- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-01
- Bylos Nr.
- 3K-3-84/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Sigitas Gurevičius, Algimantas Spiečius (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Ieškovas
- N. M.
- Kategorijos
- 21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2004 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Ji nurodė, kad kartu su motina A. V. ir broliu S. V. nuo 1978 metų gyveno dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini). Prasidėjus butų privatizavimui, ieškovės motina 1991 metais kreipėsi į Naujamiesčio seniūnijos privatizavimo tarnybą su prašymu leisti privatizuoti nuomojamą butą. Jos prašymas buvo priimtas, tačiau motina netrukus mirė, ir butas liko neprivatizuotas. 1992 metais ieškovės brolis kreipėsi į Naujamiesčio seniūniją dėl buto privatizavimo, už buto privatizavimą sumokėjo 6950 investicinių čekių ir 69 rublių mokestį. Jo prašymas buvo priimtas, Valstybinė komisija 1995 m. lapkričio 20 d. protokolu Nr. 121 nutarė leisti S. V. baigti įforminti gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo dokumentus. Ieškovės brolis tuo metu buvo 2–os grupės invalidas, sirgo sunkia psichikos liga, dažnai gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, todėl buto privatizavimo procesas užsitęsė; S. V. nesuprato būtinumo laiku ir tinkamai įforminti dokumentus. 2002 m. spalio 7 d. S. V. mirė. Ieškovė visą brolio ligos laiką jį slaugė ir globojo, ji yra vienintelė jo turto įstatyminė įpėdinė. Ieškovė, remdamasi CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, 6.309, 6.162 straipsniais, prašė teismo patvirtinti, kad buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovo ir ieškovės brolio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. kovo mėn. 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad S. V. 1992 m. vasario 24 d. padavė pareiškimą dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo; Valstybinė komisija 1995 m. lapkričio 20 d. leido jam privatizuoti nurodytą butą. S. V. nuo 1987 metų sirgo lėtine psichine liga – šizofrenija; ieškovė faktiškai globojo savo brolį; Vilniaus miesto 4–asis apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pripažino S. V. neveiksniu; 2002 m. spalio 7 d. S. V. mirė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. V. įvykdė CK 1.63 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl sandorio sudarymo ir jo galiojimo, t. y. buto privatizavimo veiksmus jis atliko dar būdamas veiksnus, sandorio turinys atitiko įstatyme nurodytus reikalavimus, S. V. valia atitiko sandorio dalyvių tikrąją valią, tačiau privatizuojamo buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notariškai. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį, tačiau teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgė į S. V. veiksmus, jo norą įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą butą, į tai, kad Valstybinė komisija leido įforminti buto pirkimo–pardavimo sutartį po to, kai S. V. jau buvo pripažintas neveiksniu, į tai, kad jeigu S. V. nebūtų susirgęs ir pripažintas neveiksniu, jis būtų galėjęs tinkamai užbaigti buto privatizavimo veiksmus, todėl padarė išvadą, kad S. V. atliko visus nuo jo valios priklausančius veiksmus, reikalingus norint privatizuoti ginčo butą. Teismas pripažino, kad buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis Vilniaus miesto savivaldybės ir S. V. buvo sudaryta pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, nes buto pirkimo–pardavimo sutarties S. V. negalėjo patvirtinti notariškai ne dėl savo kaltės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 4 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Kolegija pažymėjo, kad butų privatizavimo tikslas – transformuoti nuosavybės teisę iš viešojo asmens valstybės privatiems asmenims; valstybės nuosavybė gali būti perleista privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu, todėl procesas, kurio metu nuosavybės teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reguliuojamas ir specialiosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, Nr. 3K-3-394/2002, kategorijos: 19.3, 25.3, Teismų praktika 18, p. 13). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį privatizuojamus butus pardavinėjo vietos savivaldybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, galiojusių iki 2001 m. rugpjūčio 11 d., 19 ir 20 punktuose buvo nustatyta, kad pirkėjui, įmokėjus pradinę įmoką, savivaldybės nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą, pirkimo– pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama; miestų, rajonų valdybos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis, inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) turėjo nustatyti visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybė turėjo būti rūpestinga ir inicijuoti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties įforminimą notarine tvarka. Kolegija vertino, kad byloje nėra įrodymų, jog S. V., kol jis nebuvo pripažintas neveiksniu, atsisakė privatizuoti ginčo butą arba kad atsakovas būtų nurodęs konkrečią datą, kada ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis bus tvirtinama notariškai. Kolegija pabrėžė, kad pagal CK 1.93 straipsnį teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Kolegija iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ginčijamas sandoris nebuvo notariškai patvirtintas dėl atsakovo neveikimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo mėn. 24 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 1.93 straipsnio 3, 4 dalis, 6.159 straipsnį. Teismai pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį turi teisę pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam pagal įstatymą yra reikalaujama notarinė forma, tačiau jis buvo sudarytas nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai išplėtė šio straipsnio prasmę, neatsižvelgė į tai, kad CK 1.93 straipsnis gali būti taikomas tik tada, kai viena iš šalių vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 19 ir 20 punktus. Pagal šiuos punktus miestų, rajonų valdybos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis, inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) turėjo teisę nustatyti visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką, daugiau pareigų šioms institucijoms nebuvo nustatyta.Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jau išnagrinėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 4 d. nutartį (civilinė byla N. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-342/2004; kategorijos: 25.3.; 30.8), kurioje nustatyta, kad S. V. iki mirties neatliko visų įstatyme nustatytų veiksmų, reikalingų užbaigti ginčo buto privatizavimo procesą; S. V., siekdamas, jog jo teisė privatizuoti ginčo butą būtų tinkamai įgyvendinta, privalėjo aktyviai veikti. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nustatė, kad S. V. iki tol, kol jis buvo pripažintas neveiksniu, atliko visus veiksmus, būtinus privatizuoti ginčo butą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, nes kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą faktinėmis bylos aplinkybėmis ir įrodymais išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir S. V. sandoris dėl ginčo buto privatizavimo nebuvo patvirtintas tik dėl atsakovo neveikimo. Ieškovė nurodė, kad ginčo sandoris negalėjo būti patvirtintas notarine tvarka ir dėl prastos S. V. sveikatos būklės.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė CK 1.93 straipsnį, pagrįstai pripažino ginčo sandorį sudarytu ir galiojančiu. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 19 ir 20 punktus Vilniaus miesto savivaldybė turėjo pareigą padėti fiziniams asmeniui notariškai patvirtinti buto privatizavimo sandorį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų įvertinimo.
Šalies argumentai
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė kartu su motina ir broliu nuo 1978 metų gyveno dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini). Ieškovės motina 1991 metais kreipėsi į Naujamiesčio seniūnijos privatizavimo tarnybą su prašymu leisti privatizuoti nuomojamą butą, tačiau netrukus mirė, ir butas liko neprivatizuotas. 1992 metais dėl buto privatizavimo į Naujamiesčio seniūniją kreipėsi ieškovės brolis. Valstybinė komisija 1995 m. lapkričio 20 d. protokolu nutarė leisti jam baigti įforminti gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo dokumentus. Ieškovės brolis dėl sunkios psichikos ligos negalėjo laiku ir tinkamai įforminti dokumentų; 2002 m. spalio 7 d. jis mirė. Ieškovė yra vienintelė brolio turto įstatyminė įpėdinė. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad norimo privatizuoti buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, tačiau nepripažino šios sąlygos esmine ir darančia ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį negaliojantį. Ieškovės brolis įvykdė būtinas CK 1.63 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl sandorio sudarymo ir jo galiojimo, o dėl atsakovo neveikimo negalėjo ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinti notariškai, todėl ginčijamas sandoris pripažintinas galiojančiu.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias tinkamų buto privatizavimo subjektų teises privatizuoti butą, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose bei vertinant byloje esančius įrodymus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės brolis S. V., kuris gyveno savivaldybei priklausančiame dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini), 1992 m. vasario 24 d. kreipėsi į Naujamiesčio seniūnijos privatizavimo tarnybą dėl nuomojamo buto privatizavimo. Jo pareiškimas buvo priimtas, visi reikalingi buto privatizavimui dokumentai buvo sutvarkyti ir apskaičiuota buto pardavimo kaina, kurią jis sumokėjo už buto privatizavimą, tačiau buto pirkimo–pardavimo sutartis su juo nebuvo sudaryta. S. V. 1995 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Seimo sudarytą Butų privatizavimo komisiją su prašymu leisti jam baigti įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus, nes nespėjo laiku jų įforminti dėl ligos. Valstybinė komisija dėl gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti 1995 m. lapkričio 20 d. nutarimu (protokolas Nr. 121) leido S. V. baigti įforminti gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo dokumentus, tačiau, S. V. susirgus sunkia psichine liga, buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta; 2002 m. spalio 7 d. S. V. mirė.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad buto nuomininkas S. V. pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį buvo tinkamas nuomojamo buto pirkimo–pardavimo subjektas, kuris šio įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pareiškė norą įsigyti gyvenamąsias patalpas nuosavybėn, todėl, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, S. V. įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, nes atliko įstatyme nustatytus veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Šiuo atveju tarp buto nuomininko S. V. ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė specialiame įstatyme nustatyti teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo, tik gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta tiek dėl buto nuomininko ligos (susirgo sunkia psichine liga), tiek ir dėl atsakovo, nepadėjusio psichine liga sergančiam 2–os grupės invalidui organizuoti tokios sutarties įforminimą ir notarinį jos patvirtinimą, kaltės. Valstybinei komisijai davus leidimą nuomininkui S. V. baigti įforminti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo dokumentus, atsakovas privalėjo ne vėliau kaip per dvi savaites įforminti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo dokumentus. Tokia atsakovo pareiga buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ 4 punkte, pagal kurį ministerijos, kitos valstybės tarnybos, miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos bei organizacijos, gavusios teigiamą valstybinės komisijos išvadą, privalo ne vėliau kaip per dvi savaites įforminti gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo dokumentus. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, gavęs valstybinės komisijos teigiamą išvadą, per dvi savaites neįformino gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininku S. V., nors pagal nurodyto Vyriausybės potvarkio Nr. 290p 4 punktą privalėjo tai padaryti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad buto nuomininkas S. V. visas gyvenamosioms patalpoms pirkti būtinas sąlygas įvykdė, tik pirkimo–pardavimo sutartis dėl jo ligos nebuvo įforminta notarine tvarka, o atsakovas savo pareigos įforminti šią sutartį notarine tvarka neįvykdė, todėl teismai turėjo teisę pripažinti šį sandorį galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.309 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, 6.309 straipsnio 3 dalį, kitas materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, todėl naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus remiantis kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė nurodytas materialinės teisės normas, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 4 d. nutartyje (civilinėje byloje N. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-342/2004; kategorijos: 25.3.; 30.8) nustatyta, kad S. V. iki mirties neatliko paskutinio veiksmo buto privatizavimo procese, t. y. jis notariškai nepatvirtino buto pirkimo–pardavimo sutarties. Šioje civilinėje byloje teismai taip pat nustatė, kad S. V. iki mirties neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorį notarine tvarka, todėl buvo pareikštas ieškinys dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, t. y. dėl kito dalyko ir kitu pagrindu, kad notarine tvarka neįforminta sutartis būtų pripažinta galiojančia teismine tvarka pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti kasacine tvarka skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus vadovaujantis kasacinio skundo argumentais, kad buvo pažeistos CPK normos, nėra pagrindo, nes teisėjų kolegija nenustatė CPK normų pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo mėn. 24 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.