Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-630-459/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-09-07
Bylos Nr.: e2A-630-459/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-00745-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Vilija Valantienė
Atsakovas: E. A.

Kategorijos

2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.3Kaltė
2.6.10.2.4Žala
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-630-459/2023Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00745-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ ieškinį atsakovui E. A. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Rekosta“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo E. A. priteisti 21 604,46 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovės nemokumo administratorius tikrindamas įmonės sandorius ir buhalterinę apskaitą, nustatė, kad ieškovės direktorius 2021 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio turto nurašymo aktu Nr. 2021-09-30 nurašė 24 turto vienetus, kurių įsigijimo vertė yra 72 536,26 Eur, likutinė balansinė vertė – 11 554,23 Eur, taip pat atsakovas neperdavė ieškovei priklausančių transporto priemonių. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi patvirtino restruktūrizuojamos BUAB „Rekosta“ 2020 m. lapkričio 6 d. restruktūrizavimo planą ketverių metų laikotarpiui, kuriame nebuvo numatyta nurašyti įmonės turtą.

2. Ieškovės teigimu, teismo patvirtintame BUAB „Rekosta“ restruktūrizavimo plane yra išvardytas visas 2021 m. rugsėjo 30 d. turto nurašymo aktu nurašytas turtas ir restruktūrizavimo plane nurodyta šio turto rinkos vertė iš viso 15 413,00 Eur. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio turto nurašymo akte nurodyta turto nurašymo vertė kelia pagrįstų abejonių, kadangi 2020 m. lapkričio 6 d. restruktūrizavimo plane būtent nurašytas turtas (priemonės) buvo nurodytas kaip veikloje naudojamas įmonės ilgalaikis turtas ir nurodytos jo rinkos kainos (kai kuriose pozicijose nurodyta rinkos kaina viršijo likutines balansines vertes). Be to, ieškovės teigimu, atsakovas neperdavė dokumentų, patvirtinančių nurašyto turto utilizavimą ar kitokio pobūdžio realizavimo faktą. Ieškovė nurodė, kad buhalterinis turto nurašymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos turtą tinkamai saugoti ir perduoti šį turtą bankroto administratoriui. Ieškovės manymu, atsakovas minėtą turtą nurašė nepagrįstai, tokiu būdu iššvaistydamas ieškovei priklausantį turtą bei ieškovei ir jo kreditoriams padarydamas žalą, nurašyto ir (ar) iššvaistyto turto verte sumažindamas bendrovės turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus (jų dalį).

Žemesnės instancijos teismas

3. Anot ieškovės, atsakovas, nepaisydamas nei prastos įmonės finansinės padėties, nei kitų įmonės kreditorių interesų, nurašydamas ir iššvaistydamas įmonei priklausantį turtą, jai padarė žalą. Ieškovė teigė, kad atsakovas 2021 m. rugsėjo 3 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą „Dėl restruktūrizuojamos UAB „Rekosta“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo“ ir prašyme nurodė, kad ieškovė tapo nemoki, tačiau nepaisant to, kad ieškovė yra nemoki, atsakovas 2021 m. rugsėjo 30 d. aktu nurašė didelį kiekį vertingo ieškovės turto, kurį pardavus gautas lėšas būtų buvę galima nukreipti kreditorių reikalavimams tenkinti.

4. Ieškovės vertinimu, jeigu bendrovės vadovas padaro bendrovei žalą, tai jam taikytina civilinė atsakomybė. Ieškovės nuomone, yra visos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, nes atsakovas buvo ieškovės vadovas laikotarpiu nuo 2019-12-04 iki 2021-11-04, tai yra iki bankroto bylos iškėlimo, jis tyčia ir sąmoningai nurašė didelės vertės ieškovės turtą restruktūrizavimo proceso metu. Ieškovė teigė, kad atsakovo veiksmai nurašant įmonės turtą, jai esant nemokiai ir dar labiau sumažinant įmonės turto masę, o kartu ir galimybę kreditoriams patenkinti finansinius reikalavimus, padarė žalą kreditorių finansiniams interesams bei pačiai įmonei, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Ieškovės teigimu, žalos dydis nustatomas vadovaujantis turimais buhalterinės apskaitos duomenimis, iš viešai prieinamų šaltinių nustatytomis rinkos vertėmis ir BUAB „Rekosta“ restruktūrizavimo byloje pateiktu turto rinkos vertės vertinimu.

Atsiliepimas

5. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad darbo priemonių (instrumentų) nusidėvėjimas yra natūralus reiškinys. Teigė, kad turto vertė tiesiogiai priklauso nuo turto būklės, todėl manė, kad ieškovės ieškinyje nurodytos turto vertės yra nustatytos pagal buhalterinius dokumentus ir neatitinka realybės. Teigė, kad turto vertės paimtos iš restruktūrizavimo plano turto aprašo, nes pastarasis turtas įvertintas restruktūrizavimo plano metu, tai yra 2020 m. lapkričio mėnesį, o reali turto vertė po eksploatavimo laikotarpio yra kitokia. Anot atsakovo, ieškovei buvo perduotas beveik visas įmonės turtas, neperduoti tik automobiliai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovei 15 123,12 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 15 123,12 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-04-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovas po pareiškimo iškelti UAB „Rekosta“ bankroto bylą teismui pateikimo dienos, žinodamas, kad įmonė yra nemoki, 2022-09-30 nurašymo aktu nurašė bendrovės ilgalaikį turtą ir laiku neperdavė automobilių „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Renault Kongo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir neišsaugojo nurašyto turto. Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės vadovu tapo 2019 m. gruodžio 4 d. Nustatė, kad atsakovo vadovavimo metu įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o vėliau ir bankroto byla. Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl to, kad ieškovė tapo nemoki, nebuvo, nes pagal 2021 m. rugpjūčio 31 d. balansą ieškovės turto vertė iš viso buvo 1 278 874,21 Eur, o įsipareigojimai – 1 754 597,65 Eur. Teismas nurodė, kad ieškovei tapus nemokiai atsakovui kaip įmonės vadovui buvo žinoma dar 2021 m. rugsėjo 3 d., t. y. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. nurašymo akto surašymo.

6.2. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje dėl neperduotų ieškovei priklausiusių transporto priemonių jos nemokumo administratoriui ginčo nebuvo, atsakovas to neneigė. Teismas nurodė, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino tai, kad jis kaip ieškovės vadovas neturėjo teisės nurašyti automobilių, nes tai yra registruotinas turtas. Teismas nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad vienas iš nurašytų automobilių „Renault Kangoo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas naudotis trečiajam asmeniui ir šis automobilis šiuo metu stovi Palangoje, nors atsakovas teismo posėdžio metu tvirtino, kad dar iki jo tapimo direktoriumi minėtas automobilis buvo perduotas naudoti kitai įmonei, tai yra MB „Erlonesos statyba“, tačiau jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kokiu pagrindu ir kuriam laikui ir kokiu tikslu tai buvo atlikta, teismui nepateikė. Teismas nurodė, kad atsakovas iš esmės negalėjo nuosekliai paaiškinti, kaip ir kada buvo utilizuotas ir kitas įmonei priklausantis automobilis „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį jis nurašė 2021 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktu.

6.3. Teismas nurodė, kad tiek iškėlus ieškovei restruktūrizavimo bylą, o vėliau ir bankroto bylą, atsakovas kaip įmonei vadovavęs asmuo turėjo tinkamai pasirengti įmonės turto perdavimui ir jį perduoti nemokumo administratoriui. Atsakovo nurodytas aplinkybės, kad restruktūrizavimo plane nebuvo numatyta lėšų skirtų įmonės turto išsaugojimui, teismas vertino kritiškai, nes pareiga saugoti įmonės turtą ir jį tinkamai įtraukti į apskaitą yra įmonės vadovo pareiga, o restruktūrizavimo byloje atsakovo kaip įmonės vadovo įgaliojimai nebuvo apriboti. Teismas nurodė, kad šios pareigos atsakovas tinkamai neįvykdė.

6.4. Teismas nurodė, kad keliant ieškovei restruktūrizavimo bylą turtas, kuris 2021 m. rugsėjo 30 d. aktu buvo nurašytas, buvo įtrauktas į restruktūrizavimo planą, tai tik patvirtina, kad toks turtas egzistavo, buvo tinkamas naudoti įmonės veikloje. Teismas nurodė, jog atsakovas tvirtino, kad 2021 m. rugsėjo 30 d. aktu buvo nurašytas turtas, nes jis buvo netinkamas naudoti, tačiau teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nurašymo akte taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kada ir dėl kokių priežasčių nurašomas turtas tapo nebetinkamas naudoti.

6.5. Teismas nurodė, jog ieškovė įrodinėjo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą dėl neteisėtai nurašyto ieškovės turto 21 604,46 Eur sumos, o žalos dydį apskaičiavo pagal nurašyto turto rinkos vertę, tai yra duomenis iš www.autoplius.lt ir www.kaina24.lt. Teismas nurodė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nesutiko su ieškinyje nurodytomis turto vertėmis, motyvuodamas tuo, kad nurodytos turto vertės yra per didelės ir nepagrįstos, nurodytos neatsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, konkretaus turto būklę, tačiau iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos atsakovas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes, ir nenurodė ieškinyje nurodytų turto verčių.

6.6. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad ieškovei buvo iš pradžių iškelta restruktūrizavimo byla, kuri vėliau nutraukta ir iškelta bankroto byla, į tai, kad atsakovas žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir nesant nutrauktai restruktūrizavimo bylai, nepagrįstai nurašė ieškovės turtą, turėjo pagrindą pripažinti, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, tinkamai nepasirūpino įmonė turtu, nepagrįstai nurašė šį turtą ir šio turto neperdavė, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirta žala ir buvo visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.

Šalies argumentai

6.7. Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovė turto vertes apskaičiavo pagal viešoje erdvėje esančius duomenis, į nurašyto turto įsigijimo datas, paskutinį įmonės balansą, į tai, kad naudojamas turtas nusidėvi, padarė išvadą, kad ieškovės ieškiniu prašomą priteisti žalos dydį buvo pagrindas sumažinti 30 procentų, todėl iš atsakovo ieškovei priteisė 15 123,12 Eur žalos atlyginimo sumą (CK 6.2 straipsnis, 6.37 straipsnis, 6.59 straipsnis, 6.237 straipsnis, 6.246–6.249 straipsniai, CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai

7. Atsakovas E. A. (toliau – ir apeliantas) pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo ieškovei 15 123,12 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 15 123,12 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2022-04-28, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo į valstybės biudžetą 341,00 Eur žyminio mokesčio ir priimti naują sprendimą – BUAB „Rekosta“ ieškinį atmesti. Priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė rašymo apsirikimų, kurie reikšmingi vertinant, kada buvo atlikti su juridinio asmens statusu susiję pakeitimai bei juridiniai veiksmai. Apeliantas pažymi, kad turto nurašymas, iš kurio kildinama tariama žala ieškovei, vyko reorganizavimo, o ne bankroto proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė netinkamomis materialiosios teisės normomis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ilgalaikio turto nurašymo neteisėtumą grindė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio l dalies l punktu, kuris susijęs su bankrotu. Teigia, kad toks turtas ir buvo perduotas, nes turto nurašymas ir utilizavimas vyko restruktūrizavimo proceso metu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nebeegzistuojančio, sunaikinto, sugadinto ar įmonės veiklos metu visiškai nudėvėto ir beverčio turto nurašymas prieš bankroto procedūros pradėjimą buvo tikslingas siekiant parodyti tikrąją įmonės finansinę padėtį ir nemokumo administratoriui perduoti teisingus dokumentus bei tą turtą, kuris realiai yra. Anot apelianto, kitu atveju iš jo būtų reikalaujama to, ko faktiškai nėra, arba turtas būtų toliau sandėliuojamas kaip bevertis (kaip šiuo metu yra dviejų automobilių atžvilgiu, kurių nemokumo administratorius nepasiima, nes tai ekonomiškai nenaudinga) bei patiriamos turto saugojimo išlaidos.

7.2. Apelianto teigimu, jis restruktūrizavimo proceso metu neprarado Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio jam imperatyviai numatytų įgaliojimų. Teigia, kad jis neperžengdamas JANĮ 102 straipsnio ribų įgyvendino ieškovės valdymą ir siekė įgyvendinti restruktūrizavimo planą, o nudėvėto ir neegzistuojančio turto nurašymas po inventorizacijos ir utilizavimas yra įprastas buhalterinis veiksmas, kuris restruktūrizavimo plane nenumatomas atskirai ir restruktūrizavimo procese neribojamas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti jo neteisėtų veiksmų JANĮ 57 straipsnio pagrindu. Apeliantas pažymi, kad esant JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytai juridinio asmens būsenai – nemokumui, gali būti pradedamas tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo procesas. Teigia, kad restruktūrizavimo atveju įgyvendinant juridinių asmenų restruktūrizavimo procesą, juridinio asmens valdymas JANĮ 102 straipsnio pagrindu išlieka juridinio asmens atstovui – vadovui. Nurodo, kad pagal JANĮ 102 straipsnio l dalį juridinio asmens veiklai restruktūrizavimo proceso metu vadovauja, jo turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja juridinio asmens vadovas. Anot apelianto, nagrinėjamu atveju buvo matoma galimybė išsaugoti juridinį asmenį, be to, byloje nebuvo keliamas klausimas dėl galbūt netinkamai vykdyto restruktūrizavimo plano, jokių pretenzijų direktoriui dėl to nepareikšta. Apelianto teigimu, juridinis asmuo tęsė savo veiklą, siekė įveikti finansinius sunkumus ir išsaugoti gyvybiškumą, veikloje sudarė įprastus sandorius, naudojo turtą, vadovas užtikrino buhalterinės apskaitos vedimą ir jos tikslumą, atliko inventorizaciją ir nustatė, kad bendrovės apskaitoje yra turto, kuris nebeturi jokios vertės, yra prarastas arba jo sandėliavimas nuostolingas.

7.3. Apelianto teigimu, vadovaujant kitam direktoriui buvo atliktas nepagrįstas ir teisės aktų reikalavimų neatitinkantis turto perkainojimas ir tokiu būdu sukurta iliuzija apie įmonės turimą vertingą ilgalaikį turtą. Anot apelianto, priešingai nei įmonės bankroto metu, kai baigiasi įmonės vadovo įgaliojimai ir juos perima nemokumo administratorius, restruktūrizacijos procese įmonės vadovas ir toliau eina savo pareigas ir privalo atlikti jam įstatymo pavestas funkcijas, įskaitant teisingą buhalterinės apskaitos vedimą. Apelianto teigimu, neegzistuojančio, neteisingai buvusio vadovo pervertinto (realiai beverčio) turto nurašymas yra laikytinas teisingos buhalterinės apskaitos vedimu, buhalterinių klaidų ištaisymu, o ne teisės aktų pažeidimu. Apelianto vertinimu, imperatyvus reikalavimas perduoti turtą yra susijęs su juridinio asmens bankroto statusu. Apelianto teigimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad nemokumo administratoriui buvo perduotas visas valdomas ir naudojamas turtas pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, turto, kuris negali būti fiziškai perduotas, – nurodyta saugojimo vieta ir suteikta galimybė turtą perimti. Apeliantas pažymi, kad prievolė, susijusi su turto perdavimu, atsiranda ne nuo prašymo iškelti bankroto bylą, o nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Be to, anot apelianto, turi būti perduodamas ne bet koks turtas, o tas, kuris, remiantis bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis, yra valdomas ir naudojamas, o tai reiškia, kad ir yra registruotas buhalterinės apskaitos dokumentuose ir realiai egzistuoja.

7.4. Apelianto teigimu, byloje nagrinėti 2020 m. lapkričio 6 d. restruktūrizavimo plano duomenys parengti pagal netikslius buhalterinius dokumentus, nes organizuoti ilgalaikio turto inventorizaciją, būdamas direktoriumi trumpą laiką – nepilną mėnesį – atsakovas nespėjo. Apelianto teigimu, ieškovės pateikti rinkos vertės duomenys, buhalterinis dokumentas – ,Nurašymo aktas Nr. 2021-09-30 – yra neteisingas, kadangi pirmosios instancijos teismui nemokumo administratoriaus 2021 m. rugsėjo 30 d. aktas pateiktas be parašų. Atsakovui pavyko rasti tikrojo akto su parašais papildomą egzempliorių, jis buvo perduotas bankroto administratoriui. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino realios turto būklės ir vertės, nepareikalavo iš bankroto administratoriaus įsigijimo dokumentų, turto vertės pokyčių ataskaitų, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, dėl to turtas buvo perkainotas, neišreikalavo ir nevertino apskaitos politikos bei aiškinamųjų raštų, kurie yra perduoti nemokumo administratoriui, dėl to buvo neatskleista bylos esmė ir priimtas neteisingas sprendimas.

7.5. Apelianto teigimu, pagal ieškovės ieškinio 4 punktą, 2019 m. balandžio l d. ir vadovaujant tuometiniam vadovui A. M. buvo atliktas ilgalaikio materialiojo turto perkainojimas. Apeliantas teigia, kad tuometinis vadovas, norėdamas atlikti ilgalaikio materialiojo turto vertės keitimą, privalėjo vadovaujantis ne tik įmonės patvirtintoje apskaitos politikoje (toliau – Apskaitos politika) numatytą apskaitos būdą, bet ir jį įgyvendinti laikantis 12-tojo verslo apskaitos standarto „Ilgasis materialusis turtas“ (toliau – 12-asis Standartas) reikalavimais. Teigia, kad vadovaujantis 12-ojo Standarto 48 punktu, tuometiniam vadovui kilo pareiga apskaitoje registruoti ne tik vertės padidėjimo sumą, bet ir perkainojimo rezervus, taip pat, vadovaujantis Apskaitos politikoje numatytais reikalavimais, vidaus lydimuosiuose aktuose numatyti pratęstą perkainotos vertės nusidėvėjimo laikotarpį. Anot apelianto, iš bylos medžiagos matyti, kad nemokumo administratorius, turėdamas visus buhalterinės apskaitos dokumentus šių dokumentų nepateikė, tuo tarpu teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, kuris, įvykdęs prievolę visus dokumentus perduoti nemokumo administratoriui, pateikti jų teismui nebegalėjo. Apelianto teigimu, įvertinus perkainojimo neteisėtumą, akivaizdu, kad tai buvo daryta tik siekiant fiktyviai padidinti balanse rodomo turto vertes, kad statybomis besiverčianti bendrovė galėtų toliau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Atlikdamas nurašymą, atsakovas tik atskleidė realią įmonės turtinę padėtį. Apelianto teigimu, jis neprisidėjo prie neteisėto perkainojimo, apie jį anksčiau nežinojo ir negalėjo žinoti.

7.6. Apelianto nuomone, ieškovė nurodydama žalos dydį, jį apskaičiuoja segmentiškai, kai kur taikydama balansines, kaip kur – rinkos vertes. Apelianto nuomone, vertę nustato pagal 2022 m. internete esančius duomenis, kitaip tariant, parankiausių sumų atžvilgiu, be konkrečių asortiravimo (pagal nusidėvėjimo procentą, išdirbtų motovalandų rodiklių ir kt.) rodiklių. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė pagal paskutinius įmonės balanso duomenis, t. y. 2020 m. restruktūrizavimo planui parengti pateiktus duomenis: 2020 m. balansinė vertė ir galima 2020 m. rinkos vertė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino realios nurašyto turto vertės, fakto, kad dalis turto absoliučiai nudėvėta, dalis nuo 2020 m. restruktūrizacijos plano patvirtinimo toliau dėvėta, sulūžusi, sugadinta arba turto visai nebėra. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu palaikė ieškovės poziciją dėl kai kuriems daiktams taikomo garantinio laikotarpio, tačiau nenagrinėjo kiekvieno nurašyto daikto realios būklės, nevertino, ar konkrečiu atveju garantija yra ir gali būti taikoma (ne visi gedimai ir daikto sugadinimai yra garantiniai). Nurodo, kad byloje nebuvo pateikti garantijos dokumentai, vien sąskaita savaime garantijos nesuteikia, įprastai prie sąskaitos įmonėje buvo segami ir garantiniai lapai. Nurodo, kad visi šie dokumentai perduoti nemokumo administratoriui. Apelianto teigimu, nemokumo administratorius ieškinio 4 punkte pateikė lentelę su nurašytais (absoliučiai nudėvėtais) daiktais, juos vertindamas kaip vertingus, tačiau perėmus ieškovės dokumentus, sąmoningai teismui neteikė duomenų, kad atsakovas perdavė ir kitą turtą, kuris išties buvo jo žinioje ir turėjo vertę. Apelianto nuomone, nemokumo administratorius siekė sukurti įvaizdį, kad jis neperdavė nieko, nes viską be pagrindo sunaikino.

7.7. Apelianto teigimu, nors viso bylos nagrinėjimo metu ieškovė siekė įrodyti, kad restruktūrizavimo proceso metu nurašytas turtas turėjo būti saugomas, tačiau nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu, nei pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, taip ir nenurodyta teisinio reguliavimo norma, kuria remiantis keliamas toks reikalavimas. Teigia, kad visas nurašytas turtas buvo prarastas, parduotas arba neturėjo jokios vertės ir buvo utilizuotas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas dėl tokio turto buhalterinio perkėlimo į „Atsargos“ sąskaitą ar saugojimas ne tik prieštarautų 12-tojo Standarto reguliavimui, bet ir būtų buvęs priešingas ieškovės ir kreditorių atžvilgiu. Teigia, kad tokiu atveju jis būtų turėjęs saugoti bevertį turtą, nuomoti saugojimo vietą ir dėl to ieškovė būtų patyrusi nepagrįstų išlaidų. Teigia, kad nurašytas buvo tik tas turtas, kuris buvo buhalteriškai nusidėvėjęs, fiziškai sugadintas, nepataisomas, nudėvėtas ir neegzistuojantis (pamestas arba apskaitoje esantis kaip buhalterinė klaida). Anot apelianto, jis vykdydamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo reikalavimus ir nurašydamas apskaitoje esantį, bet fiziškai neegzistuojantį ar sugadintą arba buhalteriškai nudėvėtą turtą, nepadarė žalos ieškovei ir (ar) kreditoriams.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Rekosta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

8.1. Ieškovės teigimu, atsakovė BUAB „Rekosta“ vadovo pareigas pradėjo eiti nuo 2019 m. gruodžio 4 d. ir jas ėjo iki 2021 m. lapkričio 4 d., t. y. bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Teigia, kad inventorizacija privalo būti atlikta nedelsiant, kai inicijuojamas nemokumo procesas (BAĮ 13 str. 2 d. 1 p.) arba bent kartą metuose. Teigia, kad atsakovas būdamas ieškovės vadovu įmonės turto ir įsipareigojimų inventorizaciją privalėjo atlikti nedelsdamas, kai buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teigia, kad atsakovas 2020 m. gegužės 4 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos (c. b. Nr. B2-864-524/2020) ieškovei iškėlimo. Nurodo, kad atsakovas teikė teismui rašytinius paaiškinimus, ilgalaikio turto apyvartos žiniaraščius, bandomąjį balansą už 2020-01-01 iki 2020-04-30 laikotarpį, sutartis ir kitus dokumentus, kuriais siekė įrodyti ieškovės mokumą ir gyvybingumą. Anot ieškovės, atsakovas turėjo išsamią informaciją apie jos finansinę padėtį, turtą ir finansinius įsipareigojimus. Ieškovės teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų atlikęs inventorizaciją.

8.2. Ieškovės teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde (18 p.) teigia, kad „byloje nagrinėti 2020 m. lapkričio 6 d. restruktūrizavimo plano duomenys (parengti pagal netikslius buhalterinius dokumentus, nes organizuoti ilgalaikio turto inventorizacijos, būdamas direktoriumi trumpą laiką – nepilną mėnesį – atsakovas nespėjo), tačiau šis atsakovo teiginys yra melagingas, kadangi atsakovas ieškovės direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2019 m. gruodžio 4 d., o pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo Klaipėdos apygardos teismui pateikė 2020 m. balandžio 30 d., t. y. beveik po 5 mėnesių“. Ieškovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos restruktūrizavimo byla buvo iškelta 2020 m. birželio 12 d., t. y. praktiškai praėjus 7 mėnesiams po atsakovo paskyrimo jos direktoriumi. Ieškovės teigimu, septynių mėnesių laikotarpis yra tikrai pakankamas laiko tarpas atlikti bendrovės turto ir įsipareigojimų inventorizaciją, ir pakankamas laikas teismui pateikti pagal inventorizacijos duomenis patikslintus finansinės apskaitos dokumentus ir informaciją apie įmonės turtą.

8.3. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas jos kreditorių susirinkimui ir Klaipėdos apygardos teismui pateikė 2020 m. lapkričio 6 d. restruktūrizavimo planą (pridėta prie ieškinio), kuriame yra surašytas visas turtas, kuris 2021 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktu buvo nurašytas, t. y. restruktūrizavimo planas parengtas beveik po metų laiko nuo atsakovo paskyrimo ieškovės direktoriumi. Ieškovė teigia, kad restruktūrizavimo plane turėjo būti surašyti tik patikrinti įmonės finansiniai duomenys ir turtas, nes priešingu atveju tai būtų suklastotų dokumentų teikimas kreditoriams ir teismui. Nurodo, kad atsakovo skundo 21 p. nurodyti argumentai dėl neva neteisėto buvusio vadovo turto perkainojimo yra nepagrįsti. Teigia, kad, jei atsakovas žinojo, jog prieš tai buvę vadovai atliko neteisėtus / neteisingus veiksmus, jis turėjo pareigą kreiptis į teisėsaugos įstaigas dėl neteisėtų veiksmų ištyrimo arba ištaisyti neteisingai atliktus veiksmus, konkrečiai – turto perkainojimą, tačiau atsakovas būdamas ieškovės direktoriumi nesiėmė jokių veiksmų, kad ištaisytų / nustatytų realias įmonės turto vertes ir įsipareigojimų sumas, o tik gindamasis nuo ieškinio bando permesti atsakomybę buvusiems įmonės vadovams, teikdamas, kad apie neteisėtą perkainojimą anksčiau nežinojo ir negalėjo žinoti.

8.4. Anot ieškovės, iš apeliacinio skundo 22 p. atsakovo pasisakymo akivaizdu, kad atsakovas puikiai viską žinojo apie tai, koks turtas perkainotas ir kokios jo vertės nustatytos. Ieškovės vertinimu, jei nustatytos turto vertės būtų neteisingos ir turto, kurio vertės padidintos, nebūtų buvę natūroje, atsakovas turėjo imtis priemonių inventorizuoti turtą, nustatyti jo kiekius, būklę ir vertes ir pagal inventorizacijos duomenis turtą apskaityti įtraukti į finansinę apskaitą. Ieškovės teigimu, iš byloje esančių rašytinių įrodymų (BUAB „Rekosta“ restruktūrizavimo planas, turto nurašymo aktas) akivaizdu, kad nuo pat atsakovo pradėjimo eiti įmonės direktoriaus pareigas, visas turtas buvo atsakovo žinioje, jis turėjo visą informaciją apie turto būklę ir vertę. Taip pat akivaizdu, kad nurašytas turtas buvo prarastas ar pasisavintas būtent tuo laikotarpiu, kai atsakovas ėjo įmonės direktoriaus pareigas, įmonei esant nemokiai, nepriklausomai nuo to, ar įmonei iškelta restruktūrizavimo, ar bankroto byla (JANĮ 2 str. 7 p.), nes ieškovė negalėjo laiku vykdyti turimų prievolių. Ieškovės nuomone, atsakovas praradęs didelės vertės įmonės turtą jį nurašydamas bandė „įteisinti“ turto praradimą ar pasisavinimą ir žalos įmonei ir kreditoriams padarymo aspektu.

8.5. Ieškovės teigimu, skundo 30 p. atsakovas nurodo, kad visas nurašytas turtas buvo prarastas, parduotas arba neturėjo jokios vertės ir buvo utilizuotas. Ieškovės vertinimu, pats atsakovas pripažįsta, kad turtą prarado ir siekdamas įteisinti turto praradimą jį nurašė. Teigia, kad atsakovas taip pat nurodo, kad turtas buvo parduotas, o neturėjęs jokios vertės utilizuotas, tačiau į bylą nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų, o administratorius tarp perduotų dokumentų taip pat nerado nurašyto turto pardavimo ar utilizavimo dokumentų. Teigia, kad šie atsakovo teiginiai prieštarauja 2021 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio turto nurašymo akte nurodytai turto nurašymo priežasčiai – „išvardintos pagrindinės priemonės neremontuotinos, negali būti realizuotos arba perduotos kitoms organizacijoms“. Teigia, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo kelis kartus prašė atidėti bylos nagrinėjimą (ir teismas šiuos atsakovo prašymus tenkino), teigdamas, kad pristatys teismui dokumentus, patvirtinančius nurašyto turto utilizavimą, tačiau šių dokumentų taip ir nepateikė. Nurodo, kad atsakovas taip pat teigė, jog pateiks teismui dokumentus, paneigiančius administratoriaus prašomos priteisti žalos dydį ir nurašyto turto vertes, tačiau šių dokumentų taip ir nepateikė. Anot ieškovės, neaišku, kur atsakovas rado skundo 18 p. nurodytą „tikrojo akto su parašais papildomą egzempliorių, ir kurio egzempliorius buvo perduotas bankroto administratoriui“, kadangi šio akto atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu, nei administratoriui.

8.6. Ieškovės teigimu, atsakovo pateiktas ilgalaikio turto nurašymo aktas yra klaidingas. Akte nurodytos sumos yra neteisingos arba neteisingai susumuotos. Ieškovė nurodo, kad susumavus nurašymo akte nurodytas likutines vertes, bendra suma gaunasi 10 057,97 Eur, o akte nurodyta suma iš viso – 11 554,23 Eur. Susumavus akte nurodytas turto pradines vertes (nurašymo akte lentelės stulpelis prad. vertė) gaunama suma – 47 099,30 Eur, o akte nurodyta suma iš viso – 49 327,21 Eur. Susumavus akte nurodytas turto pradines vertes (nurašymo akte lentelės stulpelis Sukaupt. nus.) gaunama suma – 37 041,34 Eur, o akte nurodyta suma iš viso – 37 772,98 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovo neva rastame tikrame ilgalaikio turto nurašymo akte nėra 228 pozicijos Mechaninės staklės ZOE130 230V5HZ, kurių likutinė vertė – 1 408,70 Eur. Anot ieškovės, iš šio atsakovo pateikto ilgalaikio turto nurašymo akto išeitų, kad Mechaninės staklės ZOE130 230V5HZ nebuvo nurašytos ir turėjo būti perduotos administratoriui, tačiau jos administratoriui perduotos nebuvo, tuo padarant žalą įmonei ir kreditoriams. Ieškovės teigimu, kadangi prie apeliacinio skundo pridėtas neva tikrasis aktas, neaišku, iš kur gautas ir yra su akivaizdžiomis klaidomis, jis neturėtų būti priimtas ir pridėtas prie bylos dokumentų.

8.7. Ieškovės teigimu, byloje nėra dokumentų, paneigiančių administratoriaus prašomos priteisti žalos dydžio ir administratoriaus nurodyto ir nurašyto turto verčių, tačiau byloje yra pakankamai įrodymų nustatyti žalos dydžiui ir nurašyto turto vertei nustatyti. Teigia, kad ieškovei esant nemokiai, atsakovui nurašius didelės vertės įmonės turtą ir sumažinus kreditorių galimybes gauti kreditinio reikalavimo patenkinimą šios sumos apimtimi, tokiu būdu buvo pažeista kreditorių teisė gauti kreditinio reikalavimo patenkinimą ar jo dalį. Ieškovės nuomone, atsakovo tyčiniai ir sąmoningi veiksmai nurašant didelės vertės įmonės turtą restruktūrizavimo proceso metu, žinant, kad restruktūrizavimo procesas nepavyko ir esant įmonei nemokiai, pateikus teismui prašymą nutraukti restruktūrizavimo procesą ir iškelti įmonei bankroto bylą – negali būti vertinami kaip rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesys, taigi būtent šie atsakovo veiksmai vertintini kaip neteisėti CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalių požiūriu.

8.8. Ieškovės teigimu, atsakovo veiksmai nurašant įmonės turtą, jai esant nemokiai ir dar labiau sumažinant įmonės turto masę, o kartu ir galimybę kreditoriams patenkinti finansinius reikalavimus, padarė žalą kreditorių finansiniams interesams bei pačiai įmonei, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovė neprivalo įrodinėti, kad atsakovas kaltas. Ieškovė pažymi, kad atsakovas prašo teismo priimti ir pridėti prie bylos 2020-05-04 atsakovo pareiškimą dėl UAB „Rekosta“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir nurodo, kad šis dokumentas nebuvo teikiamas pirmosios instancijos teismui, kadangi atsakovas neįrodinėjo, kad neturėjo laiko įmonės turto inventorizacijos atlikimui ir nieko nežinojo apie turtą ir turto perkainojimą. Ieškovės nuomone, šioje byloje esantys rašytiniai įrodymai, bei Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-864-524/2020 esantys rašytiniai įrodymai (atsakovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Rekosta“ iškėlimo, atsakovo rašytiniai paaiškinimai ir prie jų pridėti priedai apie įmonės turtą ir finansinę būklę) akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas visą laiką žinojo apie ieškovės turimą turtą ir finansinę situaciją, kad nurašytas turtas buvo prarastas ar pasisavintas atsakovo vadovavimo metu, kad atsakovas nurašydamas turtą siekė įteisinti turto praradimą ar pasisavinimą ir taip galbūt išvengti atsakomybės, kad nurašydamas turtą atsakovas elgėsi nesąžiningai ir padarė žalą įmonei ir kreditoriams, sumažino kreditorių galimybę patenkinti finansinius reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

12. Nagrinėjamoje byloje dėl žalos priteisimo sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

13. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: I) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; II) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; III) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; IV) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

14. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2021 m. lapkričio 16 d. buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; 2021 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio turto nurašymo aktą Nr. 2021-09-30; 2021 m. rugsėjo 22d. ilgalaikio turto pagal vertės sąskaitas ataskaita Nr. 3261/S292.

15. Minėta, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas(-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise.

16. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad atsakovo teikiami nauji įrodymai egzistavo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau teismui nebuvo pateikti. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo dar 2022 m. balandžio 28 d. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį 2022 m. gegužės 13 d., patikrinus su atsiliepimu į ieškinį pateiktus priedus prašomų pridėti įrodymų į šią apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. bylos nagrinėjimą atidėjo atsakovo prašymu, dėl papildomų rašytinių įrodymų pateikimo nustatant terminą juos pateikti iki 2022 m. spalio 22 d. Nustatyta, kad atsakovas 2022 m. spalio 21 d. pateiktu prašymu pirmosios instancijos teismo prašė pratęsti procesinį terminą papildomiems įrodymams pateikti. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 21 d. procesinį terminą pratęsė iki 2022 m. spalio 25 d. Atsakovas 2022 m. spalio 26 d. pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, tačiau tarp jų nėra 2021 m. lapkričio 16 d. buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo akto; 2021 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio turto nurašymo akto Nr. 2021-09-30; 2021 m. rugsėjo 22 d. ilgalaikio turto pagal vertės sąskaitas, ataskaitos Nr. 3261/S292. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 10 d. skirdamas kitą teismo posėdžio datą atsižvelgė į atsakovui nustatytą terminą papildomiems įrodymams, dokumentams pateikti. Atsakovas 2023 m. vasario 13 d. pateikė papildomus įrodymus, tačiau ir tarp jų nėra pirmiau paminėtų prašomų pridėti įrodymų į šią apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 30 d. priėmė skundžiamą sprendimą po to, kai atsakovui sudarė visas galimybes pateikti į bylą ketinamus teikti įrodymus.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas prašomus pridėti įrodymus į šią apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą, t. y. 2021 m. lapkričio 16 d. buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; 2021 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio turto nurašymo aktą Nr. 2021-09-30; 2021 m. rugsėjo 22d. ilgalaikio turto pagal vertės sąskaitas ataskaitą Nr. 3261/S292, galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi tam turėjo laiko virš vienų kalendorinių metų nuo ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo pirmosios instancijos teismui iki priimto pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo paskelbimo momento. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau paminėtus įrodymus iš ieškovo būtų gavęs ir atsisakęs juos priimti. Atsižvelgiant į tai kas aptarta anksčiau pagrįstai manytina, kad atsakovas piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise, jų priėmimas gali užvilkinti bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisako juos priimti, kadangi ieškovas turėjo galimybę juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

18. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė atsakovo 2020 m. balandžio 30 d. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

19. Taigi pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl žalos priteisimo buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas. Susipažinus su ieškovės pateikto naujo įrodymo turiniu, matyti, kad jis nėra susiję su šios apeliacijos objektu. Taigi pirmiau nurodytas naujas įrodymas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje neatitinka CPK 180 straipsnyje įtvirtintų sąsajumo reikalavimų, todėl ieškovės pateikti nauji įrodymai nepriimtini ir nepridedami prie šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos. Be to, pažymėtina, kad ieškovė 2020 m. balandžio 30 d. atsakovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui galėjo pateikti civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

20. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad BUAB „Rekosta“ įregistruota 1996 m. gruodžio 11 d. Ieškovės vienintelis akcininkas nuo 2019 m. gruodžio 9 d. buvo R. N., o bendrovės generalinis direktorius (vadovas) nuo 2019-12-04 iki 2021-11-17 buvo atsakovas. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2020-07-27) civilinėje byloje Nr. B2-864-524/2020 ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla. Minėta teismo nutartimi restruktūrizavimo administratore buvo paskirta E. G.. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-864-524/2020 patvirtintas ieškovės 2020 m. lapkričio 6 d. restruktūrizavimo planas ketverių metų laikotarpiui. Minėtoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi patvirtino restruktūrizavimo plano 4, 6 ir 9 punktų patikslinimus. Remiantis bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad atsakovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymu dėl restruktūrizuojamos UAB „Rekosta“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. B2-364-524/2021. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-364-524/2021 tenkino atsakovo prašymą ir nutraukė ieškovės restruktūrizavimo bylą iškeldamas ieškovei bankroto bylą, ta pačia nutartimi nemokumo administratoriumi paskirdamas G. A..

21. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad ieškovės 2020 m. lapkričio 6 d. Restruktūrizavimo planas (toliau – Restruktūrizavimo planas) paruoštas remiantis 2020 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, apibūdinančiais bendrovės veiklos būklę. Restruktūrizavimo plane nurodytas ieškovės ilgalaikio turto sąrašas, kurio balansinė vertė buvo 36 228,00 Eur, o galima rinkos vertė buvo 36 228,00 Eur. Nustatyta, kad ieškovė iš viso turėjo 1 991 798,57 Eur turto. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nustatyta, kad atsakovas 2021 m. rugsėjo 30 d. Nurašymo aktu (toliau – Nurašymo aktas) nurašė ieškovės turtą, kurio likutinė balansinė vertė buvo 11 554,23 Eur.

22. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilęs dėl to, kad atsakovas po pareiškimo iškelti ieškovei bankroto bylą teismui pateikimo dienos, t. y. po 2021 m. rugsėjo 3 d., žinodamas, kad įmonė yra nemoki, Nurašymo aktu nurašė bendrovės ilgalaikį turtą ir laiku neperdavė automobilių „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei „Renault Kongo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), be to, neišsaugojo nurašyto turto.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad turto nurašymas, iš kurio kildinama tariama ieškovei atsiradusi žala, vyko reorganizavimo, o ne bankroto proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė netinkamomis materialiosios teisės normomis, t. y. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris susijęs su bankrotu. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad toks turtas, t. y. ieškovei iškėlus bankroto bylą, ir buvo perduotas, nes turto nurašymas ir utilizavimas vyko restruktūrizavimo proceso metu.

24. Visų pirma būtina atkreipti dėmesį į tai, jog apie tai, kad ieškovė yra nemoki, atsakovui, kaip įmonės vadovui, tapo žinoma dar 2021 m. rugsėjo 3 d., kadangi minėta data atsakovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymu dėl restruktūrizuojamos UAB „Rekosta“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. B2-364-524/2021. Antra, vien ta aplinkybė, jog ieškovės turto nurašymas ir utilizavimas vyko restruktūrizavimo proceso metu, nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad atsakovas savo veiksmais, t. y. 2021 m. rugsėjo 30 d. nurašydamas ieškovei priklausiusį turtą, iš esmės siekė įveikti ieškovės finansinius sunkumus, išsaugoti jos gyvybingumą ir išvengti bankroto. Pirmiau paminėti atsakovo veiksmai, t. y. 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo, tai paneigia.

25. Trečia, nors įstatymas ir nedraudžia atlikti restruktūrizuojamos įmonės turto nurašymo, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kokiu tikslu šis turtas bus nurašomas, nes JANĮ 2 straipsnio 10 punktas aiškiai apibrėžia juridinio asmens restruktūrizavimo procesą. Minėto įstatymo straipsnyje nurodoma, kad restruktūrizavimo procesas yra visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinio skundo argumentai, kad neva pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė netinkamomis materialiosios teisės normomis, t. y. JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, yra iš esmės nepagrįsti, todėl atmetami, kadangi byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovas savo veiksmais, t. y. po to, kai jam tapo žinoma apie tai, kad ieškovė yra nemoki, ir, kreipiantis į teismą su prašymu dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo, nurašydamas ieškovės turtą siekė išsaugoti jos gyvybingumą ir išvengti bankroto, o tai iš esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra restruktūrizavimo proceso pagrindas. Todėl darytina išvada, kad atsakovo veiksmų seka nesutampa su restruktūrizavimo proceso paskirtimi.

26. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad tiek iškėlus ieškovei restruktūrizavimo bylą, o vėliau ir bankroto bylą, atsakovas kaip įmonei vadovavęs asmuo turėjo tinkamai pasirengti įmonės turto perdavimui ir jį perduoti nemokumo administratoriui. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nurašytas turtas buvo utilizuotas 2021 m. birželio 22 d., kadangi tai patvirtina paties atsakovo į bylą pateiktas 2021 m. birželio 22 d. lydraštis Nr. 202613, iš kurio matyti, kad UAB „Termosat“ į UAB „Ecoservice Klaipėda“ pristatė 1, 88000 t atliekų, t. y. mišrias statybinio ir griovimo atliekas, kurios susidarė adresu Bijūnų g. 2A, Klaipėda, ir būtent paties atsakovo teigimu, į minėtą lydraštį įtrauktas turtas buvo nurašytas Nurašymo aktu. Tačiau, vertinant bylos duomenis, t. y. paties atsakovo teiginius pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad būtent 2021 m. rugsėjo 30 d. nurašytas ieškovei priklausęs turtas buvo utilizuotas 2021 m. birželio 22 d., darytina išvada, jog ieškovei priklausęs turtas buvo pirmiau utilizuotas, o tik paskui nurašytas Nurašymo aktu. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nurašymo akte nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kada ir dėl kokių priežasčių nurašomas turtas tapo nebetinkamu naudoti, ir pažymėtina tai, kad apeliantas pirmiau utilizavęs ieškovei priklausiusį turtą faktiškai jau nebegalėjo jo nurašyti Nurašymo aktu, kadangi iš esmės, koks ieškovės turtas buvo utilizuotas, nustatyti jau nebuvo įmanoma.

27. Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo grįstos pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013). CK 2.87 straipsnio 7 dalis įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.

28. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 2.246 – 6.249 straipsniai).

29. Dėl pirmosios iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

30. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau aptarta, į paminėtą teismų praktiką, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašų ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iš pradžių buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri vėliau nutraukta ir iškelta bankroto byla, į tai, kad atsakovas žinodamas, jog ieškovė yra nemoki, nurašė ieškovės turtą, neturėdamas tikslo išsaugoti jos gyvybingumo ir išvengti bankroto, pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, jog yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, tinkamai nepasirūpino įmonės turtu, nepagrįstai nurašė šį turtą ir šio turto neperdavė. Taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirta žala ir yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.

31. Taigi pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, t. y. nepagrįstai nurašė ieškovei priklausiusį turtą jos restruktūrizavimo proceso metu, prieš tai pateikęs prašymą dėl ieškovės restruktūrizacijos bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo ieškovei, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018), tačiau remiantis bylos duomenimis atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Be to, atsižvelgiant į minėtą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, apelianto argumentai, kad neva pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam užkrovė įrodinėjimo naštą, atmestini kaip absoliučiai nepagrįsti.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino realios turto būklės ir vertės, nepareikalavo iš bankroto administratoriaus turto įsigijimo dokumentų, turto vertės pokyčių ataskaitų, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, dėl ko turtas buvo perkainotas, neišreikalavo ir nevertino apskaitos politikos bei aiškinamųjų raštų, kurie yra perduoti nemokumo administratoriui, dėl to buvo neatskleista bylos esmė ir priimtas neteisingas sprendimas.

33. Minėta, kad įmonės vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Taigi pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas tiek pateiktame atsiliepime į ieškovės ieškinį, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek teikdamas apeliacinį skundą iš esmės nesutinka su ieškovės nemokumo administratoriaus nurodytomis ieškovės turto vertėmis. Be to, apeliaciniame skunde savo nesutikimo argumentus grindžia remdamasis ieškovės patvirtinta apskaitos politika. Esant nurodytoms aplinkybėms pažymėtina, kad atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei šią civilinę bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui nepateikė, jo argumentus dėl ieškovės turto verčių, pagrindžiančių įrodymų, nors būtent jam tenka tokia pareiga (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apeliantas nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, teismo neprašė, kad šis įpareigotų ieškovės nemokumo administratorių pateikti atsakovo pirmiau minėtus duomenis, pvz., ieškovės apskaitos politikos ir kt. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų, kad atsakovas pats asmeniškai būtų kreipęsis į ieškovės nemokumo administratorių ir prašęs jam pateikti, jo manymu, reikalingus duomenis, nors tokią galimybę turėjo.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas.

36. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė pagal paskutinius įmonės balanso duomenis, t. y. 2020 m. restruktūrizavimo planui parengti pateiktus duomenis: 2020 m. balansinė vertė ir galima 2020 m. rinkos vertė. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino realios nurašyto turto vertės, fakto, kad dalis turto absoliučiai nudėvėta, dalis nuo 2020 m. restruktūrizacijos plano patvirtinimo toliau dėvėta, sulūžusi, sugadinta arba visai nebesanti.

37. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad, jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu, padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Esantys įmonės balanse kaip finansinės atskaitomybės dokumentai gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis). Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

38. Visų pirma atsakovas nepateikė į civilinę bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ieškovės turto 2020 m. balansine verte ir galima 2020 m. rinkos verte, skaičiuojant ieškovei padarytą žalą, negalima remtis, t. y. atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie, pavyzdžiui, paneigtų ieškovės 2020 m. restruktūrizavimo planui parengti pateiktus duomenis. Atsakovas į nagrinėjamą civilinę bylą galėjo pateikti arba prašyti pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš ieškovės nemokumo administratoriaus duomenų, kurie patvirtintų realią ieškovės turto vertę prieš jį nurašant, t. y., kaip jis pats teigia apeliaciniame skunde, kad būtent į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neva neatsižvelgęs, jog dalis ieškovės turto buvo absoliučiai nudėvėta, dalis nuo 2020 m. restruktūrizacijos plano patvirtinimo toliau dėvėta, sulūžusi, sugadinta arba visai nebesanti. Antra, bylos faktinės aplinkybės tik patvirtina tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą į apelianto apeliaciniame skunde nurodytus kriterijus dėl ieškovės turto vertės nustatymo atsižvelgė ir tinkamai įvertino civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad ieškovė turto vertes apskaičiavo pagal viešoje erdvėje esančius duomenis, į nurašyto turto įsigijimo datas, paskutinį įmonės balansą, į tai, kad turtas naudojamas nusidėvi. Trečia, pirmosios instancijos teismas tuo pagrindu ieškovės ieškiniu prašomą priteisti žalos dydį, t. y. 21 604,46 Eur, sumažino 30 procentų, t. y. iš atsakovo ieškovei priteisė 15 123,12 Eur žalos atlyginimo. Taigi esant nurodytai situacijai pirmiau paminėti atsakovo teiginiai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nevertino realios nurašyto turto vertės, fakto, kad dalis turto absoliučiai nudėvėta, dalis nuo 2020 m. restruktūrizacijos plano patvirtinimo toliau dėvėta, sulūžusi, sugadinta arba visai nebesanti, atmestini kaip absoliučiai nepagrįsti.

39. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo, kurį atliko ne atsakovas, o buvęs ieškovės vadovas A. M.. Taigi šiuo atveju atsakovas grįsdamas savo argumentus apeliaciniame skunde dėl ieškovės ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo remiasi ieškovės apskaitos politika, kuri iš esmės nėra pateikta į civilinę bylą ir kuri nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinama. Be to, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad, jeigu ieškovės nustatytos turto vertės būtų neteisingos ir turto, kurio vertės padidintos, nebūtų buvę natūroje, atsakovas turėjo imtis priemonių inventorizuoti turtą, nustatyti jo kiekius, būklę ir vertes ir pagal inventorizacijos duomenis turtą įtraukti į finansinę apskaitą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ėmęsis minėtų veiksmų, todėl šiuo atveju darytina išvada, kad atsakovui pradėjus eiti įmonės direktoriaus pareigas nuo 2019 m. gruodžio 4 d., visas ieškovės turtas buvo atsakovo žinioje ir jis turėjo visą informaciją apie ieškovės turto būklę ir jo vertę, vadinasi, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

43. Ieškovė į šią apeliacine instancija nagrinėjamą civilinę bylą įrodymų, pagrindžiančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Raimonda AndrulienėAušra MaškevičienėVilija Valantienė