Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. P. ir K. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1054-260/2010 pagal suinteresuoto asmens L. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams P. P. ir K. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nebuvo pagrindo pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. Suinteresuotas asmuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo metu turėjo visas galimybes pareikšti ieškinį, tačiau, piktnaudžiaudamas procesu, jomis nepasinaudojo. Ieškinio nepareiškimo pagrindas yra nuostolių, kurių užtikrinimui teismas pritaikė 200 000 Lt areštą, nebuvimas ir negalėjimas pagrįsti tokių nuostolių. Suinteresuotas asmuo realiai nepatyrė nuostolių, kuriuos nurodo, jog reikalaus priteisti iš atsakovų. Nenurodytas procesinis pagrindas, kodėl nėra galimybės iš karto pareikšti ieškinį. Suinteresuotas asmuo už pateiktą prašymą turėjo sumokėti 3 500 Lt žyminį mokestį. Šis žyminis mokestis nebūtų grąžintas nepareiškus ieškinio. Suinteresuotas asmuo už pateiktą prašymą sumokėjo tik 250 Lt žyminį mokestį. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad atsakovai elgiasi nesąžiningai ir siekia paslėpti jiems priklausantį turtą, į kurį gali būti nukreiptas galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Tai patvirtina suinteresuoto asmens piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei šiomis priemonėmis nuostolių atsiradimą atsakovams, t.y. jiems, kaip pensinio amžiaus žmonėms, apribotos galimybės disponuoti ne tik savo nekilnojamuoju turtu, tarp kurio didelė dalis miško, tačiau ir asmeninėmis lėšomis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovams P. P. ir K. P. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo teisme, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovų atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas tik ta teisinių ir faktinių pagrindų apimtimi, kurią savo atskirajame skunde nurodė apeliantai.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Pateikdamas tokį prašymą, suinteresuotas asmuo sumoka pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas nepareiškus ieškinio, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams (CPK 148 str. 2, 3 d.). Tam tikrais atvejais dėl objektyvių priežasčių negalima iš karto pareikšti ieškinio, tačiau gresiant pavojui, jog kita šalis gali tuo pasinaudoti, būtina nedelsiant užtikrinti suinteresuoto asmens interesus ir sutrukdyti atsakovui išnaudoti laiką iki ieškinio pareiškimo tam, kad apsunkinti būsimo galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Suinteresuotas asmuo L. P. prašė taikyti 200 000 Lt dydžio sumos laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo atsakovams P. P. ir K. P.. Toks prašymas motyvuotas tuo, kad sužinojus apie susitarimo dėl būsimo dovanojimo sandorio neįvykdymą, nepavyko derybų būdu susitarti su atsakovais, be to, reikalinga pagal galimybes surinkti visus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ar nurodytas faktines aplinkybes. Prašyme pažymima, kad visi įrodymai bus pateikti paduodant ieškinį, nes šiuo metu renkami ir kiti, galintys patvirtinti reikalavimus ir teiginius, duomenys. Atsakovai jau ėmėsi veiksmų, siekdami perleisti kai kurį nekilnojamąjį turtą, kuris galėtų būti laikomas tinkamu laikinųjų apsaugos priemonių objektu, t.y. viešai paskelbė apie parduodamą gyvenamąjį namą (b. l. 4-8, 42-44). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios aplinkybės sudaro objektyvų pagrindą teigti, kad suinteresuotas asmuo pagrindė aplinkybes, kodėl ieškinys nebuvo paduotas iš karto, t.y. buvo reikalingas papildomas laikas surinkti trūkstamus įrodymus, buvo siekiama išvengti veiksmų, kuriais atsakovai apsunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą arba jį padarytų nebeįmanomą. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, jog nebuvo pagrindo teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, kad nenurodytas procesinis pagrindas, kodėl nėra galimybės iš karto pareikšti ieškinį.

Vertinant bylos medžiagą ir suinteresuoto asmens prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su skundo motyvu, jog suinteresuotas asmuo piktnaudžiavo ar piktnaudžiauja savo teisėmis. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė tik dėl procesinio teisinio pobūdžio klausimo – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo. Sprendžiant tokį klausimą aplinkybės dėl galimybės apskritai tenkinti būsimą ieškinį nėra analizuojamos, o tokie klausimai sprendžiami tik pareiškus ieškinį ir jį nagrinėjant iš esmės. Taigi, šiuo atveju atskirojo skundo motyvai, kad ieškinio nepareiškimo pagrindas yra nuostolių, kurių užtikrinimui teismas pritaikė 200 000 Lt areštą, nebuvimas ir negalėjimas pagrįsti tokių nuostolių, kad realiai nuostoliai nepatirti, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovų veiksmai, kuriais siekiama parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą (b. l. 42-44), patvirtina galimą grėsmę suinteresuoto asmens turtiniams interesams, ketinant jam reikšti piniginius reikalavimus atsakovams.

Suinteresuotas asmuo L. P. už pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo sumokėjo 250 Lt dydžio žyminį mokestį (b. l. 9), taip pat pateikė prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 45-46). Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 8 d. nutartimi L. P. atidėjo 2 250 Lt dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo (b.l . 63). Suinteresuotas asmuo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad ketina pareikšti 200 000 Lt dydžio sumos ieškinį. Už tokio dydžio piniginį reikalavimą mokėtinas 5 000 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo suinteresuotas asmuo sumoka pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio. Taigi skunde dėstomi argumentai, kad nesumokėtas reikiamas žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo (CPK 148 str. 2 d.), yra nepagrįsti.

Kaip jau minėta, yra pateikti suinteresuoto asmens įrodymai, kad atsakovai siekia perleisti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, o tokios aplinkybės leidžia teigti, jog gali nelikti turto, į kurį galėtų būti nukreiptas galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Skunde minimos aplinkybės, kad atsakovai yra pensinio amžiaus, kad jiems apribotos galimybės disponuoti ne tik savo nekilnojamuoju turtu, tarp kurio didelė dalis yra miško, tačiau ir asmeninėmis lėšomis, nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstai pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų asmenų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Atsakovai, siekdami sumažinti jiems laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukeliamas pasekmes ar galimus nuostolius, gali pasinaudoti CPK numatytomis galimybėmis (žr. CPK 146, 147 straipsnių nuostatas).

Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo principą, o atsakovai skundo motyvais nepaneigė teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.

Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovams P. P. ir K. P., yra nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantų atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.