- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-1572/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4963-611/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl neteisėto lėšų įskaitymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ribotos atsakomybės bendrovei „Maidžor Avto Trans“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2011 m. lapkričio 16 d. trečiasis asmuo RAB „Maidžor Avto Trans“ iš savo banko sąskaitos RAB „ATB“ banke mokėjimo nurodymu inicijavo 2 961 750 RUB pervedimą į ieškovo UAB „Transorloja“ banko sąskaitą, buvusią BAB banke SNORAS. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“, kuriuo paskelbė atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą) bei uždraudė iki 2011 m. lapkričio 21 d. vykdyti veiklą. Trečiojo asmens atliktas mokėjimas atsakovo į ieškovo sąskaitą buvo įskaitytas 2011 m. lapkričio 24 d.
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė taikyti visišką restituciją, grąžinant neteisėtai įskaitytas lėšas mokėtojui – trečiajam asmeniui, ir tuo pagrindu anuliuoti ieškovo 2 961 750 RUB kreditorinį reikalavimą atsakovui bankroto byloje. Savo reikalavimus ieškovas motyvavo tuo, kad atsakovas negalėjo atlikti lėšų įskaitymo, kadangi Lietuvos bankui sustabdžius atsakovo veiklą nei vienas iš Lietuvos banko po 2011 m. lapkričio 16 d. priimtų nutarimų nesuteikė teisės atsakovui į ieškovo sąskaitą atlikti trečiojo asmens mokėjimo. 2011 m. lapkričio 17 d. gavęs SWIFT pranešimą apie mokėjimo pavedimą į ieškovo sąskaitą iš banko korespondento atsakovas negalėjo jo priimti vykdyti, o turėjo grąžinti siunčiančiam bankui. Ieškovas pabrėžė, jog ginčo atsakovo veiksmai (neturint veiklos licencijos ir esant Lietuvos banko nustatytiems veiklos draudimams) atliekant lėšų įskaitymą akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajai tvarkai.
Ieškovas taipogi paaiškino, jog nėra pagrindo sulyginti indėlininkų ir kitų investuotojų turimų kreditorinių reikalavimų bankui, kadangi šiuos asmenis su banku sieja skirtingi teisiniai santykiai, todėl jie negali būti traktuojami vienodai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinio netenkino.
Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tikslų trečiojo asmens atlikto mokėjimo įskaitymo momentą į atsakovo korespondentinę sąskaitą, buvusią AKB „Investbank“ banke. Tačiau įvertinęs, jog AKB „Investbank“, kaip atsakovo bankas korespondentas, trečiojo asmens mokėtas lėšas į atsakovo korespondentinę sąskaitą įmokėjo 2011 m. lapkričio 16 d., AKB „Investbank“ darbo laiko pabaiga buvo 16.00 val. Lietuvos laiku, teismas sprendė, jog ginčo lėšos į atsakovo korespondentinę sąskaitą galėjo būti įmokėtos vėliausiai 2011 m. lapkričio 16 d., 16.00 val. Teismas nurodė, kad atsakovui Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas Nr. 03-186 buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 16 d., 15.08 val., tačiau operacijų sustabdymui buvo reikalingas tam tikras protingas laiko tarpas, kurio atsakovas nepažeidė. Bet kuriuo atveju užbaigti ginčo operaciją atsakovui leido Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimas, kadangi operacijos neužbaigimas būtų sudaręs prielaidas trečiajam asmeniui reikalauti iš atsakovo nuostolių, patirtų dėl prievolės ieškovui termino praleidimo, atlyginimo.
Išanalizavęs Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1, 2 dalis bei atsakovo Bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių (toliau tekste ir Taisyklės) 34. punktą, teismas konstatavo, kad lėšų pervedimas į atsakovo korespondentinę sąskaitą AKB „Investbank“ banke, įvykęs 2011 m. lapkričio 16 d., iš esmės reiškia, kad tą pačią dieną lėšos buvo ieškovo gautos, nes atsakovas privalėjo užtikrinti ieškovo teisę naudotis šiomis lėšomis jau 2011 m. lapkričio 16 d. Vėlesnį lėšų įskaitymą į ieškovo sąskaitą teismas traktavo kaip techninį dalyką banko vidaus sistemoje, kurio baigtinumą, anot teismo, patvirtina Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 7 straipsnio 1 dalis.
Šalies argumentai
Ieškovo pateiktą trečiojo asmens sąskaitos išrašo apie mokėjimo nurodymo vykdymą kopiją teismas kaip įrodymą atmetė, nurodydamas, jog byloje esantis SWIFT pranešimas paneigia ieškovo pateikto dokumento duomenis, nes lėšos atsakovo korespondentinėje sąskaitoje negalėjo būti įskaitytos anksčiau nei įvykdytas trečiojo asmens mokėjimo nurodymas, o jos buvo įskaitytos iki 16.00 val. Lietuvos laiku 2011 m. lapkričio 16 d. Be to, ieškovo pateikta sąskaitos išrašo kopija nėra tinkamai patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka, nėra mokėtojo banko patvirtinimo, todėl tarpbankinės atsiskaitymų sistemos SWIFT pranešimas, kaip labiausiai neutralus ir pateiktas nesuinteresuoto asmens, anot teismo, yra patikimesnis įrodymas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad CK 6 knygos XLVI skyriaus nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad kliento ir banko turtas pagal banko sąskaitos sutartį nėra atskirtas. Bankas pagal banko sąskaitos sutartį į kliento sąskaitą įskaitytomis lėšomis turi teisę naudotis savo interesais ir gauti naudos sau, todėl banko sąskaitos sutartis neatitinka patikėjimo santykių turinio. Būtent todėl pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas indėlio sutartis ir banko sąskaitos sutartis sudarę asmenys vertinami vienodai.
Ieškovas teismo buvo pripažintas netinkamu ieškovu motyvuojant tuo, jog nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį iš esmės reiškia trečiojo asmens interesais, nes prašo pripažinti lėšų į ieškovo sąskaitą įskaitymą neteisėtu ir grąžinti lėšas trečiajam asmeniui. Pripažinus lėšų įskaitymą neteisėtu ir lėšas grąžinus trečiajam asmeniui, anot teismo, būtų panaikintas trečiojo asmens prievolės ieškovui įvykdymas. Duomenų, kad trečiasis asmuo ginčytų savo prievolę ieškovui, byloje nėra, todėl teismas pripažino, kad ieškovas nėra tinkamas ieškovas byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Transorloja“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas pabrėžia, kad ginčas byloje yra kilęs ne dėl tarpbankinių paslaugų suteikimo tinkamumo ir teisėtumo, bet dėl atsakovo ieškovui suteiktos finansinės paslaugos – lėšų įskaitymo į atsakovo ieškovui atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą, teisėtumo ir šio veiksmo teisinių pasekmių.
2. Mokėjimų įstatyme apibrėžiamos lėšų įskaitymo į ieškovo sąskaitą paslaugos nuo 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovas teikti nebegalėjo, dėl to jo 2011 m. lapkričio 17 d. gauto SWIFT pranešimo pagrindu 2011 m. lapkričio 24 d. atliktas veiksmas yra niekinis. Anot ieškovo, pirmosios instancijos teismo Mokėjimų įstatymų 39 straipsnio nuostatų interpretacija yra ad impossibilia, nes būtų neprotinga ir nelogiška iš mokėjimo paslaugų teikėjo reikalauti leisti gavėjui naudotis jam pervedamomis lėšomis anksčiau nei jis apskritai sužino apie inicijuotą transakciją ir gauna atitinkamus patvirtinimus apie lėšų įskaitymą į jo korespondentinę sąskaitą. Atsakovo Taisyklių 34. punktas tiksliau lingvistiškai apibrėžia Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1, 2 dalies turinį. Dėl to ieškovo nuomone, Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1, 2 dalyse kalbama apie tą patį momentą – prievolę įskaityti lėšas į mokėjimo paslaugų gavėjo sąskaitą ir sudaryti galimybes jam šiomis lėšomis disponuoti tada, kai mokėjimo paslaugų teikėjas sužino apie įvykdytą lėšų įskaitymą į jo sąskaitą mokėjimo paslaugų gavėjo naudai.
3. Ieškovas teigia, kad Mokėjimų įstatymo 39 straipsnis buvo pažeistas, kadangi nuo lėšų įskaitymo į atsakovo korespondentinę sąskaitą AKB „Investbank“ iki jų įskaitymo į atsakovo sąskaitą ir po to atsakovas nei vieną teorinę sekundę neturėjo realios galimybės kaip nors pasinaudoti šiomis lėšomis, kadangi apie jų įskaitymą sužinojo tik 2011 m. lapkričio 17 d. Lėšų įskaitymas į atsakovo korespondentinę sąskaitą nėra negrįžtamas procesas, todėl ginčo lėšos iš korespondentinės sąskaitos galėjo ir turėjo būti grąžintos mokėtojams.
4. Teismas nepagrįstai išplėtė Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimo 4. punkte nustatytos išlygos dėl pradėtų sandorių užbaigimo turinį, kadangi atsakovas neturėjo pareigos užbaigti pinigų pervedimo vykdymo, nes įvykdydamas pinigų pervedimą atsakovas rizikavo patirti ir patiria didesnių nuostolių – bylinėjimosi forma ir pan.
5. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovo į bylą pateiktas trečiojo asmens sąskaitos išrašas bei atsakovo pateiktas SWIFT pranešimas vienas kitą papildo. Byloje esantys duomenys nepaneigia, jog ginčo transakcija galėjo būti atlikta po darbo valandų. SWIFT pranešimo data nėra pagrindas išvadai dėl transakcijos įvykdymo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 16.00 val., nes jame įtrauktas ir 2011 m. lapkričio 17 d. datuotas mokėjimo nurodymas.
6. Ieškovo vertinimu, skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad šioje byloje jis yra netinkamas ieškovas. Atsakovo atliktas įstatymų imperatyvams prieštaraujantis lėšų įskaitymas į ieškovo sąskaitą užkerta kelia ieškovui gauti už trečiajam asmeniui suteiktas paslaugas priklausantį atlygį. Taigi tenkinus ieškinį būtų taikoma restitucija, dėl kurios ieškovas galėtų realiai gauti jam priklausantį atlygį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, neskirti žodinio bylos nagrinėjimo. Atsiliepime pateikiami tokie esminiai atsikirtimai:
1. Atsakovo nuomone, lėšų įskaitymas galutiniam gavėjui nėra finansinė paslauga, nes toks veiksmas savo esme nėra nei grąžintinų lėšų priėmimas, nei mokėjimo ar piniginių lėšų saugojimas (FĮĮ 2 straipsnio 17 dalis, Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, atsakovas 2011 m. lapkričio 24 d. užskaitė lėšas galutiniam gavėjui – ieškovui, pagal 2011 m. lapkričio 16 d. mokėtojo – trečiojo asmens, pavedimą, o vėliau ir kito banko – „Investbank“ atliktą operaciją į atsakovo korespondentinę sąskaitą. Toks atsakovo veiksmas nėra finansinė paslauga FĮĮ 3 straipsnio prasme. Atsakovas pažymi, jog lėšų įskaitymo nedraudė joks įstatymas, o jis buvo įvykdytas vadovaujantis Lietuvos banko nutarimais, priimtais moratoriumo metu bei Mokėjimų įstatymo nuostatomis.
Šalies argumentai
2. Ieškovas, anot atsakovo, nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo vadovautis ne Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, bet atsakovo Taisyklių 34 punktu, kadangi atsakovas negalėjo pakeisti įstatyminio reglamentavimo. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog lėšos į atsakovo korespondentinę sąskaitą 2011 m. lapkričio 16 d. pateko dar iki veiklos apribojimo atsakovui paskelbimo. Šį faktą patvirtina Korespondentinės sutarties 4.7. punktas bei SWIFT pranešimas. Atsakovas pažymi, kad teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateiktu elektroninio pinigų pervedimo nurodymo su vykdymo istorija kopija, kadangi jos kilmė nėra aiški, taip pat tai nėra „Investbank“ dokumentas (nėra jokio darbuotojo parašo, banko spaudo). Be to, iš šio įrodymu nėra aišku, kokius atliktus ir kokių subjektų atliktus veiksmus žymi „dokumento istorija“.
3. Atsakovas pažymi, kad ieškovo teisė būtų buvusi pažeista tik tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų įskaitęs mokėjimo į jo sąskaitą, nes tokiu atveju atsakovas būtų likęs dar blogesnėje situacijoje – mokėjimo siuntėjas būtų įvykdęs prievolę ieškovui, tačiau pastarasis net neturėtų reikalavimo teisės į jo sąskaitoje esančias lėšas. Ginčo lėšos iš atsakovo bet kuriuo atveju gali būti atgautos tik per bankroto procedūras.
Trečiasis asmuo RAB „Maidžor Avto Trans“ apeliacinį skundą palaiko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniame skunde suformuluoti faktų vertinimo bei teisės aiškinimo klausimai dėl pinigų įskaitymo į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą momento bei gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo veiksmų teisėtumo užbaigiant iki jo veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo pradėtas mokėjimo operacijas. Šie klausimai ir sudaro apeliacijos objektą (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl lėšų įskaitymo į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo korespondentinę sąskaitą momento.
Nustatyta, kad trečiasis asmuo 2011 m. lapkričio 16 d. pateikė RAB „ATB“ bankui (trečiojo asmens mokėjimo paslaugų teikėjui) mokėjimo nurodymą dėl 2 961 750 RUB (243 352,19 Lt) pervedimo į apelianto banko sąskaitą, esančią BAB bankas SNORAS (b. l. 11-12). Trečiojo asmens mokėjimo paslaugų teikėjas minėtas lėšas pervedė į atsakovo korespondentinę sąskaitą, esančią AKB „Investbank“ (b. l. 111-112). Pagal atsakovo ir AKB „Investbank“ (buvęs pavadinimas – ZAO „Konversbank“) 2004 m. liepos 28 d. sudarytą Rusijos Federacijos banko nerezidento banko ir specialiųjų banko sąskaitų Rusijos rubliais atidarymo ir tvarkymo sutarties Nr. KCHP/1/04 (b. l. 95-108), reglamentavusios finansinių operacijų Rusijos rubliais vykdymą atsakovo korespondentinėje sąskaitoje tvarką, 4.2. punktą piniginių lėšų įskaitymas į atsakovo korespondentinę sąskaitą turėjo būti atliekamas tą dieną, kai AKB „Investbank“ gauna atitinkamus dokumentus, t.y. trečiojo asmens apeliantui vestos lėšos pagal šios sutarties sąlygas turėjo būti įskaitytos į atsakovo korespondentinę sąskaitą tą pačią dieną, kai AKB „Investbank“ buvo pateikti reikiami mokėjimo dokumentai. Iš pateikto AKB „Investbank“ SWIFT pranešimo matyti, kad ginčo lėšos į atsakovo korespondentinę sąskaitą pagal minėtos sutarties nuostatas buvo įskaitytos tą pačią dieną, kai AKB „Investbank“ buvo pateiktas mokėjimo dokumentas – 2011 m. lapkričio 16 d. (b. l. 111-112). Pastebėtina, jog AKB „Investbank“ veiksmų įskaitant lėšas į atsakovo korespondentinę sąskaitą teisėtumas nėra kvestionuojamas. Tikslus lėšų įskaitymo momentas nėra žinomas, ir jo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neįrodo apelianto pateikta Elektroninio pinigų pervedimo nurodymo su vykdymo istorija kopija (b. l. 115-116), kuri nėra patvirtina nei RAB „ATB“, nei AKB „Investbank“. Vis dėlto, kaip minėta, akivaizdu, jog ginčo lėšos buvo įskaitytos į atsakovo korespondentinę sąskaitą tą pačią dieną, kai buvo gautas trečiojo asmens mokėjimo nurodymas, t. y. 2011 m. lapkričio 16 d. (CPK 185 straipsnis). Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad SWIFT pranešimą apie atliktą mokėjimo operaciją atsakovas gavo 2011 m. lapkričio 17 d. (b. l. 15-17), kadangi pranešimu atsakovas tiesiog buvo informuotas apie lėšų įskaitymą į jo korespondentinę sąskaitą, o šie duomenys buvo pagrindas atsakovui atlikti tolimesnius veiksmus – įskaityti atitinkamą pinigų sumą į apelianto banko sąskaitą.
2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“, kuriuo nutarė iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti laikinąjį administratorių. Atsakovo administracijai šis nutarimas buvo įteiktas 15.08 val. (b. l. 54). Pagal Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punktą nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos, bankui tampa draudžiama vykdyti bet kokius įsipareigojimus, kilusius iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos. Taigi atsakovui įteikus Lietuvos banko valdybos sprendimą paskelbti jo veiklos apribojimą (moratoriumą), atsakovas turėjo sustabdyti vykdytas mokėjimo operacijas, įskaitant ir tas, kurios buvo vykdomos į jo korespondentines sąskaitas. Apeliantas neneigia, jog atsakovas objektyviai negalėjo, gavęs Lietuvos banko sprendimą, iškart sustabdyti vykdytų operacijų ir tam buvo būtinas tam tikras laiko tarpas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo sužinojimo apie savo veiklos apribojimą momentas suponuoja, jog jis de facto negalėjo informuoti AKB „Investbank“ apie jo veiklai paskelbtą apribojimą iki trečiojo asmens lėšų įskaitymo į atsakovo korespondentinę sąskaitą momento, kadangi AKB „Investbank“ darbo laiko pabaiga buvo 16.00 val. Lietuvos laiku. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi juridinio pagrindo išvadai esą ginčo lėšos į atsakovo korespondentinę sąskaitą jo veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dieną buvo įskaitytos neteisėtai.
Dėl mokėjimo operacijos įvykdymo.
Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymo data į gavėjo mokėjimo sąskaitą yra ne vėlesnė negu darbo diena, kurią mokėjimo operacijos suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą.
Pagal bylos faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, į atsakovo korespondentinę sąskaitą ginčo lėšos, kaip minėta, buvo įskaitytos 2011 m. lapkričio 16 d. Šis faktas reiškia mokėjimo operaciją pagal Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1 dalį buvus užbaigtą, dėl ko atsakovas neturėjo pareigos vėliau grąžinti lėšų, nuosavybės teise perėjusių apeliantui, jų mokėtojui (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Affine Limited, Agrofield Trade LLP, GP Investments & Development LLC v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 2-1807/2013; 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RTM LTD v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 2-2136/2013). Aplinkybė, jog dėl atsakovo veiklos apribojimo (moratoriumo) apeliantas neturėjo realios galimybės pasinaudoti ginčo mokėjimo operacijos suma, patvirtina tik buvus apelianto nuosavybės teisių pažeidimą, bet ne pačios mokėjimo operacijos neteisėtumą.
Atsižvelgiant į tai, jog ginčo mokėjimo operacija buvo baigta vėliausiai iki visiško atsakovo vykdytų operacijų sustabdymo, tolimesni atsakovo veiksmai, atlikti vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 03-188 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimų dalinio atšaukimo“ ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 03-193 „Dėl nurodymo akcinės bendrovės banko SNORAS laikinajam administratoriui ir banko veiklos apribojimų dalinio atšaukimo“, t.y. ginčo lėšų įskaitymas į apelianto banko sąskaitą, traktuotini kaip atsakovo pareigos pagal Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalį įvykdymas, kitaip tariant, pradėtos mokėjimo operacijos užbaigimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo lėšos jau buvo teisėtai įskaitytos į atsakovo korespondentinę sąskaitą, todėl atsakovas turėjo užbaigti pradėtos operacijos apskaitymą.
Dėl pasirinkto teisių gynimo būdo ir ieškovo reikalavimo teisės.
Šioje byloje apeliantas pareikštu ieškiniu siekė, jog pripažinus, kad 2 961 750 RUB (243 352,19 Lt) suma neteisėtai buvo įskaityta į atsakovo korespondentinę banko sąskaitą, būtų taikoma restitucija – įpareigojant atsakovą grąžinti minėtą sumą trečiajam asmeniui.
Teisėjų kolegija pastebi, kad toks reikalavimas dėl atsakovui pradėtos bankroto procedūros – likvidavimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, Bankų įstatymo 87 straipsnis) bet kuriuo atveju negalėtų būti tenkinamas (žr. pirmiau minėtas Lietuvos apeliacinio teismo nutartis bylose Nr. 2-1807/2013, 2-2136/2013).
Įvykdžius trečiojo asmens mokėjimo nurodymą, 2 961 750 RUB (243 352,19 Lt) lėšos tapo apelianto nuosavybės teise (CK 4.49 straipsnio 1 dalis, Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1 dalis), taigi reikalavimas jas grąžinti trečiajam asmeniui tikslo požiūriu yra suprantamas – siekiama patenkinti kreditorinį reikalavimą, patvirtintą atsakovo bankroto byloje, išvengiant įstatymu nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, tačiau teisių gynimo aspektu nepagrįstas, kadangi negalima identifikuoti, kokia būtent materialinė subjektinė apelianto teisė buvo pažeista atsakovui įskaičius ginčo lėšas apelianto banko sąskaitoje. Be to, apelianto reikalavimo teisinį pagrįstumą paneigia Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas apribojimas ginčyti mokėjimo nurodymų įskaitymo faktą sustabdžius kredito įstaigos vykdytas operacijas.
Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde apeliantas suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepaaiškino, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Įvertinusi, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalims nebuvo apribota galimybė teikti įrodymus, pasisakyti dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog peržiūrėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų vertinimo bei teisės taikymo aspektais (CPK 320 straipsnio 1 dalis), nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 328, 330 straipsniai). Nors apeliacinis skundas buvo grindžiamas ir kitais argumentais, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu jie nėra tiesiogiai susiję su šios bylos dalyku, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.