Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovams A. K., E. K., A. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Faktinės aplinkybės ir ginčo ribos

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. tarp A. K. IĮ ir BAB banko SNORAS buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 031-88581, pagal kurią Bankas įsipareigojo suteikti skolininkui 1 587 000 Lt (459 626,97 Eur) tikslinį kreditą. Kredito sutarties sąlygų tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto hipoteka bei 2011 m. rugpjūčio 22 d. su atsakovais sudarytomis Laidavimo sutartimis. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi A. K. IĮ buvo iškelta bankroto byla. 2012 m. balandžio 22 d. nutartimi teismas patvirtino 1 376 594,08 Lt (398 689,20 Eur) dydžio Banko finansinį reikalavimą A. K. IĮ bankroto byloje. Bankroto proceso metu buvo parduotas įmonės turtas, o gautomis lėšomis padengus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, Banko kreditorinis reikalavimas bankroto byloje sumažėjo iki 55 018,80 Eur. 2015 m. spalio 27 d. raštu ieškovė pareikalavo laiduotojus įvykdyti įmonės įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, o jiems to nepadarius, 2015 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo. 2015 m. gruodžio 10 d. priimtas sprendimas dėl A. K. IĮ pabaigos.Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino pilna apimtimi. Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tik dalyje dėl 320,57 Eur delspinigių priteisimo bei atsisakymo atidėti sprendimo vykdymą. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik minėtoje apimtyje.

Dėl senaties termino reikalavimui dėl delspinigių priteisimo

Vienu iš apeliacinio skundo argumentų apeliantas ginčija teismo sprendimą priteisti ieškovei visą prašomą skolos sumą, į kurią, be kita ko, įeina ir 320,57 Eur delspinigiai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto 6 mėnesių senaties termino reikalavimams dėl netesybų pareikšti ir neatmetė ieškovės reikalavimo šioje dalyje. Tuo tarpu ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad patvirtinus jos kreditorinį reikalavimą A. K. IĮ bankroto byloje senaties terminas nutrūko visų bendraskolių atžvilgiu ir teismas pagrįstai priteisė ieškovei visą prašomą ieškinio sumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, abi šalys nevisiškai teisingai vertina byloje susiklosčiusią faktinę situaciją.CK 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties nutraukimo atvejis skolininkui atlikus veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Konkrečių tokio pripažinimo veiksmų įstatymas nenumato ir teismas kiekvienu atveju turi vertinti ar skolininko atlikti veiksmai yra pakankami spręsti apie prievolės pripažinimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovės kreditorinio reikalavimo, kurio sudėtine dalimi yra ir šioje byloje prašoma priteisti delspinigių suma, patvirtinimas A. K. IĮ bankroto byloje iš tiesų laikytinas skolininkės atliktu skolos fakto pripažinimu. Bankroto administratorius ieškovės pateikto kreditorinio reikalavimo ar jo sudėtinių dalių neginčijo, todėl pagrįsta laikyti, jog skolininkė per savo teisėtą atstovą šią skolą pripažino. Nors apeliantas nurodo, kad skolininkės atlikti veiksmai laiduotojų nesaisto, teismas pažymi, jog pagal CK 6.16 straipsnį veiksmai, kuriais nutraukimas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai yra solidarioji reikalavimo teisė. Pažymėtina, kad skolininkui neįvykdžius prievolės, jis kartu su laiduotoju atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.). Šiuo atveju Laidavimo sutartyse nebuvo nustatytas kitoks atsakomybės pasiskirstymas tarp skolininkės A. K. IĮ ir laiduotojų (atsakovų), todėl pagrįsta laikyti, jog pagrindinės skolininkės atliktas skolos pripažinimas sukėlė aptariamas pasekmes ir kitiems solidariems bendraskoliams (laiduotojams) – senaties terminai patvirtinus kreditorinį reikalavimą buvo nutraukti. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, jog net ir laikant, kad skolininkės veiksmai patvirtinant ieškovės kreditorinį reikalavimą, buvo pagrindu nutraukti ieškinio senaties terminą, pagal CK 1.130 straipsnio 3 dalį, šiam pagrindui išnykus, terminai turėjo būti pradėti skaičiuoti iš naujo ir, atsižvelgus į ieškinio padavimo datą, terminas reikalavimams dėl delspinigių vis tiek laikytinas praleistu. Tuo tarpu ieškovė nurodo, kad pagrindas nutraukti ieškinio senatį nėra išnykęs – kreditorinis reikalavimas delspinigių dalyje yra patvirtintas net ir sprendime dėl A. K. IĮ pabaigos, todėl senaties termino skaičiavimas iš naujo dar nėra prasidėjęs. Vertinant šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad pagrindas nutraukti ieškinio senaties terminą atsirado bet tuo pačiu ir išnyko patvirtintus kreditorinį reikalavimą ir senaties terminai nuo šio momento turėjo būti pradėti skaičiuoti iš naujo. Kadangi kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2012 m. balandžio 22 d. nutartimi, sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl netesybų priteisimo kreipimosi į teismą metu (2015 m. lapkričio 19 d.) buvo pasibaigęs. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja egzistuojant pagrindui ex officio (liet. savo iniciatyva) atnaujinti senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių priteisimo. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Minėta teisės norma imperatyviai nenustato reikalavimo, kad dėl senaties termino atnaujinimo būtų pateiktas dalyvaujančio byloje asmens prašymas, o suteikia teisę teismui ieškinio senaties atnaujinimo klausimą svarstyti savo iniciatyva. Tokia kryptimi yra formuojama ir teismų praktika nurodant, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013 kt.).Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neįtvirtintas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių buvimo. Kasacinio teisimo praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). Nagrinėjamu atveju byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal suteiktą kreditą priteisimo. Kreditorė šiuo atveju yra bankrutuojantis juridinis asmuo – bankas, kurio skolininkų interesai laikytini viešuoju interesu. Byloje esantys duomenys patvirtinta, kad skolininkei A. K. IĮ iškėlus bankroto bylą ir patvirtintus joje ieškovės kreditorinį reikalavimą, ieškovės atstovai net keletą metų, iki pat kreipimosi į teismą dienos, siekė skolą išieškoti iš hipoteka įkeisto paties skolininko turto bei kitų asmenų turto ir laiduotojams jokių reikalavimų nereiškė, nors tokią teisę jų, kaip solidarių skolininkų, atžvilgiu turėjo. Toks ieškovės elgesys laikytinas protingu bei apdairiu ir sudarančiu pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pareikšti.

Dėl aukščiau aptartų priežasčių apelianto skundas dalyje dėl senaties termino taikymo laikytinas nepagrįstu bei netenkinamas. Jam neginčijant priteistų delspinigių dydžio konstatuojama, kad neegzistuoja pagrindas sumažinti prašomą skolos sumą.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

Apeliantas skunde taip pat prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, bet ne ilgiau, nei bus realizuota įkeista ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad vienu metu nukreipdama išieškojimą į įkeistą turtą bei laiduotojų turtą, kai nėra aišku, ar įkeisto turto neužteks išieškomai sumai padengti, ieškovė pažeidžia sąžiningumo bei proporcingumo principus. Be to, ieškovės veiksmai, vengiant pateikti vykdyti notaro vykdomąjį įrašą, rodo, jog skubiu sprendimo įvykdymu ji nėra suinteresuota. Įvertinęs šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jie nesudaro pagrindo tenkinti apelianto prašymą.Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta į 1) abiejų bylos šalių interesus, 2) į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016). Kaip jau minėta anksčiau, ieškovė šioje byloje yra bankrutuojantis juridinis asmuo, kurio kreditorių interesų apsauga pripažįstama viešuoju interesu. Tuo tarpu atsakovai yra laiduotojai pagal skolininkės, šiuo metu jau likviduotos A. K. IĮ, įsipareigojimus ieškovei. Aplinkybių, jog atsakovo turtinė padėtis lemtų būtinybę atidėti sprendimo vykdymą, apeliantas neįrodinėjo, o tokią būtinybę grindė susiklosčiusia situacija išieškojimo procese. Teismo vertinimu, faktas, jog be laiduotojų ieškovė taip pat turi galimybę nukreipti išieškojimą ir į vieną likusį įkeistą nekilnojamąjį turtą, šiuo atveju nereiškia, kad skola lygiagrečiai negali būti išieškoma ir iš laiduotojų. Aplinkybė, jog įkeisto turto užteks įsiskolinimui padengti, byloje rašytiniais įrodymais nepagrįsta. Be to, atsakovas turi visas galimybes vykdymo proceso metu kreiptis į antstolį su prašymu atidėti vykdymo veiksmus ar sustabdyti vykdomąją bylą iki bus realizuotas įkeistas žemės sklypas. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja išimtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui atidėti sprendimo šioje byloje vykdymą.

Dėl bylos procesinės baigties

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus egzistuoja pagrindas priteisti BAB banko SNORAS apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus ieškovė pateikė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Išlaidos yra pagrįstos, jų dydis (1 118,04 Eur) proporcingas atliktam darbui, todėl jos priteisiamos iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (į. k. 112025973) iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 118,04 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniolika eurų ir 4 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.