Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D.V. ir T.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-580-989/2019 pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį dėl iškeldinimo iš socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, atsakovams D.V. ir T.V., trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą atsakovų apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

12. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovų apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

14. Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto savininko teisių gynimo, ieškovei prašant iškeldinant atsakovus D. V. ir T. V. iš jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (ne)teisėtumo

10. Apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš savivaldybės nuosavybės teise valdomo socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo lakonišku surinktų įrodymų bei bylos aplinkybių vertinimu remdamasis tik ieškinyje pateikta apeliantų 2016 m. metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija. Tačiau su tokia apeliantų dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

11. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, jog teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais.

15. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis socialinis būstas, esantis (duomenys neskelbtini), yra išnuomotas atsakovės D. V. keturių asmenų šeimai (jai, jos vyrui, dukrai ir sūnui), vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-2120 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini), išnuomojimo G. P. ir kitiems“. Su D. V. pirmiau nurodyto įsakymo pagrindu 2006 m. sausio 5 d. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 16, kuri 2007 m. lapkričio 26 d. buvo pakeista sudarant aktualios redakcijos socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-NO7/0623. Socialiniame būste gyvenamąją vietą deklaruoja ir jame gyvena atsakovai D. V. ir T. V.

12. 2007-11-26 sudarytos su atsakove Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 40.3 punkte įtvirtinta, jog sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, reglamentuojantį paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką. Remiantis minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravo turtą ir gautas pajamas. Deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teisę į paramą būstui išsinuomoti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šių dydžių: dviejų ar trijų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto ar rajono, Kauno miesto ar rajono, Klaipėdos miesto ar rajono, Palangos miesto ar Neringos savivaldybėje, grynosios metinės pajamos – 76 VRP dydžio ir turtas – 168 VRP dydžių. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 923 nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis sudarė 102 eurus. Taigi dviejų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto savivaldybėje, pajamos neturėtų viršyti 7752 EUR. Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punktas nustato, kad socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius.

13. Nagrinėjamu atveju išanalizavus ir įvertinus bylos duomenis, bei atsakovės D. V. dviejų asmenų šeimos pateiktą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją nustatyta, kad 2016 m. atsakovų pajamos viršijo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą dydį ne tik peržengiant minimalią 7752 EUR ribą, tačiau viršijant Įstatyme nustatytą pajamų ribą su leistinu 25 proc. perviršiu, kuris sudaro 9690 EUR. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 102 eurai, o nuo 2018 m. sausio 1 d. – 122 EUR. Pagal nutarimo 2 punktą – vertinant asmens pajamas ir (ar) turto vertę, suteikiančias teisę asmenims gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti 2018 metais, taikomas valstybės remiamų pajamų dydis, galiojantis nuo 2018 m. sausio 1 d. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, net pritaikius nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojantį VRP dydį (122 EUR), atsakovų pateiktoje deklaracijoje už 2016 metus nurodytos gautos pajamos (13 164 EUR) viršijo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintus dydžius (76 x 122 = 9 272 EUR), taip pat ir šio Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą dydį (9 272 + 25 proc. = 11 590 EUR).

14. Kaip minėta, būtent paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų ir šeimos pareiga yra deklaruoti turtą ir gautas pajamas, ir pagal šiuos dokumentus sprendžiama, ar yra pagrindas su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutartį, t. y. ar yra socialinio būsto nuomos šiems asmenims poreikis, ar asmenys atitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintus kriterijus.

15. Pastebėtina, jog atsakovai tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teigdami, kad jų pajamų padidėjimas buvo laikinas, nepateikė teismui jokių leistinų įrodymų, tame tarpe ir 2017 m./2018 m. pajamų deklaracijų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, nors CPK 178 straipsnyje ir įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu (Nuomos sutarties 40.3 punktas) šalys prarado teisę į socialinio būsto nuomą.

16. Teisėjų kolegija įvertinusi atsakovų turtinę padėtį taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, jog atsakovei D. V. nuosavybės teise iki 2018 m. spalio mėn. priklausė žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šiam turtui nustatytas juridinis faktas: sudaryta nuomos sutartis (nuomininkas UAB „Baušų ūkis“, įregistravimo pagrindas: 2010-05-15 nuomos sutartis). Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)m nuo 2018-10-18 nuosavybės teise priklauso T. V.(T.V.) ir A.G. pagal 2018-10-17 dovanojimo sutartį Nr. 1-12622. T. V. ir A. G. yra atsakovų pilnamečiai vaikai. Taigi akivaizdu, jog atsakovai po to, kai jų pajamos buvo pripažintos viršijančiomis Įstatymo nustatytą ribą, 2018-10-17 dovanojimo sutartimi perleido nurodytą žemės sklypą savo vaikams, kas sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog atsakovai nebuvo sąžiningi ir siekė savo sąmoningais veiksmais mažinti turto ir pajamų apimtį.

17. Siekdami paneigti ir nuginčyti šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad iškilo būtinybė pirkti vaistus, todėl neturėdami pinigų dėl sunkios materialinės padėties, padovanojo savo žemės sklypą vaikams, kad vaikai jiems nupirktų vaistų. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone tokie deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti apeliantų teiginiai nesudaro pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Juolab atsižvelgiant į tai, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovai sudarydami neatlygintiną sandorį iš karto po to, kai jų pajamos buvo pripažintos viršijančiomis Įstatymo nustatytą ribą, siekė sumažinti savo pajamų ir turto dydį. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kai minėtas žemės sklypas nuosavybės teisėmis buvo valdomas atsakovės, jis buvo nuomojamas UAB „Baušų ūkiui“, tačiau atsakovai iš šio žemės sklypo nuomos gautų pajamų nedeklaravo. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliantai nepaneigė ir nenuginčijo, o priešingai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme netgi patvirtino. Tai reiškia, atsakovų 2016 m. metų turto deklaracija turėtų apimti ir iš minėto žemės sklypo nuomos gautas pajamas, t. y. dar ženkliau viršytų Įstatymo nustatytą ribą, kas tik papildomai patvirtina apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, jog Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu šalys prarado teisę į socialinio būsto nuomą.

19. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad naikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti nesuteikia pagrindo ir apeliantų apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė D. V. išėjo iš darbo dėl pablogėjusios sveikatos, todėl apeliantė negali būti laikoma nesąžininga.

20. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.).

21. Pagal byloje pateiktą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. sausio 25 d. raštą Nr. R-422 atsakovei D. V. nėra ir nebuvo nustatytas ribotas darbingumas (e. b. II t, b. l. 41). Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė turi rimtų sveikatos problemų, kurios buvo reali kliūtis jai toliau dirbti UAB „Švaros garantas“ ir apskritai, susirasti darbą ir ateityje, apeliantai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Priešingai, teisėjų kolegija išklausiusi 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. spalio 21 d., 2018 m. lapkričio 21 d., 2019 m. sausio 16 d., 2019 m. vasario 6 d., 2019 m. vasario 26 d. teismo posėdžių garso įrašus nustatė, kad pati atsakovė pripažino, kad ji yra pasiryžusi ieškoti darbą, paaiškino, kad kalbėjo su buvusiu darbdaviu UAB „Švaros garantas“ dėl grįžimo į darbą. Taigi atsakovei iš darbo UAB „Švaros garantas“ išėjus 2017 m. birželio mėn., t. y. po to, kai 2016 m. atsakovų šeimos turto deklaracija patvirtinto, kad atsakovų pajamos viršija Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nustatytus dydžius, ir šios aplinkybės apeliantams nepaneigus, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo šiuos atsakovės veiksmus pripažinti ir laikyti sąžiningais.

22. Apeliantai taip pat nepagrįstai remiasi Europos socialinės chartijos 31 straipsniu, numatančiu savarankišką teisę į būstą.

23. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, nustatantį asmens teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, neįtvirtinta asmens teisė įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106 ir kt.). Pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ar teisę į socialinio būsto nuomą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, galima daryti tokią išvadą, jog gali būti taikomos Konvencijos 8 straipsnyje nustatytos garantijos, bet ne įgyjama teisė į konkretų būstą. Kitaip tariant, minėtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnis nesuteikia asmeniui teisės būti aprūpintam būstu ar valstybės prievolės užtikrinti kiekvienam asmeniui gyvenamąją vietą, todėl priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantai, valstybė neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, jai taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste.

24. Pažymėtina, kad nors nuomos sutartis sudaryta lengvatinėmis sąlygomis, sutiktina su trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, kad ši nuomos sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta valstybei ar savivaldybei vykdant socialinę politiką dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis. Socialinis (nekomercinis) būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tenkinus atsakovų apeliacinį skundą būtų pažeistos ne tik savivaldybės, kaip savininkės, teisės, bet ir įstatymuose įtvirtintų sąlygų, pagal kurias asmenys įgyja teisę į būsto nuomos lengvatinėmis sąlygomis nustatytą tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad socialinio būsto nuomos sutartimi šalys aiškiai susitaria dėl būsto nuomos ir jos termino, taip pat dėl galimybės sutartį pratęsti, neišnykus priežastims, dėl kurių socialinis būstas buvo suteiktas nuomai, ir nuomininkui sutartyje nustatytu terminu pateikus tai patvirtinančius dokumentus. Taip pat ir tai, kad tuo atveju, jeigu nuomos sutartis su nuomininku nepratęsiama, tai šalys susitarė, kad nuomininkas iš nuomojamo būsto privalo išsikelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-701/2018). Be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija; pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-194/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014; 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701/2017). Taigi asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma. Tuo tarpu, priešingai nei apeliaciniame skunde akcentuoja apeliantai, pareiga rūpintis savo šeima, užtikrinti bent minimalias gyvenimo sąlygas, pasirūpinti būstu ir kt. negali būti perkeliama nei Lietuvos Respublikai, nei jokiai kitai institucijai.

25. Teisės aktai įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-09 nutartis c. b. 3K-3-51/2010). Nagrinėjamu atveju, atsakovai savo veiksmais trukdo ieškovei įgyvendinti nuosavybės teisę bei panaudoti socialinį būstą pagal paskirtį, suteikiant apgyvendinimui teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsniu, savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo. Atsakovų veiksmai - naudojimasis būstu, kai jų pajamos viršija Įstatyme įtvirtintus dydžius - nepagrįstai suvaržo kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidžia viešąjį interesą.

26. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama vadovaujantis: 1) lygiateisiškumo (Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę); 2) socialinio teisingumo (Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius); 3) pasirinkimo (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimas remiasi teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų); 4) veiksmingumo ir efektyvumo (Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama siekiant didinti asmenų ir šeimų, pagal šį įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius), principais.

27. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, aukščiau aptartų įstatymų nuostatas, bei paramos būstui išsinuomoti teikimo principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė, kad bylos nagrinėjimo metu egzistuoja pagrindas iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto.

28. Teisėjų kolegija išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, bei faktinius bylos duomenis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai skunde iš esmės pakartoja ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, iš esmės nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apeliantų nurodomos aplinkybės dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą. Apeliantai, skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių bei įrodymų turinio. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir faktinių aplinkybių neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo ir motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti.

29. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, todėl pagrįstai sprendė, jog nustačius, kad atsakovai prarado teisę į socialinį būstą, nuomos sutartis laikytina pasibaigusia (Nuomos sutarties 40.3 punktas), o atsakovai, esant ieškovės reikalavimui, su jiems priklausančiu turtu iškeldinami iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš savivaldybės nuosavybės teise valdomo socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovų apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

33. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė ir trečiasis asmuo turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimų į atsakovų apeliacinį skundą parengimą. Tačiau nei ieškovė, nei trečiasis asmuo įrodymų, pagrindžiančių jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

34. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.