Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui 530-ajai Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl juridinio asmens sprendimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo R. R., ir atsakovo 530-osios Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos prevencinį priešieškinį ieškovui D. P., trečiasis asmuo R. R., dėl uždraudimo ir įpareigojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas D. P. (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui 530-ajai Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai (toliau - Atsakovas) dėl juridinio asmens sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Nurodė, kad Atsakovas valdo ir užtikrina bendro naudojimo objektų tinkamą priežiūrą ir eksploatavimą, įgyvendina kitas Atsakovo įstatuose ir įstatyme numatytas funkcijas. 2013 m. birželio 21 d. įvykusio pakartotinio visuotinio Atsakovo narių susirinkimo sprendimu Ieškovas buvo atleistas iš Atsakovo pirmininko pareigų, o bendrijos pirmininku išrinktas trečiasis asmuo R. R.. Anot Ieškovo, bendrijos sprendimas, kuriuo trečiasis asmuo R. R. išrinktas Atsakovo bendrijos pirmininku, yra neteisėtas.

Atsakovas pateikė teismui prevencinį priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti Ieškovą perduoti Atsakovo pirmininkui ar jo įgaliotam asmeniui visą Ieškovo turimą Atsakovo turtą, duomenis ir dokumentaciją, įskaitant sudarytus sandorius, duomenis apie visus bendrijos narius, taip pat buhalterinius dokumentus ir vedamus buhalterinės apskaitos registrus, taip pat uždrausti Ieškovui naudoti jo turimą Atsakovo turtą, duomenis ir dokumentaciją, sudaryti sandorius ir kitaip veikti bendrijos vardu. Nurodė, kad Ieškovas savo veiksmais, nepaisydamas galiojančio, nepakeisto, nepanaikinto ir nesustabdyto veikimo bendrijos narių susirinkimo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo bei viešo registro skelbiamų duomenų, nepagrįstai ir savavališkai atstovauja bendriją net ir po jo atšaukimo, kas gali sukelti įvairių nuostolių Atsakovui bei jo nariams. Ieškovas ketina disponuoti Atsakovo turtu, nes visi buhalterinės apskaitos dokumentai yra pas jį. Ieškovas sąmoningai neperduoda Atsakovui jokio bendrijos turto, duomenų ir dokumentacijos, nors disponuoti jais neturi teisės. Atsakovas negali formuoti metinių finansinių ataskaitų, vesti pagal įstatymus privalomų registrų, žurnalų ir apskaitos neturėdamas istorinių duomenų. Be to, baudomis ir sankcijomis gresia ir privalomų mokėti juridinio asmens mokesčių bei rinkliavų nemokėjimas.

Atsakovas taip pat pateikė prašymą taikyti Ieškovui laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti Ieškovą nedelsiant perduoti Atsakovo pirmininkui ar jo įgaliotam asmeniui visą Ieškovo turimą Atsakovo turtą, duomenis ir dokumentaciją, įskaitant sudarytus sandorius, duomenis apie visus bendrijos narius, taip pat buhalterinius dokumentus ir vedamus buhalterinės apskaitos registrus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi Atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Atsakovo reiškiamus prevenciniame priešieškinyje reikalavimus dėl įpareigojimo Ieškovo perduoti Atsakovo pirmininkui ar jo įgaliotam asmeniui visą Ieškovo turimą Atsakovo turtą ir dokumentaciją, padarė išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių, kurios apimtų prašomo turto ir dokumentacijos perdavimą Atsakovui, taikymas būtų pagrįstas ir tikslingas. Nurodė, kad Atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai susijusios su prevencinio priešieškinio reikalavimais ir yra pagrindas teigti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas procesinio sprendimo vykdymas tuo atveju, jeigu būtų patenkintas tokio turinio reikalavimas, t.y. nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, toks sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų. Taip pat pažymėjo, kad minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tikslingas, siekiant ateityje išvengti galimai atsirasiančių nuostolių. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų tiek proporcingumo, tiek ir ekonomiškumo principus, o Ieškovo nesuvaržytų labiau nei reikalinga.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės bei netenkinti Atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d. parengiamojo teismo posėdžio metu Atsakovo atstovas, trečiasis asmuo R. R. patvirtino, kad Atsakovas šiuo metu turi visas galimybės bendrovės valdymui. Tai reiškia, kad Atsakovas ir trečiasis asmuo R. R. kontroliuoja ir valdo situaciją bendrijoje. Atsakovo prevencinio priešieškinio teiginiai laikytini jo samprotavimais, todėl Atsakovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimų. Teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, ir padarė išvadą, kad Atsakovas tikėtinai pagrindė prevencinio priešieškinio reikalavimus, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymas reiškia Atsakovui naudingo sprendimo priėmimą bylos nagrinėjimo metu. Ieškovo manymu, teismas Atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo formaliai, kuo pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad Atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra numatytos įstatymo, todėl negalimos ir pažeidžia teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir proceso rungtyniškumo principus.

Atsakovas ir trečiasis asmuo R. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad dabartinis bendrijos pirmininkas, trečiasis asmuo R. R. buhalterinę apskaitą tvarko per buhalterį. Dėl paties Ieškovo veiksmų jokia buhalterinė apskaita nėra vykdoma ir tvarkoma. Teigia, kad antrasis prevencinio priešieškinio reikalavimas, priešingai nei teigia Ieškovas, yra logiškas ir pagrįstas, kadangi dar neperdavus visų ar dalies bendrijos dokumentų ir turto dabartiniam bendrijos pirmininkui, būtų paliekama iki šiol Ieškovo turima galimybė naudoti šį turtą ir duomenims ne pagal (ne)turimus įgaliojimus. Byloje yra pakankamai tikėtinų duomenų, kad Ieškovas jau po atšaukimo iš pareigų 2013 m. birželio 21 d., 2013 m. liepos 18 d. ir 2013 m. liepos 22 d. banke su bendrijos sąskaitoje esančiomis lėšomis elektroniniu būdu atlikinėjo dvi operacijas – pervedė savo advokatui 5 000 Lt ir AB Lesto už bendrijos sunaudotą elektros energiją.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme ((duomenys neskelbtini) straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones tinkamai aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias minėtų priemonių taikymą, todėl pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį nėra.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įpareigojo Ieškovą per tris darbo dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti Atsakovo pirmininkui ar jo įgaliotam asmeniui visą Ieškovo turimą Atsakovo turtą, duomenis ir dokumentaciją, įskaitant sudarytus sandorius, duomenis apie visus šios bendrijos narius, taip pat buhalterinius dokumentus ir vedamus buhalterinės apskaitos registrus.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos tik išimtiniais atvejais ir turi būti susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą. CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti; be to, CPK numato galimybę teismui taikyti ir tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurių nėra nurodyta CPK 145 straipsnio 1 dalyje išvardintame sąraše, jeigu nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tokiu būdu Ieškovo teiginys, kad CPK 145 straipsnio 1 dalyje nenumatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir proceso rungtyniškumo principus yra teisiškai nereikšmingas, todėl atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apeliantų argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011, 2012 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-160/2012).

Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės negali sutapti su prevencinio priešieškinio reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir pažymi, kad Atsakovas pareiškė prevencinį priešieškinį, kuriuo siekiama uždrausti Ieškovui atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę, o laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus Atsakovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio (priešieškinio) specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio (priešieškinio) dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Taigi akivaizdu, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių vien dėl to, jog ieškinio (priešieškinio) reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra analogiško turinio, galimas palankus Atsakovui teismo sprendimas gali nepasiekti CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų arba sukelti negrįžtamų padarinių. Pabrėžtina, jog laikinosios apsaugos priemonės ne tik užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, bet ir vykdo prevencinę funkciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496/2004; 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-687-1/2006 ir kt.), t. y. apsaugo ją prašančią taikyti proceso šalį nuo žalos atsiradimo ateityje.

Anot atskirąjį skundą pareiškusio Ieškovo, prevencinis priešieškinis yra nepagrįstas, kadangi paremtas tik paties Atsakovo samprotavimais. Šis Ieškovo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo stadijoje ginčas iš esmės nenagrinėjamas, o tik atliekamas preliminarus (prima facie) jo vertinimas. Preliminarus ieškinio (priešieškinio) pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o įvertinti, ar egzistuoja ieškovui (atsakovui) palankaus teismo sprendimo tikimybė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prevencinio priešieškinio argumentus ir pateiktus įrodymus, pripažino, jog nesiėmus nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, dėl to taikė prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada neturi pagrindo nesutikti, todėl Ieškovo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo preliminaraus priešieškinio pagrįstumo vertinimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos tesimo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, šalių argumentus bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo D. P. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.