Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. Š. ir V. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, civilinėje byloje Nr. 2-1557-159/2012 pagal ieškovų I. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai I. Š. ir V. Š. pateikė Klaipėdos apygardos teismui ieškinio patikslinimą (b.l. 12-13).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantai kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau suteikti advokatą buvo atsisakyta pagal CPK 46 ir 47 straipsnius, nors tarnybai buvo pateiktas ieškinys ir patikslintas ieškinys.Pagal CPK 56 straipsnis apeliantės I. Š. atstovo L. J. dalyvavimas bei interesų atstovavimas teisme su advokatu leidžiamas. Apeliantų teigimu, pagal Notariato įstatymą ir CPK 57 straipsnį apeliantės atstovo dalyvavimas pagal jos įgaliojimus išduotas Didžiosios Britanijos ambasadoje.Teismo priimta nutartis yra neteisinga ir turi būti atmesta pagal nurodytus motyvus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Civilinėje teisėje pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos priemonė yra ieškinys, kurio pagrindu šalių materialusis teisinis ginčas įgyja procesinę formą ir prasideda civilinis procesas. Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą tvarką – tik tokiu būdu materialusis teisinis reikalavimas tampa ieškiniu. Nors įstatymas ieškinio turiniui nustato daug formalių reikalavimų (CPK 111 str., 135 str.), tačiau iš esmės ieškinio turinį sudaro du elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalyku suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), o ieškinio pagrindu – faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Be faktinio ieškinio pagrindo, egzistuoja ir juridinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas gali patenkinti ieškinį. Tačiau įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, nes jo nustatymas susijęs su teisės taikymu ir aiškinimu, o šią funkciją ex officio atlieka teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010).

Įstatyme įtvirtinti reikalavimai ieškinio turiniui ir formai yra imperatyvūs, o jų nesilaikymas ieškovui sukelia neigiamų procesinių teisinių padarinių. Tai reiškia, kad civilinė byla neiškeliama, kol nepašalinamos visos kliūtys kreiptis į teismą. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimti pradinio ieškinio. Trūkumų nepašalinus, ieškinys laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str., 138 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimo tinkamam išnagrinėjimui svarbu yra išsiaiškinti, kokius ieškinio trūkumus pirmosios instancijos teismas nustatė, ar šie trūkumai buvo pašalinti bei ar jie yra esminiai ir trukdys išspręsti bylą iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nustatė šiuos pareikšto ieškinio trūkumus bei apeliantus įpareigojo: 1) pateikti tinkamos formos įgaliojimą su teise atstovauti apeliantę I. Š.; 2) reikiamą skaičių priedų, išverstų į valstybinę kalbą; 3) patikslinti ieškinio reikalavimus; 4) nurodyti, kokia institucija atstovaus Lietuvos valstybę, nurodyti šios institucijos ir Lietuvos vyriausybės buveinės adresą; 5) pasisakyti dėl sprendimo už akių priėmimo, taikos sutarties sudarymo bei advokato dalyvavimo (b.l. 7-8). Apeliantai pateikė teismui ieškinio patikslinimą bei išverstas į valstybinę kalbą dvi pažymas (b.l. 12-17), tačiau pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi sprendė, kad ieškinio trūkumai nepašalinti, todėl ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (b.l. 19-20).

Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti, kad nebuvo pašalinti ieškinio trūkumai ta apimtimi, kuri buvo nustatyta 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje, nėra pakankamo pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad analizuojamas skundžiamos nutarties pagrįstumas tik tuo aspektu, ar trūkumai, įvardinti 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje, buvo pašalinti ar ne, tačiau teisėjų kolegija neanalizuoja pateikto ieškinio ir jo patikslinimo atitikimo CPK 111 straipsnio ir 135 straipsnio numatytiems kitiems, nenurodytiems pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje, reikalavimams.

Nagrinėjamu atveju, tiek ieškinį, tiek ieškinio patikslinimą I. Š. vardu, pasirašė jos atstovas L. J., pateikdamas Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje patvirtintą įgaliojimą (b.l. 6). Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad CK 2.138 straipsnio 2 dalis nenumato, jog Lietuvos valstybės ambasados patvirtinimas prilyginamas notaro duodamam patvirtinimui. Su šia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

CPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys bylas gali vesti patys arba per atstovus. CPK 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų duodami įgaliojimai patvirtinami notarine tvarka, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus, kai įgaliojimo patvirtinimas yra prilyginamas notariniam jo patvirtinimui. Taigi, CPK reikalauja, kad įgaliojimas fiziniam asmeniui turi būti patvirtinamas notarine ar jai prilyginta tvarka. Pagal Notariato įstatymo 2 straipsnį notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad Notariato įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai. Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad konsuliniai pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisės aktais, atlieka Notariato įstatymo numatytus notarinius veiksmus Lietuvos Respublikos piliečiams, esantiems užsienio valstybėje. Pagal Notariato įstatymo 27 straipsnio 1 punktą Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai atlieka notarinius veiksmus inter alia tvirtina sandorius, išskyrus sutartis dėl Lietuvos Respublikoje esančių nekilnojamųjų daiktų perleidimo, perdavimo naudotis, įkeitimo ar kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo. Taigi, iš minėto teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti išvadą, kad šių pareigūnų kompetencijos ribose atlikti veiksmai tvirtinant sandorius reiškia jų tvirtinimą notarine tvarka. Nagrinėjamu atveju I. Š. buvo išdavusi 2011 m. lapkričio 7 d. įgaliojimą, įgaliojimas bendrąja prasme yra vienašalis sandoris, jį patvirtino Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje trečiasis sekretorius. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu patvirtintas įgaliojimas nelaikytinas neatitinkančiu įstatymų reikalavimų ir nesuponuoja trūkumų šalinimo instituto taikymo pagal jo tvirtinimo tvarką. Kita vertus, ne vien įgaliojimo turėjimas lemia įgaliotinio galimybę savarankiškai atstovauti įgaliotoją teisme. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą atstovais teisme gali būti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), tačiau šalinti tokio pobūdžio trūkumus - pateikti įrodymus dėl L. J. išsilavinimo, sąsajų su I. Š. - pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi ir nebuvo įpareigojęs. Be to, iš pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad tiek ieškinys, tiek ieškinio patikslinimas yra pasirašyti ne tik ieškovės I. Š. atstovo, bet ir kito ieškovo V. Š.. Todėl bet kuriuo atveju minėtos aplinkybės negalėtų pagrindu atsisakyti priimti ieškinį apskritai, t.y. ir V. Š. atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad iš pateikto patikslinto ieškinio turinio ir jame suformuluotų reikalavimų teismui yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovai nepašalino ieškinio trūkumų. Taigi, teismas skundžiamojoje nutartyje ir nenurodė, kokių konkrečiai ieškinio trūkumų, numatytų 2012 m. rugpjūčio 8 d. teismo nutartyje, apeliantai nepašalino. Tuo tarpu, kaip matyti iš pateikto ieškinio patikslinimo bei jo priedų, trūkumus, kurie šioje nutartyje buvo konkrečiai nurodyti, apeliantai iš esmės pašalino - pateikė priedų vertimus į valstybinę kalbą; nurodė, kokia institucija atstovaus Lietuvos valstybę; nurodė Lietuvos Vyriausybės adresą; pasisakė dėl sprendimo už akių priėmimo; taikos sutarties sudarymo bei advokato dalyvavimo; taip pat nurodė ieškininius reikalavimus. Todėl 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje nebuvo pagrindo teigti, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nustatyti ieškinio trūkumai nėra pašalinti, iš šio abstraktaus teiginio ir neaišku, kokie konkrečiai trūkumai nebuvo pašalinti.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, sprendžia, kad skundžiama nutartimi buvo neteisingai pritaikytos procesinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartis naikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir ieškovų I. Š. ir V. Š. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.