- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-30
- Bylos Nr.
- 2-1156/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- L. P.
- Atsakovas
- P. P., K. P.
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovų prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-1054-260/2010 pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovams P. P. ir K. P. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 8 d. nutartimi patenkino L. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo ir nutarė areštuoti atsakovams P. P. ir K. P. 200 000 Lt sumos dydžio nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus bei lėšas.
Šalies argumentai
Ieškovė L. P. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų P. P. ir K. P. baudą ir nuostolius, numatytus 2008 m. rugsėjo 17 d. susitarime, dėl šalių sutartos sumos – 200 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą per laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovų P. P. ir K. P. atstovas 2010 m. kovo 16 d. prašymu prašė įpareigoti ieškovę L. P. pateikti teismui ne mažesnės kaip 200 000 Lt sumos dydžio atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (arba banko garantiją), o ieškovei neįvykdžius teismo nurodymo per nustatytą terminą – panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme nurodyta, kad antstolė B. Č., vykdydama teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį, sudarė areštuoto turto apyrašus, pagal kuriuos areštuotas atsakovams priklausantis turtas: 0,8775 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), 2 ha žemės sklypas bei 0,4 ha žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Antstolė taip pat areštavo ir atsakovams priklausančias 69 000 Lt dydžio lėšas. Atsakovams buvo apribotos visos teisės disponuoti jiems priklausančiu turtu, taip pat lėšomis, skirtomis jų pragyvenimui. Atsakovams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukels nuostolius. 2008 m. gruodžio 9 d. A. P. ir P. P. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 0500-2008-55155 su AB DnB NORD banku gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai. Kredito grąžinimui užtikrinti bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas: 0,8775 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Kreditavimo sutarties įsipareigojimams užtikrinti 2008 m. gruodžio 9 d. taip pat buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 0500-2008-55155-L1, kuria atsakovas K. P. įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidarytų, jeigu kredito gavėjai neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prisiimtas prievoles pagal kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarties 1.1 p.). Pritaikius areštą atsakovams nuosavybės teise priklausančiam ir bankui įkeistam turtui, iškyla reali grėsmė, kad su banku sudaryta kreditavimo sutartis banko iniciatyva vienašališkai gali būti nutraukta, o tai neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes bei žalą atsakovams. Kreditavimo sutarties 44 punktas numato, kad bankui pasinaudojus teise vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, kredito gavėjas (šiuo atveju atsakovė ir jos sūnus) privalės sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus iki sutarties nutraukimo termino suėjimo (t.y. per 10 dienų nuo raštiško pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo kredito gavėjui dienos). Kredito gavėjams šių įsipareigojimų neįvykdžius, už jų prievolę pagal laidavimo sutarties nuostatas solidariai privalės atsakyti atsakovas K. P.. Esant laikinosioms apsaugos priemonėms, egzistuoja realus pagrindas ir grėsmė, kad atsakovės ir jos sūnaus sudaryta Kreditavimo sutartis su AB DnB NORD banku bus nutraukta, o tai sukels turtinės žalos atsiradimą. Prašyme taip pat pažymėta, kad 2009 m. liepos 7 d. atsakovai sudarė preliminarią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su R. M., kuria įsipareigojo iki 2010 m. kovo 1 d. sudaryti pagrindinę šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Už pagrindinės sutarties nesudarymą numatyta 15 000 Lt dydžio bauda. 2009 m. rugpjūčio 19 d. atsakovai sudarė dar vieną preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su S. J., kuria įsipareigojo iki 2010 m. kovo 1 d. sudaryti pagrindinę sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Už pagrindinės sutarties nesudarymą numatyta 9 000 Lt dydžio bauda. Šių sutarčių sudarymo terminas yra pasibaigęs, o būsimi pirkėjai yra pareiškę pretenzijas dėl įsipareigojimo nevykdymo. Su jais atsakovai pagrindinių sutarčių sudarymo terminą atidėjo iki 2010 m. gegužės 1 d. Tikėtina, kad civilinės bylos nagrinėjimas iki 2010 m. gegužės 1 d. nesibaigs, dėl ko atsakovai negalės įvykdyti preliminariomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų - sudaryti pagrindinių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių bei privalės sumokėti 24 000 Lt dydžio baudą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra labai plataus ir didelio masto, maksimaliai riboja atsakovų teises bei finansinius interesus. Siekiant atstatyti šalių pusiausvyrą būtina taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. L. P. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad neturi nekilnojamojo turto, o jos turtinė padėtis atsakovams nėra žinoma. Pateikti dokumentai bei atsakovams nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų ir lėšų areštas suteikia realų pagrindą pripažinti, jog jie gali patirti nuostolius, kurių atlyginimui užtikrinti ieškovė turėtų įnešti 200 000 Lt sumą į teismo depozitinę sąskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi patenkino atsakovų prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo – nustatė ieškovei L. P. terminą iki 2010 m. balandžio 26 d. įmokėti į teismo sąskaitą 200 000 Lt piniginį užstatą arba pateikti šios sumos banko garantiją atsakovų nuostolių, galimų dėl 2010 m. sausio 8 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimui. Teismas nurodė, kad yra pagrindas tenkinti atsakovų prašymą dėl jų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atsakovai pateikė įrodymus, jog antstolė B. Č. yra aprašiusi ir areštavusi visą atsakovams priklausantį turtą: P. P. priklausančias 69 000 Lt sumos lėšas, esančias sąskaitose; K. P. priklausantį 112 740 Lt sumos nekilnojamąjį turtą – 0,2268 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, tvartą, esančius (duomenys neskelbtini); P. P. priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,9367 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)52/100 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 0,4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 18 290 Lt sumą. Viso areštuota atsakovams priklausančio turto už 200 030 Lt sumą. Atsakovai pateikė įrodymus, jog ateityje gali atsirasti nuostoliai (preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis, kreditavimo ir laidavimo sutartis). Teismas nusprendė, kad yra reali galimybė nuostoliams atsirasti, nes atsakovai turi įsipareigojimų tretiesiems asmenims, kurių įvykdymas tiesiogiai priklauso nuo jiems pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas manė, kad atsakovų prašomas nuostolių užtikrinimo dydis yra teisingas, jis nepažeistų šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo principų bei neužkirstų ieškovei galimybės ginti savo interesus teisme.
Šalies argumentai
Ieškovė L. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovų 2010 m. kovo 16 d. prašymą Nr. 327 dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pats teismas dar 2010 m. vasario 11 d. nutartimi atsisakė preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti tinkamais įrodymais dėl CPK 147 straipsnio taikymo ir pritardamas šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai konstatavo, kad jeigu preliminarioji sutartis nėra įregistruota viešame registre, atsakovas negali panaudoti šio sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis, prašydamas užtikrinti nuostolių atlyginimą, todėl tokia sutartis negali būti tinkamu pagrindu, įrodančių nuostolių atsiradimo tikimybę. Atsakovų preliminarios pirkimo-pardavimo sutartys negali būti tinkamu įrodymu.
2. Pateiktos kreditavimo sutarties Nr. 0500-2008-55155 ir laidavimo sutarties Nr. 0500-2008-55155-L1 su AB DnB Nord banku kopijos nesudaro pagrindo tikėti, jog nurodytas kreditas (paskola) iš tikrųjų yra paimta iš banko ir panaudota. Sutartis viešai neįregistruota, banko patvirtinimo teismui nėra ir tokie atsakovų pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių. Atsakovai nepateikė duomenų, kad šis kreditas turi būti grąžintas bankui, kad bankas jau išmokėjo kredito sumą, kad privaloma mokėti bankui įmokas. Teismas netinkamai ir paviršutiniškai vertino pateiktus įrodymus bei nepagrįstai pripažino kredito sutartį, kaip tinkamą įrodymą taikyti CPK 147 straipsnio nuostatas. Atsakovai nepateikė tinkamų įrodymų, dėl ko jiems gali atsirasti nuostolių. Jie savo reikalavimus pagrindė tik hipotetiškai, nepateikė nei įrodymų, nei galimų nuostolių dydžio ir jo apskaičiavimo.
Šalies argumentai
3. Teismas negalėjo priimti ir iš esmės nagrinėti tapataus prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Su identišku prašymu atsakovai jau buvo kreipęsi į pirmosios instancijos teismą, o teismas šį prašymą įvertino ir atmetė.
4. Atsakovai turi įstatyme numatytas galimybes išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Atsakovų P. P. ir K. P. atstovas atsiliepime į ieškovės L. P. atskirąjį skundą prašo atmesti ieškovės skundą. Atsiliepime pažymima, kad nors preliminarios sutartys nėra įregistruotos viešame registre, tačiau jų šalys atsakovams pateikė pretenzijas, kuriomis reikalauja grąžinti minėtų sutarčių pagrindu sumokėtus avansus bei baudines netesybas arba atitinkamai sumažinti parduodamo turto kainą. Tai įrodo nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, realią atsiradimo galimybę. Ieškovės teiginiai, kad pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių, neatitinka faktinių aplinkybių, nepagrįsti. Ieškovės prašymu pritaikius areštą atsakovams nuosavybės teise priklausančiam ir bankui įkeistam turtui, iškyla reali grėsmė, kad su banku sudaryta kreditavimo sutartis banko iniciatyva gali būti vienašališkai nutraukta. Tai neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes ir žalą atsakovams. Atsakovai neteikė skundo dėl teismo 2010 m. vasario 11 d. nutarties.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patenkino atsakovų prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, įpareigodamas ieškovę įmokėti 200 000 Lt dydžio galimų nuostolių atlyginimo sumą, laikytina pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis ieškovės (apeliantės) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą jas taikyti padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, šis paprastai patiria tam tikrų suvaržymų ir dėl šių suvaržymų gali egzistuoti reali galimybė atsakovo nuostoliams atsirasti. Tuomet, kai atsakovas įrodo, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ateityje iš tiesų gali patirti nuostolių, teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi užtikrinti šių tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimą (CPK 12, 17, 147 str.). Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį byloje Nr. 2-402/2008, 2008 m. birželio 5 d. nutartį byloje Nr. 2-695/2008). Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes - vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais. Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 str.).
Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Jis atliekamas analizuojant ir faktinį, ir teisinį bylos duomenų turinį. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingo turinio išvadas, nei tos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-13/2009). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovams P. P. ir K. P. yra pritaikytos 200 000 Lt sumos dydžio laikinosios apsaugos priemonės (b. l. 12-13). Teismas skundžiama nutartimi taip pat pritaikė 200 000 Lt sumos dydžio atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą (b. l. 42-44). Vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuotos P. P. 69 000 Lt lėšos (b. l. 20-21), K. P. žemės sklypas, gyvenamasis namas, garažas, tvartas (įvertinti 112 740 Lt suma) (b. l. 22), P. P. žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) (įvertinti 18 290 Lt suma) (b. l. 23). P. P. ir K. P. 2009 m. rugpjūčio 19 d. preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi įsipareigojo sudaryti kitą pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,4 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo (b. l. 24-26). Sutartyje numatyta, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2010 m. kovo 1 d. (2.1 p.), o šalis dėl kurios kaltės pagrindinė sutartis nesudaroma, privalo sumokėti kitai šaliai 9 000 Lt dydžio baudą kitą dieną po to, kai sueina pagrindinės sutarties sudarymo terminas, nustatytas sutartyje (4.2 p.). P. P. ir K. P. 2009 m. liepos 7 d. preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi įsipareigojo sudaryti kitą pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo (b. l. 27-29). Sutartyje numatyta, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2010 m. kovo 1 d. (2.1 p.), o šalis dėl kurios kaltės pagrindinė sutartis nesudaroma, privalo sumokėti kitai šaliai 15 000 Lt dydžio baudą kitą dieną po to, kai sueina pagrindinės sutarties sudarymo terminas, nustatytas sutartyje (4.2 p.). Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovai būtent dėl pritaikyto nurodytų žemės sklypų arešto negali tinkamai įvykdyti preliminariosiomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, todėl jiems gali kilti pasekmės už sutarties nesudarymą – prievolė sumokėti baudą. Atsakovai prie atsiliepimo į skundą pateikė įrodymus apie tai, kad jiems yra pareikštos pretenzijos grąžinti sumokėtą 15 000 Lt dydžio avansą bei sumokėti 15 000 Lt dydžio baudą arba artimiausiu metu sudaryti minėtą sutartį suteikiant 15 000 Lt nuolaidą (b. l. 72). Kitoje pretenzijoje neteisingai nurodyta baudos suma - 15 000 Lt (b. l. 73), nes pagal preliminariąją sutartį buvo susitarta tik dėl 9 000 Lt dydžio baudos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju yra objektyvus teisinis pagrindas užtikrinti galimus 24 000 Lt sumos dydžio nuostolius, kurie atsakovams atsirastų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovų pateiktus papildomus duomenis apie tai, jog jiems yra pareikštos pretenzijos, nors preliminariosios sutartys nėra įregistruotos viešame registre, daro išvadą, kad pateiktų duomenų visuma leidžia spręsti, jog yra pakankamas pagrindas atsirasti minėtiems atsakovų nuostoliams. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant CPK 147 straipsnyje numatytus klausimus, pateikiamų įrodymų dėl nuostolių atsiradimo ateityje galimybės pakankamumo lygis negali būti tapatinamas su tais atvejais įrodinėjimo procese, kuomet privaloma pagrįsti konkrečių nuostolių atsiradimo neišvengiamumą ir tiksliai apskaičiuoti jų dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-450/2009; 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-586/2008). Prie ieškovės atskirojo skundo nepateikta įrodymų, jog jos turtinė padėtis yra tiek gera, kad atsakovų galimų nuostolių atlyginimas tikrai būtų neapsunkintas.
Į bylą pateikta 2008 m. gruodžio 9 d. kreditavimo sutartis Nr. 0500-2008-55155 (b. l. 32-34), sudaryta tarp A. P. ir P. P. bei AB DnB Nord banko, dėl 46 339,20 eurų suteikimo kredito gavėjams statyti gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini). Kredito gavėjų įsipareigojimai buvo užtikrinti 0,8775 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu bei K. P. laidavimu (žr. b. l. 30-31). Kreditavimo sutarties 46.9. punkte nustatytas pagrindas nutraukti sutartį tuo atveju, kai kiti asmenys nukreipia išieškojimą ir/arba areštuoja ir nepanaikina arešto ilgiau kaip 10 dienų kredito gavėjo, laiduotojo ar garanto turtui ir/arba bankui įkeistam turtui (b. l. 39-40). Į bylą nepateikta įrodymų apie tai, kad bankas jau būtų pasinaudojęs šia savo teise būtent dėl atsakovams pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kredito sutartyje įtvirtinti ir kiti sutarties nutraukimo pagrindai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, dabartinėje bylos nagrinėjimo stadijoje nesant duomenų apie tai, kad bankas būtų pasinaudojęs savo teise nutraukti sutartį tuo atveju, kai areštuotas bankui įkeistas turtas (46.9 p.), taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą likusiai prašomai 176 000 Lt dydžio sumai nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu nuspręsta, jog yra objektyvus teisinis pagrindas tenkinti tą atsakovų prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dalį, kuri susijusi su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bankui įkeistam turtui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundo motyvai, jog atsakovai nepateikė duomenų, kad kreditas jau turi būti grąžintas bankui, yra pagrįsti. Tai sudaro pagrindą mažinti pirmosios instancijos teismo pritaikytą galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 147 straipsnis nenumato konkrečių kriterijų, pagal kuriuos teismas nustato galimų atsakovo nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių dydį, tačiau pažymėtina, kad visais atvejais, esant pagrindui taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismas nusprendžia, koks atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis konkrečioje situacijoje būtų teisingas, ekonomiškas, nepažeistų šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo principų bei neužkirstų ieškovui galimybės ginti savo interesus teisme (CPK 3 str. 1 d., 5 str. 1 d., 7, 17 str., 145 str. 2 d., 185 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nurodyti galimi nuostoliai, kurie sietini su jų sudarytomis preliminariosiomis sutartimis, yra pagrįsti, o galimi nuostoliai, kurie sietini su sudarytomis kreditavimo ir laidavimo sutartimis, neįrodyti.
Galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip ir pačios laikinosios apsaugos priemonės, gali būti taikomas bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d., 3 str. 6 d., 147 str.), todėl skunde nurodytos aplinkybės, jog atsakovai pateikė pakartotinį prašymą dėl jų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nesudaro pagrindo nespręsti šio prašymo arba savaime laikyti ji nepagrįstu. Nors įstatyme yra įtvirtintos ir kitos procesinės galimybės, kuriomis gali pasinaudoti subjektai, kuriems pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str.), tačiau tai neriboja jų teisių kreiptis į teismą su prašymu taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė atskirajame skunde neteisingai nurodo kai kurias faktines aplinkybes. Nors Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 11 d. nutartimi ir netenkino ankstesnio atsakovų P. P. ir K. P. prašymo dėl jų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tačiau nėra duomenų apie tai, kad dėl šios nutarties būtų pateiktas atskirasis skundas. Iš teismų informacinės sistemos Liteko ir prie atsiliepimo į skundą pateiktų duomenų matyti, kad atskiruoju skundu (b. l. 68-71). buvo skundžiama ne teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis, o 2010 m. sausio 8 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-600/2010 Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, paliko nepakeistą.
Atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir išdėstytas aplinkybes, dabartiniame bylos nagrinėjimo etape pripažintina 24 000 Lt sumos dydžio reali galimų nuostolių atsiradimo atsakovams tikimybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo tenkino atsakovų prašymą visa apimtimi, nustatydamas 200 000 Lt dydžio nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Remiantis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartis keistina, sumažinant nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo dydį ir nustatant naują teismo įpareigojimo įvykdymo terminą (CPK 147 str. 1 d.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
nuta r i a:
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartį - sumažinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo dydį. Įpareigoti ieškovę L. P. pateikti atsakovų P. P. ir K. P. nuostolių, galinčių atsirasti dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, įmokant į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą 24 000 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius litų) arba pateikiant šios sumos dydžio banko garantiją iki 2010 m. spalio 18 d.