Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 3 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi ir 9 dalimi, bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikotarpis nuo 2022 m. liepos 10 d. iki liepos 11 d. (1 para), prilyginant jį vienai dienai laisvės atėmimo; kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje nuspręsta K. G. palikti galioti ir panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl įrodymų vertinimo ir K. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas K. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl K. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. G. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) K. G., nukentėjusiąją J. M., liudytojus R. M., L. M., V. L., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek K. G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – K. G. teisinančius – įrodymus (nuteistojo K. G. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo K. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, tai yra vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, tai yra nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-495/2021). Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atima galimybę priešintis arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Nukentėjusio asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti išreikštas (žodžiais, veiksmais). Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai ir neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2013, 2K-128/2014, 2K-16-895/2016 ir kt.).

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme K. G. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino ir parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu lytiniai santykiai su J. M. buvo abipusiu sutarimu, fizinio smurto J. M. atžvilgiu jis nenaudojo (2 t., b. l. 121-123, 128, 136, 3 t., b. l. 22-23). 2022 m. rugsėjo 12 d. akistatos su nukentėjusiąja J. M. metu K. G. parodė iš esmės tas pačias byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes (2 t., b. l. 141-142). Nors viso proceso metu K. G. parodymai dėl byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos K. G. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiosios J. M. bei liudytojų R. M., L. M. ir V. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad K. G. 2022 m. liepos 10 d. prieš 2 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), nuomojamame bute, panaudodamas J. M. atžvilgiu fizinį smurtą ir taip atimdamas galimybę jai priešintis, po to lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. M. prieš jos valią, tai yra ją išžagino.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios J. M. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios J. M. duotus parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos R. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad jos dukra J. M. 2022 m. liepos 10 d. grįžo namo naktį neblaivi ir pasakė, kad K. G. ją mušė ir išprievartavo, dukra labai verkė, skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ( 1 t., b. l. 137-138, 3 t., 24); liudytojo L. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad J. M. yra jo duktė, apie byloje nagrinėjamą įvykį sužinojo tik 2022 m. liepos 10 d. vakare grįžęs namo, policijos pareigūnai pasakė, kad su J. kažkas įvyko negero, ją išsivežė, duktė sakė, jog jai sudavė į veidą, jis matė mėlynę jai ant skruosto, J. sakė, kad tą sumušimą padarė vyriškis, kuris jai davė telefoną (1 t., b. l. 178-179, 3 t., b. l. 25); liudytojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad J. M. yra jo draugė, 2022 m. liepos 10 d. naktį ji verkdama atėjo pas jį ir sakė, kad ją norėjo išprievartauti, ji atsirakino duris ir pabėgo, ji buvo išsigandusi, sakė, kad ėjo pas kažkokį vyrą, kuris jai siūlė telefoną, matė ant jos veido sužalojimą, dieną jo ant J. M. veido nebuvo, sužalojimas atrodė nesenas (1 t., b. l. 184-185, 3 t., b. l. 25); 2022 m. liepos 10 d. J. M. protokole – pareiškime nurodytos jos išžaginimo aplinkybės (1 t., b. l. 10-11); 2022 m. liepos 10 d. 2.07 val. J. M. pranešime policijai (ROIK (duomenys neskelbtini)) užfiksuoti duomenys, patvirtinantys, kad nukentėjusioji iškart po įvykio kreipėsi į policiją, o šiek tiek vėliau tą pačią dieną buvo pristatyta į gydymo įstaigą apžiūrai (1 t., b. l. 19-22); 2022 m. liepos 20 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotas Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo, kuomet nukentėjusioji J. M. pranešė apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką, apžiūra (1 t., b. l. 25-27); 2022 m. liepos 10 d. – 2022 m. liepos 12 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, kad įvykio vietoje paimta patalynė su galimais biologiniais pėdsakais (1 t., b. l. 29-51); Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės dėl J. M. nustatytų sužalojimų, tepinėliuose ir tamponėlyje su J. M. makšties turiniu rasta sperma (1 t., b. l. 104-105); 2022 m. liepos 10 d. asmens apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, kad apžiūrint J. M. kūną buvo nustatyta, kad kairėje veido pusėje, prie akies, matosi patinimas ir kraujosrūva (1 t., b. l. 106, 109-110); (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo J. B. 2022 m. liepos 10 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, kad pagal gautą pranešimą nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), neblaivi (2.30 val. nustatytas 2,92 prom. girtumas) J. M. nurodė buvusi išžaginta, ji pristatyta į (duomenys neskelbtini) apžiūrai (1 t., b. l. 129); (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo A. I. 2022 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, kad K. G. 2022 m. liepos 10 d. 7.53 val. nustatytas 1,43 prom. girtumo laipsnis, 10.57 val. J. M. nustatytas 2,46 prom. girtumo laipsnis (1 t., b. l. 126). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo K. G. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

15. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji J. M. ir liudytojai R. M., L. M., V. L. galėjo apkalbėti nuteistąjį K. G., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusioji J. M., tiek liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

16. Nuteistojo apeliaciniame skunde, abejojant nukentėjusiosios J. M. parodymų patikimumu, nurodoma, kad jis yra apkalbėtas J. M. melagingais parodymais ir apkaltintas nusikaltimu, kurio nėra padaręs, jis su J. M. susipažino prieš keletą dienų iki byloje nagrinėjamo įvykio, pati nukentėjusioji rodė iniciatyvą palaikyti santykius su juo, jis kvietė nukentėjusiąją ateiti pas jį į svečius, pirko alaus jų abiejų išgėrimui ir nekentėjusioji pati atvyko pas jį į jo gyvenamąją vietą, jie vieną kartą turėjo lytinius santykius, tačiau tie santykiai buvo abipusiu noru ir sutikimu, pati nukentėjusioji nusirengė ir visiškai nesipriešino jo veiksmams, po lytinio akto jis nukentėjusiajai leido apsirengti, kartu parūkė balkone, laisvai leido išeiti iš buto, susitarė pasimatyti rytoj, ji pagalbos nesišaukė. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinus visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad šios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės yra nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, kurios nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju K. G. kaltei dėl BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 149 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent K. G..

17. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis K. G. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas nuteistojo K. G. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu ir taip atimant galimybę J. M. priešintis, patvirtina, kad K. G. suprato, jog savo veika kėsinasi į J. M. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji J. M. aiškiai išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su K. G. ir norėjo išeiti namo, tačiau K. G. panaudojęs fizinį smurtą ir grasindamas vėl jį panaudoti liepė jai nusirengti ir atsigulti ant pilvo, tuomet lytiškai santykiavo su J. M.. Akivaizdu, kad nurodyti nuteistojo K. G. veiksmai buvo atliekami prieš nukentėjusiosios valią. Taigi K. G. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, kaip išžaginimas. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. nurodo, kad nukentėjusioji J. M. su juo intensyviai bendravo SMS žinutėmis, keletą kartų išgėrinėjo, priėmė jo dovanotas įvairias dovanas, pinigus, pati savo noru lankėsi keletą kartų jo bute, jis kvietė nukentėjusiąją ateiti pas jį į svečius, pirko alaus jų abiejų išgėrimui ir nekentėjusioji pati atvyko pas jį į jo gyvenamąją vietą, jo kūne jokių sužalojimų nenustatyta, jo bute smurtavimo pėdsakų taip pat nenustatyta, nukentėjusioji proceso eigoje jokių pretenzijų (civilinio ieškinio) jam nepareiškė, nukentėjusioji kelis kartus kviesta teismo šaukimu neatvyko į teismo posėdžius ir tik priverstinai ją atvesdinus posėdis įvyko. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad K. G. nagrinėjamu atveju padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. nurodo, kad pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu prievartinius lytinius santykius, teismas laikė duomenis apie nukentėjusiosios sužalojimą - kairiojo skruosto kraujosruvą, tačiau vertinant specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus, neatmetama galimybė, kad nukentėjusioji, būdama stipriai neblaivi, galėjo ir pati griūdama susižaloti. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje nurodyti J. M. kūne nustatyti sužalojimai, be jokios abejonės, patys savaime neįrodo, jog jie buvo padaryti smurtiniais K. G. veiksmais, tačiau vertinant anksčiau aptartų duomenų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sužalojimai nukentėjusiajai J. M. buvo padaryti suduodant smūgį. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nėra nurodęs, kad J. M. iki byloje nagrinėjamo įvykio būtų turėjusi kokius nors sužalojimus veido srityje. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad kairiojo skruosto poodinė kraujosruva nukentėjusiajai buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo įvykio metu K. G. veiksmais.

19. Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad Valstybinės teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. M. kūne išorinių požymių, jog buvo lytiškai santykiaujama, nėra. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad tarp J. M. ir K. G. buvo prievartinis lytinis aktas, ir nepaneigia nuteistojo K. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje. Šie duomenys tik patvirtina nukentėjusiosios J. M. parodymus, jog ji po panaudoto fizinio smurto jos atžvilgiu atliekamam lytiniam aktui nebesipriešino, bijodama sunkesnių pasekmių savo sveikatai.

20. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. sausio 12 d. nuosprendį ir K. G. išteisinti dėl veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam K. G. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Dėl nuteistajam K. G. paskirtos bausmės

21. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, pasiųsti jį atlikti laisvės atėmimo bausmę ir ilgam laikui izoliuoti nuo visuomenės ir mylimos šeimos būtų labai neteisinga.

22. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

23. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas K. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 3 metams. Skirdamas bausmę K. G. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad K. G. padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad K. G. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 12 kartų, daug kartų baustas administracine tvarka, kaltės nepripažino, dėl savo veiksmų nesigaili, į nusikaltimo aplinkybes (smurto pobūdį, nukentėjusiosios sužalojimo ypatumus, nukentėjusiosios elgesį, nurodomus išgyvenimus ir pasekmes). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra dvi nuteistojo K. G. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigę nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). K. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo K. G. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam K. G. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę subendrino dalinio sudėjimo būdu su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam K. G. paskirta bausme, K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2023 m. sausio 12 d. nuosprendį dėl nuteistajam K. G. paskirtos bausmės nėra pagrindo. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo K. G. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis šiuo metu vykdo individualią veiklą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, apsisprendęs daugiau nusikalstamų veikų nebedaryti, nes turi tvirtą šeimą ir mažametę dukrytę, kuria labai rūpinasi ir nori teikti jai tinkamą ir pilnavertį išlaikymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jos paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.