Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. Š. , A. Š. , L. Š. , R. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutarties, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-7477-464/2011 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinio atsakovams E. Š. , A. Š. , L. Š. , R. Š. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas dalyvaujančių, byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi atsižvelgti ne tik į galimo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ir turtinio reikalavimo dydį, tačiau ir į ieškovų tikėtiną ieškinio pagrįstumą. Šiuo atveju, teismas rėmėsi vien ta aplinkybe, kad reikalavimų suma fiziniams asmenis yra didelė, tačiau visiškai nepasisakė dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Atsakovų E. Š. ir A. Š. vaikai - L. Š. ir R. Š. nėra tinkami atsakovai šioje byloje, kadangi faktiškai R. Š. negyvena ieškovų nurodomame bute, net negyvena Lietuvoje (rašytiniai įrodymai pridedami), o atsakovas L. Š. nuo 2001 metų gyveno ir mokėsi Vokietijoje (Hiutenfeldo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijoje), tačiau esminis argumentas dėl dviejų atsakovų netinkamumo yra tas, kad būtent atsakovui E. Š. butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas teisėtai naudotis, o jo vaikai neturėtų būti įtraukti į bylą atsakovais, ir jų turtui negali būti skiriamos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovais patraukti L. Š. ir R. Š. sulaukė pilnametystės jau po to, kai atsirado pagrindas iš atsakovo reikalauti priteisti tam tikras sumas. Butai, priklausantys savivaldybei, yra nuomojami socialinio būsto nuomos kaina, ir ginčo buto nuomos kaina protingai negali siekti net 8 157,50 Lt į mėnesį, juolabiau, už nepilnus vienuolika metų mokėtinos nuomos suma negali siekti net 695 395,50 Lt. Ši suma yra akivaizdžiai neracionali ir neteisinga, todėl galima įžvelgti ieškinio nepagrįstumą ir ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškinio nepagrįstumą galima įžvelgti ir dėl tos aplinkybės, kad savivaldybė, tik dabar kreipėsi į teismą dėl tariamo nuomos mokesčio priteisimo, nors atsakovas E. Š. šiame bute gyvena jau nuo 1995 metų, kai atsakovas E. Š. gavo teisę gyventi šiame bute ir, siekdamas butą privatizuoti, sumokėjo visą buto kainą taigi visą šį laiką atsakovai gyveno bute teisėtai ir savivaldybė atsakovams nereiškė pretenzijų. Nepagrįstas pagrindinis ieškovo argumentas, kad jis galėtų ginčo butą nuomoti nuo 2000 metų, kadangi visas pastatas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti tiktai 2007-01-09, iki to laiko dar vyko pastato rekonstrukcijos darbai, kurie buvo pradėti dar 1989 metais, todėl ginčo patalpa negalėjo būti išnuomota. Atkreiptinas ypatingas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovas iki šios dienos nėra įregistravęs daiktinių teisių į minėtą butą. Todėl ieškinys turi būti atmestas, o Nutartis panaikinta tenkinant šį atsakovų atskirąjį skundą.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė neprivalėjo pateikti įrodymų, kad ateityje neabejotinai bus sunkumų vykdant teismo sprendimą. Konstatuotina, jog pakako duomenų nustatyti, kad tokia grėsmė yra galima. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką grėsmė realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui preziumuojama tuomet, kai ginčas kilęs dėl didelės pinigų sumos. Reikalavimo 695 395,50 Lt suma, prašoma priteisti iš atsakovų (fizinių asmenų), pakankamai ženkli, vien tai sudaro prielaidas manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju, egzistuoja reali sprendimo neįvykdymo ar apsunkinimo jo vykdymo rizika. Atsakovai atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų, kad jie turi pakankamai lėšų sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą jeigu ieškinys būtų tenkintinas. Teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių privalėjo atsižvelgti ir į atsakovų elgesį. Kadangi atsakovai savavališkai užėmė Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir daugiau kaip 10 metu gyvena minėtose patalpose, nemokėdamas Vilniaus miesto savivaldybei nuomos mokesčio, tai vertintina kaip reali grėsmė ieškovo turtiniams interesams ir savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones norint pašalinti tokios grėsmės buvimą. Atsakovų pateikti įrodymai dėl R. Š. neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes iš pateiktų dokumentų matyti, kad R. Š. gyvena užsienyje tik nuo 2011 m. spalio 5 d., o ieškovo reikalaujama suma susidarė už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2011 m. rugsėjo mėnesio. Reikalavimas priteisti 695 395,50 Lt įsiskolinimą yra grindžiamas būtent ta aplinkybe, jog su atsakovais nėra sudaryta nuomos sutartis ir jie Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiose patalpose gyvena be teisėto pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 07 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Lukrida" v. UAB ,,Vilterma", bylos Nr. Nr. 2-28/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Staldūmė" v. UAB ,,Utvilsta", bylos Nr. 2-428/2008). Ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų 695 395,50 Lt nuostolių atlyginimą už be teisėto pagrindo naudojimąsi gyvenamosiomis patalpomis. Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo didele reikalavimo suma, kai nurodyto dydžio reikalavimas yra pareikštas fiziniam asmeniui. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą atsakovui taip pat iš esmės siejo su didele pareikšto reikalavimo suma. Vertinant, ar ieškiniu reikalaujama priteisti pinigų suma yra didelė konkrečiam atsakovui, tai yra sprendžiant, ar konkretus atsakovas turės pakankamas finansines galimybes sumokėti ieškiniu reikalaujamą sumą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, paprastai yra vertinami duomenys apie jo turtinę padėtį. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodinėja, jog, ieškinį patenkinus, jie būtų pajėgūs sumokėti prašomą priteisti sumą. Atskirajame skunde teigiama, jog ieškinys nepagrįstas.

Pažymėtina, jog atsakovai, siekdami apsaugoti savo interesus, turi teisę naudotis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir pateikti kitą ieškinio užtikrinimo priemonę ar prašyti pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 146 str. 2 d.). Be to, pagal CPK 147 straipsnio nuostatas, turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti jos nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, jie turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jai padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija nepasisako netinkamos šalies pakeitimo (eliminavimo) klausimu, nes tai peržengia apskųstos teismo nutarties ribas. Be to, pažymėtina, kad ieškovo dispozicijoje nustatyti, kam yra reiškiamas ieškinys. Tačiau atsakovo tinkamumo ar netinkamumo, pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimai sprendžiami ne šioje proceso stadijoje, o nagrinėjant bylą iš esmės. Apeliantai taip pat teigia, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apeliantų argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi tuo kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir kad nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.