Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-646-569/2017 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00858-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.2.2; 3.3.1.18.1.(S)

2017 m. rugsėjo 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1994-841/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį atsakovams L. G. ir J. G., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Medinės šukos“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų L. G. ir J. G. 42455,69 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2006-04-10 AB SEB bankas ir UAB „Medinės šukos“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią buvo suteiktas 475225,00 Lt kreditas laikotarpiui iki 2015-12-16, 2011-09-09 buvo sudarytos laidavimo sutartys su vėlesniais pakeitimais, kuriomis atsakovai J. G. ir L. G. įsipareigojo kaip solidarūs bendraskoliai atsakyti AB SEB bankui, jei UAB „Medinės šukos“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal kreditavimo sutartį. 2015-07-01 Šiaulių apygardos teismas UAB „Medinės šukos“ iškėlė bankroto bylą, o 2015-09-18 patvirtino kreditorės AB SEB bankas 42456,40 Eur kreditorinį reikalavimą. 2016-12-06 ieškovas pateikė atsakovams reikalavimus dėl įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis vykdymo, kuriuose nurodė, kad 2015-07-01 UAB „Medinės šukos“ iškelta bankroto byla, o kredito gavėjas neįvykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2016-12-06 įsiskolinimas sudaro 42455,69 Eur, tačiau atsakovai skolos nesumokėjo.

3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovai J. G. ir L. G. prašė ieškinį atmesti, iš ieškovės išreikalauti duomenis – kiek sudaro pagrindinė skola, palūkanos, delspinigiai, už kokį laikotarpį yra paskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai. Nurodė, kad laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas teises, kuriomis gali naudotis pagrindinis skolininkas. Atsakovų vertinimu, laidavimo sutartys su jais buvo sudarytos tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų L. G. ir J. G. solidariai ieškovei AB SEB bankas 42455,69 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 42455,69 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017-01-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis iš atsakovų 853 Eur žyminį mokestį.

Teismas konstatavo, kad laidavimo sutartimis atsakovai solidariai įsipareigojo atsakyti ieškovei tiek pat, kaip ir pagrindinė skolininkė UAB „Medinės šukos“, jeigu pagrindinė skolininkė pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais neįvykdys prievolės ar jos dalies, nemokės palūkanų, netesybų, kitų mokesčių ar dėl tokio nemokėjimo kitaip sukels nuostolių ieškovei (laidavimo sutartis 1.1 p.). Be to, atsakovai įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo ieškovės rašytinio pranešimo apie tai, kad pagrindinė skolininkė laiku nevykdo skolinių įsipareigojimų, gavimo dienos įvykdyti visas UAB „Medinės šukos“ prievoles ieškovei pagal kreditavimo sutartį (laidavimo sutartis 3.1 p.).

6. Teismas nurodė, kad 2015-07-01 Šiaulių apygardos teismas UAB „Medinės šukos“ iškėlė bankroto bylą, ieškovė 2016-12-06 pateikė atsakovams reikalavimą dėl įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis vykdymo, t. y. pareikalavo padengti kredito gavėjos 42455,69 Eur įsiskolinimą, tačiau atsakovai nei sutartyje numatytu terminu (per 5 darbo dienas), nei vėliau solidariosios prievolės ieškovei pagal kreditavimo sutartį neįvykdė. Nors pagrindinei skolininkei iškelta bankroto byla, tačiau ieškovei išliko iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojams.

7. Teismo vertinimu, atsakovų argumentą, jog ieškovė nepateikė informacijos apie skolos susidarymą, paneigia atsakovams pateiktuose reikalavimuose dėl įsipareigojimų vykdymo pagal laidavimo sutartį esantys duomenys. Pranešimuose detaliai nurodytas kredito likutis, palūkanos ir delspinigiai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Šiaulių apylinkės teisme 2015-11-16 buvo iškelta fizinių asmenų bankroto byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjai J. G. ir L. G. AB SEB banką įvardijo vienu iš kreditorių, t. y. jau pareiškimo teismui pateikimo metu, 2015-10-15, jie pripažino prievolę ieškovei. Nors atsakovai atsiliepime į ieškinį ir nurodė, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, nesiekiant sukelti teisinių pasekmių, šiuos teiginius patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė, todėl teismas jų nevertino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

8. Apeliaciniu skundu atsakovai J. G. ir L. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą, bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas netyrė duomenų apie ieškovės paskaičiuotus delspinigius ir palūkanas. Apeliantai, neturėdami tikslių duomenų apie delspinigių ir palūkanų skaičiavimo laikotarpius ir dydžius, negali pateikti atsikirtimų, prašyti teismo taikyti ieškinio senatį arba prašyti sumažinti netesybų ir palūkanų dydį. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

8.2. Laidavimo sutarčių sudarymo metu L. G. ir J. G. neturėjo jokio vertingo ir neįkeisto turto, iš kurio galėtų būti tenkinamas AB SEB banko reikalavimas, todėl neabejotina, kad laidavimo sutartys yra sudarytos tik dėl akių, nesiekiant realaus prievolių užtikrinimo.

8.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė apeliantų atsikirtimų, susijusių su laidavimo sutarčių, kaip niekinių sandorių, vertinimu, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

9. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė AB SEB prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantai neteikė reikalavimo dėl skolos pripažinimo nepagrįsta, neteikė jokių skolos dydžio apskaičiavimo įrodymų, kurie paneigtų byloje pateiktus duomenis apie reikalavimo pagrįstumą. Apeliantai turėjo pakankamai laiko pateikti prašymą dėl skolos sumos detalizavimo dar ikiteisminėje stadijoje, tačiau tokio prašymo niekada neteikė, pretenzijų dėl skolos dydžio nereiškė. Ieškiniu reikalaujama priteisti suma pagal Kreditavimo sutartį jau yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ginčas dėl skolos fakto ir dydžio iš esmės yra negalimas.

9.2. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme apeliantai nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti banko reikalavimo nepagrįstumą dėl delspinigių ir palūkanų apimties, o abstraktus nesutikimas su teismo sprendime konstatuotais faktais nėra pagrindas naikinti teisėtą ir teisingą sprendimą.

9.3. Remiantis laidavimo sutarties esme, laidavimo sutarties sudarymas nėra laikomas skolinimu, tai viena iš užtikrinamų priemonių, todėl apeliantų teiginiai apie banko pareigą vertinti jų finansinį pajėgumą sutarties sudarymo dieną yra nepagrįsti, kadangi nė vienas teisės aktas neįpareigoja finansinės institucijos vertinti laiduotojo mokumo. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad laidavimo sutartys sudarytos „dėl akių, nesiekiant prievolių užtikrinimo“.

9.4. Bankas neturėjo pagrindo simuliuoti sandorio sudarymo, kadangi banko tikslas buvo užtikrinti prievolių įvykdymą, ir nėra pagrindo teigti, kad laidavimo sutartys sudarytos kaip tariami sandoriai. Laidavimo sutartys buvo net keletą kartų keičiamos, tai tik dar labiau paneigia apeliantų poziciją dėl sandorių tariamumo. Apeliantai neįrodė savo atsikirtimų dėl laidavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

12. Apeliantai apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė duomenų apie ieškovės apskaičiuotus delspinigius ir palūkanas, apeliantai, neturėdami tikslių duomenų apie delspinigių ir palūkanų skaičiavimo laikotarpius ir dydžius, negali pateikti atsikirtimų, prašyti teismo taikyti ieškinio senatį arba prašyti sumažinti netesybų ir palūkanų dydį. Ieškovės AB SEB bankas teigimu, apeliantai nereiškė reikalavimo dėl skolos pripažinimo nepagrįsta, neteikė jokių skolos dydžio paskaičiavimo įrodymų, kurie paneigtų byloje pateiktus duomenis apie reikalavimo pagrįstumą.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimui, kaip akcesorinei prievolei, būdinga, kad jis priklauso nuo pagrindinės prievolės, pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio, tai užtikrina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais, kai skolininkui yra iškeliama bankroto byla ir pagal įmonių bankroto teisinį reglamentavimą modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą), negu skolininkas yra skolingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

14. LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skirtas tam, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų nustatomos įmonės skolos ir kad jos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu. Nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (CK 6.872 straipsnis), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos (CK 6.210, 6.261, 6.874 straipsniai), skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi BUAB „Medinės šukos“ iškelta bankroto byla. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtino hipotekos kreditorės AB SEB bankas 42456,40 Eur kreditorinį reikalavimą. Byloje esanti 2017-01-23 pažyma patvirtina, kad BUAB „Medinės šukos“ skola pagal 2006-04-10 kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra: skolos likutis – 36512,69 Eur, palūkanos – 1032,71 Eur, delspinigiai – 4910,29 Eur. Kadangi palūkanos ir netesybos negali būti skaičiuojamos po bankroto bylos iškėlimo, teisėjų kolegija nurodo, kad laiduotojai, atsakydami tokiu pat mastu, kaip ir skolininkė (BUAB „Medinės šukos“), privalo atlyginti palūkanas ir netesybas tik iki bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo, t. y. iki 2015 m. liepos 1 d. Šioje byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dydis atitinka skolininkės BUAB ,,Medinės šukos” bankroto byloje ieškovės patvirtinto reikalavimo dydį, todėl darytina išvada, kad ieškovė po bankroto bylos iškėlimo BUAB „Medinės šukos“ nei palūkanų, nei delspinigių nebeskaičiavo, taigi, anksčiau minėtos teisės normos nepažeidė.

16. Pažymėtina, kad, nesutikdami su ieškovės apskaičiuotomis palūkanomis bei delspinigiais, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad jie kreipėsi į ieškovę, ginčydami skolos, palūkanų ar delspinigių dydį. Priešingai, nei 2016 metais gavę banko reikalavimą sumokėti skolą, nei BUAB „Medinės šukos“ bankroto byloje, nei inicijuodami fizinių asmenų bankroto bylą, apeliantai jokių pretenzijų dėl neteisingai paskaičiuotų palūkanų, delspinigių ar skolos dydžio nereiškė. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad jie būtų kreipęsi į kreditorių, prašydami pateikti palūkanų ir delspinigių pagrindimą, kad būtų nesutikę su kreditoriaus apskaičiuotomis palūkanomis bei delspinigiais, o kreditorė būtų atsisakiusi pateikti šiuos duomenis. Be to, atsakovai nepateikė jokių apskaičiavimų ar įrodymų, kurie paneigtų ieškovės reikalavimo pagrįstumą dėl delspinigių ar palūkanų sumos. Deklaratyvūs apeliantų teiginiai, nepateikiant jokių apeliantų teiginius patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindas išvadai, jog palūkanų ir delspinigių dydis paskaičiuotas neteisingai. Vadovaudamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai nepateikė teismui įrodymų, galinčių pagrįsti ieškovės reikalavimo nepagrįstumą dėl palūkanų ir delspinigių apimties.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad laidavimo sutartys yra sudarytos dėl akių, nesiekiant realaus prievolių užtikrinimo, nes bankas, sudarydamas laidavimo sutartis su apeliantais, netyrė ar laiduotojai turi vertingo ir neįkeisto turto, iš kurio galėtų būti tenkinamas kreditorės AB SEB bankas reikalavimas.

18. Pažymėtina, jog kredito sutartyje buvo nustatyta, kokiais būdais pagrindinis skolininkas turi užtikrinti prievolių įvykdymą, t. y. buvo nustatyta, kad kredito gavėjas turi įkeisti kirpyklos reikmenų prekines atsargas, esamas ir būsimas lėšas sąskaitose ir reikalavimo teisę jas išmokėti bei pateikti laidavimo sutartis. Taigi, akivaizdu, jog laidavimo sutarčių sudarymo pareiga kredito sutartyje buvo numatyta būtent banko naudai. Todėl šiuo atveju būtent bankui yra aktualu, kad laiduotojai būtų finansiškai pajėgūs. Pasirašius laidavimo sutartis, bankas pripažino, kad šias laidavimo sutartis pasirašiusių asmenų laidavimas jam yra tinkamas, atitinkamai, bankas prisiėmė prievolių neįvykdymo riziką, esant nepakankamam laiduotojų turtui. Atsakovai, žinodami kokia jų finansinė padėtis, įvertino savo galimybes įvykdyti prievolę bei prisiėmė iš sudarytų laidavimo sutarčių galinčių kilti neigiamų pasekmių riziką.

19. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laiduotojai nelaikytini banko klientais Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 40 punkto prasme, todėl sudarant ginčo laidavimo sutartis nėra aktualūs reikalavimai, pagal kuriuos finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas, o pagal 40 punktą tarpusavyje susijusių klientų grupė: 1) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie, jeigu neįrodyta kitaip, sukelia vieną riziką, nes vienas iš jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja antrąjį arba kitus klientus, arba 2) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie nesusiję šios dalies 1 punkte nurodytais kontrolės santykiais, bet kuriuos reikia laikyti sukeliančiais vieną riziką, kadangi jie taip tarpusavyje susiję, kad jeigu vienas iš jų turėtų finansinių problemų, visų pirma lėšų pritraukimo arba grąžinimo sunkumų, antrasis arba visi kiti klientai, pritraukdami arba grąžindami lėšas, tikriausiai taip pat susidurtų su sunkumais. Minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad laiduotojai, laiduodami už finansų įstaigos kliento (kredito gavėjos) prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis c. b. Nr.2A-484/2014). Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovai nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir banko kliento teisinį statusą. Klientas, norėdamas gauti kreditą, bankui turi pasiūlyti pakankamas užtikrinimo priemones ir pateikti duomenis, kurie leistų pagrįstai tikėtis tinkamo prievolės įvykdymo.

20. Bylos duomenys patvirtina, kad bankas tinkamai įvertino trečiojo asmens (kredito gavėjo) galimybes vykdyti kredito sutartį. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito rizikos mažinimo priemonėmis, tokiomis kaip piniginių lėšų bei didelės vertės (1 000 000 Lt arba 289620 Eur) kilnojamojo turto įkeitimu, atsakovų laidavimu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sudarant kredito ir laidavimo sutartis Finansų įstaigų įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Teigti, kad bankas nevertino apeliantų finansinio pajėgumo vykdyti laidavimo sutarčių, kad laidavimo sutartys sudarytos tik dėl akių, nesiekiant realaus prievolių užtikrinimo, nėra teisinio pagrindo.

21. Nepagrįstu pripažintinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė apeliantų atsikirtimų, susijusių su laidavimo sutarčių, kaip niekinių sandorių, vertinimu.

22. Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; kt.). Tačiau savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; kt.).

24. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Nesant akivaizdaus niekinio sandorio (laidavimo sutarčių) fakto, teismas neturėjo teisės ex officio spręsti dėl sandorių negaliojimo. Atsakovai, teigdami, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, turėjo reikšti reikalavimą pripažinti laidavimo sutartis niekiniais sandoriais ir taikyti niekinių sandorių teisinius padarinius. Priešingai, atsakovai neinicijavo laidavimo sutarčių nuginčijimo, neginčijo sutarčių sąlygų, nereiškė priešieškinio šioje byloje. Savo poziciją dėl laidavimo sutarčių negaliojimo apeliantai pareiškė tik atsiliepime į ieškinį, todėl tokia jų pozicija laikytina gynybine, siekiant išvengti prievolių įvykdymo pagal kreditavimo sutartį. Vien aplinkybių nurodymas dėl galimai sudarytų sandorių neatitikimo faktinėms aplinkybėms, nepateikus jokių įrodymų, nesukuria jokių teisinių pasekmių, nedaro sutarčių savaime negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių tariamų sandorių sudarymą, nesiekiant realaus prievolės užtikrinimo, todėl pagrįstai jų nevertino ir nenagrinėjo.

25. Nagrinėjamu atveju 2011 m. rugsėjo 9 d. laidavimo sutartimis ieškovė siekė užsitikrinti tinkamą kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymą, o apeliantai turėjo interesą gauti kreditą, kuriuo galėtų vystyti UAB „Medinės šukos“ veiklą. Be to, šalys laidavimo sutartimis įgijo teisių ir pareigų, t. y. ieškovė suteikė trečiajam asmeniui kreditą, o apeliantai prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu ieškovei, jeigu trečiasis asmuo BUAB „Medinės šukos“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito linijos sutartį su visais jos pakeitimais ir papildymais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laidavimo sutartis išreiškė tikrąją šalių valią, t. y. ieškovė siekė užsitikrinti kredito sutarties tinkamą įvykdymą, o apeliantai įsipareigojo atsakyti už netinkamą kredito sutarties įvykdymą. Sutiktina su ieškovės argumentu, kad laidavimo sutarys buvo net keletą kartų keičiamos, ir tai tik dar labiau paneigia apeliantų poziciją dėl sandorių tariamumo.

26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str.). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tačiau teismui nenurodė jų dydžio, nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovės prašymas netenkinamas.

27. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.