Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-805-755/2015

J. Č. Proceso Nr. 2-50-3-02198-2014-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.1.21., 3.3.1.22.

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Birutės Valiulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-206-921/2015 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovei VĮ Turto bankas dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. S., D. J., I. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė prašė pripažinti 1996 m. lapkričio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo A. P., mirusio (duomenys neskelbtini), ir pirkėjos B. P., mirusios (duomenys neskelbtini), dėl 4/15 dalių gyvenamojo namo ir 4/15 dalių kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Utena, galiojančia ir pripažinti B. P., mirusiai (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisę į 4/15 dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Utena.

Apeliantė teigia, kad nagrinėjant bylą teisme, nurodė, kad jei bus vertinama, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, šis turi būti atnaujintas ir nurodė jos manymu svarbias priežastis, tačiau teismas nepasisakė, kodėl jos nurodytos tariamai praleisto ieškinio senaties termino priežastys buvo vertintos kaip nesvarbios. Teismas nevertino, ar reiškiant reikalavimą pripažinti sutartį galiojančia, kai viena šalis ją įvykdė, o kita vengia įforminti, sutartį įvykdžiusios šalies teisių pažeidimas nėra tęstinis. Teigia, kad pagal kasacinio teismo praktiką tęstinis pažeidimas nulemia, jog senaties terminas atsinaujina kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Prieš atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad suėjo ieškininės senaties terminas, teismas, visų pirma, turi nustatyti ieškovo nurodytos subjektinės teisės egzistavimo faktą. Taip pat privalu išsiaiškinti ir šios teisės pobūdį, nuo kurio priklauso ar teisės pažeidimu ieškovo įvardintus atsakovo veiksmus galima laikyti subjektinės teisės pažeidimu. Ieškininės senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą.

Apibendrindama apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, sprendime išdėstytos išvados iš esmės paneigia 1964 m. CK 58 str. 5 d. įtvirtinto sutarties pripažinimo galiojančia esmę.

Atsiliepimu į ieškovės R. P. apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Turto bankas“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Utenos rajono apylinkės teismo 2015-07-03 sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti rašytiniais įrodymais, o byloje nustatyta, kad abi sutarties šalys žinojo, kad gyvenamojo namo ir statinių pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai. Byloje nenustatyta, kad B. P. pakartotinai kreipėsi į A. P. dėl sutarties įforminimo notarine tvarka, o šis būtų vengęs tai atlikti. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad B. P. siekė įgyvendinti ar ginti kitais civilinės teisės nustatytais būdais reiškiamas teises į ginčo turtą bei laikė jas pažeistas. Nurodo, kad privalomos registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Mirus A. P., ieškovė daugiau kaip dešimt metų negynė savo teisės. Svarbių priežasčių kodėl iki B. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) į teismą nebuvo kreiptasi, byloje nebuvo nurodyta ir nustatyta. Teigia, kad ieškovės apeliaciniame skunde pateiktas CPK 48 str. 2 d. normų interpretavimas pažeidžia CPK 42 str. 1 d. nuostatas, kuriose nurodyta, kad byloje dalyvaujančios šalys turi teikti savo argumentus, prieštaravimus ir kt. Atsakovė, perėmusi materialines teises, perėmė ir teisę reikalauti šių teisių gynimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p. , 330 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimų pagrindų nenustatyta.

Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 str.). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 str., kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją, neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų klaidų, padarytų nustatant faktines aplinkybes, materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 str.1 dalis).Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atsižvelgiant į pasakytą , pasisakoma dėl esminių teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų.

Sutinkamai su CPK 330 str., materialinės teisės normų pažeidimas netinkamai jas pritaikius ar išaiškinus, yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra šis procesinis pagrindas.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatą ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pirmos instancijos teismas nurodė tą darąs atsakovo prašymu.

Šiuo atveju kolegija pasisako dėl CK 1 knygos VII skyriaus taisyklių taikymo, nes 2001-07-01 įsigaliojus CK ir senaties terminui iki to nepasibaigus , taikomos CK taisyklės (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.1d.taisyklė, jog CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo).

Iki ieškinio pateikimo teismui ieškinio senaties terminas pasibaigė, bet ši aplinkybė pati savaime, kolegijos vertinimu, nebuvo pakankama priežastimi ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių – ieškinio atmetimui taikyti ( CK 1.131 str.), kadangi ,kaip minėta, pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Kolegijos vertinimu, skunde pagrįstai nurodoma, jog tokio reikalavimo iki teismo sprendimo priėmimo stadijos atsakovas nebuvo pareiškęs, o teismo iniciatyva senaties taikymas neleidžiamas.

Apeliantės nuomone atsakovas VĮ Turto bankas net neturėtų procesinės teisės teikti tokį reikalavimą ,nes jo procesinis pirmtakas VMI su ieškiniu sutiko, tokia išvada klaidinga. Procesinis įstatymas nedraudžia šaliai, priklausomai nuo procesinių besikeičiančių aplinkybių iki šalies procesinė pozicija įtvirtinta teismo nutartyje, keisti savo nuomonę- sutikti ar nesutikti su ieškiniu ir pan. Tokio ribojimo nėra ir pasikeitusiems atstovams, tad atsakovo atsakovas galėtų reikalauti ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių taikymo nepaisant ankstesnio atstovo pozicijos.

Vienok, šiuo atveju naujas atstovas tokio reikalavimo, priešingai teismo išvadai, nėra reikiama procesine forma suformulavęs. Pagal CPK 110 str. dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – šių asmenų ieškiniai, prašymai, pareiškimai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai, triplikai, atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai ir atsiliepimai į šiuos skundus, kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai.

Pirminis atstovas- VMI ieškinio neginčijo, dėl senaties taikymo nepasisakė (popierinės bylos l.35). Naujas valstybės atstovas-VĮ Turto bankas atsiliepimą į ieškinį elektroniniu būdu pateikė 2015-06-09 ( p.b.l.191-193). Iš atsiliepimo teksto matosi, jog atstovas atkreipia teismo dėmesį, jog ieškovė yra praleidusi teisės į ginčo turto realizavimo terminus ( CK 1.124 str.), apibūdina ieškinio senaties instituto svarbą ir pobūdį, bet reikalavimo( prašymo) taikyti ieškinio senatį nesuformuluoja.Motyvuoja, kad dėl šių aplinkybių turėtų pasisakyti buvęs atstovas byloje, t.y.M. T. posėdis žodinio proceso tvarka vyko 2015 m. birželio 15 d., VĮ Turto bankas atstovas jame nedalyvavo, papildomų procesinių dokumentų iki teismo posėdžio nepateikta.

Apibendrinant konstatuojama, jog nesant reikiamai atsakovo suformuluoto prašymo ( reikalavimo ar pan.) dėl senaties taikymo,ji taikyta be procesinio pagrindo. Kadangi ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės nesant dėl to prašymo neturėjo būti taikomos, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų dėl to, ar būtų buvęs pagrindas termino praleidimo atveju jo atnaujinimui, ar jis skaičiuotinas nuo A. P. mirties (duomenys neskelbtini) metais, kad teisių pažeidimas buvo tęstinis kaip teisiškai nereikšmingų nepasisako.

Dėl vengimo sudaryti sandorį notarine forma

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl to ar buvo pagrindas tenkinti ieškinį 1964 m. CK 58 str.5 d.( dabartinis atitikmuo CK 1.93 str. 4 d.) pagrindu, netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisės normas.

Teismo vertinimu, neįrodyta, jog A. P., o po to ir A. P. būtų vengę sudaryti sandorį notarine tvarka, o B. P. dėjusi maksimalias pastangas sandoriui reikiama forma sudaryti. Pardavėjas neturėjo pareigos inicijuoti sandorio notarine forma sudarymą.

Pastebima, jog pirkimo-pardavimo sandorį kaip sutartį reglamentuojančios įstatymo nuostatos nenustatė kieno iniciatyva turi būti sudaroma notariškai tvirtinama sutartis. Pardavėjo pareiga yra perduoti parduodamą daiktą, o pirkėjo jį priimti ir už jį sumokėti sutartą kainą ( 1964 m. CK 253 str., CK 6.305 str.). Iš to seka, jog esant sutarčiai dvišaliai, abi šalys turi išreikšti valią ir atlikti veiksmus sutarties įforminimui, todėl teismo išvada, jog B. P. turėjo dėti maksimalias, kas suprantama kaip didesnes nei pardavėjas, pastangas sandoriui įforminti , kolegijos vertinimu, teises aktais nepagrįsta. Nuoroda į galimybę sudaryti sutartį su A. P. įpėdine A. P. irgi nepagrįsta, nes toks reikalavimas įstatymais nenustatytas,o, turint omenyje,jog A. P. paveldėjimo teisės liudijimo į ginčo objektą negavo, daiktinių teisių į jį neįregistravo( paveldėjimo teisės liudijimai, t.1, b.l.153-156), notarinės formos pirkimo-pardavimo sandorio su ja dėl šio turto sudarymas apskritai nebuvo įmanomas.

Kolegijos vertinimu, teismas netinkamai vertino ir sprendė kokia yra ir ar yra šiuo atveju įstatyme nustatyta sąlyga - kita sandorio šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Įstatymas neatskleidžia sąvokos „kita šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka“ turinio. Kolegijos vertinimu, teismas be pakankamo pagrindo konstatavo šios sąlygos nesant, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką aiškinant šią normą ar tai darė netinkamai.

Kasacinio teismo praktikoje yra aiškinta, jog sandorio neįforminus notarine forma, gali būti pripažįstamas vengimu jį sudaryti ir tada, kai sandoris neįformintas ne tik dėl pirkėjo, bet ir nuo šalių nepriklausančių priežasčių ar net dėl ieškovo( pirkėjo) savybių, pvz.ligos, nes notarinio įforminimo pareigą turi ir pardavėjas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Pats sutarties notarinio neįforminimo faktas po to ,kai šalys akivaizdžiai išreiškė valią sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o nustatęs sutarties kainą pardavėjas išreiškė pritarimą tam, kad kainą sumokėtų pirkėjas, vertinamas vengimu sandorį įforminti ir nesieja vengimo su šalies piktavališkumu. Kai sutarties šalys faktiškai įvykdo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, o atsakovas( šios bylos atveju pardavėjas) neįformino sandorio notarine tvarka, bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė esant pagrindu pripažinti tokį sandorį galiojančiu CK 1.93 str .4 d. pagrindu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006).Kolegijos vertinimu, šių kasacinių bylų faktinės aplinkybės artimos nagrinėjamai bylai ir šio ginčo atveju teismo nutartys galėjo būti vertintos ir pritaikytos.

Kolegijos vertinimu, teismas turėjo atsižvelgti ir į teisinį reglamentavimą, pradėjusį galioti nuo 2001-07-01 įsigaliojus CK, nes Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str.2 d. numato, jog esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Pagal 4 dalį Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas.

Pagal CK 6.309 straipsnį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas. Pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą.

Teisės aktai nenustato termino per kurį sudarytas sandoris turi būti įformintas notariškai, todėl, kolegijos vertinimu, reikšminga atsižvelgti į ieškinio senaties termino pradžios ir jo pabaigos, t.y. galimos teisminės gynybos, terminus. Šiuo atveju ieškinio senaties terminui prasidėjus po 1999-05-03, teisminis reglamentavimas pasikeitė ieškinio senaties termino laikotarpiu, todėl šio ginčo atveju jis aktualus ir taikytinas.

Šiuo atveju situacija specifinė tuo, kad daikto pardavėjas ir pirkėjas mirę, todėl tikrųjų sandorio neįforminimo priežasčių nustatymas yra itin apsunkintas. Nepaisant dėl to šios bylos įrodinėjimo specifikos, bendrosios įrodinėjimo taisyklės leidžia daryti išvadą dėl ieškinio įrodytumo. Pagal CPK 178 str.šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjant reikšminga, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

Šioje byloje nekeliama abejonių dėl A. P. ir B. P. surašyto raštelio turinio ir jo prasmės-juo įformintas A. P. paveldėtos namo dalies pardavimas B.P., to kaina ir kainos sumokėjimo faktas ( b.l.18).Turto ( namo dalies) perdavimo B.P. faktas taip pat neginčijamas. Į bylą pateikti įrodymai ( ieškovės, dalinai D. J.,I. G., J. S. paaiškinimai), jog pardavėjas ir pirkėja ne tik įvykdė susitarimą dėl namo dalies pirkimo-pardavimo,bet bandė įforminti sutartį notariškai, bet tas neįvyko dėl notaro užimtumo, pardavėjas gyveno Vilniaus rajone, į Uteną atvykdavo retai-kelis kartus per metus,buvo ligotas, faktinis naudojimasis namo dalimi, jo išlaikymas nekėlė abejonių kas ( B. P.) valdė turtą iki pat savo mirties, abi sandorio šalys artimi giminaičiai, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog notarinis sandoris įforminimas neįvyko ne tik dėl ieškovės, bet ir dėl su pardavėju susijusių faktorių ( objektyvių ir tikėtina subjektyvių). Atsižvelgiant ir į CK 1.5 str. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, abipusės pareigos įforminti sandorį notariškai neįvykdymas iš abiejų sandorio pusių gali būti vertinamas ir kaip abiejų , taigi ir pardavėjo A. P., vengimu tą padaryti, kas yra teisiniu pagrindu pirkėjo įpėdiniams reikalauti jo patvirtinimo teismine tvarka.

Dėl sandorio įregistravimo svarbos

Kolegijos vertinimu, teismas be pagrindo sprendė, jog 1964 m. CK 255 str. taisyklė, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoris galioja tik esant dviems sąlygoms- notarinės formos buvimas ir sandorio registracija per 3 mėnesiu atitinkamoje registracijos įstaigoje (nesant sandorio registracijos, jis negaliotų ir išlaikius notarinės formos reikalavimą), šio ginčo atveju reikšminga bei taikytina. Kolegija sprendžia, jog toks reglamentavimas netinkamai aiškintas ir taikytas.

Ieškinys dėl sandorio pripažinimo pateiktas remiantis galiojusio 1964 m. CK 58 str.5 d. teisiniu pagrindu. Šios normos specifika ta, jog ji numato galimybę pripažinti galiojančiu sandorį, kuris reikiama (notarine) forma apskritai neįformintas.CK 255 str. papildomai reikalavo gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutarties, kuri, kaip aukščiau minėta, turėjo būti sudaryta notarine forma, įregistravimo. Tam, kad atlikti registraciją ,suprantama, turėjo būti pateikta pati reikiamos formos sutartis. Jeigu ji fiziškai registravimo įstaigai nebuvo pateikta, tokia registracija negalėjo būti atlikta. Kolegijos vertinimu, tokia situacija negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigta pati 1964 m.CK 58 str. 5 d. numatyta galimybė siekti notarine forma nesudarytos sutarties patvirtinimo,nes nesurašyta sutartis nesant fiziniu pavidalu paties registravimo objekto,negali būti užregistruota.Galiojant 1964 m. CK 255 str. reikalavimui, pirkimo-pardavimo sutarties ( jos atitikmens- teismo sprendimo) kai ji pripažinta galiojančia CK 58 str.5 d. pagrindu , įregistravimas atitinkamoje įstaigoje buvo reikalingas tik po notarinės formos sutarties surašymo, o jos nesurašymo atveju , teismo sprendimo dėl tokios sutarties pripažinimo galiojančia priėmimo.

Pastebima, kad CK 1.75 str., skirtame teisinės registracijos paskirčiai ir tikslams nustatyti,pakeista nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sandorių registravimo teisinė reikšmė ir sandorių neįregistravimo teisiniai padariniai.CK 1.75 str. dėl sandorio neįregistravimo tokio sandorio negaliojimo teisinių padarinių nenustatyta, o CK 6.393 str. 2 dalyje teigiama, kad negalioja sandoris tik dėl notarinės sandorio formos nesilaikymo, o sandorio neįregistravimas tik neleidžia jo panaudoti prieš trečiuosius asmenis, bet toks sandoris šalims galioja.

Teismo nuoroda į kasacinio teismo 2006-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr/3K-3-70/2006( sprendime tekste ,tikėtina, netiksliai nurodytas bylos Nr.706), į 2012-10-05 nutartį byloje Nr.3K-3-404/2012 netinkama, nes jų aplinkybės esmingai kitokios.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

Teismo nurodytose kasacinėse bylose buvo sprendžiama dėl reikiama notarine forma jau įformintų sutarčių neįregistravimo teisinių pasekmių, gi nagrinėjamame ginče tokia sutartis notarine forma apskritai nebuvo įforminta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašymas netenkinamas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Sykiu 93 straipsnio 4 d. nustato, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Kolegijos vertinimu, šios bylos aplinkybės sudaro pagrindą nuo bendro išlaidų paskirstymo principo nukrypti ir iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų ieškovei nepriteisti. Civilinė byla buvo inicijuoti tik todėl, kad pirkimo-pardavimo sandorio šalys jo neįformino notarine forma. Atsakovas nebuvo ir nėra šio sandorio šalimi ir niekaip neįtakojo į sandorio įforminimą, t.y neatliko jokių veiksmų, kurie būtų pažeidė kitų asmenų turtines teises. Valstybė daiktinių teisių į ginčo turtą niekada nebuvo įgijusi, teismo sprendimo pagrindu ji jokio turto ir nepraranda, tad ieškinio patenkinimo atveju atsakovas gali būti įvardytas pralaimėjusiu tik formaliai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-206-921/2015 panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškinį patenkinti, pripažinti 1996 m. lapkričio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo A. P., mirusio (duomenys neskelbtini), ir pirkėjos B. P., mirusios (duomenys neskelbtini), dėl 4/15 dalių gyvenamojo namo ir 4/15 dalių kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Utena, galiojančia ir pripažinti B. P., a.k(duomenys neskelbtini) mirusiai (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisę į 4/15 dalis gyvenamojo namo, unik.Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių, unik.Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Utena.