- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-576-730/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-38-3-00123-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Alona Romanovienė, Bronius Valius
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamoms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-576-730/2014
Teisėjas Marius Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-38-3-00123-2013-8)
NUTARTIS
2014 m. balandžio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Broniaus Valiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo L. J. (L. J.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. patikslintą ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamoms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovių 2413 Lt turtinės žalos ir 25 000 Lt neturtinės žalos dėl teisėjo veiksmų, atliktų 2013-04-15 priimta nutartimi. Ieškinio pagrindu buvo nurodytos aplinkybės, kad ieškovas sudarė žodinę atstovavimo sutartį su S. Z., pagal kurią jis įsipareigojo ją atstovauti civilinėje byloje Nr. 2-99-906/2013. Ši žodinė sutartis 2013-04-08 buvo patvirtinta (duomenys neskelbtini) B. V.. 2013-03-20 iškėlė priešpriešinį ieškinį S. Z., Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, tačiau jį teisėjas S. B. nemotyvuota nutartimi atsisakė priimti. 2013-04-15 teisėjas nušalino ieškovą nuo dalyvavimo byloje taip pažeisdamas CPK 51 straipsnio, 57 straipsnio nuostatas. Nors teisėjas nurodė, kad pagal įgaliojimą jis neturi teisės atstovauti S. Z., tačiau CK 6.757, 6.756 straipsnių normos numato tokią įgaliotinio galimybę. Žinoma, pagal įgaliojimą buvo galima samdyti advokatą, bet pats yra pensininkas ir tai yra per brangu. Ieškovas pats surašė atsiliepimą, apeliacinį skundą, atskirąjį skundą ir kitus procesinius dokumentus. Advokato ir advokato padėjėjo paslaugos apmokamos, todėl jo darbas turi būti prilyginamas jų darbui. Teisėjas S. B., neleisdamas atstovauti jam byloje, viršijo savo tarnybinius įgaliojimus, todėl atsirado žala, kurią sudaro: turtinė žala - 52 Lt už sutarties patvirtinimą pas notarą, kelionė į Skuodą ir atgal – 21 Lt, priešieškinio parašymas – 1000 Lt (prarastas uždarbis), kelionė į Skuodą ir atgal, dalyvavimas posėdyje nuo 8 val. iki 17 val., - 1350 Lt (prarastas uždarbis), neturtinė žala – 25 000 Lt, šie užmokesčiai paskaičiuoti pagal teisingumo ministro nurodytas normas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-01-02 sprendimu ieškovo ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamoms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas konstatavo, kad 2013-04-15 Skuodo rajono apylinkės teismo teisėjas S. B., neleisdamas ieškovui atstovauti kito fizinio asmens, CPK 56 straipsnio ir kitų CPK nuostatų, reglamentuojančių atstovavimą, nepažeidė, teisėjo S. B. neteisėtų veiksmų nėra. Pripažinus, kad nėra bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas neturi pagrindo ieškovui priteisti turtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, jog teismas netenkino ieškovo prašymo dėl turtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinio skundo argumentais nurodo, kad teismas nesivadovavo CPK 51 straipsniu, 57 straipsniu, bei CK 2.138 straipsnio nuostatomis, Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-386/2013 nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taikant normas, reglamentuojančias atstovavimo teisinius santykius. Pagal CK 6.757 straipsnio, 6.756 straipsnio normas, esant pavedimo teisiniams santykiams, pagal apeliantui išduotą įgaliojimą (b. l. 36), jis turėjo teisę atstovauti S. Z. civilinėje byloje Nr. 2-99-906/2013. Teisėjas, atsisakydamas leisti jam atstovauti byloje, netinkamai taikė CPK 51, 57, CK 2.138 straipsnius ir tokiu būdu padarė jam turtinę žalą, kuri lygi negautoms pajamoms, bei neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra teisėjo kaltės klausimas, nes pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovų atstovė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-02 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl žalos atlyginimas yra negalimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Byloje buvo sprendžiamas deliktinės atsakomybės taikymo klausimas už teisėjo veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis (Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, atsižvelgiant į sekančias aplinkybes.
Nustatyta, kad 2013-04-08 išduotu įgaliojimu S. Z., be kitų teisių, suteikė teisę apeliantui atstovauti ją trejus metus visose teismo įstaigose, vesti visas civilines, administracines bylas su visomis teisėmis suteiktomis pareiškėjui, atsakovui, trečiajam suinteresuotam asmeniui (b. l. 36). Skuodo rajono apylinkės teismas 2013-04-15 nutartimi pasiūlė S. Z. iki paskirto teismo posėdžio pasirūpinti jos tinkamu atstovavimu. Teismas nutartyje išaiškino, kad asmenys galintys būti teisme atstovais pagal pavedimą yra nurodyti CPK 56 straipsnyje, pagal šį straipsnį jos įgaliotas asmuo L. J. negali atstovauti, nes nepateikė išsilavinimą pagrindžiančių dokumentų, be to, nėra artimas šeimos narys, sutuoktinis ar sugyventinis. J. S. Z. neturi pakankamai lėšų pasisamdyti atstovą, ji turi teisę kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu dėl atstovo skyrimo (b. l. 35).
Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Ši įstatymo nuostata suponuoja, kad atsakomybei dėl teisėjo, nagrinėjančio civilinę bylą veiksmų, atsirasti turi būti nustatytos visos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys su ieškovui atsiradusia turtine, neturtine žala (Lietuvos Respublikos CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 4 dalis, 6.246 - 6.249 straipsniai, 6.250). Apeliantui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Šios rūšies žalos atlyginimo institutas inter alia suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Apeliantas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš neteisėtų teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-99-906/2013, 2013-04-15 nutartimi apeliantui neleidus atstovauti S. Z.. Apelianto nuomone, pagal CK 6.757, 6.756 straipsnio normas, esant pavedimo teisiniams santykiams, pagal apeliantui išduotą įgaliojimą (b. l. 36), jis turėjo teisę atstovauti S. Z. civilinėje byloje Nr. 2-99-906/2013. Teisėjas, atsisakydamas leisti jam atstovauti byloje, netinkamai taikė CPK 51, 57, CK 2.138 straipsnius ir tokiu būdu padarė jam turtinę žalą, kuri lygi negautoms pajamoms, ir neturtinę žalą.
Procesinio atstovavimo institutas nukreiptas užtikrinti tinkamos, kvalifikuotos, atstovaujamojo interesus ir jo valią atitinkančios pagalbos teikimą teismo procese. Procesinį atstovavimą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šiuos civilinės procesinės teisės instituto tikslus. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą patikrinti atstovavimo tinkamumą atstovo teisės atstovauti, įgalinimų įforminimo ir teisių apimties aspektais. Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnis) itin svarbiems atstovaujamojo teisių požiūriu procesiniams veiksmams atlikti (pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį dokumentą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo) suteikiami įgalinimai turi būti atskirai aptarti įgaliojime (CPK 59 straipsnio 2 dalis).
CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Paprastai atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jį su atstovaujamuoju sieja giminystės, santuokinio (sugyventinio) santykiai, ar jis turi aukštąjį universitetinį, ar jo neturi. Tik šiuo atveju byloje dalyvaujantis asmuo yra laisvas pasirinkti, koks kitas asmuo jam gali atstovauti kartu su advokatu ir (ar) advokatų padėjėju.
Nagrinėjamu atveju duomenų, kad apeliantas būtų į teismo posėdį atvykęs su advokatu ar advokato padėjėju pateikta nebuvo, apeliantas taip pat neįrodė, kad jam galėjo būti taikytos CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Sprendžiant dėl šalies atstovavimo procese, civilinio proceso įstatymo normos, reglamentuojančios atstovavimą, turi būti taikomos sistemiškai, priešingai, nei nurodo apeliantas, remdamasis tik CPK 51 straipsniu ir 57 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto nurodytais argumentais, jog šiuo atveju tarp jo ir S. Z. buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, tačiau apeliantas tuo pagrindu atlikti teisinius veiksmus teisme, turėjo teisę tik kiek tai leidžia CPK 56 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios fizinių asmenų atstovavimo institutą.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai padaryti, kad 2013-04-15 nutartimi Skuodo rajono apylinkės teismo teisėjas S. B., neleisdamas apeliantui atstovauti kito fizinio asmens, CPK 56 straipsnio ir kitų CPK nuostatų, reglamentuojančių atstovavimą, nepažeidė ir neteisėtų veiksmų nepadarė.
Apeliantui neįrodžius visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).
Apelianto nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taikant normas, reglamentuojančias atstovavimo teisinius santykius, apeliacinės instancijos teismas negali vadovautis, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo apelianto nurodytose bylose išnagrinėtų aplinkybių.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti L. J. (L. J.) apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą.