- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-06
- Bylos Nr.
- 2A-247-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00141-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- AS „PrivatBank“
- Trečiasis asmuo
- „Forcing Development Limited“, „Verline Systems Ltd“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AS „PrivatBank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1483-603/2015 pagal ieškovės AS „PrivatBank“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai AB bankui „Snoras“, tretieji asmenys – „Forcing Development Limited“, „Verline Systems Ltd“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AS „PrivatBank“ kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę AB banką „Snoras“ užbaigti vykdyti ieškovės AS „PrivatBank“ klientės ribotos atsakomybės bendrovės „Forcing Development Limited“ mokėjimo nurodymą dėl 394 138,12 JAV dolerių sumos pervedimo į lėšų gavėjos „Verline Systems Ltd.“ sąskaitą, ieškovė atliko pervedimą 2011-11-16, o atsakovė gavo ieškovės mokėjimo instrukciją FIN 103 STP Single cusmoter credit transfer (vienkartinis kliento kredito pervedimas) ir priėmė vykdyti tą pačią dieną 15 val. 24 min., kredituojant lėšų gavėjos „Verline Systems Ltd.“ sąskaitą 394 138,12 JAV dolerių suma. Nurodė, kad 2003-11-07 susitarimo pagrindu ieškovė atsakovės banke buvo atsidariusi korespondentinę sąskaitą. 2005-04-11 sutarties pagrindu „Forcing Development Limited“ buvo atsidariusi atsiskaitomąją sąskaitą ieškovės banke. 2011-11-16 „Forcing Development Limited“ pateikė ieškovei mokėjimo nurodymą Nr. 1650 dėl 394 138,12 JAV dolerių sumos pervedimo į „Verline Systems Ltd.“ sąskaitą, esančią AB banke „Snoras“. Ieškovė tą pačią dieną tarpbankiniu mokėjimo nurodymu nurašė iš „Forcing Development Limited“ sąskaitos 394 138,12 JAV dolerių sumą, pervesdama šias lėšas į ieškovės vidinę (tranzitinę) sąskaitą. 2011-11-16 ieškovė pateikė mokėjimo (SWIFT) instrukciją atsakovei pervesti iš ieškovės korespondentinės sąskaitos AB banke „Snoras“ į „Verline Systems Ltd.“ Sąskaitą, esančią AB banke „Snoras“, 394 138,12 JAV dolerių sumą. Mokėjimo nurodymo perdavimo patvirtinimas MT103 įrodo, kad mokėjimo nurodymas FIN 103 STP Single customer credit transfer buvo gautas AB banke „Snoras“ 2011-11-16 15 val. 24 min.
Ieškovė gavo atsakovės pranešimą, kad jos korespondentinėje sąskaitoje nėra pakankamai lėšų SWIFT instrukcijai įvykdyti. 2011-11-16 16 val. 20 min. ieškovė pateikė SWIFT instrukciją „Deutche Bank Trust Company Americas“ pervesti per „Standart Chartered bank“ į ieškovės korespondentinę sąskaitą AB banke „Snoras“ 337 000 JAV dolerių sumą, šios lėšos buvo gautos ieškovės korespondentinėje sąskaitoje AB banke „Snoras“ tą pačią dieną 16 val. 21 min., t. y. nuo šio momento korespondentinėje sąskaitoje buvo pakankamai lėšų, kad atsakovė įvykdytų 15 val. 24 min. ieškovės pateiktą SWIFT instrukciją. Tačiau dėl 2011-11-16 Lietuvos banko paskelbto atsakovės moratoriumo, 15 val. 24 min. ieškovės pateikta SWIFT instrukcija liko neįvykdyta.
Ieškovės ir atsakovės sudarytos korespondentinių santykių sutarties 3.8 punkte buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu korespondento (ieškovės) mokėjimo nurodymo nebuvo galima įvykdyti inter alia dėl lėšų trūkumo, atsakovė turėjo teisę pranešti apie tai per 1 banko dieną nuo mokėjimo nurodymo gavimo dienos ir pagal sutarties 3.9 punktą įskaityti lėšas į sąskaitą tą dieną, kai gaunami tinkamai įforminti mokėjimo dokumentai. Tačiau atsakovė pranešimą dėl lėšų sąskaitoje trūkumo išsiuntė iš karto, neįpareigodama ieškovės iš naujo teikti SWIFT instrukcijos, t. y. faktiškai tęsė 15 val. 24 min. pradėtos mokėjimo operacijos vykdymą. Ši aplinkybė parodo, kad 15 val. 24 min. ieškovės inicijuota mokėjimo operacija atsakovės jau buvo pradėta vykdyti ir turi būti užbaigta.
Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – MĮ) 39 straipsnio 1, 2 dalis, Korespondentinių santykių sutarties bei atsakovės Paslaugų mokėjimo taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad 2011-11-16 į ieškovės korespondentinę sąskaitą atsakovės banke gautą sumą atsakovė tą pačią dieną turėjo įskaityti į „Verline Systems Ltd.“ Sąskaitą, esančią banke „Snoras“. Vykdant moratoriumo sąlygas, atsakovė turėjo pareigą nebeleisti „Verline Systems Ltd.“ atlikti jokių operacijų su šiomis lėšomis. Tokią išvadą patvirtina ir aktuali teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės veiksmai, atsisakant užbaigti 2011-11-16 ieškovės pateiktą mokėjimo nurodymą dėl 394 138,12 JAV dolerių sumos pervedimo į „Verline Systems Ltd.“ sąskaitą ir faktiškai pripažįstant nuosavybės teisę į šias lėšas ieškovei, o ne galutiniam lėšų gavėjui, pažeidžia MĮ 39 straipsnio nuostatas, atsakovės bendrųjų paslaugų teikimo taisykles bei šalių sudarytos sutarties nuostatas.
Taip pat nurodė, kad kadangi atsakovės veiklos sustabdymo darbo dieną ieškovės pateiktas mokėjimo nurodymas buvo įtrauktas į sistemą ir atsakovė neužkirto tam kelio, bet, priešingai, pati įpareigojo ieškovę papildyti lėšų likutį jos sąskaitoje, atsakovė turi tiek teisę, tiek pareigą užbaigti ieškovės pateikto mokėjimo nurodymo vykdymą ir kredituoti lėšų gavėją į „Verline Systems Ltd.“ sąskaitą 394 138,12 JAV dolerių suma.
Šalies argumentai
Atsakovė BAB bankas „Snoras“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad AS „PrivatBank“ yra netinkama ieškovė šioje byloje, taip pat, kad atsakovė objektyviai neturėjo galimybės informuoti ieškovės apie taikytus apribojimus. Atsakovės teigimu, ieškovės atsakovei 15 val. 24 min. pateikta SWIFT instrukcija nebuvo pradėta vykdyti, nes ieškovės korespondentinėje sąskaitoje nebuvo pakankamai lėšų mokėjimo nurodymui įvykdyti. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė 15 val. 8 min. gavusi ieškovės SWIFT instrukciją jos neįvykdė, o pranešė apie lėšų sąskaitose trūkumą, patvirtina, kad atsakovė atsisakė vykdyti ieškovės pateiktą mokėjimo nurodymą.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu: 1) ieškovės ieškinį atmetė; 2) iš ieškovės atsakovei priteisė 1 650 Eur išlaidų, susijusių su atstovavimu, ir 670,31 Eur išlaidų, susijusių su vertimo paslaugomis, iš viso 2 320,31 Eur.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai neįvykdė ieškovės mokėjimo instrukcijos ir neįskaitė 394 138,12 JAV sumos iš ieškovės korespondentinės sąskaitos, esančios atsakovės banke, į „Verline Systems Ltd.“ sąskaitą, esančią atsakovės banke, taip pat, kad atsakovės pranešimas apie lėšų trūkumą ieškovės korespondentinėje sąskaitoje yra mokėjimo vykdymo pradėjimas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nesutiko su ieškovės prašymu vadovautis ieškinyje nurodyta teismų praktika, pagal kurią atsakovei pradėjus vykdyti mokėjimą, ji privalėjo tokį mokėjimą užbaigti, nepaisant atsakovės veiklos apribojimo.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės mokėjimo instrukcija (SWIFT pranešimas) atsakovei buvo įteikta 2011-11-16 15 val. 24 min., t. y. jau po atsakovės visiško veiklos apribojimo paskelbimo, lėšos 2011-11-16 16 val. 21 min. buvo įskaitytos ne į atsakovės korespondentinę sąskaitą kitame banke, o į ieškovės korespondentinę sąskaitą atsakovės banke, atsakovė, priešingai, nei teigė ieškovė, nebuvo pradėjusi vykdyti ieškovės mokėjimo instrukcijos, todėl ji teisėtai ir pagrįstai neįvykdė minėtos instrukcijos dėl paskelbto atsakovės veiklos apribojimo, o Lietuvos banko nutarimai (2011-11-17 Nr. 03-188, 2011-11-20 Nr. 03-193, 2011-11-24 Nr. 03-196) neleido atsakovei po veiklos apribojimo paskelbimo pradėti naujų mokėjimų. Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad atsakovė po ieškovės mokėjimo instrukcijos gavimo informavo ieškovę apie nepakankamą lėšų sumą ieškovės korespondentinėje sąskaitoje atsakovės banke ir padarė tai tą pačią dieną, nereiškia mokėjimo vykdymo pradžios (2003-11-07 korespondentinių santykių sutarties 3.6, 3.7 ir 3.8 punktai). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, vykdydama minėtą sutartį, 2011-11-16 pranešimu informavo ieškovę apie lėšų korespondentinėje sąskaitoje trūkumą mokėjimo instrukcijai įvykdyti. Teismas nustatė, kad atsakovė mokėjimo nurodymo vykdyti nepradėjo dėl lėšų trūkumo ieškovės korespondentinėje sąskaitoje pagal minėtos sutarties 3.6, 3.7 ir 3.8 punktų reikalavimus. Reikalauti iš ieškovės naujo tinkamai įforminto mokėjimo nurodymo po ieškovės sąskaitos papildymo pagal minėtą sutartį atsakovė neprivalėjo, ieškovė tokio mokėjimo nurodymo savo iniciatyva irgi nepateikė, o atsakovė nebuvo pradėjusi vykdyti ieškovės mokėjimo instrukcijos.
Teismo vertinimu, net jeigu atsakovė ir būtų pradėjusi vykdyti ieškovės mokėjimo instrukciją ir neteisėtai nebūtų jos užbaigusi, atsakovei to neatlikus iki 2011-12-07 ir jai nebeturint banko licencijos, ji nebegali būti įpareigojama įvykdyti ieškovės mokėjimo instrukcijos dėl banko licencijos neturėjimo ir bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju pretenzijos turi būti reiškiamos ir tenkinamos Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – BĮ) ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka.
Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad šioje byloje ieškovė yra netinkama. Nurodė, kad ieškovę ir atsakovę sieja teisiniai santykiai, susiklostę minėtos korespondentinės sutarties pagrindu, ir būtent šios sutarties pagrindu buvo vykdomos ieškovės pateiktos mokėjimo instrukcijos, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė įvykdytų sutartinius įsipareigojimus pagal korespondentinę sutartį. Be to, esant ieškinio patenkinimo galimybei, būtų pagrindas sumažinti ieškovės finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė AS „PrivatBank“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Dėl procesinės teisės normų netinkamo taikymo. Ieškovė po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismui pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad mokėtojos „Forcing Development Limited“ mokėjimo nurodymą ieškovė gavo 2011-11-16 14 val. 47 min. ir nuo to momento nebegalėjo jo atšaukti. Šis įrodymas teismo buvo priimtas, tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, kad ši faktinė aplinkybė galbūt teismo nebuvo įvertinta, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ir nevertino pateikto įrodymo apie mokėjimo operacijos pradžios laiką, kuris patvirtina, kad mokėjimo operacija buvo pradėta iki sprendimo dėl moratoriumo atsakovės veiklai įsigaliojimo.Nauji papildomi įrodymai teismui buvo pateikti atsižvelgiant į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014), kuria vadovaujantis nagrinėjamu atveju mokėjimo paslaugos teikimas (mokėjimo operacijos vykdymas) buvo pradėtas būtent 2011-11-16 14 val. 47 min. Jos vykdymo ieškovė nutraukti nebegalėjo. „Forcing Development Limited“ atliktas mokėjimo nurodymas buvo įtrauktas į mokėjimų sistemą ir mokėjimo paslaugos teikimas prasidėjo ir sukėlė arba turėjo sukelti teisinius padarinius visiems mokėjimo paslaugų procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 3 dalis, Atsakovo bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių 20 punktas, Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – MĮ) 34 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokėjimo operacijos vykdymas apskritai nebuvo pradėtas.Apie moratoriumo atsakovės veiklai paskelbimą ieškovė nežinojo dar ilgą laiką po mokėjimo pateikimo dienos, o pagal kasacinio teismo praktiką sužinojimo apie banko veiklai taikomus apribojimus momentas svarbus, vertinant mokėjimo teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014).Teismas, neįvertinęs aplinkybės dėl mokėjimo operacijos pradžios, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė inicijavo mokėjimo operacijos atlikimą tik 15 val. 24 min., t. y. po moratoriumo atsakovės veiklai paskelbimo. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog šios bylos ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų Nr. 2A-1572/2013 ir Nr. 2A-2136/2013 ratio decidendi nesutampa. Jose, analogiškai kaip ir nagrinėjamoje byloje, AB bankas „Snoras“ buvo gavėjos mokėjimo paslaugų teikėja, ir buvo nagrinėjamas klausimas dėl AB banko „Snoras“ teisės ir pareigos užbaigti mokėjimo operacijas po moratoriumo paskelbimo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis minėtomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014.Teismų praktikoje suformuota svarbi teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, susijusi su AB banko „Snoras“ veiklos apribojimo paskelbimu: vėlesnis lėšų įskaitymas į gavėjo sąskaitą nėra finansinė paslauga, bet techninis dalykas banko vidaus sistemoje, todėl, nepaisant to, kad įskaitymas gavėjams įvyko po moratoriumo paskelbimo, jis yra leidžiamas ir net privalomas. Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovės 2011-11-16 atliktas informavimas apie lėšų ieškovės sąskaitoje trūkumą, rodo, kad mokėjimo operacijos vykdymas nebuvo pradėtas. Mokėjimo operacijos vykdymo dieną (2011-11-16) ieškovė jokio pranešimo iš atsakovės nebuvo gavusi. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nagrinėjamą dieną atsakovė būtų siuntusi ieškovei kokius nors pranešimus. Ieškovė iš atsakovės oficialią informaciją apie tai, kad 2011-11-16 jos korespondentinėje sąskaitoje pritrūko lėšų mokėjimo nurodymui įvykdyti, gavo tik 2012-11-06, iš atsakovės gavusi oficialią informaciją apie mokėjimo nurodymo neįvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad jokių aktyvių veiksmų iš atsakovės pusės dėl atsisakymo vykdyti mokėjimo instrukcijos dėl nepakankamo lėšų likučio sąskaitoje nebuvo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo faktą, kad atsakovė atsisakė vykdyti ieškovės pateiktą mokėjimo nurodymą pagal Korespondentinių santykių sutarties 3.8 punktą. Teisinis pagrindas užbaigti pradėtas vykdyti mokėjimo operacijas, įskaitant ieškovės inicijuotą mokėjimo operaciją, buvo pačiuose Lietuvos banko valdybos nutarimuose (2011-11-17 Nr. 03-188, 2011-11-20 Nr. 03-193). Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1807/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014). Pažymėtina, kad ieškovės klientės inicijuotos mokėjimo operacijos užbaigimas banko mokumo nesumažintų, nes lėšos bet kuriuo atveju liktų banke, tik jos būtų priskirtos ne ieškovei (paliktos ieškovės korespondentinėje sąskaitoje), o faktinei lėšų gavėjai – „Verline Systems Ltd“.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas negali būti įvykdytas, nes atsakovė nuo 2011-12-07 neturi licencijos banko veiklai vykdyti. Ieškovė ieškiniu neprašo įpareigoti atsakovės užbaigti vienos iš MĮ 5 straipsnyje įtvirtintų mokėjimo paslaugų, o prašo įpareigoti užbaigti vykdyti mokėjimo operaciją, kuri pradėta atsakovei dar turint leidimą teikti tokias paslaugas, t. y. 2011-11-16 14 val. 47 min. Atsižvelgiant į tai, kad lėšų įskaitymas galutiniam gavėjui nėra finansinė paslauga, atsakovė, užbaigdama pradėtą vykdyti mokėjimo operaciją, nepažeistų jokių imperatyvių teisės normų.2011-11-16 į ieškovės korespondentinę sąskaitą, esančią atsakovės banke, gautą sumą atsakovė tą pačią dieną turėjo įskaityti į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą banke „Snoras“. Vykdydama moratoriumo sąlygas, atsakovė turėjo pareigą nebeleisti „Verline Systems Ltd“ atlikti jokių operacijų su šiomis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės reikalavimo patenkinimo atveju nebūtų pažeistas viešasis interesas. „Verline Systems Ltd“ jau gavo iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ fondo maksimalios sumos draudimo išmoką už AB banko „Snoras“ sąskaitoje turėtas lėšas, o ieškovė – ne. Tenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą, „Verline Systems Ltd“ nebegalėtų šiuo pagrindu reikalauti išmokėti jai papildomą draudimo išmoką, o atsižvelgiant į jos pasyvumą šioje byloje, mažai tikėtina, kad ji kreiptųsi dėl finansinio reikalavimo sumos padidinimo.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo AS „PrivatBank“ apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog teismas nevertino pateikto Kliento mokėjimo nurodymo Nr. 1650, kuriuo „Forcing Development Limited“ nurodė apeliantei iš „Forcing Development Limited“ sąskaitos, esančios apeliantės banke, į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą, esančią atsakovės banke, pervesti 394 138,12 JAV dolerių, kuris apeliantei buvo pateiktas vykdyti 2011-11-16 14 val. 47 min. 2015 m. balandžio 10 d. teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad minėtas klientės mokėjimo nurodymas buvo nagrinėjamas, atsakovė dėl jo davė paaiškinimus, o pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas nėra įpareigotas išsamiai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, ieškovė be atsakovės sutikimo siekė pakeisti ieškinio teisinį ir faktinį pagrindą – ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas netinkamu mokėjimo nurodymo, kurį atsakovė gavo 2011-11-16 15 val. 24 min., vykdymu, vėliau pateiktu Kliento mokėjimo nurodymu Nr. 1650 ėmė įrodinėti, kad būtent jo neįvykdymas pažeidė apeliantės teises.Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su apeliantės ieškinio reikalavime nurodytos mokėjimo operacijos pradžios laiku. Kaip matyti iš apeliantės procesinių dokumentų, ji įrodinėjo, kad būtent aptariama 2011-11-16 15 val. 24 min. atsakovės gauta SWIFT instrukcija buvo pradėta vykdyti ir todėl turi būti užbaigta. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo dalyką – ar atsakovės 2011-11-16 15 val. 24 min. gauta SWIFT instrukcija turėjo būti vykdoma, ar ne. Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog ginčo mokėjimo operacija buvo pradėta vykdyti 2011-11-16 14 val. 47 min. Apeliantė, įrodinėdama, kad atsakovė privalėjo įvykdyti SWIFT instrukciją, kurią gavo 15 val. 24 min., t. y. praėjus 16 min. po to, kai atsakovės administracijai buvo įteiktas Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl moratoriumo, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014, nes jų ratio decidendi nesutampa. Teismas tinkamai nustatė apeliantės pateiktos SWIFT instrukcijos pateikimo atsakovei pradžią ir faktą, kad ji nebuvo pradėta vykdyti. Jokia mokėjimo operacija nėra atliekama dalimis. Pranešimas apie tai, kad mokėjimo operacijai įvykdyti trūksta lėšų, negali būti laikomas mokėjimo operacijos atlikimo pradžia, nes banką, atliekantį operaciją, saisto įsipareigojimas mokėjimo operaciją atlikti laiku, todėl bankas, atliekantis mokėjimo operaciją, negali būti priklausomas nuo mokėtojo, t. y. nuo sąskaitos papildymo, kuris neaišku kada gali įvykti. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė, 15 val. 24 min. gavusi ieškovės SWIFT instrukciją, jos neįvykdė, o pranešė apie lėšų sąskaitoje trūkumą, patvirtina, kad atsakovė atsisakė vykdyti apeliantės pateiktą mokėjimo nurodymą (SWIFT instrukciją). Apeliantė netinkamai interpretuoja Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimą Nr. 03-186, 2011-11-17 nutarimą Nr. 03-188 ir 2011-11-20 nutarimą Nr. 03-193 bei apeliaciniame skunde nurodomą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, todėl daro nepagrįstą išvadą, jog atsakovė privalėjo įvykdyti 2011-11-16 15 val. 24 min. gautą SWIFT instrukciją, kuriai įvykdyti pakankamai lėšų apeliantės korespondentinėje sąskaitoje, esančioje atsakovės banke, atsirado tik 16 val. 21 min. Nuo 2011-11-16 15 val. 8 min. atsakovė nebeturėjo teisės atlikti jokių finansinių paslaugų ir vykdyti bet kokios kitos veiklos, įskaitant ir įvykdyti apeliantės 15 val. 24 min. pateiktą SWIFT instrukciją. Atsakovė turėjo teisę tik užbaigti pradėtas finansines operacijas, tačiau neturėjo teisės inicijuoti, pradėti ir (ar) vykdyti naujų finansinių operacijų. Aplinkybė, kad atsakovė pranešė apeliantei, jog jos korespondentinėje sąskaitoje nėra pakankamai lėšų įvykdyti 15 val. 24 min. mokėjimo nurodymą nereiškia, kad atsakovė pradėjo vykdyti ieškovės SWIFT instrukciją. Apeliantė nepagrįstai vadovaujasi Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi. Šis įstatymas apskritai neturi būti taikomas nagrinėjamu atveju. Teismui nusprendus kitaip, pažymėtina, kad ieškovės pateikta SWIFT instrukcija nebuvo įvykdyta nei atsakovės operacijų sustabdymo, nei bankroto proceso pradžios dieną, todėl ginčas dėl to, ar pagal minėto įstatymo 7 straipsnio 4 dalį tretieji asmenys turi teisę ją ginčyti, yra nereikšmingas šios bylos nagrinėjimui ir galėtų būti nagrinėjamas tik tokiu atveju, jeigu koks nors trečiasis asmuo pareikštų ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės SWIFT instrukcija atsakovei buvo pateikta 15 val. 24 min., net ir nepagrįstai pripažinus, kad ji iš karto ir buvo pradėta vykdyti, konstatuotina, kad į sistemą ji galėjo būti įtraukta tik po sistemos dalyvio operacijų sustabdymo. Aplinkybė, kad ginčo lėšos 16 val. 21 min. buvo įskaitytos ne į atsakovės sąskaitą atsakovės banke, o į apeliantės korespondentinę sąskaitą atsakovės banke, paneigia galimybę šioje byloje taikyti apeliantės nurodomus Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus bei Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, MĮ 5 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 2 dalies nuostatas.Apeliantės reikalavimas įvykdyti mokėjimo operaciją, t. y. iš apeliantės korespondentinės sąskaitos į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą pervesti 394 138,12 JAV dolerių, dėl atsakovės pradėtos bankroto procedūros – likvidavimo, dėl licencijos banko veiklai vykdyti neturėjimo ir dėl imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų (ĮBĮ 35 straipsnis, BĮ 87 straipsnis) bet kuriuo atveju negali būti tenkinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1807/2013; 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2136/2013). Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad mokėjimo operacijos vykdymas nėra mokėjimo paslauga ir jai nereikalinga licencija, kurios atsakovė nebeturi. Apeliantė 2012 m. sausio 12 d. pateikė finansinį reikalavimą bankroto byloje, taip pat ir dėl 394 138,12 JAV dolerių, kuris Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi buvo patvirtintas. Taigi, apeliantė pasirinko savo teisių gynybos būdą (pareikalavo ne įvykdyti aptariamą SWIFT instrukciją, bet grąžinti į apeliantės korespondentinę sąskaitą jai įvykdyti įskaitytas pinigines lėšas). Pagal teismų praktiką tuo atveju, jei yra pareiškiami finansiniai reikalavimai bankroto byloje, laikytina, kad būtent tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą yra pasirinkęs finansinį reikalavimą pareiškęs asmuo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-837/2011).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliantės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės AS „PrivatBank“ ieškinys dėl įpareigojimo BAB bankas „Snoras“ užbaigti ieškovės klientės „Forcing Development Limited“ mokėjimo nurodymą dėl 394 138,12 JAV dolerių sumos pervedimo į lėšų gavėjos „Verline Systems Ltd“ sąskaitą, esančią atsakovės banke, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys, nustatytos faktinės aplinkybės, šalių argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 185 straipsnis), todėl jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija grindžiama toliau nurodytais motyvais ir teisiniais bei faktiniais argumentais.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2003-11-07 ieškovė AS „PrivatBank“ atsakovės BAB banke „Snoras“ buvo atsidariusi LORO tipo korespondentinę sąskaitą (t. 1, b. l. 15–18). Pagal ją šalys užmezgė korespondentinius santykius, kad galėtų organizuoti ir vykdyti tarpbankinius atsiskaitymus, atsiskaitymus tarp šalių klientų už tiekiamą produkciją (prekes), atliekamus darbus (paslaugas) bei kitus Lietuvos Respublikos įstatymais leistinus mokėjimus (sutarties 1.1 punktas). Taigi iš esmės naudojantis korespondentine sąskaita buvo vykdomi tarptautiniai mokėjimo nurodymai, o informacijos keitimuisi šalys susitarė naudotis atitinkamomis ryšių priemonėmis (nagrinėjamu atveju buvo siunčiami SWIFT pranešimai (naudojamasi pranešimų sistema)). 2005-04-11 sutarties pagrindu ribotos atsakomybės bendrovė „Forcing Development Limited“ buvo atsidariusi atsiskaitomąją sąskaitą ieškovės banke (t. 1, b. l. 30–37), o iš šalių paaiškinimų matyti, kad „Verline Systems Ltd“ turėjo atsidariusi banko sąskaitą banke „Snoras“. Taigi ieškovę ir jos klientę „Forcing Development Limited“ bei atsakovę ir jos klientę „Verline Systems Ltd“ siejo banko sąskaitos teisiniai santykiai, o ieškovę ir atsakovę – iš korespondentinių santykių sutarties kylantys tarpusavio įsipareigojimai.
2011-11-16 14 val. 57 min. (aplinkybė atsiradusi atnaujinus bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme iš esmės) ieškovės klientė „Forcing Development Limited“ pateikė mokėjimo nurodymą Nr. 1650 ieškovės bankui dėl 394 138,12 JAV dolerių bankinio mokėjimo nurodymo iš klientės sąskaitos į partnerės „Verline Systems Ltd“ sąskaitą, esančią banke „Snoras“. Ieškovė 2013-11-16 tarpbankiniu mokėjimo nurodymu nurašė iš „Forcing Development Limited“ sąskaitos 394 138,12 JAV dolerių sumą, pervesdama šias lėšas į ieškovės vidinę (tranzitinę) sąskaitą. 2011-11-16 ieškovė pateikė mokėjimo (SWIFT) instrukciją atsakovei pervesti iš ieškovės korespondentinės sąskaitos, esančios AB banke „Snoras“, į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą, esančią AB banke „Snoras“, 394 138,12 JAV dolerių sumą (t. 1, b. l. 39–40). Ieškovės teigimu, mokėjimo nurodymas AB banke „Snoras“ buvo gautas 15 val. 24 min., dėl to ginčo tarp šalių nekyla. Ieškovei gavus atsakovės pranešimą, kad jos korespondentinėje sąskaitoje nėra pakankamai lėšų SWIFT instrukcijai įvykdyti, 2011-11-16 16 val. 20 min. ieškovė pateikė SWIFT instrukciją „Deutche Bank Trust Company Americas“ pervesti per „Standart Chartered bank“ į ieškovės korespondentinę sąskaitą, esančią AB banke „Snoras“, 337 000 JAV dolerių sumą, šios lėšos AB banke „Snoras“ buvo gautos 2011-11-16 16 val. 21 min.
Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu nuo 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovei buvo paskelbtas veiklos moratoriumas, uždraudžiant atsakovei teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu buvo patikslinti atsakovės veiklos apribojimai, atsakovei buvo leista teikti finansines paslaugas ir vykdyti kitą veiklą, jeigu tai būtina atsakovės veiklai moratoriumo metu užtikrinti, o 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu buvo patikslintas leidžiamų vykdyti operacijų sąrašas. Faktas, kad Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas bankui „Snoras“ buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 16 d. 15 val. 8 min., nėra ginčijamas.
Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atsakovės banko licencija buvo atšaukta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).
Dėl teisių gynybos būdo ir ginčo esmės
Iš ieškovės procesinių dokumentų, teiktų pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinio skundo matyti, kad ieškovė siekia įpareigoti atsakovę užbaigti vykdyti ieškovės klientės „Forcing Develompment Limited“ mokėjimo nurodymą dėl 394 138,12 JAV dolerių sumos pervedimo į lėšų gavėjos „Verline Systems Ltd“ sąskaitą, kurį ieškovė pateikė 2011-11-16, o atsakovė gavo mokėjimo instrukciją ir priėmė vykdyti tą pačią dieną 15 val. 24 min., kredituojant lėšų gavėjos „Verline Systems Ltd“ sąskaitą 394 138,12 JAV dolerių suma. Savo ieškinio reikalavimą ieškovė iš esmės grindė teismų praktika, konkrečiai – Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1807/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1572/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2136/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad minėtų nutarčių ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl nutartyse pateikiami išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje. Be pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų faktinių aplinkybių skirtumų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visose minėtose civilinėse bylose lėšos buvo įskaitytos į ieškovų sąskaitas ir šis įskaitymas buvo atliktas dar iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo (2011-12-07): 1) Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1807/2013, kuri palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2014, nustatyta, kad ieškovų Affine Limited ir Agrofield Trade LLP sąskaitas, esančias AB banke „Snoras“, jiems skirtos lėšos buvo įskaitytos 2011 m. lapkričio 24 d., į ieškovės GP Investments & Development LLC sąskaitą, esančią AB banke „Snoras“, lėšos įskaitytos 2011 m. lapkričio 16 d.; 2) Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1572/2013, nustatyta, kad trečiojo asmens (teikusio mokėjimo nurodymą) atliktas mokėjimo nurodymas į ieškovo sąskaitą, esančią banke „Snoras“, įskaitytas 2011-11-24; 3) Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2136/2013, nustatyta, kad ieškovės (RTM LTD) verslo partnerių CCM Glory ir ELITE HGouse LLP inicijuoti mokėjimai įskaityti į ieškovės sąskaitą 2011-11-24. Nagrinėjamu atveju atsakovės iš ieškovės gautas SWIFT pranešimas liko neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo bankui dienos. Ši aplinkybė svarbi sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo, kuris formuojamas kaip įpareigojimas atlikti veiksmus, pagrįstumo ir teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi ir tai, kad ieškovei pateikus SWIFT pranešimą atsakovei, ji savo korespondentinėje sąskaitoje neturėjo pakankamai lėšų, kad būtų įvykdytas mokėjimo nurodymas.
Įmonei (nagrinėjamu atveju – bankui) iškėlus bankroto bylą, įsigalioja specialūs įstatymai (ĮBĮ, BĮ (BĮ 83 straipsnis)), o CPK ir kitų įstatymų normos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėtiems įstatymams (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės galbūt pažeistų teisių gynybos būdai yra ribojami imperatyvių bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų, t. y. net ir tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad bankas „Snoras“ atliko neteisėtus veiksmus (turėjo atlikti įskaitymą į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą, tačiau to nepadarė), ieškovės reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją – banko bankrotą, prieštarauja teisiniam reglamentavimui, taikomam bankroto atveju. Iš esmės analogišką savo teisinių padarinių įvertinimu išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog net jeigu atsakovė ir būtų pradėjusi vykdyti ieškovės mokėjimo instrukciją ir neteisėtai nebūtų jos užbaigusi, atsakovei to neatlikus iki 2011-12-07 (bankroto bylos bankui iškėlimo dienos) ir jai nebeturint licencijos, ji nebegali būti įpareigojama įvykdyti ieškovės mokėjimo instrukcijos dėl banko licencijos neturėjimo ir bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju pretenzijos atsakovei turi būti reiškiamos ir tenkinamos BĮ ir ĮBĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad faktinės bylos aplinkybės ir byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė 2012 m. sausio 12 d. yra pareiškusi finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, taip pat ir dėl 394 138,12 JAV dolerių, kurie 2011-11-16 buvo pervesti į ieškovės korespondentinę sąskaitą atsakovės banke. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtintas 1 152 086,39 Lt ieškovės reikalavimas atsakovės bankroto byloje, šios aplinkybės ieškovė neginčija (t. 1, b. l. 101–102, 106). Vien tik ieškovės pozicija, jog jos finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje yra neįgyvendintinas (neperspektyvus, beviltiškas), kai „Verline Systems Ltd“ jau yra gavusi draudimo išmoką, nesuteikia teisės pažeisti imperatyvias bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, ribojančias bankrutuojančio banko veiklos vykdymą.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir bylose, kuriomis remiasi apeliantė, teismai, atmetę ieškovų ieškinius, konstatavo, kad ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynybos būdą, nurodydami, jog restitucija esant tokioms aplinkybėms (banko bankrotui) nėra galima. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl ji negalėtų būti įpareigota grąžinti lėšas, nes tai prieštarautų ĮBĮ nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (ĮBĮ 35 straipsnis, BĮ 87 straipsnis). Nors, kaip minėta, šių civilinių bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi nesutampa, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad abiem atvejais ieškinio reikalavimai buvo formuluojami kaip įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus esant faktinei situacijai – banko bankrotui, todėl jau vien savo esme ieškinio reikalavimas yra ydingas ir negalėtų būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, teisiškai nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojami skundžiamo teismo sprendimo motyvai, kuriais grindžiamas mokėjimo nurodymo įvykdymo negalimumas. Apeliaciniame skunde koncentruojamasi į faktinę situaciją, buvusią iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo (2011-12-07), aiškinant Lietuvos banko nutarimų, apribojusių apeliantės veiklą, nuostatas, taip pat cituojant teismų praktiką, susijusią su minėtų nutarimų nuostatų taikymu. Tačiau, kaip jau minėta, skirtingai nei kitose civilinėse bylose, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad lėšos, esančios ieškovės korespondentinėje sąskaitoje, atsakovės banke, nebuvo įskaitytos į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą nei iki bankroto bylos bankui iškėlimo, nei juolab po jo. Nors ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas negali būti įvykdytas dėl to, kad bankas neturi licencijos, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja paties apelianto pozicijai, taip pat faktui, kad bankui 2011-12-07 buvo iškelta bankroto byla. Iš ieškovės procesinių dokumentų matyti, kad ieškovė mokėjimo nurodymą nuo pat jo pradžios (kliento pateikto mokėjimo nurodymo) iki jo įskaitymo į „Verline Systems Ltd“ sąskaitą traktuoja kaip vieną mokėjimo operaciją. Tai atsispindi ir apeliacinio skundo argumentacijoje, kurioje nurodoma, kad ieškovė šiuo atveju prašo įpareigoti atsakovę užbaigti vykdyti mokėjimo operaciją, kuri prasidėjo atsakovei dar turint leidimą teikti tokias paslaugas, t. y. 2011-11-16 14 val. 47 min., cituoja minėtas teismų nutartis, kuriose lėšų įskaitymas vertintas kaip techninis dalykas banko vidaus sistemoje, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl mokėjimo įskaitymo pagrįstumo ir teisėtumo bankui netekus licencijos ir jam iškėlus bankroto bylą, nes visi įskaitymai buvo atlikti dar iki šių aplinkybių atsiradimo. Kaip jau minėta, Lietuvos banko valdyba 2011-11-24 nutarimu nusprendė visam laikui atšaukti atsakovės banko licenciją ir pripažino banką nemokiu, taip pat nutarė, kad minėtas nutarimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priima nutartį iškelti atsakovei bankroto bylą. Taigi, iš esmės atsakovės banko licencijos netekimas siejamas su bankroto bylos iškėlimo momentu (2011-12-07), o bankroto bylos iškėlimas lemia, kad mokėjimo operacija negali būti įvykdyta esant šiam faktui ir pradėjus galioti įmonių bankrotą reglamentuojančioms teisės normoms.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas jau vien dėl pareikšto ieškinio reikalavimo ydingumo (CPK 185 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant suformuluoto ieškinio reikalavimo netinkamumo, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju siekiant atlikti mokėjimą dalyvavo „Forcing Development Limited“ (mokėtoja), AS „PrivatBank“ (mokėtojos paslaugų teikėja), „Verline Systems Ltd“ (gavėja) ir BAB bankas „Snoras“ (gavėjos mokėjimo paslaugų teikėja), o iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl neįvykdyto mokėjimo nurodymo „Forcing Development Limited“ jau buvo kreipusis su ieškiniu į arbitražą (t. 1, b. l. 206–209; 228–235), reikia įvertinti atsakovės veiksmų teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad mokėjimo instrukcija atsakovei buvo įteikta jau po moratoriumo paskelbimo (15 val. 24 min.), lėšos į ieškovės korespondentinę sąskaitą, esančią atsakovės banke, buvo įskaitytos 16 val. 21 min., atsakovė ieškovės mokėjimo instrukcijos nebuvo pradėjusi vykdyti, todėl ji teisėtai ir pagrįstai neįvykdė minėtos instrukcijos dėl paskelbto atsakovės veiklos apribojimo, o Lietuvos banko anksčiau aptarti nutarimai neleido atsakovei po veiklos apribojimų pradėti vykdyti naujų mokėjimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios konkrečios bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą nurodydamas, kad atsakovė elgėsi teisėtai, neįskaitydama lėšų į gavėjo sąskaitą.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad Lietuvos banko nutarimas dėl moratoriumo banke gautas 2011-11-16 15.08 val., o SWIFT instrukcija pateikta 15.24 val. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos banko 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186, kuriuo buvo paskelbtas moratoriumas, buvo uždrausta vykdyti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą; 2011-11-17 nutarimu Nr. 03-188 leista vykdyti tik tą veiklą, kuri būtina banko veiklai užtikrinti moratoriumo metu, taip pat vykdyti mokėjimo paslaugas iki 500 Lt per dieną, mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo metu užtikrinti, 2011-11-20 nutarimu leista vykdyti pradėtus sandorius, dėl kurių neįvykdymo bankas patirtų nuostolių. Apeliantė įrodinėjo, kad mokėjimo nurodymą iš kliento gavo 2011-11-16 14.57 val. (iki moratoriumo), o SWIFT instrukciją atsakovei pateikė 15.24 val., tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi ta aplinkybė, jog ieškovė savo korespondentinėje sąskaitoje neturėjo pakankamai lėšų instrukcijai įvykdyti, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikytina, kad mokėjimo nurodymas nebuvo pradėtas vykdyti dėl lėšų trūkumo ieškovės korespondentinėje sąskaitoje, esančioje atsakovės banke. Tai patvirtina ir šalių teisinius santykius reglamentuojančios sutartinės nuostatos. Korespondentinių santykių sutarties (t. 1, b. l. 15–18) 3.6 punkte įtvirtinta, kad bankas atlieka operacijas sąskaitoje pagal korespondento (ieškovės) nurodymus, neviršijant lėšų likučio sąskaitoje; 3.8 punkte – jei korespondento (ieškovės) mokėjimo nurodymo neįmanoma įvykdyti, bankas (atsakovė) praneša apie tai per vieną banko dieną nuo mokėjimo nurodymo gavimo dienos, nurodant konkrečias priežastis. Bendrųjų AB banko „Snoras“ paslaugų teikimo taisyklių 58.2 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą, jei mokėjimo sąskaitoje nepakanka lėšų mokėjimo nurodymui įvykdyti ir komisiniam atlyginimui už mokėjimo nurodymo įvykdymą sumokėti, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus.
Ieškovė ieškinyje nurodė gavusi atsakovės pranešimą, jog jos korespondentinėje sąskaitoje nėra pakankamai lėšų SWIFT instrukcijai įvykdyti; 2011-11-16 16 val. 20 min. ieškovė pateikė SWIFT instrukciją „Deuche Bank Trust Company Americas“ pervesti per „Standart Chartered bank“ į ieškovės korespondentinę sąskaitą 337 000 JAV dolerių sumą, kuri buvo gauta 16 val. 21 min. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pranešė ieškovei priežastį, dėl kurios neįmanoma įvykdyti jos mokėjimo nurodymo ir kuri įtvirtinta viename iš 3.8 punkto papunkčių, taip pat Paslaugų teikimo taisyklių 58.2 punkte – mokėjimo nurodymo suma, įskaitant komisinį banko mokestį, viršija sąskaitos, atitinkančios mokėjimo nurodymo valiutą, lėšų likutį. Pažymėtina, kad apeliantė skunde nurodo kitokias (priešingas) aplinkybes, nei buvo nurodytos ieškinyje bei nustatytos pirmosios instancijos teismo, t. y. teigia, jog mokėjimo operacijos vykdymo dieną ieškovė jokio pranešimo iš atsakovės nebuvo gavusi, o oficialią informaciją apie tai, jog 2011-11-16 jo korespondentinėje sąskaitoje pritrūko lėšų mokėjimo nurodymui įvykdyti, gavo tik 2012-11-06. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pirma, kaip jau minėta, ieškovė ieškinyje pati nurodė, kad iš atsakovės gavo pranešimą apie nepakankamą lėšų likutį korespondentinėje sąskaitoje (CPK 182 straipsnio 5 dalis); antra, tokia apeliantės pozicija neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, t. y. lieka neaišku, kodėl, 15.47 val. pateikusi atsakovei SWIFT instrukciją, ji 16.21 val. papildė savo korespondentinę sąskaitą. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi tikimybių pusiausvyros principu, teisėjų kolegija daro išvadą esant labiau tikėtina, jog atsakovė ieškovei pranešė apie jos sąskaitoje esančių lėšų nepakankamą likutį, o šis trūkumas buvo esminė aplinkybė, dėl kurios mokėjimo nurodymas nebuvo pradėtas vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, korespondentinės sąskaitos papildymas nėra ir negali būti laikomas veiksmu, lėmusiu ieškovės kliento duoto mokėjimo nurodymo vykdymo tąsą, nes, kaip minėta, laikytina, kad atsakovė atsisakė tokį nurodymą vykdyti dėl objektyvių priežasčių. Byloje nėra duomenų apie ieškovės ir jos kliento sutartinius santykius (išskyrus kelias nuostatas arbitražo teismo sprendime), tačiau vadovaujantis bendruoju principu, jog bankas turi veikti geriausiais kliento interesais, darytina išvada, kad dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumos, kai pateikto SWIFT pranešimo nebuvo galima pradėti vykdyti dėl lėšų trūkumo korespondentinėje sąskaitoje, taip pat atsižvelgiant į atsakovei taikytus veiklos apribojimus, pasibaigusius bankroto bylos iškėlimu, ieškovė turi prisiimti su tuo susijusius teisinius padarinius. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su procesinių teisės normų netinkamu taikymu, t. y. aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir netinkamai nustatė mokėjimo operacijos pradžios laiką, nes jie, nagrinėjamu atveju nustačius, kad mokėjimo nurodymas (SWIFT instrukcija) nebuvo pradėtas vykdyti, neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas ir pagrįstas bylos duomenimis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad daugelį apeliacinio skundo argumentų sudaro citatos iš teismų praktikos, kurios, kaip jau minėta anksčiau, dėl savo skirtingų ratio decidendi nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, todėl teismas išsamiau dėl šių apeliantės argumentų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atsakovė 2015-12-10 pateikė pareiškimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo (1 177,43 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 189 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą vertimu į anglų kalbą), pridėjo bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus (t. 3, b. l. 48–54).
Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu, be kita ko, priskirtinos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, taip pat kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys tretieji asmenys yra užsienio valstybėse registruoti juridiniai asmenys, išlaidos, susijusios su dokumentų vertimu į anglų kalbą, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus dydžius, jų 8.11 punktą, daro išvadą, jog atsakovei iš ieškovės priteistina 910 Eur išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba.
Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistina 1 099 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, šalių argumentus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovės AS „PrivatBank“ atsakovei BAB bankui „Snoras“ priteisti 1 099 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.