Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje: J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, teistas:

1. Vilniaus raJ.o apylinkės teismo 2008-10-06 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 2 metams laisvės apribojimu;

2. Vilniaus raJ.o apylinkės teismo 2009-03-16 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 64 straipsnio 2 dalį 2 metams laisvės apribojimu;

3. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo apylinkės teismo 2009-03-16 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 64 straipsnio 2 dalį 2 metams laisvės apribojimu;

4. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo apylinkės teismo 2010-11-10 nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 dalį 9 mėnesių laisvės atėmimu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams;

5. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo apylinkės teismo 2011-04-14 nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 dalį 10 mėnesių laisvės atėmimu;

6. Vilniaus raJ.o apylinkės teismo 2012-08-20 nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (du epizodai), 63 straipsnio 1, 4 dalimis 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. 20018-01-20, apie 5.30 val., būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj., kambaryje kilus žodiniam konfliktui su broliu G. G., tyčia smogė pastarajam iš virtuvėje nuo spintelės paimtu ir atsineštu virtuviniu peiliu du kartus į nugaros sritį, padarydamas G. G. kiauryminę durtinę – pjautinę nugaros dešinės pusės IX tarpšonkaulio srities žaizdą su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu bei kraujo ir oro dešinėje krūtinplėvės ertmėje susikaupimu ir aklą durtinę – pjautinę juosmens kairės pusės žaizdą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Kaltinamasis J. G. teisme savo kaltę dėl jam inkriminuojamo pripažino visiškai ir teismui paaiškino, kad gyvena su motina ir broliu dviejų kambarių bute – viename – motina, kitame – jis su broliu. Jis su broliu -mes su broliu vartoja narkotines medžiagas. Vartojo pusantrų metų kentonilą - heroino pakaitalą. Bandė gydytis. Viso vartoja narkotikus 12 metų. 2018-01-20, ryte, apie 6.30 val., jis atsikėlė ir norėjo susileisti narkotikų. Tuo metu nebuvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Vakare jis su broliu vartojo narkotikus. Tą rytą jis išgėrė klonazepamą, pajuto jo poveikį. Jo kambaryje ant stalo stovėjo vaza, kurioje galimai iš vakaro buvo padėjęs lankstinukų su narkotinėmis medžiagomis. Tuo metu atsikėlė jo brolis ir, pamatęs, kad jis kažko ieško vazoje, pradėjo jį pulti. Brolis matomai galvojo, kad tie narkotikai priklausė jam (broliui). Brolis jį puolė ir jie abu nugriuvo ant sofos. Po to jis atsistojo, nuėjo pas motiną, Tada jis nebuvo supykęs ant brolio, jam nebuvo dėl ko ant jo pykti. Su mama jis normaliai šnekėjo. Po to jis vėl atėjo į savo kambarį. Tuo metu į jų buto duris pradėjo belstis S. K., klausė, kas vyksta. Jis atidarė duris, pasakė jai, kad nieko nevyksta, ir vėl uždarė duris. Tada jis nuėjo į savo kambarį ir tamsoje gavo kėde per galvą. Dėl tokio brolio smūgio jis buvo šoke ir tiksliai negali pasakyti, kaip jo rankoje atsirado virtuvinis peilis. Jis nežino, iš kur konkrečiai paėmė tą peilį. Pamena, kad jis tuo peiliu iškart dūrė broliui, šiam stovint veidu į jį, į nugarą. Po šio smūgio brolis pabėgo. Po šio smūgio peilis liko jo rankoje. Po to jis nuėjo prie mamos kambario, jos kambario durys buvo užrakintos, stovėdamas už durų, prašė mamos pinigų, mama nedavė, tada jis nuėjo į lauką ir peilį išmetė ant sandėliuko. Tuo metu, kai prašė motinos pinigų, jai negrasino. Paskui jis išėjo iš namų, buvo sulaikytas autobuse. Jis anksčiau nėra minėjęs Sandrai, kad broliui „padarys galą“.

Iš 2018-02-20 J. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad J. G. įvykio vietoje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir vietoje nurodė, kaip ir kur jo brolis G. G. kėde jam trenkė per galvą ir, kaip jis dešine ranka paėmė ant stalo gulėjusį peilį ir juo dūrė į nugarą, ties kairiu šonu (t.1, b.l. 124).

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo G. G. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta jo parodymais ir šiais teismo posėdyje ištirtais bei teisiamojo posėdžio protokole detaliai užfiksuotais asmenų parodymais ir kitais bylos duomenimis:

- nukentėjusiojo G. G. teisme duotais parodymais, kad J. G. yra jo brolis, su kuriuo jis ir jų motina L. G. gyvena viename bute, jis su broliu dalinasi vienu kambariu, abu vartoja narkotines medžiagas - heroiną, yra priklausomi nuo jų. Konfliktas su broliu prasidėjo galimai kaltinime nurodytu laiku, anksti ryte, kai jis galimai paėmė jo broliui priklausančius kelis „čekius“, gulėjusius ant stalo, dėl ko brolis labai supyko, ir pasakęs jam, kad tuoj jį padurs, nuėjo į virtuvę, iš kur atsinešė virtuvinį peilį, ilga geležte, ir laikydamas rankoje peilį, geležtę atsukęs į jį, puolė jį. Jis, pamatęs brolio rankoje peilį, matydamas, kad brolis net nesustoja ir nejuokauja, o eina link jo laikydamas į jį atsuktą peilį, gindamasis nuo savo brolio, trenkė šiam kambaryje stovėjusia taburete per galvą, tačiau brolis vis tiek apie penkis kartus dūrė jam į dešinį šoną (vėliau ligoninėje buvo susiūtos jam dešiniame šone penkios durtinės žaizdos). Nebuvo taip, kad iš pradžių jis trenktų broliui taburete per galvą, o paskui brolis nueitų į virtuvę atsinešti peilį. Viskas vyko labai greitai, iš pradžių jis tų smūgių nepajuto, tačiau greitai pasijuto blogai, todėl nuėjo į mamos kambarį ir atsigulė ant grindų, šalia durų. Jis su broliu iš vakaro, apie 24.00 - 1.00 val., buvo pavartoję narkotikus, jų poveikis trūko apie 3 – 4 valandas, kai vyko minėtas konfliktas, nesijautė apsvaigęs nuo narkotikų. Kai jis nuėjo pas mamą į kambarį, brolis norėjo užeiti pas mamą į kambarį, tačiau mama uždarė duris ir brolio neįsileido. Brolis mamos prašė pinigų narkotikams, jis šaukė mamai „ir tave papjausiu ir pats nusižudysiu“, o kai mama jam pinigų nedavė, brolis nuėjo ant slenksčio, peiliu trenkė per langą ir sudaužė jį. Tuo metu jis dar buvo sąmoningas ir girdėjo šiuos brolio grasinimus mamai. Tuo metu, kai jis buvo pas mamą kambaryje į jų buto duris stuksenosi jų giminaitė S. K., gyvenanti kitame bute šalia jų buto, tačiau jo brolis jos neįleido, per duris šaukdamas jai „ir tau padarysiu“. Jis mano ,kad Sandra, gyvenanti už sienos galėjo viską girdėti. Po kiek laiko jam gulinti ligoninėje Sandra sakė jam, kad jo brolis jai yra minėjęs, kad jis vis tiek kada nors jį „papjaus“;

- 2018-02-14 nukentėjusiojo G. G. parodymų patikslinimo vietoje protokolu, iš kurio matyti, kad G. G. įvykio vietoje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir vietoje parodė įvykio vietą bei jo sužalojimo eigą (t.1, b.l. 52 – 53);

- nukentėjusiosios L. G. teisme duotais parodymais, kad gyvena kartu su savo dviem sūnumis viename dviejų kambarių bute. Sūnūs dalinasi vienu kambariu, abu yra skirtingų charakterių, dažnai pykstasi, barasi, abu yra narkomanai, sūnus J.as - ramus, kartais atneša maisto į namus, prašo jos pinigų, o sūnus G. – yra vagis, dažnai apvogdavo G., dėl ko tarp jų kildavo konfliktai. Įvykio dieną konfliktas tarp jų prasidėjo apie 6.30 val., jie abu pradėjo dėl kažko bartis. T. J. įbėgo į jos kambarį ir pasakė jai „tegul jis man atiduoda“. Ji jam atsakė, kad jai jie abu atsibodo. Ji nežino, ką konkrečiai G. paėmė pas J. Bet nuėjusi į sūnų kambarį, G. pasakė, kad šis „atiduotų J.“. Po kiek laiko ji, būdama savo kambaryje išgirdo, kaip sūnų kambaryje kažkas subildėjo. Tai buvo panašus garsas, kai smogia kėde. Vėliau ji sūnų kambaryje matė sulaužytą kėdę. Po šio garso ji nebuvo įėjusi į sūnų kambarį, bet maždaug už poros minučių į jos kambarį įėjo G. ir, stovėdamas tarpdury, pasakė jai, kad jam bloga ir atsigulė ant nugaros. Ji pakėlė jo megztinį, iš pradžių nieko nepastebėjo , paskui pamatė žaizdą jo kairiame šone. Ji suprato, kad šią žaizdą G. padarė J.as. Tuo metu J.as buvo savo kambaryje. Ji iškart iškvietė policiją ir greitąją med. pagalbą. Tuo tarpu J.as už uždarytų durų prašė jos pinigų kelionei į darbo biržą , jis jam pasakė, kad neturi pinigų. J.as dar beldė į langą, trenkė peiliu per langą, o tas sudužo. Ji nežino, ar tai J.as padarė iš pykčio, ar dėl to, kad langas buvo trapus. K. J. beldė į jos kambario duris ir prašė jos pinigų, jis jai negrasino, nesakė jai, kad ją užmuš, šiuo metu negalinti patvirtinti, kad J.as jai sakė, kad „visiems padarysiu“, jis jos atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko. Tuo metu ji J. nebijojo. Ji bijojo pačios situacijos, kad buvo sužalotas G. ir, kad nesuprato, kas vyksta. Ji užrakino savo kambario duris todėl, kad matė sužalotą G. ir suprato, kad jį taip sužalojo J.as peiliu. Ji neprisimena tokios aplinkybės, kad J. būtų atėjęs į jos kambarį ir būtų paėmęs peilį, kaip tai teigė ikiteisminio tyrimo metu. Ji peilį matė J. rankose, kai jis daužė juo į langą. Po šio įvykio ji peilio nematė, jis jai ir nerūpėjo. Tas peilis, kurį surado policijos pareigūnai, yra jos virtuvinis peilis, kurį ji naudojo iš vakaro virtuvėje. Ji nežino, ar kuris nors iš sūnų tą peilį buvo pasiėmęs į savo kambarį;

- liudytojo A. M. teisme duotais parodymais, kad su porininku buvo nuvykęs į įvykio vietą dėl pranešimo dėl smurto ar grasinimo pavartoti smurtą artimoje aplinkoje. Pamena, gavo informaciją, kad brolis sužalojo brolį peiliu ir grasino motinai. Pirmieji į įvykio vietą buvo atvykę patruliai, o jie atliko pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Patruliai juos supažindino su įvykio situacija, parodė ant stogo gulėjusį peilį. Jiems atvažiavus sužeistų asmenų įvykio vietoje jau nebuvo: nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę, o kaltinamasis – sulaikytas, likus tik motina. Motina sakė, kad miegojo ir išgirdo garsus sūnų kambaryje, vienas iš sūnų atbėgo pas ją į kambarį ir pasakė, kad jį perdūrė. Tuo metu motina sakė, kad jai irgi grasino, bet kaip pasireiškė grasinimas, jis nepamena. Jis neatsimena, ar įvykio vietoje buvo aptiktos dėmės, panašios į kraują, ar kambaryje, kur buvo sužeistas nukentėjusysis buvo kėdžių ir jei buvo, kokia buvo jų padėtis, ar buvo sulaužyti kokie nors baldai. Vėliau jis nuvyko į ligoninę pas nukentėjusįjį, tačiau jis dėl skausmo negalėjo su juo šnekėti. Galimai ligoninėje kažkas iš med. personalo galėjo jam pasakyti, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti brolis dėl tablečių vagystės;

- BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka pagarsintais, liudytojos S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad galimai 2018-01-20, apie 5.30 val. pabudo nuo lūžtančios kėdės garso ir gretimame bute gyvenančio dėdės riksmo. Dėl to ji mėgino įeiti į giminaičių butą, bet duris pravėręs dėdė J.as jai pasakė, kad jie barasi ir jos neįleido į vidų. Grįžusi į savo butą ji girdėjo, kaip J.as močiutės apie 5-7 minutes, kaip ji suprato, stovėdamas už durų, prašė pinigų kelionei, nes minėjo, kad važiuos į darbo biržą. Tada jisai bandė užeiti į jos butą, tačiau ji buvo užsirakinusi. Girdėjo kaip J.as, stovėdamas už durų, garsiai sakė, kad G. iš jo pavogė dozę, todėl jisai G. pripjovė peiliu. Tada dar kartą dėdė J.as vėl sugrįžo į savo butą ir girdėjo kaip vėl prašė pinigų kelionei iš močiutės. Močiutė tylėjo ir nieko neatsakė. Tada girdėjo, kaip dėdė pasakė: „ai neduosi, tai ir nebereikia“, o po kiek laiko ji išgirdo dūžtančio stiklo garsą. iš ko ji suprato, kad J.as sudaužė močiutės buto langą. Ji nuėjo į močiutės butą, pamatė močiutės kambaryje, prie pečiau gulintį pasikreipusį ant kairio šono dėdę G.. Jo dešiniame šone ji matė kraujuojančią žaizdą, močiutė kvietė greitąją. Ji negirdėjo, jog dėdė J.as stovėdamas už durų būtų grasinęs močiutei. Močiutė visą laiką skundžiasi, kad neva J.as jai grasina, tačiau pinigus ji duoda ir dėdei J., ir dėdei G.. Ji mano, kad dėl viso įvykio kaltas pats dėdė G., nes jis ne pirmą kartą vagia iš dėdės J. dozę arba pinigus ir mušėsi jie nebe pirmą kartą, ir policiją pas juos atvyko ne pirmą kartą (t 1, b.l 62);

- 2018-01-20 įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota įvykio vietos – buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., apžiūra. Šiame protokole nurodyta, kad priešais namą, kuriame yra minėtas butas, yra garažų masyvas, kurių vidurio yra padėtos kopėčios, kuriomis užlipus ant stogo matomas peilis. Minėtas butas yra dviejų kambarių. Užėjus į butą patenkama į koridorių, kuriame, dešinėje durys į kambarį Nr.l, kurio kairėje yra į krosnelė, už jos langas, dešinėje fotelis, spintelė, už jos išdaužtas langas, dešinėje pusėje yra lova. Einant tiesiai koridoriumi patenkama į kambarį Nr. 2, kuriame dešinėje ir kairėje prie sienų yra 2 lovos, kambaryje ant grindų daug švirkštų, sulaužyta kėdė. Daiktai kambaryje išvartyti (t 1, b.l. 12);

- Vilniaus aps. VPK KP NVRS tyrėjo A. M. 2018-01-20 tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad jis buvo nuvykęs į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur krūtinės chirurgijos skyriuje paguldytas minėtas G. G., bendraujant su budinčiu gydytoju nustatyta, kad G. G. būklė yra stabili, operacija nedaryta, išvestas drenas iš žaizdos, vyras sąmoningas, galimai sužalotas plautis. Tikslinant įvykio aplinkybes 414 palatoje bandyta bendrauti su nukentėjusiuoju, kuris paaiškino, kad jam labai skauda visą kūną, todėl parodymų duoti negali dėl skausmų; kad paklausius, kas atsitiko parodė, kad namuose dėl tablečių, kurias neva pavogė iš brolio jis buvo sužalotas peiliu, tai padarė J. G.. (t. 1, b.l. 28);

- 2018-02-26 apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota įvykio vietos apžiūros metu rasto ir paimto peilio apžiūra. Protokole nurodyta, kad šį peilį apžiūrėjo Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Ginklų, sprogmenų ir trasologinių tyrimų skyriaus vyriausiasis tyrėjas J. B.; kad apžiūrimas peilis susideda iš geležtės ir rankenos; peilio ilgis 322 mm. Geležtė tiesi, vienašmenė, pagaminta iš magnetinėmis savybėmis pasižyminčio pilko metalo; geležtės ilgis 188 mm, plotis 25 mm, storis 1,6 mm; kairiajame geležtės šone yra žmogaus galvos atvaizdą primenanti emblema ir užrašai „CAESARS COLLECTION", dešiniame geležtės šone yra užrašas „TOP QUALITY" ir kiti žymenys; peilio rankena sudaro prie geležtės koto trimis pjūklo metalo kniedėmis pritvirtintos juodos plastikinės kriaunos; apžiūrėtas pramoninės gamybos buitinės paskirties (virtuvinis) peilis ginklams nepriskiriamas (t 1, b.l. 65-66);

- 2018-02-05 medicininių dokumentų apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad atliekant med. dokumentų apžiūrą kartu su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Teismo medicinos vyresniuoju ekspertu J. M. Paimliu nustatyta, kad susipažinus su pateikta VsĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2018- 02-02 pažyma Nr. 3S-246 ir įvykio aplinkybėmis daroma išvada, kad G. G., gim. (duomenys neskelbtini) ., RVUL 2018-01-20 nustatyta kiauryminė durtinė - pjautinė krūtinės ląstos žaizda su dešinio plaučio sužalojimu. Sužalojimas dėl kiauryminio žaizdos pobūdžio atitinka sunkaus masto sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9. punktas). Sužalojimas padarytas duriančiai savybių daiktu ar įrankiu, galimai peiliu prieš kreipiantis medicininės pagalbos (t 1, b.l. 79);

- Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018-03-02 išvadoje Nr.G 735/ 2018(01) nustatyta, kad G. G. nustatyta kiauryminė durtinė - pjautinė nugaros dešinės pusės IX tarpšonkaulio srities žaizda su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu bei kraujo ir oro dešinėje krūtinplėvės ertmėje susikaupimu ir akla durtinė - pjautinė juosmens kairės pusės žaizda. Abi žaizdos padarytos duriančiai - pjaunančių savybių daiktu, įrankiu (-iais) iki keleto valandų laikotarpį prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Kiauryminė nugaros dešinės pusės žaizda su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu atitinka sunkaus masto sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9.p.). Juosmens kairės pusės žaizda gali būti kvalifikuojama nežymaus masto sveikatos sutrikdymu; Sužalojimų (žaizdų) padarymo galimybė nurodytu laiku peiliu neatmetama; G. G. kūne nustatytos dvi durtinės - pjautinės žaizdos, kurios galėjo būti padarytos dviem atskirais kito asmens dūriais peiliu, nes kartotino poveikio peiliu požymių žaizdose nekonstatuota; Pagal žaizdų lokalizaciją kūne (įprastinėmis sąlygomis) pats nukentėjusysis jų pasidaryti negalėjo; Požymių, kurie leistų nustatyti konkretų sužalojimo įrankį (peilį) kūno sužalojimuose (žaizdose) neužsifiksavę; Pateiktuose medicinos dokumentuose duomenų apie galimą G. G. apsvaigimą, girtumą, jį atvežus į ligoninę 2018-01-20, nėra. (t 1, b.l. 87-88);

- 2018-03-13 Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR SAM Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 89 TPK-135/2018 nurodyta, kad objektų tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad J. G. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje (t. 2, b.l.86)

Įrodymų vertinimas

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte

Iš šių įrodymais pripažintinų duomenų matyti, kad kaltinamajame akte nurodytos ir kaltinamajam inkriminuojamos faktinės aplinkybės nustatytos teisingai. Teismas, ištyręs byloje esančius duomenis apie padarytos veikos faktines aplinkybes, įrodymus, kurie tarpusavyje susiję, konstatuoja, jog nukentėjusiajam sužalojimas, buvo padarytas kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir būdu, taip pat, kad tarp kaltinamojo J. G. padarytos veikos (smogimo du kartus peiliu nukentėjusiajam į nugaros sritį) ir padarinių (nukentėjusiajam padaryta kiauryminė durtinė – pjautinė nugaros dešinės pusės IX tarpšonkaulio srities žaizda su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu bei kraujo ir oro dešinėje krūtinplėvės ertmėje susikaupimas ir akla durtinė – pjautinė juosmens kairės pusės žaizda) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas yra tiesioginis kaltinamojo veikos rezultatas.

Kaltinamasis neginčijo, kad jis padarė broliui kaltinime nurodytus sužalojimus, durdamas šiam virtuviniu peiliu du kartus į nugarą, tačiau jis nurodė, kad peilį griebė ir šiuos smūgius sudavė broliui tuoj po to, kai šis jam kėde trenkė per galvą. Iš kaltinamojo parodymų matyti, kad jis tiksliai negalėjo paaiškinti, kokiu būdu jo rankose atsirado peilis, tačiau jis patvirtino, kad prasidėjus konfliktui jis buvo nuėjęs į motinos kambarį. Nukentėjusysis, priešingai, teigė, kad kėde kaltinamajam per galvą trenkė po to, kai pamatė brolį, grėsmingai einantį link jo su peiliu rankoje. Nukentėjusiosios L. G. parodymai dėl šios aplinkybės nėra aiškūs ir konkretūs. Ikiteisminio tyrimo metu ji paliudijo, kad girdėjo sūnų kambaryje jų konfliktą, tačiau neminėjo tokios aplinkybės, kad būtų girdėjusi triukšmą, panašų į lūžtančios kėdės (t. 1, b.l. 12), o teisme ji paaiškino, kad gali būti, kad girdėjo garsą, panašų į lūžtančios kėdės, o vėliau sūnų kambaryje matė ir sulaužytą kėdę. Taip pat nukentėjusioji L. G. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad kai tik prasidėjo sūnų konfliktas, į jos kambarį įbėgo kaltinamasis, kuris griebė peilį juoda rankena nuo spintelės ir nubėgo į savo kambarį, o netrukus išgirdo rėkiant nukentėjusįjį, kad jį nužudė. Tiesa, teisme ji teigė nepamenanti, kad kaltinamasis būtų iš jos kambario ėmęs virtuvinį peilį. Tačiau tokią aplinkybę – kad brolis J.as prasidėjus konfliktui nuėjo į virtuvę ir grįžo rankoje laikydamas peilį - patvirtino nukentėjusysis G. G.. Tokius nukentėjusiosios parodymų netikslumus teismas vertina kaip jos sąžiningą klydimą dėl jos senyvo amžiaus, dėl to, kad įvykio metu patyrė stresą dėl sūnų konflikto ir vieno iš sūnaus sunkaus sužalojimo, bei, kad nuo įvykio yra praėję daugiau nei pusę metų, dėl ko nukentėjusioji galėjo gerai neįsiminti visų įvykio detalių, jų eigos arba jas painioti. Taigi, kaip matyti, nukentėjusiojo G. G. parodymai dėl jo sužalojimo yra nuoseklūs, neprieštaringi, patvirtinti kitais aukščiau paminėtais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, teismas neturi pagrindo jais abejoti. Tokie jo parodymai atspindi realią konflikto situaciją, o kaltinamojo versija, kad peiliu kelis kartus smogė nukentėjusiajam tuoj po to, kai pastarasis jam smogė kėde per galvą, vertintina kaip jo gynybinė pozicija, kuri yra atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta.

Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, jog kaltinamasis J. G. nukentėjusįjį G. G. sužalojo gindamasis nuo jo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę ar, kad kaltinamasis nukentėjusįjį tyčia sužalojo staiga labai susijaudinęs dėl paties nukentėjusiosios neteisėto poelgio, bei, kad kaltinamojo veiksmai yra greitas atsakas į tai. Kaltinamasis, suduodamas peiliu du kartus nukentėjusiajam į nugaros sritį, padarė tyčinę veiką ir tokia jo tyčinė veika vertintina pagal pasekmes.

Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis G. G. teisme patvirtino, jog jie yra broliai, jie laikytini šeimos nariais, kas pripažintina kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančiu požymiu. Todėl kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (BK 248 straipsnio 2 dalis, CK 3.229 straipsnis).

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje

J. G. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui kaltinant jį tuo, kad jis grasino nužudyti artimą giminaitį – motiną L. G., o būtent:

2018-01-20, apie 5.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Vilniaus raj., po to kai broliui G. G. peiliu padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tarpusavio konflikto su nukentėjusiaja L. G. metu, stovėdamas už nukentėjusiosios L. G. kambario durų ir laikydamas rankoje peilį, grasino nukentėjusiajai L. G. susidorojimu, sakydamas „duok pinigus, visiems padarysiu“, kas sudarė realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-699/2016). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015).

Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017 ir kt.).

Kaltinamasis J. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jis neišreiškė grasinimo savo motinai nužudyti ją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, jis tiesiog beldė į jos kambario duris, prašė pinigų, daužė į buto langą ir netyčia jį sudaužė, grasinančių žodžių jos atžvilgiu neišsakė.

Teismas analizuodamas nukentėjusiosios L. G. parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinį ir kaitą atkreipia dėmesį, kad pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusioji teigė, kad jos sūnus J., būdamas už jos kambario durų grasino jai susidorojimu, sakė „duok pinigus“, sakė, kad „mums visiems padarys“ (t., b.l. 11 – 14), ikiteisminio tyrimo metu, tyrėjo apklausta, nukentėjusioji teigė, kad jos sūnus J. grasindavo jai norėdamas gauti pinigų kiekvieną dieną, sakydavo, kad jai ką nors padarys, tačiau konkrečiai ką darys neįvardindavo (t. 1, b.l. 38) Teisme nukentėjusioji apskritai nepatvirtino, kad sūnus būtų jai grasinęs, ir teigė, kad kai J. beldė į jos kambario duris ir prašė jos pinigų, jis jai negrasino, nesakė jai, kad ją užmuš, šiuo metu negalinti patvirtinti, kad J. jai sakė, kad „visiems padarysiu“, jis jos atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko; tuo metu ji J. nebijojo; ji bijojo pačios situacijos, kad buvo sužalotas G. ir, kad nesuprato, kas vyksta. Nukentėjusysis G. G. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad kaltinamasis po to, kai jį sužeidė peiliu, grasino jų motinai, bet nurodė kitokius neva tai grasinančius kaltinamojo žodžius: „ir tave papjausiu ir pats nusižudysiu“, o kai mama kaltinamajam pinigų nedavė, pastarasis nuėjo ant slenksčio, peiliu trenkė per langą ir sudaužė jį. Liudytoja S. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad negirdėjo, kad J. G. išvis kam nors grasintų.

Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, kad parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.).

Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo G. G. parodymus, kurių teisingumu ir objektyvumu teismas neturi pagrindo abejoti, pripažįsta, kad visgi kaltinamasis, būdamas supykęs dėl konflikto su broliu dėl narkotinių medžiagų, išsakė savo motinai L. G. grasinančio pobūdžio žodžius. Nukentėjusiosios parodymai dėl grasinimo fakto ir jo realumo yra svarbūs, todėl teismas suteikia prioritetą nukentėjusiosios parodymams, duotiems teisme. Kaip jau minėta, teisme nukentėjusioji paneigė, kad kaltinamasis buvo jai grasinęs, kaip ji paaiškino teisme, ji išsigando ne kaltinamojo žodžių, o paties fakto, kad jos sūnus peiliu sužalojo kitą jos sūnų. Teismo vertinimu, vien tai, kad senyvo amžiaus moteris išsigando sūnaus pykčio protrūkio, jo žodžių „duok pinigus, visiems padarysiu“ ir lango stiklo sudaužymo, automatiškai nereiškia, kad sūnus iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai sužaloti, o kaltinamojo pasakymas „visiems padarysiu“ buvo nesukonkretintas, išsakytas tikslu išprašyti pas motiną pinigų, o ne tikslu realiai įgyvendinti savo grasinimus. Be to, pasak nukentėjusiosios L. G., tokiu būdu jos sūnus J. dažnai prašydavo jos pinigų narkotikams, tačiau tokie grasinimai niekada nebuvo įgyvendinti. Kadangi byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad J. G. konflikto metu, sakydamas „duok pinigus, visiems padarysiu“, dėl ko būtų buvęs pakankamas pagrindas manyti, kad tokie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog J. G. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Vien faktas, kad J. G. panaudojo fizinį smurtą savo brolio G. G. atžvilgiu, nėra pakankami išvadai, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, dėl šios inkriminuotos veikos teismas J. G. išteisina, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Bausmės skyrimas

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1-2 dalys).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Spręsdamas kaltinamajam skirtinos bausmės klausimą, teismas įvertina tai, kad kaltinamasis padarė BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą labai sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dviejų iki dvylikos metų.

Teismas nenustatė kaltinamojo baudžiamąją. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Teismas nustatė, kad kaltinamasis smurtą brolio atžvilgiu panaudojo iš pykčio, o ne, kaip jis teigė, jog broliui smogė peiliu tuoj po to, kai šis jam kėde sudavė per galvą, t.y. tai buvo jo greitas atsakas į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Teismas šią kaltinamojo versiją pripažino nepagrįsta ir neįrodyta. Be to teismas atsižvelgė dar ir į kaltinamojo elgesį tuojau pat po nusikalstamos veikos padarymo (kaltinamasis neiškvietė broliui med. pagalbos, po brolio sužalojimo reikalavo iš motinos pinigų, iš įvykio vietos pasišalino), todėl teismas nevertina tokius kaltinamojo veikasmus kaip prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-162-697/2016, 2K-386/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, privalu atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-412/2014, 2K-440/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neįžvelgia provokuojančio nukentėjusiojo elgesio situacijose, kuriose asmenys veikia abipusio konflikto metu, pvz. muštynės yra toks kelių asmenų konflikto sprendimo būdas, kuriame nėra besiginančiųjų, nes visi turi agresyvių ketinimų ir nė vieno muštynių dalyvio veiksmai negali būti pripažįstami provokuojančiais. Teismo yra nustatyta, kad kaltinamasis sudavė smūgius peiliu nukentėjusiajam konflikto su broliu metu, kai prieš tai jie buvo susigrūmę, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamojo smūgiu peiliu sudavimas yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

Vertindamas kaltinamojo asmenybę, teismas pastebi, kad kaltinamasis buvo teistas šešis kartus, dauguma teistumų už narkotinių medžiagų disponavimą, teistumas neišnykęs, baustas daug kartu administracinę tvarka, yra nesumokėtų administracinių nuobaudų (t.2, b.l. 22 – 41). Kaltinamasis yra įrašytas į psichiatrinę ir narkologinę įskaitas, jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, 8 kartus buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje (t. 2 , b.l. 86), tačiau byloje nėra duomenų, kad jis sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Visa tai rodo, kad kaltinamasis iš savo teistumų teigiamų išvadų nepadarė. Jis smurtavo savo šeimos nario atžvilgiu. Be to, nagrinėjamoje byloje tą darė itin pavojingu būdu (dūris peiliu į žmogui į gyvybiškai svarbius organus, kas gali sukelti ir neatstatomus padarinius – žmogaus gyvybės atėmimą).

Pagal BK 41 straipsnio 2 dalis nuostatas paskirtąja bausme siekiama ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet tuo pačiu ir: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant apriboti kaltinamojo galimybes toliau daryti nusikalstamas veikas, taip pat smurtauti, bei paveikti kaltinamąjį, kad ateityje jis laikytųsi įstatymų, būtinas realus kaltinamojo izoliavimas nuo visuomenės, paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę (paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo galimybės už labai sunkius nusikaltimus įstatymas nenumato, o paskirti švelnesnę bausmę, nei numato BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija, nėra jokio pagrindo).

Nustatydamas bausmės dydį teismas įvertina tai, kad nėra nustatyta kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į tai, kad nukentėjusysis atleido kaltinamajam, teisme prašė kaltinamajam neskirti griežtos bausmės, kad kaltinamasis teisme atsiprašė nukentėjusiojo, taip pat kaltinamojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šių ir kitų jau aptartų aplinkybių kontekste, kaltinamajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu švelnesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Į bausmės laiką įskaitytinas kaltinamojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018-03-21 iki 2018-07-20.

Dėl kardomosios priemonės

Kaltinamajam J. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas - paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo (t. 1, b.l. 150 - 151).

Dėl daiktų, turinčių reikšmės bylai išnagrinėti

Nuosprendžiui įsiteisėjus iš įvykio vietos paimtas paketas su peiliu Nr.1, kuris 2018-04-12 nutarimu, saugomas Vilniaus aps. VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje (t. 1, b.l. 70 – 72), naikintinas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl Valstybinės ligonių kasos ieškinio

Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinio

Ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa civilinis ieškinys 2 127,59 eurų sumai už nukentėjusiojo G. G. gydymą (t. 1, b.l. 97 – 99) tenkintinas pilnai, nes kaltinamasis padarė tyčinį nusikaltimą ir atsiradusi žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kaltinamojo veika.

Iš bylos medžiagos matyti, kad už G. G. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (toliau – PSDF) sumokėta 2 127,59 eurų, šios išlaidos buvo apmokėtos iš PSDF biudžeto lėšų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio l dalis nuostatomis numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat Lietuvos Respublikos CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad PSDF biudžetą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos, o 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto c papunktyje nurodyta, kad PSDF biudžeto pajamas, be kitų įplaukų sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos ir šio biudžeto lėšų. Nustatyta, kad kaltinamojo nusikalstamais veiksmais PSDF fondo biudžetui buvo padaryta 2 127,59 eurų žala, nes tokia suma buvo apmokėta už nukentėjusiajai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl iš kaltinamojo Vilniaus teritorinė ligonių kasai priteistinos J. G. gydymo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297- 299 straipsniais, 301-308 straipsniais, 313 straipsniu,-

nusprendžia:

J. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, skirti jam 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti J. G. sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2018-01-20 iki 2018-07-20.

Bausmės pradžia – nuosprendžio paskelbimo diena, t.y. 2018-07-20.

J. G. išteisinti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę, paskirtą J. G. – suėmimą - palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, panaikinti – nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, paketą su peiliu Nr.1, sunaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti visiškai ir jos naudai priteisti iš J. G. 2 127,59 (du tūkstančiai šimtas dvidešimt septyni eurai 59 centai) eurų turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.