Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-484/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-10
Bylos Nr.: 2A-484/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-03239-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Dalia Višinskienė
Atsakovas: J. L., A. Š.
Ieškovas: akcinės bendrovės Ūkio banko

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-484/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-03239-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1; 36.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4183-392/2012 pagal pradinio ieškovo akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovams J. L. ir A. Š. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros centras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB Ūkio bankas, kuris apeliacinės instancijos teisme pakeistas jo teisių perėmėju AB Šiaulių banku, (toliau – Ūkio bankas) prašė priteisti iš atsakovų 110 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ūkio bankas ir UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros centras“ (trečiasis asmuo) 2007 m. rugpjūčio 27 d. sudarė kredito sutartį Nr. KR04-615/07, pagal kurią bankas suteikė bendrovei 47 047 088 Lt kreditą. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, įkeitimu ir atsakovų laidavimu (pagal 2007 m. rugpjūčio 29 d. laidavimo sutartis). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi trečiajam asmeniui iškėlė bankroto bylą. Ieškinio pateikimo dieną trečiojo asmens skola Ūkio bankui sudarė 51 818 309,58 Lt. Kadangi yra galimybė dalį trečiojo asmens skolos pagal laidavimo sutartį susigrąžinti bankroto proceso metu, Ūkio bankas pareiškė reikalavimą laiduotojams tik dėl dalies skolos priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodydami, kad laidavimo sutartys buvo pasirašytos tą pačią dieną kaip ir kredito sutartis. Iki kredito sutarties sudarymo atsakovai nebuvo informuoti apie tai, kad būtinas jų laidavimas. Tik nuvykus į Ūkio banką paaiškėjo aplinkybės, kad kredito sutartyje yra sąlyga dėl atsakovų laidavimo. Atsakovai negalėjo atsisakyti pasirašyti laidavimo sutarčių, nes galėjo žlugti planuota trečiojo asmens veikla. Ieškovas disponavo šia informacija, todėl atsakovai, siekdami išvengti ekonomiškai nenaudingų pasekmių, laidavimo sutartis pasirašė. Nesant esminės sandorio galiojimo sąlygos – valios, negali būti laikoma, kad sandoris sudarytas teisėtai. Ieškovas nevertino atsakovų finansinės būklės ir galimybės prisiimti atsakomybę už tokio dydžio įsipareigojimų vykdymą, tuo pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovai nebuvo supažindinti su laidavimo sutarčių tekstu, o į sutartis yra įtrauktos tik ieškovui naudingos sąlygos, kurios pakeičia CK įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias laidavimo santykius. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti vadovaujamasi CK nuostatomis, o ne laidavimo sutarčių sąlygomis. Ūkio bankas savo reikalavimą pirmiausia turi nukreipti į įkeistą turtą ir tik po jo realizavimo likus nepadengtam įsiskolinimui reikšti reikalavimus laiduotojams. Atsakovų nuomone, įkeistas turtas gali būti parduotas už didesnę sumą nei trečiojo asmens prievolė Ūkio bankui. Be to, Ūkio bankas, sudarydamas laidavimo sutartį su atsakovu J. L. ir žinodamas, kad šis laiduotojas turi vienintelį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąją patalpą, kuri laikytina šeimos turtu, laidavimo sutarčiai sudaryti negavo sutuoktinės sutikimo (CK 3.85 str. 2 d.), todėl tokia sutartis laikytina niekine (CK 1.80 str.). Su atsakove A. Š. sudaryta laidavimo sutartis taip pat turi būti pripažinta niekine, nes ji įsipareigojo atsakyti nekilnojamuoju turtu, kuris buvo šeimos gyvenamoji patalpa. Šiuo atveju Ūkio bankas laidavimo sutarčiai sudaryti negavo teismo leidimo ir atsakovės sutuoktinio sutikimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovų argumentus, kad jie nebuvo supažindinti su laidavimo sutarčių tekstu, teismas pripažino nepagrįstais, nes atsakovai pasirašė ant kiekvieno sutarties lapo. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai laidavimo sutartis sudarė prieš savo valią. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl Finansų įstaigų įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo, nes atsakovai nepagrįstai laiduotoją šio įstatymo prasme tapatina su klientu. Atsakovų argumentus, kad Ūkio bankas privalėjo įsitikinti, kad laiduotojų finansinė būklė ar jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės vykdyti savo prievoles, teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, kad Ūkio bankas šiuos veiksmus atliko vertindamas pagrindinį skolininką (trečiąjį asmenį). Atsakovai nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir kliento teisinį statusą. Teismas nesutiko ir su atsakovų pozicija, kad skola pirmiausia turi būti padengta iš pagrindinio skolininko turto. Tiek pagal CK 6.81 straipsnį, tiek pagal laidavimo sutarčių 2.1 punktą laiduotojai atsakovo kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Teismo nuomone, CK 6.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, netaikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji. Su atsakovais buvo sudarytos įprastos verslo praktikoje laidavimo sutartys, jose nėra išskirtinių sąlygų, kurios būtų išskirtinai nenaudingos atsakovams ar pakeistų CK įtvirtintas nuostatas. Teismas nurodė, kad atsakovų argumentai, susiję su CK 3.84 ir 3.85 straipsnių taikymu, nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, kadangi nedaro sandorio niekiniu, jais atsakovai gali vadovautis vykdymo procese ar nustatant skolininko turto dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą, atmesti ieškinį atsakovams J. L. ir A. Š., priteisti atsakovui J. L. bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad teismas, nesant atsakovų priešieškinio, negali pripažinti sandorio niekiniu. Teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas byloje. Teismas privalėjo ex officio išspręsti laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimą (CK 1.80 str.).

2. Su apeliantu sudaryta laidavimo sutartis turi būti pripažinta niekiniu sandoriu, nes laidavimo sutartimi apeliantas įsipareigojo atsakyti kreditoriui turimu vieninteliu nekilnojamuoju turtu, kuris yra šeimos gyvenamojo patalpa, t. y. šeimos turtu. (CK 3.84 str.). Kito vertingo turto apeliantas neturėjo. Ūkio bankas iš anksto žinodamas, kad, pagrindiniam skolininkui nevykdant įsipareigojimų, savo reikalavimą galės nukreipti į šeimos turtą negavo apelianto sutuoktinės sutikimo (CK 3.85 str. 2 d.). Dėl šios priežasties laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos (CK 1.80 str.).

3. Teismas neteisingai interpretavo valios išreiškimą sudarant laidavimo sutartis. Pažymėtina, kad Ūkio bankas buvo parengęs laidavimo sutarčių formas, kurias pateikė pasirašyti nesupažindinant su jų sąlygomis, jų nepaaiškinant ir nesudarant galimybių keisti sutarčių tekstą. Dėl to nelaikytina, kad parašas po sutarties tekstu gali būti laikomas tinkamai išreikštu šalies pareiškimu.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Ūkio bankas kaip finansų įstaiga tinkamai įvertino laiduotojų finansinę būklę ir nepažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio. Laiduotojai šio įstatymo 2 straipsnio 40 dalies prasme yra laikomi Ūkio banko klientais. Pagal CK 6.77 straipsnio 4 dalį kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Nagrinėjamu atveju Ūkio bankas pasirinko laiduotojus, todėl turėjo įvertinti, ar laiduotojai turi pakankamai turto prievolei įvykdyti. Ūkio bankas, sudarydamas laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai prisiėmė prievoles laiduoti visu savo turtu 47 047 088 Lt kredito sumai, visiškai neįsitikino, kokia yra reali laiduotojų turtinė padėtis. Apeliantui priklausantis minėtas nekilnojamasis turtas tuo metu dar buvo įkeistas ir ne kartą areštuotas. Atsakovei A. Š. priklausė nekilnojamasis turtas, kurio vidutinė rinkos vertė sudarė vos 31 805,10 Lt. Šios aplinkybės Ūkio bankui tikrai buvo arba turėjo būti žinomos. Ūkio bankas, pažeisdamas Finansų įstaigų 31 straipsnio reikalavimus, prisiėmė riziką, nes, visiškai neįvertindamas laiduotojų turtinės padėties, pasirašė laidavimo sutartis. Dėl to taikytinos CK 6.253 straipsnio 5 dalies, 6.259 straipsnio nuostatos ir laiduotojai turi būti visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės.

5. Teismas neteisingai nurodė, kad bankas pagrįstai reikalauja skolos priteisimo, neatsižvelgdamas į tai, kad trečiojo asmens skola pirmiausia turi būti padengta iš pagrindinio skolininko turto. Minėta, kad laiduotojai su laidavimo sutarčių tekstu nebuvo supažindinti, jos sudarytos pagal Ūkio banko parengtas standartines sąlygas. Į laidavimo sutartis yra įtrauktos sąlygos, kurios yra naudingos tik Ūkio bankui ir iš esmės pakeičia CK įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias laidavimo santykius. Viena iš tokių numato, kad laiduotojas atsisako nuo teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į kredito gavėjo turtą ir kitas prievolių užtikrinimo pagal kredito sutartį priemones. Ši sąlyga pakeičia CK 6.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, pagal kurią laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra atsisakęs. Dėl to turi būti vadovaujamasi CK nuostatomis, o ne laidavimo sutarčių sąlygomis, kurios kaip standartinės buvo pateiktos pasirašyti atsakovams su jomis nesupažindinant.

6. Nepagrįsti yra teismo argumentai dėl CK 3.84 ir 3.85 straipsnių nuostatų netaikymo nagrinėjimu atveju. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriui sudaryti yra būtinas teismo leidimas. Sandoris, sudarytas nesilaikant šios įstatymo nuostatos, laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo J. L. apeliacinį skundą ieškovas AB Šiaulių bankas (kuris apeliacinės instancijos teisme perėmė ieškovo AB Ūkio banko procesines teises) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apelianto išdėstyti argumentai ir motyvai nepatvirtina, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, dėl kurių pažeidimo būtų pagrindas konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantas klaidingai teigia kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovų argumentai dėl laidavimo sutarčių negaliojimo nėra spręstini atsakovams nepareiškus byloje priešieškinio dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad atsakovai priešieškiniu neginčija laidavimo sutarčių, ir atkreipė dėmesį į tai, jog teismas tokiu atveju negali pripažinti sandorio negaliojančiu ar niekiniu, nesant akivaizdaus niekinio sandorio fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kad teismas visai neturi teisės ex officio spręsti dėl sandorio negaliojimo, o nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju negali pripažinti laidavimo sutarčių niekinėmis ex officio, kadangi nenustatė akivaizdaus jų, kaip niekinio sandorio, fakto. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija visiškai atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-95/2012). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ūkio banko su atsakovais sudarytos laidavimo sutartys nėra akivaizdžiai negaliojantys sandoriai, todėl sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė ex officio šių sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimo. Nepaisant to, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo atsakovų pateiktus argumentus, susijusius su laidavimo sutarčių galimu negaliojimu.

Apelianto nuomone, jo su Ūkio banku sudaryta laidavimo sutartis laikytina niekiniu sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), nes buvo sudaryta negavus sutuoktinės sutikimo, kuris buvo reikalingas pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi laidavimo sutartimi buvo suvaržytos teisės į šeimos turtą (CK 3.84 str.). Teisėjų kolegija laikosi priešingos nuomonės, nes taikant sandorio negaliojimui CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: 1) teisės norma, kuriai, šalies teigimu prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; 2) ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Apelianto teigimu, laidavimo sutarties sudarymo metu jis turėjo tik vieną gyvenamąją patalpą, kuri pagal CK 3.84 straipsnio nuostatas laikytina šeimos turtu. Pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus, todėl laidavimo sutartimi konkretus daiktas nėra suvaržomas. CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos sandoriams, susijusiems su šeimos turtu esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, įkeitimu arba teisių į jį suvaržymu, o laidavimu nesuvaržomas konkretus turtas (šeimos turtas). Dėl šios priežasties laiduojant nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas. Be to, ieškinio pareiškimo metu apeliantas šio turto jau nebeturėjo. Antra, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, jog minėta gyvenamoji patalpa laidavimo sutarties sudarymo metu buvo jo šeimos turtas. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nekilnojamojo daikto priskyrimas šeimos turtui yra registruojamas. Pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį sutuoktiniai gali panaudoti šeimos turto teisinį statusą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Iš Nekilnojamo turto registro išrašo su istorija matyti, kad apelianto nurodyta gyvenamoji patalpa niekada nebuvo įregistruota kaip šeimos turtas (t 3, b. l. 11-15). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto sudaryta laidavimo sutartis neprieštarauja CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl nėra pagrindo jos pripažinti negaliojančia.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad prieš sudarant laidavimo sutartis atsakovai neturėjo galimybės detaliai susipažinti su sutarčių turiniu. Apeliantas, teigdamas, kad neturėjo galimybės susipažinti su laidavimo sutarčių nuostatomis, jų keisti, nepateikė šių teiginių pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovai prašytų bent trumpam laikui atidėti laidavimo sutarčių pasirašymą, siekdami geriau susipažinti su jų sąlygomis, teiktų pasiūlymus dėl sutarčių nuostatų pakeitimo ir pan. Priešingai, apelianto teiginiai yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Aplinkybę, kad laiduotojai susipažino su laidavimo sutarčių tekstu, patvirtina tai, kad jie pasirašė ant kiekvieno sutarties lapo.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laiduotojai nelaikytini banko klientais Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 40 punkto prasme, todėl sudarant ginčo laidavimo sutartis nėra aktualūs šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies punkto reikalavimai, pagal kuriuos finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas, o pagal 40 punktą tarpusavyje susijusių klientų grupė: 1) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie, jeigu neįrodyta kitaip, sukelia vieną riziką, nes vienas iš jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja antrąjį arba kitus klientus, arba 2) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie nesusiję šios dalies 1 punkte nurodytais kontrolės santykiais, bet kuriuos reikia laikyti sukeliančiais vieną riziką, kadangi jie taip tarpusavyje susiję, kad jeigu vienas iš jų turėtų finansinių problemų, visų pirma lėšų pritraukimo arba grąžinimo sunkumų, antrasis arba visi kiti klientai, pritraukdami arba grąžindami lėšas, tikriausiai taip pat susidurtų su sunkumais. Minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad laiduotojai, laiduodami už finansų įstaigos kliento (kredito gavėjo) prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovai nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir kliento teisinį statusą. Klientas, norėdamas gauti kreditą, bankui turi pasiūlyti pakankamas užtikrinimo priemones ir pateikti duomenis, kurie leistų pagrįstai tikėtis tinkamo prievolės įvykdymo. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai, svarbu nustatyti, kaip buvo vertinamas pagrindinio skolininko (kredito gavėjo), o ne laiduotų galimybės įvykdyti kredito sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad Ūkio bankas tinkamai įvertino trečiojo asmens (kredito gavėjo) galimybės vykdyti kredito sutartį. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito rizikos mažinimo priemonėmis, tokiomis kaip didelės vertės nekilnojamojo turto hipoteka, įkeitimu, atsakovų laidavimu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sudarant kredito ir laidavimo sutartis Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovų atsakomybei šalinti ar ją mažinti.

Apelianto teigimu, ieškovas pirmiausia turėjo vykdyti išieškojimą iš kredito gavėjo įkeisto turto, o laidavimo sutarčių nuostata, kad laiduotojai atsisako teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą, neturi būti taikoma, nes atsakovai nebuvo tinkamai supažindinti su laidavimo sutarčių sąlygomis. Dėl apelianto argumentų, susijusių su laidavimo sutarties sąlygų supažindinimu, teisėjų kolegija jau pasisakė, pripažindama juos nepagrįstais. Dėl to nėra pagrindo sutikti ir su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju būtina vadovautis CK nuostatomis, suteikiančiomis teisę laiduotojui reikalauti pirmiausia nukreipti išieškojimą į konkretų skolininko turtą, o ne laidavimo sutarties sąlyga, kuria laiduotojas atsisakė šios teisės. Dėl apelianto nurodomos aplinkybės, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos pagal banko iš anksto paruoštas standartines sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija, kad su atsakovams buvo sudarytos įprastos verslo praktikoje laidavimo sutartys, jose nėra jokių išskirtinių sąlygų, kurios būtų išskirtinai nenaudingos atsakovams ar pakeistų CK įtvirtintas nuostatas. Šiuo atveju akcentuotina ir kita labai svarbi aplinkybė, kad, nors atsakovų laidavimo apimtis viršija 47 mln. Lt sumą, ieškovas reikalauja iš atsakovų labai mažos dalies bendro ieškovo turimo reikalavimo, tikėdamasis kitą dalį patenkinti iš pagrindinio skolininko įkeisto turto.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė Dalia Višinskienė