Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.8; 2.1.14; 2.2.2.2.2; 2.2.2.2.4; 2.3.4.6; 2.4.6.5.1

2022 m. lapkričio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Paskirtą baudą R. M. įpareigota sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, R. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią priemonę įvykdant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė R. M. – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Daiktinius įrodymus – diržą, saugomą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje pagal 2021 m. kovo 15 d. kvitą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti R. M.; 2) du kompaktinius diskus su garso ir vaizdo įrašais nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Prašymas dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. M. nuteista už tai, kad mušdama mažamečiui padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, būtent: 2020 m. spalio mėnesį, iki spalio 12 d., tiksliai nenustatytu tiksliu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), suduodama diržu tiksliai nenustatytą smūgių skaičių mažamečiam sūnui E. P., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas nugaros kairėje, dešinėje šlaunyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 21 d. nuosprendį ir priimti jai naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, t. y. dėl BPK 184 straipsnio 4 dalies, 186 straipsnio 2–4 dalių, 276 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

2.2. Nuteistosios teigimu, teismas neteisėtai atmetė prašymą teismo posėdyje apklausti E. P. ir E. P., nors nurodė jų parodymus ir išvestinius iš šių parodymų įrodymus (ekspertų išvadas ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir vaikų darželio darbuotojų parodymus) kaip vienintelius įrodymus, kad ji padarė nusikalstamą veiką. Nesant BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų sąlygų, teismas neteisėtai perskaitė E. P. ir E. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors turėjo visas galimybes apklausti E. P. ir E. P..

2.3. Nurodo, kad pagrindas teisme apklausti E. P. ir E. P. buvo ir dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant E. P. ir E. P. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pažeistos BPK 184 straipsnio 4 dalies ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punkto nuostatos, nes jai nebuvo pranešta apie E. P. ir E. P. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir ji negalėjo užduoti pastariesiems klausimų tokiomis pat sąlygomis, kokios buvo taikomos „kaltinimo liudytojams“, taip iš jos buvo atimta teisė dalyvauti tiriant esminius įrodymus byloje.

2.4. Teigia, kad E. P. ir E. P. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo neteisėta ir dėl to, kad E. P. ir E. P. bei jų atstovui nebuvo išaiškinta jų teisė atsisakyti duoti parodymus prieš artimąjį giminaitį, mažamečiai buvo verčiami duoti parodymus prieš mamą. Taip buvo pažeista BPK 183 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad prieš pradėdamas liudytojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įsitikina liudytojo asmens tapatybe, išsiaiškina reikiamus duomenis apie liudytojo asmenybę ir jo santykius su įtariamuoju, išaiškina jam šio Kodekso 81 ir 83 straipsniuose numatytas liudytojo teises ir pareigas. BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Atliekant E. P. ir E. P. apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pažeista ir Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Mano, kad E. P. ir E. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais, reikalavimų, nes šiuo atveju buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punkto, BPK 184 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimai.

2.5. Pasak nuteistosios, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai laikė įrodymais R. A. ir I. B. parodymus, bei Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketą Nr. 6VSV-2021. Dar kartą pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais, o R. A. ir I. B. parodymų negalima patikrinti kitais proceso veiksmais, nes nebuvo daromas garso įrašas, nėra patikimų duomenų apie klausimus, kurie buvo užduodami E. P. ir E. P., neaišku, kaip klausimai buvo formuluojami, ar buvo užduodami atsakymus menantys klausimai. Be to, R. A. ir I. B. įvykdyta faktinė E. P. ir E. P. apklausa neatitinka BPK 186 straipsnio 2–4 dalyse numatytų pagrindinių procesinių garantijų, taikomų mažamečių apklausai, t. y. apklausa atlikta nedalyvaujant psichologui ir mažamečių atstovui, nedarytas garso ir vaizdo įrašas, mažamečiai apklausinėti keletą kartų. Teigia, kad nesant teisėto pagrindo R. A. ir I. B. vertė liudyti prieš savo motiną ir šeimos narį T. M.. Taip buvo pažeistas Konstitucijos 31 straipsnis, kuriems numatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Mažamečio apklausa, neužtikrinant mažamečio teisių, užduodant jam klausimus, ar jį mušė šeimos nariai, nedalyvaujant psichologui ir mažamečio atstovui, yra faktinis mažamečio vertimas duoti parodymus.

2.6. Tai, kad R. A. ir I. B. neteisėtai naudojosi savo statusu vykdydamos faktinę mažamečių apklausą nedalyvaujant psichologui ir mažamečių atstovui ir tuo siekė daryti poveikį, pasak apeliantės, patvirtina ir 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-18/2021, kuriame nurodyta, kad dėl mažo amžiaus E. P. natūraliai paveikus suaugusiųjų nuomonei; tiriamojo parodymai buvo ir yra veikiami jam reikšmingų asmenų. Mano, kad šios aplinkybės yra reikšmingos, nes E. P. nurodė ir tai, kad jį mušė T. M., nors tokia aplinkybė tyrimo metu buvo paneigta. Be to, E. P. nurodė, kad vaikų darželyje jį tempdama sužalojo auklėtoja A. S., tačiau ši aplinkybė taip pat nepasitvirtino, 2021 m. kovo 25 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas. Nutarime konstatuota, kad E. P. parodymais apie tai, kad darželyje auklėtoja A. S. jį patempė už pažasties ir E. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tikėti negalima dėl E. P. neadekvatumo. 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18/2021, tiek 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės akte Nr. 8103MS-37/2022 nurodyta, kad E. P., jį apklausiant skirtingais momentais, nurodo skirtingas, viena kitą paneigiančias aplinkybes dėl jo tariamo mušimo. R. A. ir I. B. taip pat nurodė, kad E. P. skirtingu laiku nurodė priešingas aplinkybes dėl mušimo: ir kad užsigavo žaidimų aikštelėje, ir kad buvo mušamas. Tai, kad E. P. daug kartų susižalojo pats, konstatuota ir 2021 m. kovo 25 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad E. P. galėjo susižaloti griūdamas, nurodyta ir specialisto išvadoje Nr. 1359/2020(04). Be to, E. P. susižalojo net psichologinio tyrimo metu, ekspertizės akte Nr. 103MS-18/2021 nurodyta, kad E. P. dažnai dėl savo elgesio užsigauna, lįsdamas po stalu susitrenkia galvą, eidamas užkliūva už durų rankenos, lipdamas ant kėdės nuo jos nuslysta, bėgdamas koridoriumi pargriūna.

2.7. Nuteistosios manymu, esant nurodytoms aplinkybėms, negali būti pripažinti teisėtu būdu gautais įrodymais ir 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-18/2021, bei 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės aktas Nr. 103MS-37/2022. Pažymi, kad teismo posėdyje apklaustos ekspertės S. S. ir T. G.-N. parodė, kad jos negali nurodyti savo išvadų patikimumo laipsnio, taip pat negali nurodyti metodikos, kuria vadovaujasi. Ekspertizės grindžiamos eksperčių atlikta faktine E. P. apklausa, kuri neatitinka BPK 186 straipsnio 2–4 dalyse nustatytų pagrindinių procesinių garantijų, taikomų mažamečių apklausai, t. y. apklausa atlikta nedalyvaujant mažamečio atstovui, nedarytas garso ir vaizdo įrašas, mažametis apklausinėtas keletą kartų. Ekspertizių išvados neatitinka ir BPK 20 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Ekspertizių metu nebuvo darytas vaizdo ir garso įrašas, kuriame būtų užfiksuoti eksperčių klausimai E. P. ir jo atsakymai, ekspertizės išvados nepagrįstos objektyviais ir patikrinamais duomenimis. Nors teismo ekspertizės įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismo eksperto atliekamų tyrimų eigą, sąlygas ir rezultatus fiksuojantys dokumentai saugomi teismo ekspertizės įstaigoje ir prireikus ekspertinius tyrimus skiriantys ar juos užsakantys asmenys gali jų pareikalauti, tačiau teisme apklaustos ekspertės patvirtino, kad jų atlikta E. P. apklausa nebuvo niekaip fiksuojama. Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi E. P. prieštaringai nurodo susižalojimo aplinkybes ir, atsižvelgiant į tai, kad jis yra įtaigus ir linkęs meluoti bei išsigalvoti istorijas, yra svarbu, ar ekspertizės metu jam buvo užduoti menantys atsakymą klausimai, kiek kartų buvo kartojami tie patys klausimai, ar nebuvo daromas neteisėtas poveikis E. P.. Šiuo atveju ekspertizių išvados tėra subjektyvi eksperčių nuomonė, pagrįsta spėjimais, o ne patikrintais mokslo metodais. Be to, ekspertizės metu buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Mažamečio apklausa, neužtikrinant mažamečio teisių, užduodant jam klausimus, ar jį mušė šeimos nariai, mažamečio atstovui, yra faktinis mažamečio vertimas duoti parodymus.

2.8. Apeliantės teigimu, teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo liudytojų T. M. ir L. D. parodymais, atsisakydamas pripažinti juos įrodymais, pažeidė Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punktą, kadangi „gynybos liudytojai“ turi būti apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos „kaltinimo liudytojams“. Pažymi, kad T. M. ir L. D. parodymai patvirtinami teismo psichiatrinių, psichologinių ekspertizių aktais, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad pagal sužalojimo pobūdį trauma galėjo atsirasti griuvimo metu, taip pat 2021 m. kovo 25 d. nutarimu, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kuriame nurodyta kad E. P. daug kartų susižaloja, jo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

2.9. Nuteistosios tvirtinimu, teismas, neargumentuotai pripažindamas patikimesniais ją kaltinančią liudytojų parodymus, kurie, be kita to, gauti neteisėtu būdu, neatsižvelgdamas į įrodymus, keliančius abejones teismo išvadomis (E. P. sveikatos sutrikimus, dėl kurių jis nuolat susižaloja, teismo medicinos specialisto išvadą) pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Be to, skundžiamame nuosprendyje neįvykdytas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas išdėstyti išvadas ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė vienus įrodymus, o kitais vadovavosi. Taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliantės teigimu, šiuo atveju teismas netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo nustatytas nė vienas iš minėtame BK straipsnyje nurodytų veiksmų.

2.10. Be to, apeliantės vertinimu, jai paskirta bausmė – 2 500 Eur bauda – yra aiškiai per griežta. Nurodo, kad ji išlaiko du mažamečius vaikus, jos gaunamas pajamas sudaro minimali mėnesio alga, todėl paskirta bausmė pažeidžia ir jos mažamečių vaikų interesus.

3. Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Minėta, kad apeliaciniame skunde nuteistoji R. M., be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Apeliantės teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK 184 straipsnio 4 dalies ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punkto nuostatos, nes jai nebuvo pranešta apie E. P. ir E. P. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir ji negalėjo užduoti pastariesiems klausimų, apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo neteisėta ir dėl to, kad E. P. ir E. P. bei jų atstovui nebuvo išaiškinta jų teisė atsisakyti duoti parodymus prieš artimąjį giminaitį, mažamečiai buvo verčiami duoti parodymus prieš savo mamą ir taip buvo pažeista BPK 183 straipsnio 1 dalis; teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą teismo posėdyje apklausti E. P. ir E. P.; nesant BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų sąlygų, teismas neteisėtai perskaitė E. P. ir E. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors turėjo visas galimybes apklausti E. P. ir E. P.. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

5. Nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiųjų apklausa reglamentuota BPK 186 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nepilnametį liudytoją ar nepilnametį nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio Kodekso 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba šio Kodekso 184 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. BPK 186 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausą visuomet privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo teisės. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikšti prašymus dėl apklausos. Nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio nepilnamečiui. BPK 184 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos manydamas, kad: 1) liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu; 2) liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus; 3) liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus. BPK 184 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras, o 4 dalyje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui.

6. Iš bylos medžiagos matyti, kad mažamečių nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo E. P. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko prokurorės prašymu – prokurorė 2020 m. spalio 21 d. prašymuose nurodė, kad siekiant apsaugoti mažamečių E. P. ir E. P. interesus, jie teisme apklaustini tik kartą, be to, manytina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui jie duos išsamesnius parodymus (1 t., b. l. 36; 2 t., b. l. 34). Nepilnamečio nukentėjusiojo 2020 m. lapkričio 18 d. apklausos protokole užfiksuota, kad apklausiant mažametį E. P., dalyvavo visi BPK 186 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys – prokurorė A. Rakštienė, psichologė L. L. ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė bei nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą E. B.. Mažamečio nukentėjusiojo E. P. apklausoje dalyvavo ir mažamečio nukentėjusiojo įgaliota atstovė advokatė J. Šlapaitienė (1 t., b. l. 41, 44, 50–51, 59–60). Apklausiant mažametį liudytoją E. P., taip pat dalyvavo prokurorė A. Rakštienė, psichologė L. L. ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė bei nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą E. B. (2 t., b. l. 36–37). Atkreipiamas dėmesys, kad 2020 m. spalio 21 d., kai vyko mažamečio nukentėjusiojo apklausa, jo mama R. P. (dabar M.) dar neturėjo įtariamosios statuso, pranešimas apie įtarimą jai buvo įteiktas 2020 m. lapkričio 19 d. (2 t., b. l. 156). Taigi šiuo atveju prokurorė neprivalėjo pranešti R. P. (dabar R. M.) apie mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojo apklausą. Dėl to nuteistosios R. M. skundo argumentas, kad jai nepranešus apie E. P. ir E. P. apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš jos buvo atimta teisė dalyvauti tiriant esminius įrodymus byloje ir buvo pažeistos BPK 184 straipsnio 4 dalies bei Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) punkto nuostatos, atmetamas kaip nepagrįstas.

7. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai nepilnametis gali duoti parodymus prieš šeimos narius ir artimuosius giminaičius, ir nenurodo, kas turėtų būti supažindintas su teise atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narius ir artimuosius giminaičius ar atsisakyti atsakyti į tam tikrus klausimus – pats apklausiamas nepilnametis ar jo atstovas pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijose „Dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos“ nurodoma, kad ši teisė turi būti išaiškinama vaikui. Sisteminis BPK nuostatų, susijusių su teisės duoti parodymus atsisakymu ar teise atsakyti tik į kai kuriuos klausimus, aiškinimas leidžia teigti, kad nepilnametis liudytojas turi būti informuotas apie BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytą jo teisę. Svarbu tinkamai, išsamiai, vaikui suprantama kalba išaiškinti teisę atsisakyti duoti parodymus ir atsakingai įvertinti jo priimtą spendimą. Tačiau tokios teisės išaiškinimas ir nepilnamečio liudytojo nuomonės įvertinimas turėtų būti siejamas su konkrečioje baudžiamojoje byloje apklausiamo nepilnamečio asmens amžiumi, socialine branda, jo pozicijos susiformavimo aplinkybėmis, pozicijos formulavimu ir priimto sprendimo padarinių suvokimu, kitomis svarbiomis bylos aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-976/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje mažamečiam nukentėjusiajam E. P. apklausos metu buvo 4 metai, o liudytojui E. P. buvo 6 metai, pastarųjų neinformavimas, jog jie gali atsisakyti duoti parodymus prieš savo motiną, nesudaro pagrindo abejoti jų apklausose užfiksuotų parodymų patikimumu ir šių parodymų nevertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Duomenų, patvirtinančių apeliantės teiginį, kad mažamečiai buvo verčiami duoti parodymus prieš mamą, byloje nėra, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėja mažamečiams nukentėjusiajam bei liudytojui prieš jų apklausas išaiškino pareigą sakyti tiesą ir jie patvirtino, kad sakys tiesą.

8. Nesutiktina ir su R. M. skundo argumentu, kad nesant BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų sąlygų, teismas neteisėtai perskaitė E. P. ir E. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes turėjo visas galimybes apklausti E. P. ir E. P.. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami paprastai ne daugiau kaip vieną kartą, nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, taip pat į tai, kad 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad papildoma tiriamojo (E. P.) apklausa nėra tikslinga – mažai tikėtina, kad apklausiamas dar kartą vaikas pateiks daugiau aplinkybių ir jas detaliau paaiškins, labiau tikėtina, kad dėl išgyvenamų ilgesio, kaltės ir atsakomybės jausmų jis atsisakys kalbėti arba ims neigti savo žodžius (1 t., b. l. 123–131), sprendžiama, kad teismas, turėdamas tikslą patikrinti byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, peržiūrėjo kompaktinius diskus su E. P. ir E. P. apklausomis (3 t., b. l. 168–171) ir pagrįstai jų parodymus pripažino įrodymais. Šiame kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui gali būti vertinami kaip įrodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27/2014, 2K-208-976/2017, 2K-265-976/2017). Dėl to, kas paminėta, nėra jokio pagrindo pritarti R. M. skundo argumentams, kad atliekant E. P. ir E. P. apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pažeista ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, E. P. ir E. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

9. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė prašymą teismo posėdyje apklausti E. P. ir E. P., pažymima, kad teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi spręsti, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-123-1073/2020). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-942/2016). Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. R. M. gynėjo prašymą teisiamajame posėdyje apklausti E. P., šį prašymą grindžiant tuo, kad R. M. ir jos gynėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti vaiko apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (4 t., b. l. 22, 37), teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad pagal BPK normas nepilnametis liudytojas ir nukentėjusysis paprastai apklausiami tik vieną kartą, be to, E. P. jau ilgą laiką gyvena su kaltinamąja, todėl jo apklausa nėra tikslinga (4 t., b. l. 37).

10. Minėta, kad R. M. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė įrodymais ir R. A., I. B. parodymus bei Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketą Nr. 6VSV-2021, nes R. A. ir I. B. parodymų negalima patikrinti kitais proceso veiksmais, šiuo atveju nebuvo daromas garso ir vaizdo įrašas, nėra patikimų duomenų apie klausimus, kurie buvo užduodami E. P. ir E. P., neaišku, kaip klausimai buvo formuluojami, ar buvo užduodami atsakymus menantys klausimai, apklausa atlikta nedalyvaujant psichologui ir mažamečių atstovui, mažamečiai apklausinėti keletą kartų, R. A. ir I. B. vertė juos liudyti prieš savo motiną ir šeimos narį T. M.. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Atkreipiamas dėmesys, kad Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės R. A. ir I. B. 2020 m. spalio 13 d. atliko E. P. situacijos vertinimą, šios specialistės minėtą įvertinimą pateikė ne atlikusios E. P. apklausą, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, o bendravimo ugdymo įstaigoje metu su juo aptarusios vaiko situaciją (2 t., b. l. 12–19). Analogiškai buvo atliktas ir E. P. situacijos vertinimas (2 t., b. l. 23–29). Duomenų, kad vaikų situacijos vertinimas buvo atliktas netinkamai, pažeidžiant teisės normų reikalavimus, nėra, be to, ir pati apeliantė savo skunde nenurodė, kokiais teisės norminiais aktais vadovaujantis vaikų situacijos vertinimo metu turėjo būti daromi garso ir vaizdo įrašai, kodėl bendravimo su vaikais metu (o ne atliekant jų apklausas) privalėjo dalyvauti psichologas. Savo teiginio, kad R. A. ir I. B. vertė vaikus liudyti prieš savo motiną ir šeimos narį T. M., apeliantė taipogi nepagrindė jokiais duomenimis, todėl šis teiginys vertintinas tik kaip niekuo nepagrįsta prielaida. Kartu pažymima, kad apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja R. A., be kita ko, parodė, jog Šiaulių vaiko teisių apsaugos skyriuje iš lopšelio-darželio „V“ gavus pranešimą apie galimą mažamečio E. P. teisių pažeidimą, ji kartu su kolege I. B. nuvyko į darželį, ten bendravo, kalbėjo su vaiku, taip pat bendravo ir su E. P.. Antrą kartą į darželį pas E. P. vyko dėl to, kad jis pirmojo pokalbio metu nurodė, jog užsigavo šokinėdamas nuo lovos, nes nuo jos nukrito, o po to, bendraujant su ugdymo įstaigos specialistais, jie pasakė, kad vaikas darželyje teigė, jog jį mušė mama (3 t., b. l. 114). Liudytoja I. B. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad gavus pranešimą, su kolege R. A. vyko į darželį ir į mokyklą, į darželį vyko du kartus, turėdamos tikslą išklausyti vaiką (3 t., b. l. 143). Taigi, byloje nenustatyta, kad Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės R. A. ir I. B. būtų atlikusios mažamečių E. P. ir E. P. apklausas, o ne vaikų situacijos vertinimą, todėl jų pateiktų 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketų nepripažinti įrodymais nėra pagrindo. To nepaneigia ir R. M. skunde nurodyta aplinkybė, kad 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18/2021 pažymėta, jog dėl mažo amžiaus E. P. yra natūraliai paveikus suaugusiųjų nuomone, jo parodymai buvo ir yra veikiami jam reikšmingų asmenų. Be kita ko, pastebėtina, kad šiame ekspertizės akte kaip mažamečiui reikšmingi asmenys, galintys paveikti jo nuomonę, nurodytos vaiko mama ir močiutė, o ne Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos.

11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su R. M. skundo argumentu, kad negali būti pripažinti teisėtu būdu gautais įrodymais 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-18/2021 bei 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės aktas Nr. 103MS-37/2022, nes teismo posėdyje apklaustos ekspertės S. S. ir T. G.-N. parodė, kad jos negali nurodyti savo išvadų patikimumo laipsnio bei metodikos, kuria vadovaujasi, ekspertizės grindžiamos eksperčių atlikta faktine E. P. apklausa, kuri neatitinka BPK 186 straipsnio 2–4 dalyse nustatytų pagrindinių procesinių garantijų, taikomų mažamečių apklausai, t. y. apklausa atlikta nedalyvaujant mažamečio atstovui, nedarytas garso ir vaizdo įrašas, mažametis apklausinėtas keletą kartų. Pažymima, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme nurodyta, jog teismo ekspertizė – teismo eksperto atliekamas teismo ar teisėjo jam pavestas tyrimas, kuriuo šis ekspertas atsako į specialių žinių reikalaujančius klausimus ir kurio rezultatus jis fiksuoja ekspertizės akte (o ne pagal BPK reikalavimus atliekama tiriamojo apklausa). Be to, teismo ekspertas, atlikdamas savo pareigas, turi teisę savarankiškai pasirinkti atliekamų tyrimų būdus. Kartu pažymima ir tai, kad tarp Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. KT-75 patvirtintų Teismo ekspertizės rūšių sąraše nurodytų ekspertizės rūšių sprendžiamų uždavinių atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę ir teismo psichologijos ekspertizę ekspertams nenumatyti uždaviniai atlikti tiriamojo apklausą, daryti vaizdo ir garso įrašus, o Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 23.3.3 punkte, be kita ko, nurodyta, kad ekspertizei atlikti turi būti pateikti visi tiriamojo apklausos protokolai. Teisiamojo posėdžio metu teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S. paaiškino, kad šiuo atveju atliekant ekspertizę buvo individualus bendravimas su vaiku ir susipažinimas su bylos medžiaga, su tiriamuoju bendraujama tiek, kiek reikia atsakyti į ekspertui užduotus klausimus, atliekant ekspertizę vaizdo ir garso įrašai nedaromi, užduodami klausimai į ekspertizės aktą nerašomi. Konkrečių patvirtintų metodikų nėra, psichikos būklės įvertinimas atliekamas remiantis stebėjimu, pusiau struktūruotu pokalbiu ir psichologinio įvertinimo metodikomis. Klausimų sąrašo ar metodikos, kur būtų surašyti klausimai, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė T. G.-N. paaiškino, kad yra žinoma ne viena vaikų apklausos metodika, visi klausimai formuojami taip, kad vaikai galėtų atsakyti laisvai, galėtų pateikti savo interpretaciją (3 t., b. l. 145–147). Atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. ir 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes atliko kompetentingos ekspertės, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, netikėti minėtų ekspertizių išvadomis nėra pagrindo. Be to, siekiant objektyviai nustatyti tiesą byloje teisiamajame posėdyje buvo apklaustos šias ekspertizes atlikusios ekspertės ir abi jos savo išvadas patvirtino, pateikė paaiškinimus apie išvadose nustatytas aplinkybes ir atsakė į joms pateiktus klausimus. Tai, kad ekspertės pateikė kitokias išvadas, negu norėtų nuteistoji, nereiškia, kad šiuo atveju ekspertizių išvados tėra subjektyvi eksperčių nuomonė, pagrįsta spėjimais, ir, kad teismas nepagrįstai minėtus ekspertizių aktus laikė įrodymais. R. M. skundo argumentas, kad ekspertizės metu buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, kuria uždrausta versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo

12. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-458/2020).

13. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

14. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog R. M., mušdama mažametį šeimos narį – sūnų E. P., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir R. M. priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji R. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino. Teisiamajame posėdyje R. M. nurodė, kad 2020 m. spalio mėnesį, tikslios dienos nepamena, tačiau tai buvo savaitgalį, E. šokinėjo savo kambaryje ant lovos. Tuo metu ji buvo virtuvėje, vyresnysis sūnus – svetainėje, o jos vyras T. M. – miegamajame. Gamindama pietus girdėjo, kaip E. išdykavo, šokinėjo ant lovos. Nors ji vaiką perspėjo, kad nešokinėtų, nes gali užsigauti, jis vis tiek šokinėjo. Po kurio laiko ji išgirdo kritimo garsą ir verksmą. Atbėgusi į kambarį, pamatė vaiką gulintį ant grindų ir verkiantį. Apžiūrėjusi E., jam ant šonų pamatė paraudimus, jie nuėjo į virtuvę šaldyti skaudamų vietų. Koją E. jai parodė vėliau, ne iš karto. Kadangi vaikas buvo ramus, sąmoningas, ji greitosios medicinos pagalbos nekvietė. Vakarop ji ant vaiko šono pamatė susidariusią mėlynę, apie mėlynę ant kojos E. jai iš pradžių nesakė, vėliau pasakė, kad užsigavo žaidimų aikštelėje prie močiutės namų. Mėlynę ant kojos ji pamatė guldydama vaiką miegoti. Paklausus, ar mėlynė atsirado nukritus nuo lovos, E. pasakė, kad užsigavo žaidimų aikštelėje (3 t., b. l. 143–145). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. M. kaltės klausimą, jos parodymais nesivadovavo, nurodė, kad kaltinamosios parodymus paneigia nukentėjusiojo E. P. parodymai, duoti apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Sutikti su tokiu nukentėjusiojo parodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo E. P. aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kad mama ji mušė, priešingai, jo parodymai yra visiškai nenuoseklūs, akivaizdžiai prieštaringi. Į teisėjo klausimus E. P. atsakė: „Manęs mama nemušė. Greitojoje pasakiau, kad mama mane mušė, nežinau, kodėl taip pasakiau. Galiu pasakyti, kur mušė. Niekas nematė, kai mama mane mušė. Nemušė manęs mama. Mama mane mušė su diržu. Mama manęs nemušė, mane mušė brolis. Brolis mane mušė su ranka, sudavė į pilvą. <...> Mama manęs nemušė diržu.“ Taip pat nurodė, kad jam patinka šokinėti ant lovos, šokinėdamas ant lovos, nukrito ant grindų, jam skaudėjo koją (parodė kojos viršų ir nugaros apačią), „popa“ atsirado tada, kai jis nukrito nuo lovos (1 t., b. l. 59–60). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, R. M. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. liudytojų N. B., R. A., I. B. parodymai, nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo E. P. paaiškinimai, užfiksuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 6VSV-2021, šios institucijos 2020 m. spalio 13 d. informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 6JGP-3887, 2020 m. spalio 13 d. informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 6JGP-3888, taip pat ir byloje esančios ekspertizių išvados.

17. Atkreipiamas dėmesys, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas E. P. nepatvirtino, kad jo brolį E. mušė mama. Liudytojas E. P., atsakydamas į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimus, nurodė: „nežinau, kaip mama drausmina E., kai jos neklauso. Mama veda į tualetą su vorais, diržu nemuša.“ Taip pat nurodė, kad „E. buvo nukritęs ant lovos, jis šokinėjo ant lovos ir nukrito ant grindų. E. užsigavo, kai nukrito ant grindų. E. skaudėjo, kai užsigavo ir jis verkė. Mama su broliu išėjo į virtuvę“ (2 t., b. l. 36–37). Taigi liudytojo E. P. parodymai nepatvirtina, kad R. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis smurtavo prieš mažametį E. P., tačiau patvirtina R. M. ir nukentėjusiojo E. P. parodymus, kad jis šokinėjo ant lovos, nuo jos nukrito ir užsigavo.

18. R. M. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir liudytojų N. B., R. A., I. B. parodymai. Nors, kaip akcentuota skundžiamame nuosprendyje, liudytoja N. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad pamačius fotonuotraukas su mėlynėmis ant E. kūno, jai kilo įtarimas, jog tokio dydžio ir formos mėlynės negalėjo atsirasti užsigavus pačiam vaikui, todėl ji kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir policiją (3 t., b. l. 168–169), šie jos parodymai nėra įrodymas, patvirtinantis, kad sužalojimus vaikui padarė būtent jo motina R. M.. Liudytoja R. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jai su kolege pirmą kartą nuvykus į darželį ir ten bendraujant su E. P., pastarasis teigė, jog užsigavo šokinėdamas nuo lovos ant lovos ir nuo jos nukritęs, o koją užsigavo žaidimų aikštelėje. Kitą dieną nuvykus į darželį, E. P. teigė, kad tuomet, kai jis neklauso mamos, mama muša jį diržu, tačiau išsamesnių aplinkybių nenurodė (3 t., b. l. 114). Liudytoja I. B., teismui perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai ji nurodė, jog E. jai pasakė, kad tuomet, kai jis neklauso mamos, mama jį muša su diržu (2 t., b. l. 73–74), patvirtino šiuos parodymus (3 t., b. l. 143). Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja nurodė neklaususi E., kada mama jį mušė diržu, taip pat nurodė, jog E. brolis Ei. pasakė, jog tuomet, kai E. neklauso tėvų, E. muša diržu (nekonkretizavo, kas būtent muša). Taigi iš šių liudytojos I. B. parodymų taip pat nėra galimybės spręsti, ar iš tikrųjų kaltinime nurodytu laiku R. M. mušė sūnų E. P. diržu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2020 m. spalio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokole, be kita ko, užfiksuota, kad vaikų kambaryje esančios lovos viršutinė plokštė prie sienos yra įlūžusi (1 t., b. l. 19–30), o iš byloje esančių fotonuotraukų su ant E. P. kūno užfiksuotomis mėlynėmis (2 t., b. l. 59, 60), palyginus jų dydį ir formą su diržo, kuris buvo paimtas iš R. P. (M.) ir apžiūrėtas bei nufotografuotas (2 t., b. l. 111–118), forma nėra galimybės daryti vienareikšmišką išvadą, kad E. P. sužalojimai buvo padaryti būtent šiuo R. M. priklausančiu diržu. Pastebėtina, kad ir specialisto išvadoje Nr. pG 1508/2020(04) nurodyta, jog remiantis turimų medicininių dokumentų duomenimis nėra galimybės tiksliai pasisakyti su kokiu konkrečiu daiktu kontaktuojant padaryti E. P. nustatyti sužalojimai (1 t., b. l. 173–174). Specialisto išvadoje Nr. 1359/2020(04) nurodyta, kad E. P. nustatyta poodinė kraujosruvos nugaros kairėje, taip pat nustatyta poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, galėjo būti padarytos kontaktuojant su kietu buku daiktu, nustatyti sužalojimai padaryti 2 trauminių poveikių metu, neatmetama galimybė, kad E. P. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti griuviminės traumos metu. (1 t., b. l. 167–168). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktais įrodymais nepaneigta, kad E. P. galėjo užsigauti nugarą krisdamas nuo lovos, o koją – žaidimų aikštelėje. Juo labiau, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. D. nurodė, jog jai paklausus E., kas atsitiko, pastarasis pasakė, kad nukrito ir užsigavo (3 t., b. l. 116–117), o liudytojas T. M. patvirtino, kad būdamas namuose, miegamajame, girdėjo, kaip E. šokinėjo nuo lovos ant lovos, o po to griuvo ir pradėjo verkti (3 t., b. l. 113–114).

19. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų pateiktoje E. P. charakteristikoje, be kita ko, nurodyta, jog E. yra nenustygstantis vienoje vietoje vaikas, jis bėgiodavo svetainėje, šokinėdavo nuo laiptų, vedančių į antrame aukšte esančius vaikų kambarius, bei ant savo ir kitų vaikų lovų, drausminamas žodžiu, nereaguodavo, jam stigo savisaugos, kartais bėgdamas nesugebėdavo laiku sustoti, užkliūdavo ir užsigaudavo (3 t., b. l. 125). Stacionaro epikrizėje nurodyta, kad E. P. dažnai neįvertina pavojaus, visur lipa – ant spintos, lovos ir pan. (3 t., b. l. 126–136). Specialisto išvada Nr. G 946/2021(04) patvirtina R. M. ir liudytojo T. M. nurodytas aplinkybes, kad E. P. čiulpdamas ranką pats pasidaro mėlynę (3 t., b. l. 110), o medicinos dokumentų išrašas / siuntimas bei ambulatorinio apsilankymo aprašymas patvirtina R. M. nurodytas aplinkybes, kad E. P. yra hiperaktyvus, jis, einant į futbolo treniruotę, bėgdamas buvo atsitrenkęs į metalinį strypą ir išsinarinęs žandikaulį (3 t., b. l. 133–134, 135–137). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. pG 1508/2020(04) nurodyta, jog neatmetama tikimybė, kad E. P. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (daiktą) ir paviršių.

20. Esant visumai nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. kaltę įrodo nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo E. P. paaiškinimai, užfiksuoti Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 6VSV-2021 ir 2020 m. spalio 13 d. informacijose apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 6JGP-3887 bei Nr. 6JGP-3888. Be to, 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 6VSV-2021 esantys duomenys yra prieštaringi – joje nurodyta ir tai, kad E. pasakojo, jog užsigavo šokinėdamas ant lovos, nes nuo jos nukrito, o koją užsigavo žaidimų aikštelėje prie parduotuvės, kur gyvena močiutė, ir tai, kad E. teigė, jog jis dažnai neklauso mamos, tada mama jį muša diržu (atkreipiamas dėmesys, kad šie parodymai yra prieštaringi ir iš jų visiškai neaišku, kada būtent vaikas galėjo būti mušamas) (2 t., b. l. 12–19), iš 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 6VSV-2022 užfiksuoto E. P. pasakojimo taip pat neaišku, ar R. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis mušė E. diržu (2 t., b. l. 23–29). Pastebėtina, kad tie patys duomenys nurodyti ir 2020 m. spalio 13 d. informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 6JGP-3887 bei 2020 m. spalio 13 d. informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 6JGP-3888 (2 t., b. l. 2–6, 7–11).

21. Dėl to, kas paminėta, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, R. M. kaltės nepatvirtina ir byloje esantys 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-18/2021, bei 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės aktas Nr. 103MS-37/2022. Įvertinus šių ekspertizių išvadas visete su kitais bylos įrodymais nėra pagrindo konstatuoti, kad R. M. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. ekspertizės akte Nr. 103MS-18/2021 pateikta išvada, kad E. P. nenustatyti tokie pažintinės ir emocinės veiklos ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti konkrečių faktinių („kas, kur, ką darė“) aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti apklausų metu, E. P. dėl mažo amžiaus yra natūraliai paveikus reikšmingų suaugusiųjų nuomonei, jo parodymai buvo ir yra veikiami jam reikšmingų asmenų (mamos, močiutės) (1 t., b. l.123–131), o teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės akte Nr. 103MS-37/2022 nurodyta, kad E. P. nenustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir duoti apie jas parodymų (4 t., b. l. 5–13), įvertinus E. P. parodymų prieštaringumą, taip pat tai, kad pastarojo parodymų neginčijamai nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, grįsti R. M. kaltę šiomis ekspertizių išvadomis taip pat negalima.

22. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, kad R. M. padarė nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 140 straipsnio 3 dalyje, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami pastarosios naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, daroma išvada, kad jie neginčijamai R. M. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką – sudavus diržu tiksliai nenustatytą smūgių skaičių mažamečiam sūnui E. P. ir padarius jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas nugaros kairėje, dešinėje šlaunyje. Įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, neatmetama tikimybė, kad poodinės kraujosruvos nugaros kairėje ir dešinėje šlaunyje E. P. galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, o ne dėl neteisėtų R. M. veiksmų. Dėl to R. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, išteisintina jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

23. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. priimamas išteisinamasis nuosprendis, dėl jos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jai skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, nepasisakoma.

24. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma Nr. (12.35Mr)PT-4759, kurioje prašoma priteisti valstybei 715,21 Eur išlaidų, patirtų advokatui M. J. teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam E. P. (4 t., b. l. 31, 32–34). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Taigi atsižvelgiant į tai, kad teismas turi teisę priteisti proceso išlaidas tik tuomet, kai kaltinamąjį pripažįsta kaltu, priėmus procesinį sprendimą R. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, proceso išlaidos iš jos negali būti priteisiamos.

25. R. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 184–185) panaikintina.

26. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: diržas, saugomas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje pagal 2021 m. kovo 15 d. kvitą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintinas R. M. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas); 2) du kompaktiniai diskai su garso ir vaizdo įrašais paliktini saugoti baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti R. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: diržą, saugomą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje pagal 2021 m. kovo 15 d. kvitą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti R. M.; 2) du kompaktinius diskus su garso ir vaizdo įrašais palikti saugoti baudžiamojoje byloje

Neišieškoti iš R. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajam E. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.