Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-302-883/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovams L. D., A. D. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ieškinio senaties

Dėl atsakovų prievolės

Dėl delspinigių skaičiavimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Faktinės bylos aplinkybės

14. Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 6 d. atsakovai L. D. ir A. D. su pirminiu kreditoriumi AB bankas „Snoras“ sudarė sutartį, pagal kurią AB bankas „Snoras“ suteikė atsakovams 750 000 Lt (217 215,01 Eur) paskolą. Atsakovai įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2009 m. spalio 5 d., kiekvieną mėnesį mokant nustatyto dydžio mėnesines įmokas tol, kol bus grąžinta visa paskolos suma, sumokėti už panaudotą paskolą apskaičiuotas palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles.

15. Sutartimi prisiimti įsipareigojimai buvo užtikrinti atsakovui A. D. nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka: 0,9573 ha ploto komercinės paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pakartotine hipoteka; 47,62 kv. m. bendro ploto gyvenamo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,4638 ha ploto žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka bei viso kito paskolos gavėjams priklausančio turto įkeitimu.

16. 2007 m. birželio 21 d. AB banko „Snoras“ mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolu buvo leista L. D. ir A. D. parduoti įkeistą 0,4638 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais pastatais (statiniais), esančius (duomenys neskelbtini), su sąlyga, kad ne mažiau kaip 200 000 Lt iš šio turto pardavimo gautų lėšų bus skirta paskolai pagal sutartį grąžinti. 2007 m. liepos 19 d. iš V. M. buvo gautas 200 000 Lt mokėjimas.

17. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi A. D. firmai „ALDA“ iškelta bankroto byla, dalyvauti byloje bendraatsakoviais įtraukti A. D. ir L. D..

18. A. D. firmos „ALDA“ bankroto byloje nustatyta, kad AB bankas „Snoras“ 2009 m. sausio 22 d. prašymu kreipėsi į bankroto administratorių, prašydamas įtraukti AB bankas „Snoras“ 2 462 139,92 Lt reikalavimą į kreditorių reikalavimų sąrašą ir pateikti teismui tvirtinti. Bankas reikalavimą pateikė pagal sandorius, sudarytus su A. D. firma „ALDA“ ir jos savininkais A. D. ir L. D. AB bankas „Snoras“ 2 462 139,92 Lt reikalavimas patvirtintas 2009 m. vasario 13 d. teismo nutartimi.

19. A. D. firmos „ALDA“ bankroto proceso metu BAB bankas „Snoras“ perėmė įkeistą turtą: 4,7081 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); ir 0,9573 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 170 000 Lt, iš kurių 120 931,63 Lt buvo skirta dengti kreditui, 9 068,37 Lt palūkanoms pagal sutartį, o 40 000 Lt – įsiskolinimui pagal kitą paskolos sutartį. 120 931,63 Lt mokėjimas kreditui dengti buvo gautas (įskaitytas) 2013 m. gruodžio 30 d.

20. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu patvirtino AB banko „Snoras“ 759 196 Lt kreditorinį reikalavimą, į kurį pateko pagal sutartį nepatenkintas 124 266,79 Eur reikalavimas, ir priėmė sprendimą dėl bankrutavusios A. D. firmos „ALDA“ pabaigos.

21. 2015 m. liepos 31 d. sudaryta Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo – pardavimo sutartimi pirminė kreditorė BAB „Snoras“ reikalavimo teisę į atsakovų prievolę pagal Paskolos sutartį Nr. 031-58396 perleido naujajai kreditorei UAB „Baltijos kredito sprendimai“. 2017 m. gegužės 31 d. Paskolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartimi kreditorė UAB „Baltijos kredito sprendimai“ reikalavimo teisę į aukščiau minėtą atsakovų įsiskolinimą perleido Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą (toliau – Lindorff Oy). 2017 m. rugsėjo 25 d. įmonės pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. MK-9083, pagrindu nuo 2017 m. spalio 1 d. UAB „Intrum Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Lindorff Lietuva“) perėmė visą Lindorff Oy vykdytą lietuvišką veiklą, įskaitant vykdytą per Lindorff Oy filialą. Perdavus veiklą, buvo perduodamas visas turtas, teisės ir įsipareigojimai.

Dėl ginčo esmės

22. Apeliantų teigimu, kadangi ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta su jais, kaip fiziniais asmenimis, o ne su individualia įmone ar jais, kaip su individualios įmonės savininkais, ji negalėjo būti įtraukta į A. D. firmos „ALDA“ bankroto procesą bei jame neturėjo būti tvirtinamas AB banko ,,Snoras“ kreditorinis reikalavimas ginčo paskolos sutarties pagrindu. Atitinkamai, kreditorinio reikalavimo pareiškimas A. D. firmos „ALDA“ bankroto procese negali būti vertinamas kaip veiksmais, kuriuo kreditorius nutraukė ieškinio senaties termino skaičiavimą būtent atsakovų, kaip fizinių asmenų, atžvilgiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

23. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai rėmėsi argumentu, kad ginčo paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje ir dėl to atsakovų prievolė, pasibaigus bankroto procesui, turi būti laikoma taip pat pasibaigusia, šiuo metu apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad iš sutarties kilusi prievolė yra jų asmeninė (vartojimo kredito) prievolė. Prievolė pagal sutartį nebuvo įvykdyta tuo metu, kai individualiai įmonei „ALDA“, kurios savininku buvo apeliantas, buvo iškelta bankroto byla. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Bankrutavusi A. D. firma „ALDA“ – neribotos civilinės atsakomybės subjektas, už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo, nes visas įmonės savininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas būtų pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į įmonės bankroto bylą susijęs su poreikiu apsaugoti savo interesus, nes bankroto proceso eigoje gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009).

24. Taigi atsakovams, neįvykdžius sutartinės prievolės ir pradėjus A. D. įmonės „ALDA“ bankroto procesą, ieškovei (kreditorei) atsirado poreikis ginti savo teises bankroto byloje. Ieškovė (tuo metu AB bankas „Snoras“) teise ginti savo interesus bankroto byloje pasinaudojo, jos reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas, tačiau nebuvo patenkintas. Bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo kredito sutarties pagrindu nustatytos fizinių asmenų (įmonės savininko ir jo sutuoktinės) skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, t. y. materialinis teisinis santykis tarp ieškovės (kreditorės) ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės įmonės. Dėl to A. D. įmonės „ALDA“ bankroto byloje atsakovai turėjo dalyvauti (ir dalyvavo) bendraatsakoviais, o kreditorės AB banko ,,Snoras“ reikalavimas turėjo būti (ir buvo) nagrinėjamas A. D. įmonės „ALDA“ bankroto byloje. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad ginčo paskolos sutartis negalėjo būti įtraukta į A. D. įmonės „ALDA“ bankroto procesą ir šios sutarties pagrindu patvirtintas kreditorinis reikalavimas A. D. įmonės „ALDA“ bankroto procese, o ginčo paskolos sutartis turėjo būti atskirta iš bankroto proceso dėl tos priežasties, kad tai asmeninė atsakovų (apeliantų) piniginė prievolė. Nagrinėjamu atveju jokios priešpriešos, priešingai nei teigia apeliantai, tarp juridinio asmens bankroto ir fizinio asmens asmeninės prievolės principų nėra.

25. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų. Prievolių pasibaigimo pagrindai yra reglamentuojami CK Šeštosios knygos IX skyriuje. Ieškovės reikalavimas grindžiamas faktu, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, ieškovės reikalavimas nebuvo patenkintas, taigi, prievolė nesibaigė jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Šios bylos šalys yra ieškovė (kreditorė) ir atsakovai (skolininkai) kaip fiziniai asmenys, o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai. Fizinio asmens prievolė savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia (tokio prievolės pabaigos pagrindo nenumato nei CK, nei ĮBĮ normos), taigi, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, bet negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolės išlieka. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje pateiktas išaiškinimas, kad prievolės nepasibaigia tais atvejais, kai kreditorius turimą reikalavimą į skolininką (individualios įmonės savininką, kaip fizinį asmenį) buvo pareiškęs individualios įmonės bankroto procedūrų metu, kurias atlikus paaiškėja, kad visa ar dalis kreditoriaus reikalavimo nepatenkinta likvidavus individualią įmonę, t. y. neužtekus turto kreditoriaus reikalavimui padengti. Likvidavus individualią įmonę dėl bankroto sprendžiant klausimą, ar prievolės yra pasibaigusios, esminę reikšmę turi prievolių šalių nustatymas – ar tai buvo šios įmonės iki jos likvidavimo, ar įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 20 punktas). Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos išvada, kad likus nepadengtam kreditoriaus reikalavimui likvidavus A. D. firmą „ALDA“, kreditorei (nagrinėjamu atveju – jos teisių perėmėjai) išlieka galimybė nukreipti reikalavimą į savo skolininkus – fizinius asmenis, kadangi reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp banko ir individualios įmonės savininkų, yra pagrįsta ir teisėta.

26. Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2013 m. gruodžio 30 d. mokėjimas negali būti laikomas atsakovų aktyviais veiksmais, kuriais šie būtų pripažinę prievolę, ir, atitinkamai, nutraukę ieškinio senaties termino eigą, todėl teisėjų kolegija papildomai dėl apeliantų nurodytų motyvų, susijusių su 2013 m. gruodžio 30 d. mokėjimu, nepasisako.

27. Pasak apeliantų, vien tai, kad atsakovai neginčijo BAB banko „Snoras“ kreditorinio reikalavimo, įkeisto turto įkainojimo, perėmimo, dalies skolos padengimo, dar nereiškia, jog atsakovai pripažino prievolę, nes tylėjimas bei neveikimas nelaikomas asmens valios išraiška ir nėra ieškinio senaties nutraukimo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip veiksmai, nutraukę ieškinio senaties termino eigą, šių apeliantų įvardijamų faktų nenurodė kaip ieškinio senaties termino eigą nutraukusių veiksmų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas aplinkybe, nutraukusia ieškinio senaties terminą, laikė ne kokius nors skolininkų, o kreditoriaus veiksmus – reikalavimo pareiškimą individualios įmonės bankroto byloje ir tai kvalifikavo kaip CK 1.130 straipsnio 1 dalyje numatytą ieškinio pareiškimą.

28. Kaip jau minėta, tais atvejais, kai bankroto byla yra iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Taigi, nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditorinio reikalavimo pareiškimas bankroto byloje atitiko ieškinio pareiškimą įstatymų nustatyta tvarka CK 1.130 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi būtent tokią specialią kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūrą numatė ĮBĮ. Pažymėtina, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis subsidiariai atsakingas už juridinio asmens prievoles (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), todėl pagrįsta laikyti, jog kreditorei AB bankas „Snoras“ 2009 m. sausio 22 d. pareiškus reikalavimą A. D. firmos „ALDA“ bankroto byloje, ieškinio senaties termino eiga nutrūko ir iš naujo prasidėjo įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimui dėl įmonės pabaigos, kuriuo buvo patvirtintas patikslintas AB bankas „Snoras“ kreditorinis reikalavimas. Svarbu pažymėti ir tai, kad AB bankas ,,Snoras“ reikalavimo būtent įmonės atžvilgiu neturėjo, savo reikalavimą fiziniams asmenims įmonės bankroto byloje reiškė dėl atitinkamo teisinio reglamentavimo, todėl kreditorinio reikalavimo pateikimas įmonės bankroto byloje senaties termino įmonės atžvilgiu niekaip negalėjo nutraukti. Taigi, atitinkamo reikalavimo pareiškimas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties terminą nutraukė atsakovų, kaip fizinių asmenų ir AB banko ,,Snoras“ skolininkų, atžvilgiu. Kadangi ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2021 m. sausio 26 d., nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

29. Apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą kvestionuoja ir tokiu aspektu, esą teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nenagrinėjo aplinkybių, kodėl iš įkeisto turto 40 000 Lt suma nebuvo skirta paskolai dengti, kur buvo panaudotos pradinės kreditorės gautos sumos iš parduoto ir įkeisto turto.

30. Pažymėtina, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose paaiškino, jog 2007 m. birželio 21 d. AB banko „Snoras“ mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolu buvo leista L. D. ir A. D. parduoti įkeistą 0,4638 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais pastatais (statiniais), esančius (duomenys neskelbtini), su sąlyga, kad ne mažiau kaip 200 000 Lt iš šio turto pardavimo gautų lėšų bus skirta paskolai pagal sutartį grąžinti. 2007 m. liepos 19 d. 200 000 Lt buvo gautas mokėjimas iš V. M.. Šios aplinkybės neabejotinai apeliantams buvo žinomos, nes buvo parduodamas apeliantui priklausęs turtas, skirtas ginčo paskolai užtikrinti. AB banko „Snoras“ 2013 m. gruodžio 30 d. atlikto 170 000 Lt mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokėjimas yra už skolas perėmus turtą: 4,7081 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).; 0,9573 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad 4,7081 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nebuvo įkeistas, užtikrinant ginčo sutarties įvykdymą (2006 m. spalio 9 d. Hipotekos lakšto kopija), todėl ir visa 170 000 Lt suma nebuvo skirta skolai pagal ginčo sutartį padengti: iš šios 170 000 Lt sumos 120 931,63 Lt buvo skirta dengti kreditui, 9 068,37 Lt palūkanoms pagal sutartį, o 40 000 Lt – įsiskolinimui pagal kitą paskolos sutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl neatskleistos bylos esmės pripažįstami nepagrįstais.

31. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas (reglamentuojančias skolininko – fizinio asmens – atsakomybę kreditoriui už negrąžintą kredito dalį, kai kreditorius nesusigrąžino visos skolos iš tam pačiam skolininkui priklausančios individualios įmonės bankroto proceso metu), teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

32. Apeliantai skunde nurodė, kad ieškovė, teikdama ieškinį sumokėjo 3 048 Eur žyminį mokestį nuo 135 450,80 Eur ieškinio sumos, tačiau toks žyminio mokesčio dydis yra netikslus ir per didelis, t. y. ieškovė permokėjo žyminį mokestį, atitinkamai pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, permokėto žyminio mokesčio dalį (1057 Eur) nepagrįstai priteisė iš atsakovų. Ieškovė su šiais apeliantų argumentais sutinka ir prašo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų ieškovei priteista po 1 524 Eur žyminio mokesčio, pakeisti ir sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 995,50 Eur iš kiekvieno atsakovo.

33. Kadangi ieškovė pareiškė turtinio pobūdžio ieškinį, kurio suma 135 450,80 Eur, todėl jos mokėtinas žyminis mokestis už ieškinio pareiškimą yra 1 991 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 7 dalis), ieškovė yra sumokėjusi 3 048 Eur žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą. Kadangi ieškovė sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, todėl ieškovei grąžinama jos permokėta 1 057 Eur dydžio žyminio mokesčio suma (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų ieškovei priteista iš viso 3 048 Eur žyminio mokesčio, tikslinama nurodant, kad iš atsakovų ieškovei priteisiama po 995,50 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią ir ketvirtą pastraipas patikslinti, nurodant, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ (juridinio asmens kodas 304615887) iš atsakovės L. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiama 995,50 Eur (devyni šimtai devyniasdešimt penki eurai ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 995,50 Eur (devyni šimtai devyniasdešimt penki eurai ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ (juridinio asmens kodas 304615887) 1 057 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt septynis eurus) permokėto žyminio mokesčio.