Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Arvydo Žibo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės Turto banko apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. U. ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankui dėl susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas notariškai neįformintos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo galiojančia ir jos patvirtinimo teismo sprendimu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį klausimas.

12. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė O. P., kuriai nuosavybės teise priklausė 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 2005 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

13. Ieškovė ieškiniu, remdamasi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, prašė teismo pripažinti jos ir mirusiosios O. P. žodžiu faktiškai sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią ieškovės nuosavybėn buvo perduotas O. P. nuosavybės teise priklausęs butas, galiojančia.

Dėl atsakovo tinkamumo

15. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad kita ieškovės nurodomo sandorio, kurį prašoma pripažinti galiojančiu, šalis yra mirusi, tinkamas atsakovas byloje yra nurodomo sandorio šalies, t. y. O. P., paveldėtojas (CK 5.1 straipsnis). Iš byloje esančių duomenų – Testamentų registro išrašo ir Kauno m. 3-iojo notaro biuro notarės V. V. 2019 m. rugsėjo 26 d. rašte nurodytų duomenų nustatyta, kad O. P. palikimo priėmimo faktų nėra registruota, paveldėjimo byla neužvesta.

16. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo jai juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Nurodytas teisinis reglamentavimas bei kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad palikimo perėjimas pagal įstatymą valstybei nepriklauso nuo valstybės valios, o valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-378/2019). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę, siekė išvengti palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei mirus palikėjui nebūtų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriimtų palikimo arba iš visų įpėdinių būtų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-219/2018).

17. Sprendžiant, ar šiuo atveju O. P. palikimas įstatymo pagrindu perėjo valstybei, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog mirusioji turėjo šeimą ar artimų giminaičių. Priešingai, byloje kaip liudytoja apklausta O. P. kaimynė O.L. P. parodė, kad O. P. yra minėjusi, jog yra visai viena, neturi nei brolių, nei seserų (2020 m. sausio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 37 min. 26 sek. – 37 min. 40 sek.). Atsižvelgiant į tai, kad mirusioji neturėjo šeimos (sutuoktinio ir vaikų) ir artimų giminaičių (brolių ir seserų), į tai, jog po O. P. mirties jau yra praėję daugiau nei vieneri metai ir per šį laikotarpį neatsirado jokių įstatyminių paveldėtojų, pretenduojančių į O. P. palikimą, darytina išvada, kad O. P. palikimas įstatymo pagrindu perėjo valstybei, kuri iš paveldėjimo teisinių santykių negali pasitraukti, net jeigu ir neatlieka konkrečių veiksmų (nepradėjo paveldėjimo procedūros). Todėl atsakovės argumentai, kad mirusiosios palikimo paveldėtojas dar nėra nustatytas, dėl ko civilinės bylos nagrinėjimas privalėjo būti sustabdytas iki paaiškės jos teisių ir pareigų perėmėjas, atmestini kaip nepagrįsti.

18. Valstybė, paveldėdama pagal įstatymą, yra atstovaujama valstybės institucijų, priklausomai nuo to, koks turtas yra paveldimas. Taigi, valstybė savo teises ir pareigas paveldėjimo teisiniuose santykiuose įgyvendina per valstybės institucijas, kurios vykdo joms priskirtas funkcijas.

19. Valstybės paveldėto turto priėmimo procedūra ir joje dalyvaujančių subjektų teisės bei pareigos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse (toliau – Taisyklės). Taisyklių 43 punkte numatyta, kad, kai turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti paveldėjimo teise, kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai) privalo informuoti mokesčių inspekciją (pagal turto buvimo vietą) apie numatomą palikimo perėjimą valstybei, jeigu paveldimas kilnojamasis turtas, taip pat vertybiniai popieriai (išskyrus akcijas), Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį (pagal turto buvimo vietą), jeigu paveldimas žemės sklypas (jo dalis), ant kurio nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šis sklypas būtų priskirtas, arba centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoją, jeigu paveldimas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas. Taisyklių 2 punktas nustato, jog centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas – VĮ Turto bankas (Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 12 straipsnis), administruoja nekilnojamąjį turtą – statinius ar jų dalis. Jeigu valstybė paveldi centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamą turtą arba Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių administruojamą turtą, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas ar Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įgyja ir privalo vykdyti visas CK nustatytas su palikimo priėmimu susijusias pareigas (Taisyklių 43 punktas).

20. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, į tai, kad į mirusiosios O. P. palikimo sudėtį įeina butas, t. y. atsakovės administruotinas turtas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju paveldėjimo teisiniuose santykiuose po O. P. mirties valstybę, kuriai palikimas perėjo įstatymo pagrindu, atstovauja būtent centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas – VĮ Turto bankas. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo galiojančia yra susijęs su atsakovės atliekamomis funkcijomis, nes VĮ Turto bankas šioje byloje veikia kaip Lietuvos Respublikos valstybės, kuriai O. P. palikimas perėjo įstatymo pagrindu, atstovas (Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CPK 51 straipsnio 4 dalis).

21. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.

Dėl išlaikymo iki gyvos galvos susitarimo pripažinimo galiojančiu

22. Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t. y. jų valios suderinimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Išlaikymo iki gyvos sutarčiai, kaip rentos porūšiui, nustatyta privaloma notarinė forma (CK 6.443 straipsnis), o įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, nustatant, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, kad tam, jog teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.).

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą ir nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog sutartis dėl O. P. išlaikymo iki gyvos galvos, kuria ieškovės nuosavybėn O. P. perdavė savo butą, faktiškai buvo sudaryta ir įvykdyta. Atsakovė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad išlaikymo iki gyvos galvos susitarimo faktą ir jo turinį pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis tik pačios ieškovės teiginiais, nes jokių rašytinių tai patvirtinančių įrodymų nėra, o įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais ir taip šį faktą įrodinėti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais atsakovės argumentais.

24. Pažymėtina, kad ieškovė ir O. P. jokio rašytinio dokumento, kuriame jos būtų išreiškusios suderintą valią dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo, aptarusios tarpusavio teises ir pareigas, nesudarė. Taigi tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodomo susitarimo sudarymo faktą, nėra. Ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – Kauno miesto savivaldybės išduotas leidimas laidoti, laidojimo išlaidų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, 2019 m. rugsėjo 2 d. antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, atsiskaitymo knygelės, paslaugų teikėjų sąskaitos ir jų apmokėjimo dokumentai – šio fakto taip pat nepatvirtina. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė organizavo O. P. laidotuves ir apmokėjo jų išlaidas. Nors pagal CK 6.461 straipsnio 1 dalį rentos gavėjo laidojimo išlaidų apmokėjimas išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje gali būti numatyta kaip viena iš rentos mokėtojo pareigų, tačiau tik ši nustatyta aplinkybė, įvertinus tai, kad ieškovė ir O. P., nors ir nebuvo giminystės ryšiais susiję asmenys, gyveno kartu ginčo bute net 14 metų (ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra), O. P., bylos duomenims, šeimos ir artimų giminaičių neturėjo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė O. P. laidotuvėmis pasirūpino vykdydama susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sąlygas, o ne tiesiog iš pagarbos mirusiajai, su kuria taip ilgai kartu gyveno. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktame 2019 m. rugsėjo 2 d. antstolio surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys, kad ieškovė turi ginčo buto raktus, nuosavybės teises į ginčo butą patvirtinančius dokumentus, taip pat sutartis su paslaugų šiam butui teikėjais, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, niekaip nepatvirtina susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sąlygų ir jo vykdymo fakto. Šiuo atveju byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškovė po O. P. mirties ir toliau gyvena bute, todėl akivaizdu, jog jos dispozicijoje liko ir visi šiame bute buvę O. P. daiktai ir dokumentai, todėl faktinių aplinkybių protokole užfiksuotos aplinkybės iš esmės neturi jokios įrodomosios reikšmės šiame ginče. Į bylą pateiktos atsiskaitymo knygelės, paslaugų teikėjų sąskaitos ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė (jos sūnėnas P. S.) jau po O. P. mirties mokėjo mokesčius už ginčo bute teiktas paslaugas. Iki O. P. mirties visi mokėjimai buvo atliekami grynaisiais pinigais, todėl iš mokėjimo dokumentų nustatyti faktinį mokėtoją (t. y. kieno lėšomis šie mokėjimai buvo atlikti) nėra galimybės. Minėti dokumentai, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina, kad komunalines paslaugas už butą, priklausantį O. P., šiai esant gyvai, apmokėdavo ieškovė. Kita vertus, analizuojant šiuos dokumentus matyti, kad iki O. P. mirties atsiskaitymo knygelėse ir sąskaitose nurodant mokėtoją ranka yra įrašyta O. P. vardas ir pavardė, be to, daugeliu atveju, dokumentuose yra ir pačios O. P. parašas. Taigi šie ieškovės pateikti dokumentai ne tik nepatvirtina ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, kad ji mokėjo mokesčius už ginčo butą, bet netgi prieštarauja kitai ieškovės įrodinėjamai aplinkybei, t. y. kad O. P. susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos pagrindu perdavė ieškovės nuosavybėn butą ir ieškovė daug metų jį faktiškai valdė, nes jie akivaizdžiai parodo, jog O. P. visą šį laiką save laikė ginčo buto savininke ir valdytoja. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių ieškovės ir O. P. sudarytą susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos ir jo vykdymo faktą.

25. Pripažindamas išlaikymo iki gyvos galvos susitarimą sudarytu ir įvykdytu, pirmosios instancijos rėmėsi ir byloje apklaustų liudytojų A. A., O. L. P., P. S. ir R. B. parodymais. Tačiau, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais ir taip šį faktą įrodinėti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi teismui nesuteikta visiška diskrecija kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma tik tada, jei byloje nustatoma, kad: yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų (1 punktas); sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (2 punktas); atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu (3 punktas); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, savo padarytas išvadas grįsdamas liudytojų parodymais, nemotyvavo, kodėl netaiko CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinto draudimo šalims remtis liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad šio ginčo atveju taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį nebuvo pagrindo. Kaip jau minėta, kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, išlaikymo iki gyvos galvos susitarimo įrodymų nėra, tokie dokumentai nebuvo prarasti, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes ir ieškovės nurodomą jo vykdymo trukmę (net 14 metų), neabejotinai buvo objektyvi galimybė tokį susitarimą įforminti įstatymo reikalaujama forma. Taip pat įvertinus tai, kad ieškovės įrodinėjamas sandoris buvo sudarytas tarp giminystės ar kitokiais artimais ryšiais nesusijusių asmenų, atsižvelgiant į sandorio prigimtį (pagal ieškovės įrodinėjamas susitarimo sąlygas, jos nuosavybėn turėjo būti perleistas vertingas nekilnojamasis turtas), tai, jog tiek ieškovei, tiek O. P., atsižvelgiant į jų gyvenimišką patirtį, neabejotinai turėjo būti žinomi reikalavimai tokio sandorio formai, nėra pagrindo spręsti, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus nagrinėjamu atveju prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiame ginče neturėjo teisinio pagrindo remtis liudytojų parodymais.

26. Kita vertus, net ir pripažinus, kad šiuo atveju sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai reikalauja netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų parodymai nepatvirtina, jog ieškovė ir O. P. buvo sudariusios susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

28. Analizuojant byloje apklaustų liudytojų parodymus matyti, kad visi liudytojai patvirtino byloje neginčijamas aplinkybes apie ieškovės ir O. P. gyvenimą kartu, ieškovės pagalbą O. P. buityje, o liudytojai A. A., P. S. ir R. B. taip pat patvirtino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji savo lėšomis prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo. Tačiau iš šių liudytojų parodymų negalima spręsti apie buvusį ieškovės ir O. P. susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos ir O. P. valią jai dar esant gyvai perleisti ginčo butą ieškovės nuosavybėn mainais už ieškovės jai teikiamą pagalbą. Akcentuotina, kad tiek liudytoja A. A., tiek ir liudytojas P. S. parodė, jog O. P. žadėjo „palikti“ butą ieškovei, liudytoja O. L. P. nurodė, kad O. P. butą žadėjo „užrašyti“ ieškovei, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog O. P. turėjo ketinimų ir žadėjo, kad ginčo butą po savo mirties paliks ieškovei. Be to, minėtų liudytojų parodymai leidžia spręsti, kad O. P. viešai deklaruotą ketinimą palikti ginčo butą ieškovei lėmė O. P. dėkingumas už jai teikiamą pagalbą, bet ne jų tarpusavio susitarimai ar įsipareigojimai.

29. Abejones, kad tarp ieškovės ir O. P. buvo sudarytas susitarimas, atitinkantis išlaikymo iki gyvos galvos sutarties požymius (CK 6.461 straipsnis), pagal kurį, kaip teigiama ieškinyje, O. P. perdavė ieškovei jai asmeninės nuosavybes teise priklausiusį ginčo butą, kelia ir pačios ieškovės paaiškinimai, duoti teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Ieškovė nurodė, kad pagal žodinį susitarimą O. P. buvo pažadėjusi „palikti“ ginčo butą (2020 m. rugsėjo 9 d. posėdžio garso įrašas: nuo 10 min. 58 sek. iki 11 min. 30 sek.). Į teismo klausimą, ką reiškia „palieku butą“, ieškovė atsakė, kad O. P. nurodė, jog: „sudarysim sutartį iki kol aš gyvensiu, o paskui tau liks butas“ (2020 m. rugsėjo 9 d. posėdžio garso įrašas: nuo 14 min. 11 sek. iki 14 min. 32 sek.). Šie ieškovės paaiškinimai iš esmės atitinka ir liudytojų parodymus, kad O. P. buvo sakiusi, jog „paliks“ ieškovei ginčo butą. Taigi pačios ieškovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai sudaro pagrindą manyti, kad šiuo atveju ieškovė turėjo lūkestį, jog O. P. jai butą paliks testamentu (ieškovė posėdžio metu pripažino prieš O. P. mirtį planavusi vykti į notaro kontorą sudaryti sandorį susijusį su teisėmis į butą, t. y. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ar testamentą), tačiau jokio konkretaus ir realaus susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos, pagal kurį ieškovė būtų prisiėmusi konkrečius įsipareigojimus išlaikyti O. P. ir ją prižiūrėti, o ginčo butas, kaip įrodinėja ieškovė, jai buvo faktiškai perleistas, nebuvo sudariusi. Ir tik po O. P. mirties, šiai taip ir nesudarius testamento, siekiant įgyti nuosavybės teisę į O. P. priklausiusį butą, atsirado versija apie ieškovės ir O. P. sudarytą susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sandorio sudarymo.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir O. P. faktinis elgesys taip pat nesuponuoja prielaidų manyti, kad tarp jų buvo sudarytas susitarimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos. Dviejų panašaus amžiaus, šeimos neturinčių, panašų darbą toje pačioje įstaigoje dirbusių moterų apsigyvenimas kartu viename bute galėjo būti sąlygotas įvairių priežasčių (pvz. siekio mažinti būsto išlaikymo išlaidas, turėti draugiją ir pan.). Visiškai natūralu ir suprantama yra ir tai, kad jaunesnio amžiaus ieškovė daugiau rūpinosi buities reikalais, taip pat galėjo rūpintis ir būsto, kuriame gyvena, remontu, o O. P. mirus – pasirūpinti jos laidotuvėmis. Tačiau pačios savaime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovę ir O. P. siejo būtent išlaikymo iki gyvos galvos teisiniai santykiai.

31. Be to, įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog egzistavo kokios nors objektyvios kliūtys išlaikymo iki gyvos galvos sutartį sudaryti įstatymo reikalaujama forma, į tai, kad, ieškovės teigimu, susitarimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos buvo sudarytas dar prieš O. P. įsigyjant ginčo butą (2005 m.), t. y. jo šalys turėjo net 14 metų tokiam susitarimui tinkamai įforminti, nesant jokių duomenų, jog ieškovė per visą šį laikotarpį būtų ėmusis kokių nors aktyvių veiksmų tam, kad susitarimas būtų patvirtintas notariškai, o O. P. būtų to vengusi, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė įrodė tokio susitarimo sudarymo faktą. Kartu tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta ir viena iš sąlygų, būtinų sandorio pripažinimui, t. y. kitos sandorio šalies vengimas įregistruoti šalių sudarytą susitarimą notarine tvarka.

32. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vienos įrodinėjamų teisinių santykių šalies nebėra, nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių buvus O. P. valią sudaryti su ieškove susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos, šio susitarimo sudarymo fakto nustatymas remiantis vien ieškovės, t. y. suinteresuotos šalies, paaiškinimais, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pripažinti įrodytu faktą, jog tarp ieškovės ir O. P. buvo sudarytas susitarimas dėl O. P. išlaikymo iki gyvos galvos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės ieškinio reikalavimus.

34. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 177, 185 straipsniai), dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės nurodytą aplinkybę, kad jos lėšomis buvo sumokėta dalis ginčo buto įsigijimo kainos, papildomai pažymi, jog, nors ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina nagrinėjamoje byloje reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, ieškovei nepalankaus teismo sprendimo priėmimas neužkerta kelio ieškovei pasitelkiant kitus civilinių teisų gynimo būdus reikšti turtinius reikalavimus O. P. teisių ir pareigų perėmėjams.

36. Atmetus ieškinį, naikintinos Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

37. Atsakovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), todėl, atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, valstybei iš ieškovės, kaip bylą pralaimėjusios šalies, priteistinas 445 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo atsakovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 ir 7 dalys, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarei V. V. neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo į mirusiosios O. P. palikimą.

Priteisti iš ieškovės G. U. (gim. (duomenys neskelbtini)) valstybei 445 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Sprendimo kopiją išsiųsti Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarei V. V..

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.