Kauno apygardos teismo sprendimas, 2-1813-230/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-11-10
Bylos Nr.: 2-1813-230/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00275-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Nijolia Indreikienė
Atsakovas: D. Č., R. N.

Civilinė byla Nr. 2-1813-230/2014Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00275-2014-7

Procesinio dokumento kategorija: 24.2; 24.4; 35.4; 44.5.2.17; 44.8; 116.1

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d.

KaunasKauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,sekretoriaujant Jolantai Banevičiūtei,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui A. G.,atsakovei D. Č., jos atstovams advokatui R. V., advokato padėjėjai G. S.,atsakovei R. N., jos atstovei advokato padėjėjai D. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Santakos vaistinė“ ieškinį atsakovėms D. Č., R. N. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovių D. Č. ir R. N. 846 046,07 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2010 m. rugsėjo 8 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Įvertinęs ieškovės finansinius dokumentus, administratorius nustatė, kad jau 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovės nuosavas kapitalas buvo daug kartų mažesnis už įstatymo nustatytą minimalų įstatinį kapitalą, t. y. buvo neigiamas, todėl ieškovė nebegalėjo vykdyti veiklos ir turėjo likviduotis, tačiau veikla buvo tęsiama dar kelis metus, dėl ko susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl šių priežasčių ieškovė reiškia ieškinį atsakovėms, kaip bendrovės akcininkėms, kurioms nuo pat ieškovės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo priklausė po ½ dalį ieškovės išleistų akcijų, subsidiarinės atsakomybės už ieškovės prievoles kreditoriams taikymo, t. y. CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pagal CK 2.50 straipsnį juridinio asmens dalyvio veiksmai gali būti pripažįstami nesąžiningais, jeigu ignoruojama pareiga suformuoti juridinio asmens kapitalą ar yra neadekvatus vykdomai veiklai kapitalo pasirinkimas, todėl nustačius, kad atsakovės nevykdė pareigos suformuoti ieškovės minimalų kapitalą, konstatuotini ir neteisėti bei nesąžiningi atsakovių veiksmai. Ieškovė 2008 finansinius metus baigė patirdama 154 931 Lt nuostolio, todėl atsakovės remiantis LR akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 8–10 d. nuostatomis turėjo priimti sprendimą padengti nuostolius papildomais akcininkų įnašais, o tokio sprendimo nepriėmusios, turėjo bendrovę pertvarkyti arba likviduoti. Atsakovės šių pareigų nevykdė ir ieškovė su neigiamu nuosavu kapitalu (–92 928 Lt) toliau tęsė veiklą, nors pagal ABĮ nuosavas kapitalas negalėjo būti mažesnis už ½ įstatinio kapitalo. Dėl neigiamo kapitalo įmonė galėjo būti pertvarkyta tik į neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį (pvz. ūkinę bendriją), tačiau ir taip pertvarkius įmonę atsakovės būtų subsidiariai atsakingos savo kreditoriams. Atsakovėms, kaip ieškovės akcininkėms, nevykdžius ABĮ imperatyviai nustatytų pareigų, konstatuotini nesąžiningi ir neteisėti jų veiksmai. Kauno apygardos teismas ieškovės bankroto byloje patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 846 046,07 Lt sumai, todėl tokio dydžio suma priteistina iš atsakovių. Ieškovė teigia, kad egzistuoja visos būtinosios sąlygos atsakovių atsakomybei kilti. Tarp atsakovių nesąžiningų veiksmų ir neįvykdytų reikalavimų yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi jei paaiškėjus, kad ieškovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, ieškovės veikla būtų nutraukta, nei vienas iš šių kreditorinių reikalavimų nebūtų atsiradęs. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį atsakovių kaltė preziumuojama, todėl atsakovės, kaip ieškovės akcininkės, atlikusios nesąžiningus veiksmus (neįvykdžiusios įstatyme imperatyviai nustatytų pareigų) ieškovės kreditorių atžvilgiu, yra kaltos dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Ieškovė prašė žalą iš atsakovių priteisti solidariai CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė D. Č. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodo, kad byla nutrauktina, kadangi ieškinys yra tapatus ieškiniui, išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2010, todėl ieškovė reiškiamu reikalavimu siekia pakeisti įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu nurodytoje byloje nustatytas aplinkybes ir teisinius santykius. Tiek nagrinėjamoje, tiek išnagrinėtoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl neteisėtų, nesąžiningų atsakovių, kaip bendrovės dalyvių, veiksmų. Grindžiant ieškinius abiejose bylose remiamasi patirtais finansiniais nuostoliais, įmonės nemokumu ir teigiama, kad atsakovės elgėsi nesąžiningai nepriimdamos sprendimų dėl tolimesnės bendrovės veiklos. Civilinę bylą Nr. 2-3028-343/2010 išnagrinėjęs teismas ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, tačiau ieškovė reikšdama naują ieškinį nurodo tapačias aplinkybes jas papildydama tuo, kad nors ieškovės pradelsti finansiniai įsipareigojimai 2008-12-31 neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, atsakovės, kaip ieškovės akcininkės, privalėjo priimti sprendimą likviduoti įmonę, o nepriėmusios tokio sprendimo ir tęsdamos įmonės veiklą atsakovės neva padarė žalą ieškovei, taip pat nurodo skirtingą žalos dydį. Todėl mano, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Atsakovė taip pat nesutinka su prašomu priteisti žalos dydžiu – 846 046,07 Lt, kurį ieškovė nustatė pagal visų kreditorių reikalavimus. Kadangi žalos dydis būtų siejamas su atsakovių pareigos priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo nevykdymu pagal ABĮ 59 str. 11 d., todėl žalos dydis turi būti skaičiuojamas ne pagal visų kreditorių reikalavimus, bet tik pagal tuos reikalavimus, kurie atsirado vėliau, nei pareiga priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. Be to, ieškovė pateikė ieškinį praleidusi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą, per kurį administratorius turi patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti reikalavimus teisme, todėl atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Taip pat nurodo, kad ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų atsakovių nerūpestingumą ir nesąžiningumą. Priešingai, pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovės ėmėsi visų priemonių, kad būtų atstatytas bendrovės mokumas, nusprendė įsiskolinimus padengti papildomais 49 000 Lt įnašais, buvo priimtas sprendimas uždaryti bendrovės filialus, atleisti dalį darbuotojų, mažinant patiriamas sąnaudas, o ieškovės finansinė padėtis žymiai pablogėjo tik dėl ekonominės krizės.

Šalies argumentai

Atsakovė R. N. su ieškiniu taip pat nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovė siekiamą prisiteisti žalą kildina iš tariamai reikšmingo nuosavo kapitalo nepakankamumo 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau nepagrįsti ieškovės argumentai, kad būtent dėl tos priežasties, jog akcininkės nepriėmė sprendimo atkurti nuosavą kapitalą ar pertvarkyti, likviduoti įmonę, kreditoriai patyrė 846 046,07 Lt žalą, lygią ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiui. Paaiškina, kad įmonės pardavimo pajamos 2008 m., kurios lyginant su 2007 m. pajamomis, buvo padidėjusios nuo 2 744 413 Lt iki 2 797 932 Lt ir tai leido manyti, kad 2008 m. balanse fiksuotas 92 928 Lt nuosavo kapitalo nepakankamumas nėra pakankamas pagrindas laikyti įmonę nemokia ir dėl to nedelsiant inicijuoti įmonės bankrotą ar pertvarkymą bei jos likvidavimą. Ieškovės pradelsti įsipareigojimai pagal ĮBĮ 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis nedavė pagrindo laikyti ieškovės nemokia ir spręsti klausimą dėl bankroto inicijavimo. Aplinkybės dėl ieškovės nemokumo konstatavimo jau yra įvertintos įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2010, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, todėl šis sprendimas turi prejudicinę galią šiai bylai ir šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad nebuvo vykdomos ABĮ nustatytos atsakovių, kaip įmonės akcininkių, pareigos. ABĮ 59 str. 8 d. numatė, kad tuo atveju, jeigu ankstesnių finansinių metų nepaskirstytojo pelno (nuostolių) ataskaitinių finansinių metų pabaigoje ir ataskaitinių finansinių metų pelno (nuostolių) suma yra neigiama, t. y. susidaro nuostoliai, visuotinis akcininkų susirinkimas turi priimti sprendimą padengti šiuos nuostolius, o 9 d. numatė, kad jeigu 8 dalyje nustatytų pervedamų sumų nuostoliams padengti nepakanka: 1) likę nepaskirstytieji nuostoliai perkeliami į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro ne mažiau kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 2) akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. 2007 m. gruodžio 31 d. duomenimis nepaskirstytas ieškovės pelnas sudarė 50 861 Lt, o ataskaitinių 2008 m. gruodžio 31 d. nepaskirstytas nuostolis buvo 104 070 Lt. Jų suma 2009 m. balandžio 30 d. visuotinio akcininkių sprendimu tvirtinant 2008 m. finansinius dokumentus sudarė 53 209 Lt nuostolį (104 070 Lt – 50 861 Lt). ABĮ 59 str. numatė pareigą padengti būtent šį 53 209 Lt nuostolį ir ši įstatymo pareiga negali būti aiškinama plečiamai. ABĮ 59 str. nuostatos nei dabar, nei 2009 m. tvirtinant ieškovės 2008 m. veiklos finansinius dokumentus, nereglamentavo termino, per kurį turėtų būti atkurtas toks nuostolis. Atsakovės, kaip akcininkės, patvirtinusios 2008 m. ieškovės finansinius dokumentus, tokią ABĮ 59 str. numatytą pareigą įvykdė 2009 m. liepos 16 d. visuotinio akcininkių susirinkimo sprendimu ir tą pačią 2009 m. liepos 16 d. įnešė 50 000 Lt ir tai patvirtina atsakovių sąžiningumą ir pareigos vykdymą. Be to, ieškovės bankroto byloje yra patvirtinti R. N. kreditorinis reikalavimas 32 587,01 Lt, o atsakovės D. Č. 27 821,85 Lt sumai, todėl ieškinys reiškiamas joms pačioms nepagrįstai. Atsakovė teigia, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp jų, kaip akcininkių, neveikimo ir nurodomos žalos dydžio, taip pat nėra ir atsakovių kaltės. Ieškovė yra patikrinusi sudarytus sandorius ir nenustatė jokių sudarytų žalingų sandorių ar neteisėtų akcininkių sprendimų, o kitoje byloje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad nebuvo pagrindo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Atsakovės, siekdamos pagerinti finansinę padėtį, ėmėsi veiksmų, prašydamos sumažinti patalpų nuomos kainas, buvo mažinamas darbuotojų skaičius, jų darbo krūvis, darbuotojai išleidžiami nemokamų atostogų, priėmė sprendimus uždaryti 3 filialus, kaip akcininkė jokios turtinės naudos dėl to negavo. Mano, kad esminė ieškovės kreditorių reikalavimų dalis atsirado dar iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nėra jokio priežastinio ryšio tarp reikalaujamos priteisti žalos ir jų, kaip akcininkių, veiksmų.

Atsiliepimas

Ieškovė dubliku nesutinka su atsakovių atsiliepimuose išdėstytais argumentais, kad byla turėtų būti nutraukta, kadangi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2011, kurioje yra priimtas ir įsiteisėjęs 2011 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimas, ieškinys atsakovėms dėl žalos atlyginimo buvo reiškiamas tuo pagrindu, kad atsakovės laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Tuo tarpu šioje byloje ieškinys atsakovėms, kaip juridinio asmens dalyvėms, reiškiamas dėl subsidiarinės atsakomybės taikymo CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Reikalavimai nėra tapatūs, taip pat ir faktinės aplinkybės yra skirtingos, kadangi subsidiarinę atsakomybę prašoma taikyti ne dėl to, kad atsakovės laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad vykdė veiklą, nors įmonės nuosavas kapitalas neatitiko įstatyme numatytam minimaliam nuosavam kapitalui, t. y. vykdė veiklą, kuriai suformuotas kapitalas aiškiai buvo nepakankamas. Ieškovė laiko nepagrįstais atsakovių argumentus, jog jos tinkamai vykdė ABĮ 59 str. numatytas pareigas ir kad jas įvykdė per 2,5 mėn. Ieškovės per 2008 metus patyrė 154 931 Lt nuostolį, o kadangi ankstesniais finansiniais metais buvo sukaupusi tik 50 861 Lt nepaskirstyto pelno, atsakovės, norėdamos tęsti veiklą, turėjo padengti papildomais įnašais 102 928 Lt nuostolių sumą. Tačiau ir vėlesniu sprendimu atsakovės nusprendė ne nuostolius padengti, bet paskolinti lėšas įmonei, kurios taip pat nebuvo pakankamos visiems nuostoliams padengti. ABĮ 59 straipsnio 8 dalyje nurodyti sprendimai turėjo būti priimti per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Mano, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra ne dėl žalos atlyginimo, kadangi akcininkas turi atlyginti ne žalą, bet įvykdyti juridinio asmens neįvykdytas prievoles kreditoriams. Ieškovė prašo atmesti kaip nepagrįstus argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymi, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nurodytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, be to, jis taikomas tik reikalavimams dėl sandorių ginčijamo, taip pat reikalavimams kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto, o šioje byloje nėra ginčijami sandoriai, taip pat nėra reiškiamas reikalavimas dėl tyčinio bankroto. Ieškovė nurodo, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai kreditoriai (juos atstovaujantis administratorius) sužinojo, kad ieškovės kreditorių reikalavimai nebus patenkinti ir kokia apimtimi jie nebus patenkinti. Todėl ieškinio senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama nuo 2011 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo priėmimo, kai paaiškėjo, kad iš bendrovės akcininkių kitais pagrindais nepavyks išieškoti žalos atlyginimo dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, galutinis likvidacinis balansas, iš kurio paaiškėjo, kad nei vienam iš kreditorių nebus padengti įsipareigojimai, buvo sudarytas tik prieš pat kreipiantis į teismą su ieškiniu. Tačiau, jeigu teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašo jį atnaujinti, kadangi ginami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, be to, atsakovės ginčijo kreditorių susirinkimo nutarimus kreiptis į teismą, kas trukdė pareikšti ieškinį.

Atsakovė D. Č. tripliku nesutinka su ieškovės dublike išdėstytais argumentais, palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Pažymi, kad 2011 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo priėmimo momentas negali būti siejamas su ieškinio senaties termino pradžia, nes apie tariamai pažeistas savo teises tiek ieškovei, tiek kreditoriams buvo žinoma vėliausiai 2011 m. sausio 13 d., kai buvo pateikta administratoriaus ataskaita ir tapo aišku, kad turto nepakaks kreditorių reikalavimams padengti. Ieškovė dublike teigia, kad atsakovėms reiškiamas reikalavimas negali būti kvalifikuojamas kaip žalos atlyginimas, o kvalifikuotinas kaip subsidiarinis prievolės įvykdymas natūra, tačiau ieškovė įrodinėdama savo reikalavimų pagrįstumą remiasi CK nuostatomis, įtvirtinančiomis asmens atsakomybę už padarytą žalą (VK 6.245– 6.248 str.). Ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės taikymo pagrindų. Kreditoriams nepatyrus žalos, negali būti keliamas ir subsidiarinės atsakomybės klausimas. Ieškovė prašo taikyti atsakovėms civilinę atsakomybę ne tik be kaltės, bet ir be žalos fakto nustatymo, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovė nepažeidė ABĮ 38 str. 3–5 d., 59 str. 10 d. 2 p. ir 11 d. nuostatų, kadangi kaip ir įpareigoja įstatymas nepraėjus 3 mėn. terminui nuo 2009-04-30 finansinės atskaitomybės dokumentų parengimo dalyvavo 2009-07-16 ir 2009-08-25 visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir priėmė sprendimus, kurie mažino bendrovės įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Ieškovės kreditoriai, atsižvelgdami į pasaulinę ekonominę krizę, patys leido ir skatino ieškovę imti prekes kreditan, atidėdami ir pratęsdami atsiskaitymo terminus.

Atsakovė R. N. tripliku taip pat nesutinka su ieškovės dublike išdėstytais argumentais, palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodo, kad ieškovė niekuo nepagrindžia, kad kapitalo atkūrimas iki 97 928 Lt ribos būtų tiesiogiai sąlygojęs ieškovės siekiamų prievolių įvykdymą. Be to, ABĮ 59 straipsnio 9 d. 2 p. apibrėžia akcininkų teisę, bet ne pareigą piniginiais įnašais padengti finansinių metų nuostolį. Priešingai nei įrodinėja ieškovė, ABĮ nuostatos nenustatė 4 mėn. termino, šis terminas numatytas finansinei atskaitomybei sudaryti, už ką atsakingas įmonės vadovas, o ne akcininkas. Tik po finansinės atskaitomybės sudarymo seka kiti ABĮ nustatyti vadovo ir akcininkų veiksmai – visuotinis akcininkų susirinkimo sušaukimas dėl finansinės atskaitomybės tvirtinimo, paaiškėjusių nuostolių dengimas ir kt. Finansinė atskaitomybė įstatymo nustatyta tvarka buvo patvirtinta 2009-08-25 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu. Atsakovė pažymi, kad akcininkų nepasinaudojimas įstatymo suteikta teise savo įnašais padengti 2008 m. nuostolį negali būti sutapatinamas su atsakovių pareigos pažeidimu. Nepasinaudojimas įstatymo suteikta teise nesudaro pagrindo atsakovių veiksmus pripažinti nesąžiningais. Be to, akcininkių suteikta 49 000 Lt paskola taip pat panaudota ieškovės įsipareigojimams įvykdyti. Laiko nepagrįstais dubliko argumentus dėl ABĮ 24 str. 2 d. 2 p., 38 str. 3–5 d. ir 59 str. 8–10 d. numatytų akcininkių pareigų pažeidimo, kadangi atsakovė R. N. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, įmonės kreditoriniai įsipareigojimai ir veiklos nuostolis susidarė ne dėl jos nepriimtų sprendimų, bet dėl normalios įmonės ūkinės veiklos pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, kurios rizika tenka tiek ieškovės kreditoriams, tiek ieškovei. Ieškovė taip pat neteisingai interpretuoja reiškiamą reikalavimą priteisti iš atsakovių 846 046,07 Lt ne kaip žalos atlyginimą, o kaip reikalavimą vykdyti ieškovės prievoles. Įstatymai nenumato privalomo ieškovės skolos perkėlimo juridinio asmens dalyviui, todėl nenustačius žalos, neteisėtų akcininkių veiksmų, priežastinio ryšio ir atsakovių kaltės nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę. Be to, išanalizavus kreditorinių įsipareigojimų tiekėjams pokyčius per laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2010-09-20 matyti, kad kreditoriams (tiekėjams), kurių kreditoriniai reikalavimai sudaro esminę dalį visų 846 046,07 Lt kreditorinių reikalavimų, ieškovės veiklos tęsimas buvo ne žalingas, bet naudingas, nes jau 2008-12-31 buvę kreditoriniai įsipareigojimai sumažėjo. Ieškovės likvidavimo atveju kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, iš esmės būtų buvę ženkliai didesni, dėl ko ieškovės veiklos pabaiga pagal 2008-12-31 duomenis šiems kreditoriams būtų buvusi daug nuostolingesnė (žalingesnė), todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės akcininkės R. N. veiksmus po 2008-12-31 nesąžiningais ir nenaudingais. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia viešai paskelbtais 2008 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, kurie ieškovei turėjo ir galėjo būti žinomi, todėl ieškinio reikalavimams remiantis LR CK 1.125 str. 8 d. nuostatomis turi būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo viešo 2008 m. atskaitomybės paskelbimo.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovas prašo ieškinį patenkinti, paaiškino ieškinį pagrindžiančias aplinkybes analogiškai nurodytoms procesiniuose dokumentuose tik papildomai nurodo, kad atsakovės atliko nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus, kadangi įstatymų nustatyta tvarka nesuformavo reikiamo nuosavo kapitalo ir nepertvarkė įmonės ar jos nelikvidavo. Kadangi atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, todėl jie laikytini nesąžiningais. Nurodo, kad faktiškai visi finansiniai reikalavimai atsirado 2010 m., todėl jei veikla nebūtų tęsiama, nuostoliai nebūtų atsiradę. Mano, kad senaties terminas nėra praleistas, kadangi tik po 2011-11-23 priimto teismo sprendimo tapo aišku, kad nebus patenkinti kreditorių reikalavimai, be to, tik 2013-09-24 buvo atmestas atsakovių skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų. Sutinka, kad atsakovės gal ir siekė kitais būdais atstatyti veiklą, tačiau tai neturi reikšmės, kadangi įstatymais numatė, ką reikėjo daryti, o tai, kad nepasisekė verslas, neatleidžia atsakovių nuo atsakomybės. Be to, akcininkės nusprendė dengti nuostolius ne savo įnašais, o suteikdamos paskolą. Mano, kad ieškinys galėtų būti mažinamas iki 2008-12-31 atsiradusių kreditorinių reikalavimų suma, t. y. 20 000 Lt + 44,80 Lt + 213,36 Lt. Jei įmonė būtų likviduota laiku, būtų padengta didžioji dalis kreditorių reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovė D. Č. prašo ieškinį atmesti, paaiškino, kad įmonė nuo įsteigimo 2001 m. dirbo stabiliai, 2004 m. buvo įteigti du filialai, o 2008 m. – dar 3 filialai, tam reikėjo apyvartinių lėšų, tačiau nauji filialai nedavė tų rezultatų, kokių buvo tikimasi, nes prasidėjo krizė ir krito apyvarta. 2008 m. atsiradusį nuostolį matė, tačiau tikėjosi, kad problemas išspręs. Bandė kalbėtis dėl nuomos kainų sumažinimo, uždarė filialus, mažino darbo užmokestį, darbuotojus leido neapmokamų atostogų, siekdamos sumažinti įsiskolinimus, suteikė neterminuotą beprocentę paskolą. Galimybių dengti visą nuostolį neturėjo, nes pati išlaikė du vaikus, vienas jų sirgo astma, taip pat siūlėsi, kad perimtų vaistinių tinklai, bet buvo perimta tik viena vaistinė. Prekes iš tiekėjų ėmė, kad galėtų uždirbti ir atsiskaityti su kreditoriais.

Atsakovės D. Č. atstovas adv. R. V. taip pat prašo ieškinį atmesti, nurodo, kad atsakovė nepadarė jokių neteisėtų nesąžiningų veiksmų. Nors atsakovės nepriėmė tam tikrų sprendimų, jų elgesys nėra nesąžiningas. Mano, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir tokiam reikalavimui pareikšti yra praleistas trijų metų senaties terminas, skaičiuotinas nuo 2011 m. pradžioje kreditoriams pateiktos administratoriaus ataskaitos. Akcininkės tik patvirtinusios 2008 m. finansinę atskaitomybę 2009-08-25 suvokė, kad per 3 mėn., bet ne vėliau kaip 6 mėn., turi priimti tam tikrus sprendimus. Akcininkės dėjo pastangas pagerinti finansinę padėtį, suteikė neterminuotas beprocentes paskolas, ėmėsi kitų veiksmų mažino darbo užmokestį, nuomos kainas ir pan., todėl tikėjosi ir laukė, kokie bus rezultatai. Pateikus finansinę atskaitomybę už 2009 m. tapo aišku, kad nepasiekta to, ko tikėjosi, todėl atsakovės pačios inicijavo bankrotą. Vaistų tiekėjai ir toliau tiekė vaistus, todėl atsakovių veiksmų nevertino, kaip nesąžiningų, o atvirkščiai skatino veiklą. Mano, kad net atsakovėms įnešus 92 tūkst. Lt, situacija nebūtų pakitusi, todėl ne dėl nesąžiningų atsakovių veiksmų, bet dėl nepalankios ekonominės situacijos įmonė tapo nemoki.

Atsakovės D. Č. atstovė adv. pad. G. S. papildomai paaiškino, kad administratorius jau 2010-12-08 žinojo apie finansinius reikalavimus, o 2001 m. sausio mėn. pateikta administratoriaus ataskaita patvirtina, kad tuo metu jau buvo žinoma, jog kreditorių reikalavimai nebus patenkinti. Nurodo, kad šioje byloje, remiantis teismų praktika, turėjo būti įrodyti akcininkių nesąžiningi ir neteisėti veiksmai, kreditoriams padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Mano, kad įstatymai numatyta ne pareiga priimti sprendimus, bet pareiga apsvarstyti galimybes.

Atsakovė R. N. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad dirbo vaistininke, todėl norėjo turėti verslą ir iš jo užsidirbti. Kadangi dirbusios 3 vaistinės buvo stabilios, norėjo plėstis, tačiau tai nepasiteisino, todėl mažino atlyginimus, siekė sumažinti nuomos kainas, atleido darbuotojus. Kai plėtėsi, rėmėsi tuo metu buvusiais gerais veiklos rodikliais, be to, jos neturi nei ekonominio, nei teisinio išsilavinimo. Prekes iš tiekėjų ėmė, kadangi norėjo uždirbti pinigų, kad galėtų atsiskaityti ir sumažinti skolas, niekas iš kreditorių nesakė, kad reikia nutraukti veiklą, nors turėjo galimybę įvertinti ieškovės finansinę padėtį, taip pat bandė kalbėtis su vaistinių tinklais.

Atsakovės R. N. atstovė adv. D. M. prašo ieškinį atmesti ir papildomai paaiškino, kad ieškinys yra inicijuotas keleto kreditorių, kurie siekia gauti naudą. Pradžioje ieškovė bandė prisiteisti žalą, bet teismas nustatė, kad nebuvo nemokumo sąlygų, be to, administratorius yra atlikęs sandorių vertinimą ir nenustatė jokių nesąžiningų sandorių. Vadinasi, buvo vykdoma normali ūkinė veikla. Be to, reikia vertinti kaltę ir priežastinį ryšį, t. y. ar akcininkėms nepriėmus sprendimų kreditoriai patyrė žalą ir ar ji padidėjo, kadangi akcininkės neturi pareigos padengti visų kreditorių reikalavimų. Iki balanso sudarymo akcininkės negalėjo žinoti finansinės padėties, tik patvirtinus balansą tai paaiškėjo. Nors atsakovės dengdamos nuostolį yra suteikusios paskolą, tačiau šios lėšos buvo panaudotos tam pačiam tikslui. Kadangi prekės tiekiamos nuolat ir už jas atsiskaitoma, todėl vyksta tęstinė veikla ir negalima teigti, kad reikalavimai yra atsiradę būtent po pareigos priimti tam tikrus sprendimus neįvykdymo. Veikla yra naudingiau, nes ją vykdant dengiami įsiskolinimai, todėl tam tikra ūkinė rizika tenka ir kreditoriams. Be to, mano, kad atsakovės negali būti atsakingos už kreditorinių reikalavimų padidėjimą po bankroto bylos iškėlimo, kadangi jos veikloje jau nebedalyvavo. Mano, jog ekonominė krizė lėmė, kad krito filialų apyvarta. 2008 m. filialai buvo įsteigti, įvertinus tai, kad jie atsipirks tik per keletą metų, ir tai leido tikėtis, kad jie duos naudą. Be to, prijungtoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo atleidžiami darbuotojai, mažinami jų krūviai ir pan. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinys paduotas faktiškai vieno kreditoriaus, t. y. UAB „Limedika“ sprendimu, todėl faktiškai atstovaujamas tik šis kreditorius, kiti kreditoriai jokių pretenzijų nereiškia.

Dėl pagrindo nutraukti bylą

Atsakovės atsikirsdamos ieškinio reikalavimams nurodo, kad nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta, kadangi joje pareikštas ieškinys yra tapatus ieškiniui, išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2010, kuris Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu buvo atmestas. Atsakovių nuomone, ieškovė reiškiamu reikalavimu tik siekia pakeisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nurodytoje byloje nustatytas aplinkybes ir teisinius santykius, kadangi ieškovė tiek nagrinėjamoje, tiek išnagrinėtoje byloje reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovių, kaip bendrovės akcininkių, veiksmų. Grįsdama ieškinius abiejose bylose ieškovė rėmėsi patirtais finansiniais nuostoliais, įmonės nemokumu teigdama, kad atsakovės elgėsi nesąžiningai nepriimdamos sprendimų dėl tolimesnės bendrovės veiklos. Todėl mano, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Tačiau įvertinus ieškovės abiejose bylose pareikštus reikalavimus bei jų pagrindą, spręstina, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, nors ir yra nagrinėjamas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko – žalos atlyginimo, tačiau reiškiamas kitu pagrindu. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2011, kurioje yra priimtas ir įsiteisėjęs 2011 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimas, ieškinys atsakovėms dėl žalos atlyginimo buvo reiškiamas tuo pagrindu, kad atsakovės laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei (t. 1, b. l. 92–98). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinys atsakovėms, kaip juridinio asmens dalyvėms, reiškiamas dėl subsidiarinės atsakomybės taikymo, atlikus joms nesąžiningus veiksmus, t. y. remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi. Ieškovė prašo taikyti atsakovėms subsidiarinę atsakomybę ne dėl to, kad jos laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad toliau vykdė veiklą, nors įmonės nuosavas kapitalas neatitiko įstatyme numatytam minimaliam nuosavam kapitalui, t. y. vykdė veiklą, kuriai suformuotas kapitalas aiškiai buvo nepakankamas. Todėl nenustatytas CPK 293 straipsnio 3 punkte numatytas pagrindas nutraukti bylą, kuriame numatyta, kad teismas bylą nutraukia, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nustačius, kad ieškinys pareikštas kitu pagrindu, negali būti pripažinta, kad ieškovė, pareikšdama naują ieškinį toms pačioms atsakovėms, piktnaudžiauja procesinėms teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl ieškinio pagrįstumo

Ieškinys atmestinas. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi UAB „Santakos vaistinė“ buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 10–11). To paties teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi (t. 1, b. l. 12–13) UAB „Santakos vaistinė“ buvo pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti bei patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurie buvo patikslinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. ir 2011 m. spalio 17 d. nutartimis (t. 1, b. l. 14–16). 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys patvirtina, kad tuo metu UAB „Santakos vaistinė“ jau buvo patyrusi 154 931 Lt nuostolį, nepaskirstytas nuostolis sudarė –104 070 Lt, o nuosavas kapitalas – neigiamas, t. y. –92 928 Lt (t. 1, b. l. 27–36). Byloje nėra ginčo, kad atsakovės buvo UAB „Santakos vaistinė“ akcininkės, tai patvirtina ir prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2011 esantys duomenys (t. 1, b. l. 30–31). Ieškovė reiškia reikalavimą priteisti jai solidariai iš atsakovių 846 046,07 Lt visų UAB „Santakos vaistinė“ kreditorių reikalavimų patenkinimui. Ieškinys grindžiamas įstatyme įtvirtinta juridinių asmenų dalyvių subsidiarine atsakomybe, numatyta CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Ieškovė atsakovių nesąžiningais veiksmais laiko akcininkių pareigų, numatytų LR akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) 38 straipsnio 3–5 dalyse ir 59 straipsnio 8–10 dalyse, nevykdymą. Ginčo santykių metu galiojusios redakcijos ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jei valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio Įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį. ABĮ 59 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, kad jeigu ankstesnių finansinių metų nepaskirstytojo pelno (nuostolių) ataskaitinių finansinių metų pabaigoje ir ataskaitinių finansinių metų pelno (nuostolių) suma yra neigiama, t. y. susidaro nuostoliai, visuotinis akcininkų susirinkimas turi priimti sprendimą padengti šiuos nuostolius – į paskirstytinąjį pelną (nuostolius) pervedamas sumas įtraukti tokia seka: 1) pervedamas iš rezervų, nepanaudotų ataskaitiniais finansiniais metais; 2) pervedamas iš privalomojo rezervo; 3) pervedamas iš akcijų priedų. ABĮ 9 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 8 dalyje nustatytų pervedamų sumų nuostoliams padengti nepakanka: 1) likę nepaskirstytieji nuostoliai perkeliami į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro ne mažiau kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 2) akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, o ABĮ 10 dalyje numatyta, kad visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais arba priėmus tokį sprendimą, tačiau neatkūrus nuosavo kapitalo iki 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, visuotinis akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimą dėl: 1) įstatinio kapitalo sumažinimo, tačiau sumažintas įstatinis kapitalas negali būti mažesnis už šio Įstatymo 2 straipsnyje nustatytą minimalų įstatinio kapitalo dydį (ABĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10 tūkst. litų), arba 2) pertvarkymo į šio Įstatymo 72 straipsnyje numatytą juridinį asmenį arba 3) bendrovės likvidavimo. Ieškovė, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis teigia, kad atsakovės patvirtinus 2008 m. finansinę atskaitomybę nuo 2009-04-30 turėjo priimti sprendimą padengti nuostolius papildomais akcininkų įnašais, o tokio sprendimo nepriėmusios turėjo pertvarkyti įmonę arba ją likviduoti, tačiau to nepadarė ir su neigiamu nuosavu kapitalu tęsė nuostolingą veiklą, todėl tokie atsakovių veiksmai yra nesąžiningi ir neteisėti ir dėl jų kreditoriams padaryta 846 046,07 Lt žala, kadangi ieškovė neturi jokio turto ir negalės įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Kadangi nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis UAB „Santakos vaistinė“ tuo metu jau buvo patyrusi 154 931 Lt nuostolį, nepaskirstytas nuostolis sudarė –104 070 Lt, o nuosavas kapitalas – neigiamas, t. y. –92 928 Lt, todėl atsakovės pagal ABĮ turėjo imtis tam tikrų įstatyme numatytų veiksmų.

Kaip nurodyta, akcininko atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviui dėl to, kad jis negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdamas ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jo nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui. Taigi, nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus (kreditorių) atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009). Tai reiškia, kad būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas tokio pobūdžio bylose privalo įrodyti atsakovo (ų) neteisėtus veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis), o nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėtų paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Todėl negalima sutikti su ieškovės pozicija, kad ieškiniu yra reiškiamas reikalavimas ne dėl žalos atlyginimo, bet reikalaujant įvykdyti prievoles kreditoriams.

CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau šio principo turinys išaiškintas kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

Remiantis nurodytais teismų praktikoje suformuluotais reikalavimais nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar atsakovės yra atlikusios nesąžiningus (neteisėtus ir kaltus) veiksmus. Kad UAB „Santakos vaistinė“ nuosavas kapitalas 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis tapo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo (10 000 Lt) dydžio, t. y. –92 928 Lt, akcininkėms paaiškėjo 2009 m. rugpjūčio 25 d. visuotiniame akcininkų susirinkime tvirtinant metinę finansinę atskaitomybę (t. 1, b. l. 22–23), šiame susirinkime buvo apsvarstytas ir susidaręs nuostolis, dėl ko buvo priimtas akcininkių sprendimas uždaryti du filialus. Ginčo laikotarpiu galiojusi ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto redakcija numatė, kad akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Tokiu būdu konstatuotina, kad atsakovės neturėjo imperatyvios pareigos akcininkų įnašais padengti įmonės nuostolių, todėl visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais arba priėmus tokį sprendimą, tačiau neatkūrus nuosavo kapitalo iki ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, gali būti tik svarstoma, ar buvo pagrindas akcininkėms priimti sprendimą dėl įmonės pertvarkymo ar jos likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2–3 punktai). Kadangi dėl bendrovės neigiamo kapitalo pertvarkymo galimybių faktiškai nebuvo (ABĮ 72 straipsnis), išskyrus tik pertvarkymą į neribotos atsakomybės juridinį asmenį (pvz. ūkinę bendriją), kuriam nenustatyti reikalavimai minimaliam kapitalui, tačiau šiuo atveju atsakovės taptų taip pat subsidiariai atsakingomis, todėl gali būti svarstoma tik dėl akcininkių pareigos priimti sprendimą dėl bendrovės likvidavimo. ABĮ 73 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę, o 4 dalyje nustatyta, kad bankrutavusi bendrovė likviduojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Ieškovės teigimu, atsakovės nuo 2009 m. balandžio 30 d., kai buvo sudaryta finansinė atskaitomybė, nepriimdamos sprendimo dėl įmonės likvidavimo ir toliau tęsdamos veiklą, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, taip didindamos žalą kreditoriams. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2011 priimtu ir įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu yra nustatyta, kad UAB „Santakos vaistinė“ 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis dar buvo moki, todėl tuo metu dar nebuvo sąlygų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl šiuo laikotarpiu atsakovės turėjo svarstyti klausimą dėl įmonės likvidavimo, bet įstatymas nenumatė reikalavimo privalomai likviduoti įmonę. Tačiau spręsti šį klausimą vien formaliai būtų neteisinga. UAB „Santakos vaistinė“ 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2007 m. gruodžio 31 d. balansai (t. 1, b. l. 28–36, t. 3, b. l. 66–90) patvirtina, kad UAB „Santakos vaistinė“ 2007 metais dirbo pelningai, t. y. grynasis pelnas sudarė 16 480 Lt, o pardavimo pajamos tiek 2007 m., tiek 2008 m buvo panašiame lygyje ir net padidėję (2007 m. – 2 745 413 Lt, o 2008 – 2 797 932 Lt), turto vertė taip pat buvo šiek tiek padidėjusi (2007 m. – 477 261 Lt, 2008 m. – 557 472 Lt ). Svarbu ir tai, kad 2008 m. buvo atidaryti 3 nauji filialai, kurių veikla atsižvelgiant į ankstesnes pardavimų pajamas leido tikėtis pajamų padidėjimo ir atsiperkamumo, tačiau ne tuoj pat, bet tolimesnėje perspektyvoje. Pažymėtina ir tai, kad vaistų tiekėjai nepaisant buvusių ieškovės įsiskolinimų ir toliau bendradarbiavo su ieškove ir tiekė jai prekes (t. 3, b. l. 36–45), o UAB „Santakos vaistinė“ vykdė veiklą ir iš gautų pajamų vykdė įsipareigojimus, dėl ko dalis ankstesnių skolų buvo padengta, tačiau atsirado naujų (t. 1, b. l. 37–40, t. 3, b. l 36–45, 49). Todėl atsakovių veiksmai 2009 metais nebuvo akivaizdžiai nepateisinami verslo rizikos aspektu. Atsakovės galėjo turėti pagrįstų lūkesčių vykdyti ūkinę – komercinę veiklą ir tuo laikotarpiu priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo nebuvo pakankamo pagrindo, nes veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos būtų neproporcinga priemonė ir nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovės 2009 metais turėjo priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. Atsakovių neveikimas, nepriimant sprendimo dėl įmonės likvidavimo, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytinas nesąžiningu ir neteisėtu neveikimu. Atsakovių nesąžiningumą paneigia byloje pateikti įrodymai apie tai, kad atsakovės dar 2009-07-16 įvykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime svarstė klausimą dėl bendrovės įsiskolinimų padengimo papildomais įnašais ir abi akcininkės nusprendė paskolinti 49 000 Lt (t. 1, b. l. 21), kas ir buvo padaryta (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-3028-343/2011 t. 1, b. l. 100-107). Ir nors tai buvo akcininkių paskolintos piniginės lėšos, tačiau paskolos buvo suteiktos be palūkanų ir paskolintos lėšos suteikė galimybę tiek vystyti veiklą, tiek vykdyti įsipareigojimus. Be to, kaip jau nurodyta, mažinant sąnaudas buvo uždaryti filialai (t. 1, b. l. 22–23), įmonės finansinė padėtis buvo svarstoma ir 2010-04-29 ir 2009-06-29 vykusiuose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose (t. 1, b. l. 24–26), buvo dedamos pastangos siekiant sumažinti sąnaudas, pvz. buvo siekiama sumažinti patalpų nuomos kainas, darbuotojams mažinami darbo krūviai, jie atleidžiami, išleidžiami nemokamų atostogų (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-3028-343/2011 t. 1, b. l. 56–61, 64–97). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos R. G. ir R. M., dirbusios ieškovės filialuose, kurios parodė, kad veikla buvo vykdoma siekiant gauti pajamas, tačiau apyvarta mažėjo dėl ekonominės krizės vartotojų perkamosios galios sumažėjo, vaistinių tinklų pranašumo konkurencinėje kovoje, kadangi vaistinių tinklai galėjo duoti didesnes nuolaidas, turėjo didesnes galimybes reklamuotis ir vėliau perėmė ieškovės filialus. Taip pat liudytojos patvirtino, kad tiekėjai ir prastėjant situacijai tiekdavo prekes ir skatino prekybą, o bendrovė siekdama išlipti iš duobės mažino darbo krūvius, darbuotojas leido nemokamų atostogų ir pan. Tai rodo, kad atsakovės ėmėsi visų protingų, pakankamai apdairių ir sąžiningų priemonių, siekdamos rinkoje išsaugoti ūkinį subjektą, galėjusį duoti pajamas, atsiskaityti su kreditoriais ir užtikrinti darbo vietas. Todėl tokie atsakovių veiksmai nelaikytini nesąžiningais. Be to, ir iš UAB „Santakos vaistinė“ administratoriaus 2013 m. sausio 3 d. ataskaitos, teiktos kreditorių susirinkimui, matyti, kad bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, nenustatė jokių sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, taip pat nenustatė tyčinio bankroto požymių (t. 1, b. l. 105–113, t. 2, b. l. 41–57). Nurodytos aplinkybės įrodo tai, kad atsakovų ketinimai buvo sąžiningi tiek įmonės, tiek jos kreditorių atžvilgiu, ir atsakovės veikė nepažeisdamos esminių bendrovės tikslų bei sąžiningumo, protingumo reikalavimų ir neviršydamos normalios verslo rizikos. Tokios pozicijos vertinant akcininkų veiksmų, kai bendrovėje nustatomas neigiamas nuosavas kapitalas, teisėtumą ir sąžiningumą laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pvz. 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1173/2012, 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1333/2014).

Nenustačius akcininkių nesąžiningų (neteisėtų ir kaltų) veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys – nenustatinėtinas, kadangi ieškinio atmetimui pakanka to, kad nenustatyti nesąžiningi akcininkių veiksmai.

Dėl ieškinio senaties

Kadangi ieškinys reiškiamas dėl žalos atlyginimo, šiuo atveju taikytinas sutrumpintas trijų metų terminas (CK 1.125 straipsnio 8 d.), todėl svarbu yra nustatyti žalos atsiradimo ir jos paaiškėjimo momentą, kas yra tolygu sužinojimui apie teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Atsakovės prašo pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir nurodo, kad ieškovė ir kreditoriai apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2010-09-21, kai administratoriui buvo perduotas turtas (t. 2, b. l. 27–40), bet ne vėliau, kaip 2011 m. sausio 13 d., kai kreditoriams buvo pateikta administratoriaus ataskaita, iš kurios duomenų tapo aišku, kad turto nepakaks kreditorių reikalavimams patenkinti. Ieškovės nuomone, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai kreditoriai (juos atstovaujantis administratorius) sužinojo, kad ieškovės kreditorių reikalavimai nebus patenkinti ir kokia apimtimi jie nebus patenkinti. Todėl ieškinio senaties termino pradžia pagal ieškovę turėtų būti skaičiuojama nuo 2011 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo priėmimo, kai paaiškėjo, kad iš bendrovės akcininkių kitais pagrindais (dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) nepavyks išieškoti žalos atlyginimo. Akivaizdu, kad šiuo atveju nustatant ieškinio senaties pradžią yra svarbu nustatyti, kada paaiškėjo, jog kreditoriams yra padaryta žala, t. y. kad jų reikalavimai nebus patenkinti , o ne kada ji buvo padaryta, nes tai yra susiję su daugelio kreditorių reikalavimų atsiradimu. Sutiktina, kad administratoriui perėmus turtą ir įvertinus galimybes patenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus jam tapo aiškus ir žalos padarymo faktas, o kreditoriams tokią informaciją (ataskaitą) pateikus 2011-01-13 d. kreditorių susirinkime (t. 2, b. l. 41–56) ir pastarieji turėjo sužinoti, kad yra pažeistos jų teisės, kurios turėtų būti ginamos pareiškiant ieškinį atsakingiems už žalos padarymą asmenims. Būtent dėl to 2011-07-27 buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2011. Tačiau ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas tik 2014-04-01, t. y. praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą, kas teikia savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Suprantama, kad šiuo atveju būtų galima svarstyti dėl praleisto senaties termino atnaujinimo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), tačiau tai daryti netikslinga dėl to, kad yra nustatytas ieškinio nepagrįstumas, ieškovei neįrodžius nesąžiningus akcininkių veiksmus.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti 2014 m. liepos 29 d. nutartimi (t. 2, b. l. 68–70) buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl ieškinį atmetus jos naikintinos remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė D. Č. pateikė prašymą atlyginti jai dėl atstovavimo patirtas išlaidas – 10 534 Lt (t. 3, b. l. 110-118). Tačiau CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, atsakovės D. Č. prašymas priteisti atstovavimo išlaidas tenkintinas tik iš dalies. Kadangi LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) 8.2 punkte numatyta, kad maksimalus dydis už atsiliepimo į ieškinį parengimą yra 3 minimalios mėnesinės algos (toliau MMA), todėl iš ieškovės atsakovei D. Č. už atsiliepimo į ieškinį parengimą priteistina 3 000 Lt (atsiliepimo surašymo metu MMA buvo 1 000 Lt). Rekomendacijose už tripliko parengimą numatyta 1,75 MMA (8.3 punktas), todėl atsakovei D. Č. priteistina 1 750 Lt (tripliko surašymo metu MMA buvo 1 000 Lt). Atsakovė taip pat prašo priteisti 4 000 Lt už papildomų įrodymų surinkimą ir už atstovavimą dviejuose teismo posėdžiuose. Rekomendacijų 8.17 punkte numatytas užmokestis už kiekvieną užklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus – 0,12 MMA, tačiau su atsakovės pateiktais procesiniais dokumentais nėra pateikta jokių įrodymų, jog buvo reikalingos užklausos įrodymams surinkti, visi su atsakovės procesiniais dokumentais pateikti įrodymai yra susiję su jos buvusia veikla ir jos turimais dokumentais, beje jau naudotais ir anksčiau išnagrinėtoje byloje, todėl spręstina, kad advokato išlaidos dėl įrodymų surinkimo nebuvo patirtos. Rekomendacijų 8.18 punkte numatytas atlygis už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15 MMA. Todėl, įvertinus tai, kad atsakovės D. Č. atstovai dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 8 val., atsakovei priteistina 1 242 Lt (skaičiuojant nuo 2014-10-01 nustatytos MMA – 1 035 Lt), iš viso priteistinos 5 992 Lt atstovavimo išlaidos (3000 Lt+1750 Lt+1242 Lt).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Santakos vaistinė“ (įmonės kodas135770570) atsakovei D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 992 Lt (1735,40 Eur) atstovavimo išlaidas.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovių D. Č. ir R. N. kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštą bendrai 846 046,07 Lt sumai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Nijolia Indreikienė