Šiaulių apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant nuotolinę konferencijų programą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovams L. D., A. D. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 21 punktą). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais prievolės pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008, 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019). Aiškindamasis aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino eigos nutraukimu, teismas visada turi nustatyti, kada konkrečiai atlikti veiksmai, nurodyti CK 1.130 straipsnio 2 dalyje.

Ieškovė byloje taip pat laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas nutrūko, kai Šiaulių apygardos teismo 2014-03-07 sprendimu Nr. B2-12-372/2014 buvo patvirtintas nepatenkintas BAB Snoras kreditorinis reikalavimas, kadangi toks kreditorinio reikalavimo patvirtinimas, ieškovės manymu, laikytinas skolos fakto pripažinimu. Ieškovė rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-797-236/2017.

Kaip jau minėta, paskolų sutarčių ir kasos pajamų perdavimo-priėmimo aktu atsakovai perdavė A. D. firmos „ALDA“ bankroto administratoriui A. K. ginčo paskolos sutartį, kuri yra šioje byloje ieškovės reiškiamo reikalavimo pagrindas.

Vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalimis, ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka nutraukia ieškinio senaties terminą. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą.

Teismo vertinimu, kreditorinio reikalavimo pareiškimas bankroto byloje nagrinėjamu atveju atitinka ieškinio pareiškimą įstatymų nustatyta tvarka CK 1.130 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi būtent tokią specialią kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūrą numatė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Taigi, kreditoriui AB bankas Snoras 2009-01-22 pareiškus reikalavimą A. D. firmos „ALDA“ bankroto byloje, ieškinio senaties termino eiga nutrūko tiek A. D. firmos „ALDA“, tiek bendraatsakovių bankroto byloje A. D. ir L. D. atžvilgiu, ir prasidėjo iš naujo įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2014-03-07 sprendimui dėl įmonės pabaigos, kuriuo buvo patvirtintas patikslintas AB bankas Snoras kreditorinis reikalavimas. Kadangi ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2021 m. sausio 26 d., darytina išvada, kad ieškovė pareiškė ieškinį nepraleidusi bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino.

Dėl atsakovų prievolės

1. Ištyrus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp pradinio kreditoriaus BAB Snoras ir atsakovų sudarytos Sutarties pagrindu susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Pradiniam kreditoriui ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ sudarius Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo – pardavimo sutartimi, vėliau UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir Lindorff Oy filialui sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, o pastarajam perdavus veiklą UAB „Lindorff Lietuva“ (UAB „Intrum Lietuva“), tarp ieškovės ir atsakovų įstatymo pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovė įgijo teisę atsakovei reikšti visus reikalavimus, kuriuos atsakovei turėjo teisę reikšti pradinis kreditorius CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

2. Byloje atsakovai neginčija Sutarties sudarymo fakto, tačiau ginasi tuo, kad Sutartimi gauti pinigai buvo išimtinai naudojami A. D. firmos „ALDA“ veiklai ir poreikiams. Atsakovai nurodė, kad atsakovų prievolė pagal Sutartį yra pasibaigusi, kadangi paskolos mokėjimo klausimas jau buvo išspręstas A. D. firmos „ALDA“ bankroto byloje, pavirtinant kreditorinį reikalavimą pagal Sutartį bei jį tenkinant pagal ĮBĮ nuostatas.

3. Atsakovai nurodė, kad kasacinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančiai individualiai įmonei kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, nepaisant to, su kuo – įmone ar jos savininku – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006). Atsakovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi byloje Nr. 3K-7-308/2004 ir teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Šiaulių apygardos teismas 2014-03-07 sprendimu priėmė sprendimą dėl bankrutavusios A. D. firmos „ALDA“ pabaigos bei kiek buvo galimybių buvo atsiskaityta su kreditoriais pagal ĮBĮ nuostatas, todėl ir atsakovų prievolė yra pasibaigusi ieškovės atžvilgiu.

Teismas pažymi, kad nors atsakovai teigia, kad Sutartis buvo sudaryta A. D. firmos „ALDA“ veiklai ir poreikiams, tačiau Sutartyje nurodyta, kad paskolos gavėjai yra A. D. ir L. D.. Sutarties 17.1. punkte nurodytas kreditavimo tikslas: 363 661 Lt skiriama įsiskolinimui S. P. padengti; 100 000 Lt skiriama AB „Šiaulių bankas“ paprastam vardiniam vekseliui išpirkti; 286 339 Lt skiriama vartojimo poreikiams. Sutartis nėra nuginčyta CK numatyta tvarka, todėl šis atsakovų argumentas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų. Ieškovės reikalavimas grindžiamas faktu, jog neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, pardavus atsakovų (skolininkų) turtą, kreditoriaus AB bankas Snoras reikalavimas pagal ginčo sutartį nebuvo patenkintas. Fizinių asmenų prievolė dėl fizinio asmens personalinės įmonės bankroto nepasibaigė. Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-331/2011).

Civilinio kodekso normose nenustatyta, kad fizinio asmens prievolė baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyvis jis yra. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatyta, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, kuria remiasi atsakovai, išdėstytas išaiškinimas susijęs su įmonės savininko (dalyvio) prievolių įmonės kreditoriams pasibaigimu, o ne savininko (dalyvio) prievolių jo asmeniniams kreditoriams pasibaigimu. Šioje byloje ir sprendžiama dėl tokios prievolės pasibaigimo, kurios šalys yra kreditorė ir skolininkai – įmonės savininkai, o ne pati įmonė. Piniginė prievolė kreditorei AB bankas Snoras pagal ginčo sutartį yra asmeninė atsakovų, o ne bankrutavusio juridinio asmens (A. D. firmos „ALDA“) piniginė prievolė. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo ir nesant kitų CK nustatytų prievolių pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi, nes piniginės fizinių asmenų asmeninės prievolės pagal paskolos sutartį pabaiga nesietina su neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens pabaiga dėl bankroto procedūros. Teismui nustačius, kad kreditas buvo suteiktas ne įmonei, o atsakovų asmeniniams poreikiams, atsakovai už savo (kaip fizinių asmenų prievoles) –– išlieka atsakingi ir po individualios įmonės likvidavimo dėl bankroto, individualios įmonės likvidavimas negali lemti atsakovų prievolių kreditorei pabaigos. Likus nepadengtam kreditoriaus reikalavimui likvidavus A. D. firmą „ALDA“, kreditoriui (nagrinėjamu atveju - jo teisių perėmėjui) išlieka galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininkus, kadangi reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp banko ir individualios įmonės savininkų.

Dėl procesinės bylos baigties

4. Teismas apibendrina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovai atsiskaitė su ieškove ar pradine kreditore sutartyje nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 178 straipsnis). Taip pat, byloje nenustatyta, kad atsakovų prievolė ieškovei būtų pasibaigusi. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovų solidariai priteistina 124 266,76 Eur skola.

Dėl delspinigių skaičiavimo

5. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti 11 184,01 Eur delspinigių už negrąžintą kredito dalį, kuriuos apskaičiavo atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 0,05 proc. maksimalų netesybų dydį už 180 dienų laikotarpį nuo 2020-07-29 iki ieškinio parengimo dienos 2021-01-25. Ieškovė pateikė delspinigių skaičiavimo lentelę

6. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad likviduojamos individualios įmonės prievolės pasibaigia likvidavus įmonę ir tenkinus kreditorių reikalavimus iš įmonės įkeisto turto, o jo nepakakus, – iš įmonės savininko turto, kurio neužtekus individualios įmonės prisiimtos ar kitaip įgytos prievolės pasibaigia. Kadangi A. D. firmai „ALDA“ 2008-12-11 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, tai nuo šios nutarties įsiteisėjimo, delspinigių mokėjimas yra taip pat nutraukiamas ir neskaičiuojamas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą: draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Atsižvelgiant ir į tai, ieškovo yra visiškai nepagrįstas reikalavimas priteisti delspinigius, nes jų skaičiavimas yra nutrūkęs nuo 2008-12-11 nutarties iškelti bankroto bylą, įsiteisėjimo dienos.

7. Pažymėtina, kad pasibaigus neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, bankrutavusio juridinio asmens savininko prievolės nepasibaigia. Bankroto procesui pasibaigus, nebėra taikomos ĮBĮ nuostatos, todėl ieškovė turi teisę reikalauti delspinigių.

8. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Todėl, remiantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, 6.258 straipsnio 1 dalimi, VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi bei Sutarties 17.6. punktu, iš atsakovų priteistina 11 184,01 Eur delspinigių suma už laikotarpį nuo 2020-07-29 iki ieškinio parengimo dienos 2021-01-25.

9. Taip pat, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, solidariai iš atsakovų priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (135 450,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

10. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė yra sumokėjusi 3 048,00 Eur žyminį mokestį. Ieškovės ieškinį patenkinus, lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovei priteistina 3 048,00 Eur, t. y. po 1 524,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 6 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ solidariai iš atsakovų L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 124 266,79 Eur (vieną šimtą dvidešimt keturis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt šešis eurus 79 ct) negrąžintą vartojimo kreditą, 11 184,01 Eur (vienuolika tūkstančių vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis eurus 1 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (135 450,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021-01-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Priteisti ieškovei UAB „Intrum Lietuva“, j. a. k. 304615887, iš atsakovės L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 524,00 Eur (tūkstantį penkis šimtus dvidešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei UAB „Intrum Lietuva“, j. a. k. 304615887, iš atsakovo A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 524,00 Eur (tūkstantį penkis šimtus dvidešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.