistiesiems L. Š. ir E. K. paskirtų bausmių

6. Nuteistasis L. Š. ir nuteistojo E. K. gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, kurios, jų manymu, yra per griežtos, ir prašo paskirti jiems su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tačiau apeliantų prašymus dar labiau sušvelninti L. Š. ir E. K. jau taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes teisėjų kolegija atmeta. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę griežtina ar švelnina tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę.

7. Skundžiamu nuosprendžiu L. Š. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį bei BK 260¹ straipsnio 4 dalį. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dešimties metų, BK 260¹ straipsnio 4 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų, šių baudžiamųjų įstatymų redakcijos nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 ir 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 nebuvo keičiamos.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje ir BK 260¹ straipsnio 4 dalyje, padarymo aplinkybes, nuteistųjų L. Š. ir E. K. asmenybes, padarė išvadą, jog BK straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės būtų per griežtos. Skundžiamame nuosprendyje teismas L. Š. ir E. K. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jiems paskyrė švelnesnes nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje ir BK 260¹ straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytas bausmes – laisvės atėmimą atitinkamai ketveriems ir dvejiems metams. Šias paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinęs apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, abiem nuteistiesiems paskyrė galutines subendrintas bausmes – laisvės atėmimą ketveriems metams.

9. Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-379-697/2018, Nr. 2K-63-813/2025 ir kt.). Skiriant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K-276-1073/2020, Nr. 2K-155-489/2023 ir kt.). Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

10. Bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau individualizuodamas bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. Kartu teismas turi pareigą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą – jo padarytai nusikalstamai veikai proporcingą bausmę. Siekiant šių tikslų baudžiamajame įstatyme, BK 54 straipsnio 3 dalyje, taip pat 62 straipsnyje, įtvirtinta galimybė atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, sankcijoje, jei bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad net ir švelniausios sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatų taikymas siejamas su teismo diskrecija, o ne pareiga švelninti asmeniui skiriamą bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 62 straipsnyje nustatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis išimtiniais atvejais. Pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo nurodytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, o ne pareiga. Sprendimą taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme nurodytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgdamas į visas kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-176-222/2019 ir kt.). Todėl, net ir esant visoms BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2020, Nr. 2K-216-648/2023, Nr. 2K-2-1073/2025 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas bausmės švelninimo pagrindas teismų praktikoje yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-697/2024 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-788/2019, Nr. 2K-187-976/2023 ir kt.).

11. Skirdamas L. Š. ir E. K. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia, padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių (BK 260 straipsnio 2 dalis) ir labai sunkių (BK 260¹ straipsnio 4 dalis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys). Teismas nustatė nuteistųjų L. Š. ir E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir juos padariusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustatyta ir nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas įvertino ir kaltininkų asmenybes charakterizuojančius duomenis. L. Š. anksčiau neteistas, tris kartus baustas administracine tvarka už naudojimosi saugos diržais, keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą bei kelio ženklų pažeidimus. E. K. taip pat neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka už keleivio važiavimą be bilieto. Nusikaltimų padarymo metu abu nuteistieji buvo jauno amžiaus – L. Š. buvo (duomenys neskelbtini) metai, E. K. buvo (duomenys neskelbtini) metų. Abu nuteistieji dirba ir darbdavio charakterizuojami teigiamai. Atlikęs privalomąją pradinę karo tarnybą L. Š. buvo įvertintas taip pat teigiamai. Skundžiamame nuosprendyje įvertinta ir tai, kad po nusikaltimų padarymo E. K. susirgo (duomenys neskelbtini) liga ir šiuo metu jis yra gydomas. Teismas įvertino ir kitas aplinkybes, kad nuteistųjų veikla truko pakankamai ilgai, jie nusikalto dėl savanaudiškų paskatų, siekdami pasipelnyti, tačiau byloje nėra duomenų apie jų ryšius su organizuotomis narkotines bei psichotropines medžiagas platinančiomis nusikaltėlių grupėmis, o patys nusikaltimai iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemti gyvenimiškos patirties neturėjimo. Taip pat teismas įvertino tai, jog nuteistieji išplatino didelį kiekį psichotropinės medžiagos dideliam skaičiui asmenų, tuo sukeldami didelį pavojų kitų asmenų sveikatai.

12. Nuteistasis L. Š. ir nuteistojo E. K. gynėjas, prašydami nuteistiesiems paskirtas bausmes dar labiau sušvelninti ir paskirti jiems su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, L. Š. pateikdamas ir alternatyvų prašymą – sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą, apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas aplinkybes, be to, tinkamai neįvertino E. K. diagnozuoto susirgimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinių skundų argumentams. Priešingai nei nurodo apeliantai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. Š. ir E. K. bausmes, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskyrė teisingas bausmes, kurios savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra teisėta ir pagrįsta. Iš nuteistojo L. Š. ir nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinių skundų matyti, kad apeliantai dėsto tas pačias jau pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, kurių pagrindu prašo sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą nuteistiesiems L. Š. ir E. K. už BK 260 straipsnio 2 dalyje bei BK 260¹ straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskirti švelnesnę bausmės rūšį, taip pat nenustatė pagrindo dar labiau švelninti nuteistiesiems jau taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paskirtų švelnesnių bausmių.

13. Abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistieji nusikalto būdami jauno amžiaus, o jų nusikalstamos veikos iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, ir šios aplinkybės jau buvo įvertintos skiriant bausmes nuteistiesiems L. Š. ir E. K.. Nuteistasis L. Š. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, jog jis neteistas, turi darbą ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, be to, jis buvo teigiamai įvertintas ir atlikęs privalomąją pradinę karo tarnybą. Tačiau skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad ir šios nuteistojo L. Š. nurodomos aplinkybės buvo įvertintos paskiriant jam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Tokių aplinkybių dar labiau švelninti nuteistiesiems L. Š. ir E. K. jau taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paskirtų bausmių nepakanka.

14. Nuteistasis L. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi ir išreiškė kritinį savo veiksmų vertinimą. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo L. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir juos padariusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi ši nuteistojo L. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė jau buvo įvertinta paskiriant bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas.

15. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigaliojo BK 61 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusios BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Tai kaltininko teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes panaikinta vadinamoji bausmės vidurkio taisyklė. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos pakeitimus, daro išvadą, jog jie nuteistųjų L. Š. ir E. K. teisinei padėčiai įtakos neturi, nes nuteistiesiems pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir BK 260¹ straipsnio 4 dalį buvo paskirtos švelnesnės bausmės, nei nustatyta straipsnių, pagal kuriuos jie traukiami baudžiamojon atsakomybėn, sankcijose.

16. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai išplėtė galimybes BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pagrindais nuteistiesiems skirti švelnesnes, nei numatytos straipsnių sankcijose, bausmes, o tai taip pat švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį.

17. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems L. Š. ir E. K., nesvarstė BK 62 straipsnio nuostatų taikymo galimybės.

18. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 62 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nuteistieji L. Š. ir E. K. savo noru būtų atvykę į atitinkamą instituciją ar pranešę apie padarytas nusikalstamas veikas. BK 62 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena L. Š. ir E. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl nesant būtinųjų sąlygų minėtos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalų nuostatos negalėjo būti taikomos.

19. Pagal šiuo metu galiojančią BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Jau buvo minėta, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Taigi teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors tam būtinos sąlygos ir yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2008, Nr. 2K-415/2012 ir kt.).

20. Nagrinėjamu atveju L. Š. ir E. K. buvo sulaikyti tuoj po nusikalstamų veikų padarymo ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino jas padarę, nuoširdžiai gailėjosi, taip pat duodami parodymus išsamiai nurodė aplinkybes apie savo neteisėtus veiksmus ir taip padėjo išsiaiškinti nusikalstamas veikas. Šiais nusikaltimais turtinė žala nepadaryta. Taigi nagrinėjamu atveju yra formaliosios sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), tačiau, kaip jau minėta, net ir esant BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų visumai, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik paminėtus duomenis, bet ir kitas bylos aplinkybes, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimą skiriant nuteistiesiems L. Š. ir E. K. bausmes taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnes bausmes, nei nustatyta straipsnių, pagal kuriuos jie traukiami baudžiamojon atsakomybėn, sankcijose, taip pat ir tai, kad paduotuose apeliaciniuose skunduose ar bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu, nebuvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl BK 62 straipsnio nuostatų netaikymo, nagrinėjamu atveju minėto baudžiamojo įstatymo netaiko. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu turėjo galimybę paskirti nuteistuosius tenkinančias bausmes ir taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas nuteistųjų ir gynybos prašymus tenkino tik iš dalies ir paskyrė mažesnes negu nustatyta sankcijose, tačiau realaus laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija tokį teismo sprendimą vertina kaip pagrįstą ir teisingą.

21. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 54 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių nuteistiesiems L. Š. ir E. K. už BK 260 straipsnio 2 dalyje ir už BK 260¹ straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems už šiuos sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnes bausmes, negu numatyta sankcijose.

23. Nuteistojo E. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino E. K. diagnozuoto susirgimo. Apeliantas nurodo ir tai, kad E. K. ir toliau tęsiamas gydymas dėl vis atsinaujinančios (duomenys neskelbtini) ligos. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas tokiam asmeniui ne tik blogina jo psichologinę būseną, bet ir lemia imuniteto susilpnėjimą ir tolesnį (duomenys neskelbtini) ligos plitimą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisėjų kolegija šias aplinkybes patikrino atlikusi įrodymų tyrimą, išnagrinėjusi papildomus medicininius duomenis apie E. K. sveikatos būklę bei apklaususi apie tai teismo medicinos ekspertą – specialistą.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad E. K. 2024 m. birželio mėn. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga ir paskirtas ilgalaikis gydymas bei stebėjimas, kuris ir šiuo metu tęsiamas (t. 4, b. l. 121–151, t. 5, b. l. 37–53, 91–93). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, kad Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) sprendimu E. K. nuo 2024 m. gruodžio 30 d. iki 2026 m. gruodžio 29 d. nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. dalyvumo lygis ir (duomenys neskelbtini) proc. netekto dalyvumo lygis (t. 5, b. l. 122). Nuteistasis E. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu jis patyrė didelį stresą, išgyvenimus, o tai, kaip jam nurodė jį gydantys gydytojai, galėjo turėti įtakos jo susirgimui.

25. Siekiant išsiaiškinti nuteistojo E. K. galimybes atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas T. Bimba, kuris, susipažinęs su byloje pateiktais E. K. medicininiais dokumentais, nurodė, kad E. K. diagnozuotas susirgimas pagal formą nepatenka į Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos apraše nustatytų sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Į minėtą sunkių nepagydomų ligų sąrašą patenka (duomenys neskelbtini), kai gydymas negalimas dėl (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju E. K. (duomenys neskelbtini) skalė yra (duomenys neskelbtini), jis iš esmės yra pasveikęs, liga yra (duomenys neskelbtini) stadijoje ir jam paskirtas stebėjimas. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra visos sąlygos tokiam asmeniui suteikti medicininę priežiūrą. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. K. po nusikalstamų veikų padarymo diagnozuota liga, jos stadija bei gydymo galimybės neleidžia daryti išvados, kad jam būtų sunku atlikti paskirą bausmę, susijusią su laisvės suvaržymu, o taip pat nesuteikia pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam E. K. jau taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paskirtas švelnesnes, negu numatyta sankcijose, bausmes ir galutinę subendrintą bausmę.

26. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka gauti papildomi medicininiai duomenys faktiškai paneigia dalį E. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentų apie jo ginamojo sveikatos būklę ir jos blogėjimą. Priešingai, papildomi medicininiai duomenys paneigė tolesnį E. K. (duomenys neskelbtini) susirgimo plitimą, o priešingai, patvirtino jo ligos (duomenys neskelbtini). Nors teismo medicinos ekspertas teismo posėdyje pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) susirgimų atvejais dažniausiai vengiama išvados apie visišką pasveikimą, o naudojama formuluotė „ligos (duomenys neskelbtini)“, tačiau tokia E. K. sveikatos būklė šiuo metu tikrai netrukdo jam atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Jeigu liga atsinaujintų, nuteistajam būtų užtikrinta teisė gauti tinkamą gydymą, o jo paleidimas iš bausmės atlikimo vietos galėtų būti sprendžiamas ir bausmės vykdymo proceso metu.

27. Tokių išvadų nekeičia ir apeliaciniame skunde E. K. gynėjo nurodoma aplinkybė, kad E. K., sergančiam (duomenys neskelbtini) liga, negalėjo būti paskirta vienoda bausmė, kaip ir kitam nuteistajam L. Š.. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas, skirdamas bausmes nusikalstamų veikų bendrininkams, įvertino E. K. diagnozuotą susirgimą, tačiau padarė išvadą, kad jo sveikatos būklė nesudaro pagrindo paskirti jam švelnesnę bausmę, nei jo bendrininkui L. Š.. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Papildomai pažymėtina, kad pagal E. K. ir L. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymą, būtent E. K. abu kartus įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir vieną kartą ją gabeno iki gyvenamosios vietos ir vėliau pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui. Tokios aplinkybės rodo, kad E. K. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo netgi aktyvesnis ir svarbesnis negu jo bendrininko. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias įtakos bausmių, skirtinų nusikalstamų veikų bendrininkams, individualizavimui ir jiems paskyrė teisingas bausmes.

28. Jau buvo minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Taigi, nors po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigaliojusioje BK 54 straipsnio 3 dalies redakcijoje jau numatyta galimybė visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau ši nuostata netaikoma asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus. Nagrinėjamoje byloje L. Š. ir E. K. pripažinti kaltais ir už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260¹ straipsnio 4 dalyje, padarymą. Todėl BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuostatos, susijusios su paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu, jiems negali būti taikomos.

29. Taip pat paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems L. Š. ir E. K. negalimas ir vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės L. Š. ir E. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, galiojusias skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos. BK 75 straipsnio nuostatos nenumatė galimybės asmenims, nuteistiems už sunkų nusikaltimą, numatytą BK XXXVII skyriuje (sunkus nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje, yra nurodytas šiame skyriuje), taip pat ir už labai sunkų nusikaltimą, nei visiškai, nei iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pagal šiuo metu galiojančias BK 75 straipsnio 3 ir 4 dalių (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuostatas, taip pat nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindų nuteistiesiems L. Š. ir E. K., pripažintiems kaltais už sunkaus (numatyto BK XXXVII skyriuje) ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą, nei visiškai, nei iš dalies atidėti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinamos įstatymo saugomos vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-137-693/2017 ir kt.). Atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, L. Š. ir E. K. paskyrė teisingas bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutines subendrintas bausmes. L. Š. ir E. K. už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą paskirtos bausmės dvigubai švelnesnės už BK 260 straipsnio 2 dalies ir BK 260¹ straipsnio 4 dalies sankcijų minimalią ribą, tokios bausmės yra proporcingos nuteistųjų asmenybėms ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jos nėra aiškiai per griežtos. Dar labiau švelninti L. Š. ir E. K. paskirtų bausmių dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

31. Nuteistojo L. Š. apeliaciniame skunde dar keliamas BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimas ir nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti iš L. Š. jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastus 3 500 Eur. Apeliantas teigia, jog ši pinigų suma gauta teisėtu būdu ir yra jo asmeninės santaupos. Nuteistojo E. K. gynėjas apeliaciniame skunde šios skundžiamo nuosprendžio dalies neginčija.

32. Baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos.

33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-976/2019, Nr. 2K-91-976/2023 ir kt.). Nusikalstamos turtinės naudos gavimą patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018,Nr. 2K-62-495/2022 ir kt.). Konfiskuotino turto kilmė nustatoma pagal bylos duomenis, kuriems taikomos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo taisyklės. BK 72 straipsnio nuostatos dėl nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimo lemia teismo pareigą baigiamajame akte išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę. Nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-648/2016, Nr. 2K-196-788/2017 ir kt.).

34. Byloje nustatyta, kad nuteistųjų L. Š. ir E. K. gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, 2024 m. sausio 15 d. atlikus kratą be kitų daiktų rasti ir pinigai – 320 Eur, 1 080 Eur, 90 Eur, 520 Eur, 1 680 Eur, 3 500 Eur (t. 2, b. l. 12–25). Šios kratos atlikimo metu rasti 320 Eur, kurie buvo panaudoti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, 2024 m. gegužės 17 d. pinigų perdavimo-priėmimo aktu buvo perduoti Klaipėdos apskrities VPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos pareigūnei (t. 2, b. l. 36). Kratos protokole, be kitų aplinkybių, nurodyta, kad L. Š. kambaryje kompiuterinio stalo apatiniame stalčiuje rasti 3 500 Eur. Iš pinigų perdavimo saugoti kvito matyti, kad 3 500 Eur sumą sudarė 11 vnt. 100 Eur nominalo banknotų ir 48 vnt. 50 Eur nominalo banknotų (t. 4, b. l. 37). Aptariamos kratos metu nuteistasis L. Š. pareiškė, kad jo kambaryje stalo stalčiuje rasti pinigai – tai jo iš darbo užmokesčio sukauptos lėšos. Nuteistasis E. K. nurodė, kad jo kambaryje komodoje bei piniginėje rasti pinigai, tai jo ir L. Š. bendri pinigai, gauti pardavus skystį. Pinigai rasti prie jo lovos, tai jo asmeniniai sukaupti pinigai (t. 2, b. l. 17).

35. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis L. Š. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kratos metu jo kambaryje, kompiuterio stalo apatiniame stalčiuje rasti pinigai – 3 500 Eur, tai jo santaupos iš darbinės veiklos. Nuteistasis E. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš nusikalstamų veikų gautus pinigus jie su L. Š. dėdavo į stalčių šalia televizoriaus.

36. Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji L. Š. ir E. K. apie kratos, atliktos jų gyvenamojoje vietoje, metu rastus grynuosius pinigus buvo apklausti papildomai. Nuteistasis L. Š. parodė, kad dalį atlyginimo gaudavo grynaisiais ir šiuos pinigus taupė. Sutaupytą 3 500 Eur sumą laikė savo kambaryje. Iš nusikalstamų veikų gauti pinigai buvo laikomi E. K. kambaryje, piniginėje, prie televizoriaus buvusiame stalčiuje. Nuteistasis E. K. patvirtino, kad iš nusikalstamų veikų gauti pinigai buvo laikomi jo kambaryje. Juos laikė stalčiuje prie televizoriaus, sudėtus piniginėje. Tiek jis (E. K.), tiek L. Š. turėjo asmeninių santaupų, kurias laikė atskirai nuo neteisėtu būdu uždirbtų pinigų. E. K. parodė, kad jo santaupos galėjo būti apie 1 000 Eur.

37. Bylos duomenys patvirtina, kad L. Š. nuo 2021 m. gegužės mėnesio užsiėmė darbine veikla, t. y. jis nusikalstamų veikų darymo metu ir vėliau dirbo, o tai rodo, kad jis turėjo teisėtų pajamų (t. 4, b. l. 25, 110–114, t. 5, b. l. 82–88). Nuteistasis E. K. taip pat turėjo darbą, jis dirbo nuo 2023 m. balandžio mėnesio (t. 3, b. l. 137, t. 5, b. l. 72–81).

38. Kaip jau minėta, teismas baigiamajame akte turi išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę. Nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuojama.

39. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl konfiskuotinos 6 870 Eur sumos nurodyta, kad nors nuteistieji nusikalstamu būdu gavo tik 340 Eur pinigų sumą, tačiau jų pačių parodymais nustatyta, jog prekiaudami psichotropinėmis medžiagomis jie iš viso gavo apie 10 000 Eur neteisėtų pajamų. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokia skundžiamo nuosprendžio išvada. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji per du kartus (2023 m. spalio 27 d. ir 2023 m. gruodžio 29 d.) įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos ADB-BUTINACA. Pirmą kartą už 174,90 Eur jie įgijo ne mažiau kaip 0,0196 g psichotropinės medžiagos, kurią vėliau už 40 Eur pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui. Antrą kartą už 544,90 Eur jie įgijo ne mažiau kaip 0,5815 g psichotropinės medžiagos ir vėliau ją pardavė už 300 Eur nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistieji L. Š. ir E. K. duodami parodymus teisiamajame posėdyje neneigė, kad jie ir anksčiau platino psichotropines medžiagas, tačiau duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai teigti, kad visos L. Š. ir E. K. gyvenamojoje vietoje rastos piniginės lėšos – 6 870 Eur buvo gautos būtent iš psichotropinių medžiagų platinimo, nepakanka. Įvertinus tai, kad E. K. dirbo tik nuo 2023 m. balandžio mėnesio, akivaizdu, kad reikšmingų santaupų jis negalėjo turėti, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl E. K. kambaryje rastų pinigų sumų – 1 080 Eur, 90 Eur, 520 Eur ir 1 680 Eur konfiskavimo, nekeičiama. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. K. gynėjo apeliaciniame skunde keisti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio taikymo neprašoma. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad L. Š. iki nusikalstamų veikų padarymo, nuo 2021 m. gegužės mėnesio dirbo ir turėjo teisėtų pajamų iš darbinės veiklos, todėl, įvertinus ir nuteistųjų parodymus apie neteisėtu būdu įgytų ir asmeninių lėšų laikymo aplinkybes – abu nuteistieji patvirtino, kad iš prekybos psichotropinėmis medžiagomis gautas lėšas jie laikydavo piniginėje, E. K. kambaryje, o asmenines lėšas laikė atskirai, taip pat tai, jog pas L. Š. kambaryje rasta tik dviejų nominalų banknotai (50 Eur ir 100 Eur), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi kratos metu L. Š. ir E. K. gyvenamojoje vietoje rasti grynieji pinigai – 6 870 Eur yra nusikalstamų veikų rezultatas, padaryta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Svarbu pažymėti ir tai, kad kratos metu rastus ir paimtus pinigus teismas konfiskavo vadovaudamasis ne BK 72³ straipsnio nuostatomis, t. y. taikant ne išplėstinį turto konfiskavimą, o vadovaujantis tik BK 72 straipsniu. Išnagrinėti bylos duomenys nepatvirtina, kad kratos metu paimti 3 500 Eur buvo nusikalstamų veikų rezultatas. Bylos duomenys leidžia padaryti netgi priešingą išvadą, kad tie pinigai buvo L. Š. santaupos iš jo teisėto uždarbio. Todėl nuosprendžio dalis dėl šios pinigų sumos konfiskavimo naikinama ir šie pinigai grąžinami nuteistajam L. Š..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

40. Nuteistasis L. Š. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu valstybės naudai iš jo išieškoti 554,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Apeliantas nurodo, kad jo gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažintas būtinu. Kadangi gynėjo dalyvavimas buvo privalomas ne dėl nuo nuteistojo L. Š. priklausančių priežasčių, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neturėjo būti išieškomos iš nuteistojo. Tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

41. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

42. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Tačiau asmens teisė spręsti, ar jis ginsis pats, ar per pasirinktą gynėją, nėra absoliuti. BPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba. Šis sąrašas nėra baigtinis (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

43. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatorių dėl gynėjo L. Š. parinkimo, kadangi jis pats nebuvo pasirinkęs gynėjo ir su juo sudaręs susitarimo dėl teisinių paslaugų teikimo. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistajam L. Š. gynėjas buvo paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, pripažinus būtinu gynėjo dalyvavimą, esant kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, kai bent vienas iš jų turi gynėją. Taigi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paskyrus L. Š. gynėją, siekta užtikrinti jo teisę į gynybą.

44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs L. Š. turtinę padėtį, tai, kad jis dirba, gauna nuolatines pajamas, nusprendė iš jo priteisti 554,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis L. Š. yra jauno, darbingo amžiaus, duomenų apie jo sunkią finansinę būklę nėra, teisinė pagalba nuteistajam buvo suteikta tinkamai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš L. Š. priteisė pagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš L. Š. valstybei priteista pinigų suma – 554,17 Eur – esmingai L. Š. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktą teisinę pagalbą yra adekvati ir proporcinga, o valstybės patirtų proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimas iš nuteistojo neprieštarauja teisingumo, proporcingumo, protingumo principams. Teisėjų kolegija šioje dalyje dar atkreipia dėmesį į kai kurių nuteistojo L. Š. apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą. Apeliantas skunde dėsto argumentus apie tai, kad nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu jis dirbo, turėjo teisėtų pajamų ir netgi susitaupė pinigų, kurių (3 500 Eur) konfiskavimą vertina nepagrįstu ir prašo panaikinti. Teisėjų kolegija šioje dalyje jo apeliacinį skundą tenkina ir tai jau buvo aptarta. Kita vertus, tos pačios aplinkybės parodo ir tikrąją nuteistojo turtinę padėtį, į kurią atsižvelgiama sprendžiant BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatytus klausimus ir kuri pagrindžia teismo sprendimo išieškoti iš L. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas pagrįstumą. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažinus L. Š. kaltu, iš nuteistojo L. Š. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

46. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė pats nuteistasis L. Š.. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Nuteistasis L. Š. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, todėl jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinkta gynėja. Nuteistajam buvo išaiškinta, jog jam paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, gali būti išieškotas į valstybės biudžetą BPK nustatyta tvarka.

47. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. spalio 3 d. buvo gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. spalio 3 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 537,49 Eur už L. Š. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliaciniame procese.

48. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-41-648/2022 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, paprastai tai siejant su atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022 ir kt.).

49. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo procesas buvo inicijuotas paties nuteistojo L. Š., nuteistasis buvo laisvėje, turėjo darbą, duomenų apie sunkią jo finansinę padėtį byloje nėra. Nuteistojo L. Š. apeliacinis skundas šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tenkinamas iš dalies. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, įvertinus valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo patirtų išlaidų atlyginimą tenkinamas iš dalies ir iš nuteistojo L. Š. priteistina tik dalis, t. y. 300 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad tokia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis yra darbingo amžiaus ir turės galimybę nurodytą sumą sumokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti pinigus – 3 500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų, 2024 m. sausio 25 d. Kvitas A, Nr. (duomenys neskelbtini)), panaikinti ir šiuos pinigus grąžinti nuteistajam L. Š..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo E. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo L. Š. išieškoti dalį, t. y. 300 Eur (tris šimtus eurų), teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.