- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-19
- Bylos Nr.
- e2A-277-577/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- R. L.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“
- Trečiasis asmuo
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo – (duomenys neskelbtini) -oji daugiabučių namų savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) įpareigoti solidarius atsakovus išpirkti ieškovo bute įrengtą karšto vandens apskaitos prietaisą už 100 eurų; 2) įpareigoti solidarius atsakovus užskaityti ieškovo permoką už 120 m³ karšto vandens, už kurį ieškovas yra apmokėjęs atsakovei per namo bendriją; 3) įpareigoti solidarius atsakovus atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą ieškovo atžvilgiu pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 m³ karšto vandens, visus perskaičiavimus atliekant pagal kainas, kurias Komisija yra įpareigota patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4364-432/ 2017 R. L. ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1527-467/2018: i) panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas R. L. reikalavimas įpareigoti solidarius atsakovus UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ užskaityti ieškovo permoką už 120 m³ karšto vandens, už kurį ieškovas yra apmokėjęs atsakovei per namo bendriją, ir šį reikalavimą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą AB „Vilniaus šilumos tinklai“ suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėnesį galiojusius tarifus už 120 m³ karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas; ii) panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas R. L. reikalavimas įpareigoti solidarius atsakovus UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą ieškovo atžvilgiu pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 m³ karšto vandens, visus perskaičiavimus atliekant pagal kainas, kurias Komisija yra įpareigota patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, ir grąžino šią civilinės bylos dalį nagrinėti iš naujo; iii) kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019: i) Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įpareigota suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 m³ karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas, panaikino ir dėl šio reikalavimo paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria šis reikalavimas atmestas; ii) kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m gruodžio 13 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
4. Ieškovas R. L. iš naujo perduotą nagrinėti reikalavimą patikslino ir prašė įpareigoti atsakoves AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, taikant šilumos kainas, kurias Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, patvirtino 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Ieškovas nurodė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki ieškinio pateikimo nepagrįstai skaičiavo karšto vandens suvartojimą pagal bendras normas, nors ieškovo bute yra įrengtas metrologiškai patikrintas karšto vandens skaitiklis, ieškovas yra deklaravęs jo rodmenis, o atsakovė nesikreipė į vartotoją su pasiūlymu išpirkti karšto vandens skaitiklį, nepakeitė karšto vandens skaitiklio nauju, nors ieškovas tam netrukdė; jis nėra padaręs Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pažeidimų. Ieškovo name visada buvo taikomas 1-asis karšto vandens ruošimo būdas, kai karštą vandenį kaip galutinį produktą tiekia vienas tiekėjas – UAB „Vilniaus energija“. Ieškovo namo butų savininkai nebuvo pasirinkę 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo. Ieškovas yra vartotojas, t. y. silpnesnioji sutarties šalis. Atsakovė netinkamai įvykdė savo pareigą perimti ieškovo turimą skaitiklį.
Atsiliepimas
5. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad nuo 2017 m. kovo 29 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo (įskaitant karšto vandens tiekėjo veiklą) AB „Vilniaus šilumos tinklai“. UAB „Vilniaus energija“ yra netinkama atsakovė byloje; ieškovas nepagrindė solidariosios atsakomybės pagrindo. Pažymėjo, kad UAB „Vilniaus energija“ patalpino pranešimus bendrojoje daugiabučio namo erdvėje bei papildomai išsiuntė ieškovui rašytinius pranešimus, kuriais prašė sudaryti galimybės įvykdyti prievoles, t. y. įrengti/pakeisti ieškovui priklausančiame bute metrologiškai patikrintus bei UAB „Vilniaus energija“ priklausančius skaitiklius; UAB „Vilniaus energija“ atstovai buvo atvykę ieškovui priklausančio buto adresu, tačiau jiems nebuvo sudaryta galimybė įrengti skaitiklį; ieškovo įvykdytas pažeidimas teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuotas pažeidimų nustatymo aktu; nurodytas aplinkybes bei ieškovo įvykdytus pažeidimus konstatavo bei patvirtino UAB „Vilniaus energija“ atstovas, daugiabučio namo valdytojas bei prižiūrėtojas. Atsakovės teigimu, ieškovui tinkamai bei pagrįstai suvartotas karštas vanduo skaičiuotas pagal Metodiką.
6. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės atsirado iki bendrovės veiklos laikotarpio pradžios. Pažymėjo, kad UAB „Vilniaus energija“ ne kartą raštu kreipėsi į ieškovą, kad būtų sudarytos sąlygos karšto vandens skaitiklių pakeitimui, tačiau jos sudarytos nebuvo, todėl ieškovui nuo 2013 metų rugsėjo 1 d. mėnesio mokesčiai už karštą vandenį pagrįstai buvo pradėti skaičiuoti pagal Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 03-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, Metodiką ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76 patvirtintas vandens vartojimo normas RSN 26-90. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalavo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdyje atsakovių atstovės prašė teismo remtis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje 2A-600-933/2020, t. y. aplinkybėmis, kad UAB „Vilniaus energija“ 2013 m. balandžio mėnesį pradėjo įrenginėti ginčo namo butuose naujus, metrologiškai patikrintus ir visus teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius karšto vandens tiekėjui; kad pagrįstai nuo 2013 m rugsėjo 1 d. taikė karšto vandens suvartojimo įkainius pagal normatyvus, nustatytus Metodikoje. Ieškovas nesutiko, kad tai prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo R. L. atsakovei UAB „Vilniaus energija“ 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat į valstybės biudžetą 22,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020, nagrinėdamas R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-178-862/2019 pagal ieškovės AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui R. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“, vertino aplinkybes, susijusias su R. L. bute įrengto skaitliuko pagrįstumu ir teisėtumu, taip pat karšto vandens suvartojimo įkainių pagal normatyvus, nustatytus Metodikoje, nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. (kaip ir nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo laikotarpio) pagrįstumą ir teisėtumą. Teismas sutiko su atsakovių argumentu, kad minėto sprendimo 50 ir 56 punktuose nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje. Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. taikė karšto vandens suvartojimo įkainius pagal normatyvus, nustatytus Metodikoje.
10. Tai, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad ir nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo įpareigoti atsakoves atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. pagal ginčo buto apskaitos prietaiso rodmenis, taikant šilumos kainas, kurias Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, patvirtino 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, nes, kaip minėta, pagrįstai ir teisėtai nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo taikomi karšto vandens suvartojimo įkainiai pagal normatyvus, nustatytus Metodikoje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
11. Ieškovas R. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, įpareigojant atsakovus atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. pagal ginčo buto apskaitos prietaiso rodmenis, taikant šilumos kainas, kurias Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, patvirtino 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Vadovaudamasis šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr. e2A-1527-467/2018 esančiais išaiškinimais, apeliantas teigia, kad byloje turi būti vertinama, ar ieškovo veiksmai, siekiant pakeisti ieškovo bute karšto vandens skaitiklį, atitiko teisės aktų reikalavimus. Šioje byloje nustatytas prejudicinis faktas, kad byloje nėra duomenų apie pranešimų (apie tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d., 9-12 valandomis atvyks darbuotojas keisti skaitiklius) įteikimą, tik apie išsiuntimą. Duomenų, kad ieškovas iš karto po 2013 m. rugpjūčio 27 d. būtų kreipęsis į karšto vandens teikėją ir suderinęs laiką dėl skaitiklių pakeitimo, byloje nėra. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje laikė, kad civilinėje byloje būtina nustatyti, iki kada vandens skaitiklio, kuris buvo užplombuotas 2013 m. gegužės 7 d., duomenys turėjo būti laikyti patikimais, t. y. iki kada karšto vandens skaitikliui galiojo metrologinė patikra. Sprendimas ieškovui skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normas, esant patikimiems skaitiklio parodymams, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų. Juo labiau, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo vartotojų patalpose (butuose) terminas Vilniaus mieste pratęstas iki 2017 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2A-600-933/2020, 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi nustatė, kad R. L. bute UAB „Vilimeksas“ įrengto skaitiklio metrologinė patikra buvo atlikta 2013 m. gegužės 3 d. ir galioja iki 2017 m. gegužės 3 d. Tai yra prejudicinis faktas, kurį Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi įpareigojo nustatyti bylą nagrinėjant iš naujo.
11.2. Teismas nepagrįstai ignoravo prejudicinę aplinkybę, kad R. L. bute įrengto skaitiklio metrologinė patikra atlikta 2013 m. gegužės 3 d. ir galioja iki 2017 m. gegužės 3 d.; nepagrįstai nusprendė vadovautis ne Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d., o 2020 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020 išaiškinimais. Teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, neįvertindamas, kad 2020 m. gegužės 7 d. nutarties išaiškinimai nesuderinami su 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, kad sprendimas ieškovui skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normas esant patikimiems skaitiklio parodymams, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.
11.3. R. L. bute buvusį karšto vandens apskaitos prietaisą įrengė karšto vandens tiekėjas UAB „Vilniaus energija“, o ne UAB „Vilimeksas“, todėl turi būti vadovaujamasi karšto vandens tiekėjo (atsakovo) įrengto karšto vandens skaitiklio, turinčio galiojančią metrologinę patikrą iki 2017 m. gegužės 3 d. parodymais.
11.4. Šioje byloje teismas turi svarų pagrindą nukrypti nuo teisinio tikrumo principo, nes to reikalauja teisingumas ir primygtinis socialinis poreikis apginti pažeistas vartotojo, kurio interesus gina valstybė, teises. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. ir 2018 m. gruodžio 13 d. nutartys yra nesuderinamos, todėl būtina spręsti poreikio šioje byloje daryti išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudiciją dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurias vėliau paneigti kitoje byloje galima tik išimtiniais atvejais. Bylos aplinkybės sudaro pagrindą iš naujo vertinti aplinkybes, susijusias su ieškovo bute šilumos tiekėjo 2013 m. gegužės 7 d. įrengtu karšto vandens apskaitos prietaisu, kad būtų įvykdytas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi suformuotas išaiškinimas.
11.5. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pagrįstai ieškovui nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. mokesčiai už karštą vandenį buvo pradėti skaičiuoti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 03-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitu patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos bei Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76 patvirtintas vandens vartojimo normas RSN 26-90, neįvertindamas, kad ieškovo bute visada buvo karšto vandens skaitiklis, turintis galiojančią metrologinę patikrą, o ieškovas niekada nebuvo tinkamai informuotas apie planuojamą karšto vandens apskaitos prietaiso keitimą – šią prejudicinę aplinkybę nustatė Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi. Teismas nepagrįstai ignoravo prejudicinę aplinkybę, kad atsakovas nėra kreipęsis į ieškovą dėl karšto vandens skaitiklio įrengimo. Skaitiklio įrengimo laikas nebuvo suderintas su vartotoju. Ieškovas nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ieškovas neleido įrengti apskaitos prietaiso, nes iš atsakovės nėra gavęs prašymo suderinti skaitiklių įrengimo dieną ir laiką.
11.6. Ginčas turėjo būti sprendžiamas analogiškai, kaip ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1789-640/2012. Analogiški ginčai jau yra išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėse bylose Nr. e2-39149-845/2015 ir 2-2386-790/2013, kuriose karšto vandens tiekėjo reikalavimai mokėti pagal vandens suvartojimo normas buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes vartotojas mokėjo už karštą vandenį pagal bute esančio skaitiklio rodmenis. Karšto vandens tiekėjas neturėjo pagrindo skaičiuoti suvartoto karšto vandens kiekio pagal maksimalius karšto vandens suvartojimo normatyvus. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles suvartoto karšto vandens kiekio skaičiavimas pagal normatyvą galimas tik išimtiniais Taisyklėse nurodytais atvejais, nes esant galimybei tikslaus matavimo prietaiso pagalba nustatyti atsakovei patiekto ir suvartoto karšto vandens kiekį, būtent tokiu būdu šis kiekis ir turėjo būti nustatomas.
11.7. Teismas nepagrįstai priteisė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje esantis mokėjimo pavedimas skirtas advokatų profesinei bendrijai SGKA LEGAL, tačiau nėra įrodymų, kad advokatų profesinė bendrija sumokėjo advokatui A. K. ir advokato padėjėjui E. B., laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2017 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017.
Atsiliepimas
12. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime prašo R. L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1527-467/2018 nekonstatavo, jog apeliantui nepagrįstai buvo pradėtas taikyti karšto vandens normatyvas - šiuo klausimu byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Tuo pačiu metu buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos, kuriose buvo kilęs ginčas dėl to paties suvartoto šilumos energijos kiekio pagrįstumo ir/ar teisėtumo, per analogišką laikotarpį. Tiek pirmos instancijos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-178-862/2019, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime Nr. 2A-600-933/2020 prieita vieningos nuomonės, kad apelianto butui nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. pagrįstai buvo pradėtas skaičiuoti karšto vandens suvartojimo normatyvas. Teismas jau yra išsprendęs normatyvų taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, jog (i) abejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, (ii) tiek minėtoje byloje, tiek šitoje byloje, buvo/yra nagrinėjamas klausimas dėl normatyvo taikymo, taip pat abejose bylose buvo nagrinėjama apelianto skolos/mokėjimų už karštą vandenį teisėtumo ir pagrįstumo klausimas (ir net dalyje už tą patį laikotarpį nuo 2013-05-01 iki 2015-05-31), pagrįstai šioje byloje turi būti taikoma civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020 nustatytų aplinkybių prejudicija.
12.2. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog šioje byloje nėra duomenų apie pranešimų dėl karšto vandens skaitiklių įrengimo įteikimą apeliantui. Minėti argumentai paneigti ne vieno teismo, taip pat valstybės institucijų, į kurias apeliantas kreipėsi. Apeliacinės instancijos teismas ir ne vienas teismas, yra konstatavęs, jog UAB „Vilniaus energija“ pateikė įrodymus, kad R. L., UAB „Vilniaus energija“ reikalaujant, nesudarė sąlygų patikrinti ir, esant reikalui, pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisą; UAB „Vilniaus energija“ 2013 m. balandžio mėnesį pradėjo įrenginėti namo butuose naujus, metrologiškai patikrintus ir visus teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius karšto vandens tiekėjui. UAB „Vilniaus energija“ raštu ne kartą kreipėsi į R. L., prašydama sudaryti sąlygas karšto vandens skaitikliams įrengti, tačiau sąlygos karšto vandens skaitikliui įrengti sudarytos nebuvo. Aptartos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4364-432/2017 nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-695/2019 konstatuota, jog atsakovui R. L. buvo surašytas Pažeidimų nustatymo 2013 m. rugpjūčio 27 d. aktas, atsakovas R. L. dar prieš Pažeidimų nustatymo akto surašymą buvo įspėtas, kad nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. butui bus pradėtas taikyti karšto vandens apskaičiavimo normatyvas pagal Metodiką. Lietuvos Metrologijos inspekcija taip pat pateikė išvadą atsakovui dėl karšto vandens skaitiklių perdavimo karšto vandens tiekėjui.
12.3. Apeliaciniame skunde išreikštos abejonės dėl civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020 nustatytų aplinkybių yra bandymas apskųsti sprendimą, kuris yra jau įsiteisėjęs.
12.4. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos metu, apeliantas neužsiminė apie bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, bei jų reikalingumą ar pagrįstumą, šių aplinkybių iki apeliacinio skundo neminėjo nei viename savo procesiniame dokumente, todėl šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje; jie turėtų būti nenagrinėjami.
13. Atsakovė UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutarties 49 punkte aiškiai nurodė pagrindą - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-695/2019 2019 m. birželio 12 d. nutarties 33 punktą: „Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog: i) Taisyklėse įtvirtinta tiekėjo pareiga perimti iš vartotojų karšto vandens apskaitos prietaisus. Atsiskaitymas už karštą vandenį toliau turi būti vykdomas ne pagal likusio neišmontuoto vartotojui priklausančio skaitiklio, bet pagal karšto vandens tiekėjo naujai įrengto skaitiklio rodmenis; ii) Taisyklės nenustato galimybės atsiskaitymus už sunaudotą karštą vandenį toliau vykdyti pagal vartotojui nuosavybės teise priklausantį skaitiklį, todėl vartotojui priklausantis karšto vandens skaitiklis, įrengus tiekėjo karšto vandens skaitiklį, nelaikytinas apskaitos prietaisu“. Jau po Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties paskelbimo Lietuvos Aukščiausias Teismas išreiškė savo nuomonę dėl numatytų karšto vandens tiekėjui įpareigojimų, susijusių su vandens apskaitos prietaisų įrengimu ir priežiūros vykdymu. Atsakovės teigimu, būtent dėl šios priežasties teismas 2020 m. spalio 14 d. sprendimu atsižvelgė į teisinį reguliavimą, nustatė prejudicinius faktus, reikšmingus šioje byloje, ir konstatavo, kad atsakovai tinkamai vykdė karšto vandens tiekėjo funkcijas ir savo veiksmais nepažeidė šalių teisių ir pareigų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Byloje nustatyta, kad kilo ginčas dėl kitoje tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje byloje nustatytų aplinkybių pripažinimo prejudicinėmis, taip pat nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka priimtos nutarties išaiškinimų bei kitoje byloje priimto sprendimo santykio.
16. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi šioje byloje (civilinės bylos numeris apeliacinėje instancijoje Nr. e2A-1527-467/2018), grąžino bylos dalį pagal ieškovo R. L. reikalavimą įpareigoti atsakovus UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą ieškovo atžvilgiu pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 m³ karšto vandens, visus perskaičiavimus atliekant pagal kainas, kurias Komisija yra įpareigota patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, nagrinėti iš naujo. Teismas šioje nutartyje išaiškino, kad „civilinėje byloje turi būti vertinama, ar ieškovo veiksmai, siekiant pakeisti ieškovo bute karšto vandens skaitiklį, atitiko teisės aktų reikalavimus. <...>Nagrinėjamu atveju ieškovas neįsileido UAB „Vilniaus energija“ vadybininko dėl karšto vandens skaitiklių pakeitimo, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pranešimais buvo informuotas apie tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d., 9-12 valandomis atvyks darbuotojas keisti skaitiklius. Iš pridėtų dokumentų matyti, kad šis pranešimas buvo išsiųstas ne tik ieškovui, bet ir trečiajam asmeniui – (duomenys neskelbtini)-ajai DNSB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra duomenų apie šių pranešimų įteikimą, tik apie išsiuntimą. Duomenų, kad ieškovas iš karto po 2013 m. rugpjūčio 27 d. būtų kreipęsis į karšto vandens teikėją ir suderinęs laiką dėl skaitiklių pakeitimo, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, jog apmokama turi būti už faktiškai patiektą energiją, o pagrindas nukrypti nuo šio principo negali būti taikomas formaliai, laiko, kad civilinėje byloje yra būtina nustatyti, iki kada vandens skaitiklio duomenys, kuris buvo užplombuotas 2013-05-07, turėjo būti laikyti patikimais, t. y. civilinėje byloje turėjo būti nustatyta, iki kada karšto vandens skaitikliui galiojo metrologinė patikra. Sprendimas ieškovui skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normas esant patikimiems skaitiklio parodymams, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų. Juo labiau, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo vartotojų patalpose (butuose) terminas Vilniaus mieste pratęstas iki 2017 m. kovo 1 d.“
17. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-178-862/2019 pagal ieškovės AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui R. L. dėl skolos už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. priteisimo, 2020 m. gegužės 7 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020. Iš šios nutarties turinio matyti, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo R. L. prievolės atsiskaityti už tiektą karštą vandenį į butą pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, kai atsakovas R. L. bute turėjo karšto vandens skaitiklį, kurio metrologinė ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nepasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime laikė, kad minėto procesinio sprendimo 50 ir 56 punktuose nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje. Teismas nurodė, jog minėtoje byloje buvo konstatuota, kad nepagrįsti atsakovo R. L. teiginiai, jog, nustatant vartotojui (R. L.) patiekto ir sunaudoto karšto vandens kiekį, turėjo būti vadovaujamasi ginčo bute UAB „Vilimeksas“, o ne karšto vandens tiekėjo įrengtu karšto vandens skaitiklio parodymais; kad skaitiklis (sumontuotas UAB „Vilimeksas“) įrengtas ne kompetentingo asmens – karšto vandens tiekėjo (ieškovės). Teismas taip pat konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ pateikė įrodymus, jog R. L., UAB „Vilniaus energija“ teisėtai reikalaujant, nesudarė sąlygų patikrinti ir, esant reikalui, pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisą; kad UAB „Vilniaus energija“ 2013 m. balandžio mėnesį pradėjo įrenginėti namo butuose naujus, metrologiškai patikrintus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius karšto vandens tiekėjui; kad UAB „Vilniaus energija“ raštu ne kartą kreipėsi į R. L., prašydamas sudaryti sąlygas karšto vandens skaitikliams įrengti, tačiau sąlygos karšto vandens skaitikliui įrengti sudarytos nebuvo; kad R. L. dar prieš Pažeidimų nustatymo akto surašymą buvo įspėtas, jog nuo 2013-09-01 ginčo butui bus pradėtas taikyti karšto vandens apskaičiavimo normatyvas pagal Metodiką. Remdamasis tuo, kad išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai nuo 2013-09-01 taikė karšto vandens suvartojimo įkainius pagal normatyvus, nustatytus Metodikoje (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003-03-10 nutarimu Nr. O3-26 patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodika).
18. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
19. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008, 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355-403/2020).
20. Nagrinėjamu atveju abejose bylose, t. y. tiek byloje dėl įpareigojimo atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, tiek byloje dėl atsiskaitymo už tiektą karštą vandenį į butą, turėjo būti nustatytas faktas, ar ieškovė tinkamai skaičiavo karšto vandens suvartojimo kiekį bei kainas.
21. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-178-862/2019 (civilinės bylos numeris apeliacinėje instancijoje - 2A-600-933/2020), išnagrinėjo šioje byloje (ir apeliaciniame skunde) keliamus klausimus, t. y. spręsdamas dėl skolos už karštą vandenį priteisimo vertino aplinkybes dėl galimybės suvartotą kiekį skaičiuoti pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, tačiau konstatavo, kad ieškovė pagrįstai nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. taikė karšto vandens suvartojimo įkainius pagal normatyvus, nustatytus Metodikoje. Šios aplinkybės yra prejudicinės nagrinėjamoje byloje.
22. Pažymėtina, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. <...> Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Prejudiciniai faktai, kaip ir res judicata galią turintys sprendimai, negali būti ginčijami, peržiūrimi, nepriklausomai nuo to, ar keičiasi teismo sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020).
23. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi nustatytais faktais, kad sprendimas ieškovui skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normas, esant patikimiems skaitiklio parodymams, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų; teismas ignoravo prejudicinę aplinkybę, kad R. L. bute UAB „Vilimeksas“ įrengto skaitiklio metrologinė patikra buvo atlikta 2013 m. gegužės 3 d. ir galioja iki 2017 m. gegužės 3 d.; tvirtina, kad teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, neįvertindamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutarties išaiškinimai yra nesuderinami su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais.
24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi nebuvo galutinai išspręstas šalių ginčas, teismas, nurodęs, jog būtina nustatyti papildomas aplinkybes, bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto akcentuojamos aplinkybės, kurias įpareigojo nustatyti Vilniaus apygardos teismas šioje byloje, reikšmingos tam pačiam faktui - suvartoto karšto vandens būdo nustatymui. Minėta, kad dėl šių aplinkybių galutiniu teismo sprendimu pasisakė Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020. Nesutikimas su atitinkamų aplinkybių vertinimu nėra pagrindas jas nustatinėti iš naujo nagrinėjamoje byloje.
25. Apeliantas argumentus dėl naujo tų pačių aplinkybių vertinimo, be kita ko, grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimais. Pagal apeliaciniame skunde cituojamą EŽTT praktiką, nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot v. Russia, no. 20887/03, § 24, 18 January 2007). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko v. Russia, no. 13151/04, § 26, 31 July 2008). Pavyzdžiui, Teismas konstatavo, kad egzistavo „esminiai trūkumai“, pateisinantys proceso atnaujinimą, bylose, kuriose konkretūs sprendimai paveikė teises ir teisėtus interesus asmens, kuris nebuvo įtrauktas į jam svarbų procesą (žr. cituotą Protsenko v. Russia, § 29–34), ar asmens, kuris negalėjo veiksmingai dalyvauti procese (žr. Tishkevich v. Russia, no. 2202/05, § 25-27, 4 December 2008, Tolstobrov v. Russia, no. 11612/05, § 18-20, 4 March 2010). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio purizmo (žr. Sutyazhnik v. Russia, no. 8269/02, § 38, 23 July 2009). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov v. Russia, no. 40713/04, 29 March 2011, § 21). Apeliantas taip pat nurodo, jog EŽTT taip pat yra tekę nagrinėti bylų, kuriose buvo keliama bylos, išspręstos įsiteisėjusių teismo sprendimu, klausimų, medžiagos, įrodymų „naujo“ įvertinimo kitame procese suderinamumo su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais problema (žr., pvz., Esertas v. Lithuania, no. 50208/06, 31 May 2012; Brletič v. Croatia, no. 42009/10, 16 January 2014 ir kt.). Teismas yra pripažinęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką (žr. Esertas, § 25). Šiose bylose EŽTT pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Teismo 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.).
26. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. ir 2018 m. gruodžio 13 d. nutartys yra nesuderinamos, teismai visiškai ignoravo ne tik primygtinį socialinį poreikį apginti pažeistas vartotojų teises, bet ir pažeidė teisingumo ir sąžiningumo principus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų pagrindų (jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.), pateisinančių nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo, nėra. Be to, bet kuriuo atveju, teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje nebūtų panaikintas kitoje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas; šis procesas negali būti prilyginamas procesui aukštesnės instancijos teisme (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020); proceso atnaujinimo klausimas kitoje byloje (dėl padarytos esminės klaidos) taip pat nesprendžiamas. Apeliantas neįrodinėja, kad jis negalėjo veiksmingai dalyvauti procese kitoje byloje. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020.
27. Nors nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo įpareigoti atsakoves perskaičiuoti karšto vandens paskirstymą už ilgesnį laikotarpį (nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d.), pagrindas, kuriuo reiškiamas reikalavimas (apeliacinio skundo argumentai) yra tie patys (susiję su karšto vandens apskaitos prietaisu).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų realumo, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2017 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017. Pasak ieškovo, byloje esantis mokėjimo pavedimas yra skirtas juridiniam asmeniui advokatų profesinei bendrijai SGKA LEGAL, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad minėta advokatų profesinė bendrija sumokėjo advokatui A. K. ir advokato padėjėjui E. B. 363 Eur sumą, todėl bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos nepagrįstai.
29. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad apelianto nurodomoje kasacinio teismo nutartyje bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Minėtoje byloje nebuvo įrodytas atsiskaitymo su advokatu (tiesiogiai ar per tarpininką) faktas, todėl kasatorės patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo pripažintos atstovavimo išlaidomis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, tačiau skirtingai nei nagrinėjamoje byloje už teisines paslaugas buvo sumokėta tarpininkui – įmonei, kurios teisinė forma - uždaroji akcinė bendrovė. Šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“ susitarimą dėl atstovavimo yra sudariusi su Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesine bendrija SGKA Legal, pagal kurią teisines paslaugas teikia bei visus pavedimus vykdo šios profesinės bendrijos advokatai ar advokatų padėjėjai.
30. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; 3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją. Pagal šio įstatymo 48 straipsnio 1 dalį - klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria, pasirašydami sutartį.
31. Kadangi advokatų profesinė bendrija yra tinkamas teisinių paslaugų sutarties subjektas, t. y. nėra tarpininkas tarp kliento ir konkretaus advokato, o aplinkybių, kad atsakovė advokatų profesinei bendrijai SGKA LEGAL už byloje suteiktas teisines paslaugas sumokėjo, ieškovas neginčija, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovo atsakovei UAB „Vilniaus energija“ priteisė 363 Eur už teisines paslaugas.
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
33. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.