- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-1333/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00169-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- R. S., D. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šventėnų vaistinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3156-603/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždaros akcinės bendrovės „Šventėnų vaistinė“ ieškinį atsakovams R. S. ir D. S. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB ,,Šventėnų vaistinė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. S. ir D. S., kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 259 244,98 Lt nuostolių, 3 000 Lt plius PVM sumą, skaičiuotiną kas mėnesį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki ieškovo administravimo pabaigos (įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro), 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 1-7, 102-103). Nurodė, kad nuo pat ieškovo įregistravimo atsakovas R. S. buvo UAB ,,Šventėnų vaistinė” vienintelis akcininkas ir direktorius. Susipažinus su ieškovo finansiniais dokumentais paaiškėjo, kad 2006 – 2010 metais ieškovo nuosavas kapitalas buvo neigiamas, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovo mokėtinos sumos viršijo turimą turtą. Todėl nuo 2007 m. gruodžio 31 d. įmonės finansinė padėtis buvo ypatingai prasta, kas sąlygojo atsakovo pareigą imtis priemonių, kad užkirstų galimą žalą įmonei ir jos kreditoriams. Ieškovo teigimu, atsakovas kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, turėjo: 1) įmonės nuosavą kapitalą atkurti papildomais akcininkų įnašais taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, 2) įmonę likviduoti. Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės nuostata, todėl tai buvo atsakovo pareigos, kurių jis nevykdė. Atsakovas nuo 2007 m. pabaigos nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo ir toliau vykdė veiklą, tokiu savo elgesiu akivaizdžiai didindamas žalą ieškovo kreditoriams. Ieškovo teigimu, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, nes iš balanso matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto 140 953 Lt sumai, o iš kreditorių UAB ,,Entafarma” ir UAB ,,Limedika” gauti duomenys patvirtina, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai tai pačiai datai šiems tiekėjams sudarė 71 829,05 Lt sumą, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovas nurodo, kad kreditoriniai reikalavimai sudaro 177 591,98 Lt sumą, administravimo išlaidos 2012 m. rugsėjo 21 d. susidarys 82 080 Lt, todėl žala kreditoriams iš viso sudarys 259 244,98 Lt sumą. Nagrinėjamu atveju turi būti priteista visa kreditorinių reikalavimų suma kaip žala kreditoriams iš atsakovo R. S., nes įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais dėl jo neteisėtų veiksmų, t. y. prašoma priteisti žala yra R. S. neteisėtų veiksmų pasekmė. Be to, administratoriui pirmojo kreditorių susirinkimo metu numatytas užmokestis mokėtinas kiekvieną kalendorinį mėnesį, administravimo suma nėra galutinė ir ji didės, t. y. augs tol, kol bus administruojama bankrutavusi įmonė. Ieškovo teigimu, atsakovei D. S. taip pat taikytina civilinė atsakomybė, nes R. S. buvo vienintelis ieškovo savininkas ir vadovas, iš įmonės lėšų gaudavęs darbo užmokestį, kurį naudojo bendriems šeimos reikalams. Be to, ieškovo akcijos abiems sutuoktiniams priklauso bendrąja jungtine nuosavybės teise (CK 3.88 str. 2 d.), įmonė buvo įsteigta ir veikė abiejų sutuoktinių naudai ir jų interesais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l. 108-114). Teismas pažymėjo, kad įmonės steigiamos siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė įmonės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Atsakovo paaiškinimais, liudytojo parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, jog UAB ,,Šventėnų vaistinė” veikla iš esmės buvo pagrįsta kelių farmacijos įmonių nuolat tiekiamų vaistų ir kitų medicininių priemonių perdavimu įmonei, t. y. buvo taikoma tokia prekių pardavimo schema, kai įmonei buvo nuolat tiekiamas nustatytas už tam tikrą sumą prekių kiekis ir priklausomai nuo pardavimų apyvartos jai atitinkamai priklausydavo nuolaidos, išreikštos procentais nuo parduotų prekių kiekio ir atsiskaitymo terminų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors 2009 m. gruodžio 31 d. buvo susidaręs 34 558,82 Lt dydžio įsiskolinimas UAB ,,Limedika”, tačiau ši ir toliau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. pagal sudarytas sutartis tiekė prekes, kurių vertė sudarė 48 381,47 Lt. Tokiu būdu skola iki bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Limedika” sudarė 55 689,95 Lt. Su kitu vaistu tiekėju UAB ,,Entafarma” įmonė 2010 m. vasario 1 d. pasirašė prekių pardavimo kreditan sutartį, kurios pagrindu UAB ,,Entafarma” tiekė prekes ir po 2009 m. gruodžio 31 d., kai tuo metu įmonės skola jau siekė 37 270,32 Lt. Teismas pažymėjo, kad nors ir esant jau nurodytai skolai bei vėlavimams atsiskaityti, UAB ,,Entafarma” toliau vykdė prekių tiekimus iš esmės iki pat bankroto bylos ieškovui iškėlimo dienos. Be to, liudytojas E. V., UAB ,,Limedika” pardavimų vadybininkas, patvirtino, jog su UAB ,,Šventėnų vaistinė” bendradarbiavo nuo pat 2005 m. veiklos pradžios ir iš esmės sklandžiai dirbo iki 2009 m., kai atsiskaitymo terminas pradėjo viršyti 120 dienų. Tačiau su įmone sutarus dėl įsiskolinimo sumažinimo būdo, būtent 2009 m. laikotarpiu skola sumažėjo ir 2009 m. pabaigoje įsiskolinimas ir atsiskaitymai buvo normalūs. Patvirtino, kad ir 2010 m. įsiskolinimas mažėjo, todėl prekės buvo tiekiamos nuolat. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, jog įmonės veikla nebuvo vykdoma ilgą laikotarpį ir UAB ,,Šventėnų vaistinė“ iš esmės vykdė prisiimtus įsipareigojimus (atsiskaitinėjo su kreditoriais), teismas sprendė, jog tuo metu atsakovas turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti įmonės bankroto. Nors 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės turimi pradelsti įsipareigojimai ir viršijo neženkliai pusę į įmonės įtraukto turto balansinės vertės, tačiau atsižvelgiant į tai, jog įmonė vykdė veiklą ir, nors vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, tačiau įsipareigojimus jiems vykdė. Todėl bankroto bylos iškėlimas ir tokiu būdu veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos ginčo nurodytu laikotarpiu būtų neproporcinga priemonė, kai su pagrindiniu prekių tiekėju UAB ,,Limedika” buvo nustatytos skolos mažinimo schemos bei prailginti atsiskaitymo terminai. Teismas pažymėjo, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.
Be to, D. S. 2006 m. buvo paėmusi paskolą (35 000 Lt) tikslu vaistinei turėti galimybę atsiskaityti su prekių tiekėjais, kas, teismo vertinimu, leidžia teigti, jog buvo tikima sėkminga įmonės veikla. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama įmonei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Nustatinėjant, ar atsakovas nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, esminę reikšmę turi tai, jog pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, būtent atsakovo nuolatinį finansinės situacijos derinimą iš esmės su dviem pagrindiniais tiekėjais, atsižvelgiant į minėtą prekybos modelį, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas ginčo pareigos vykdymo požiūriu veikė nepakankamai rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai tiek pačios įmonės, tiek ir jos kreditorių interesais. Teismo teigimu, atsakovas, kaip įmonės vadovas ar akcininkas, neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas tam, kad stabilizuoti įmonės finansinę situaciją, be to, įmonės likvidavimas būtų netikslingas aukščiau minėtais argumentais. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Netenkinus ieškinio dėl žalos atlyginimo, teismas atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Kadangi ieškinys R. S. atžvilgiu atmestas, teismas ieškinį atmetė ir D. S. atžvilgiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Šventėnų vaistinė“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 116-127). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nustatė, kad R. S. veiksmai pasireiškė paprastu neatsargumu, susijusiu su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika. Teismas vertino nepagrįstus R. S. ir liudytojo E. V. paaiškinimus, kurių dauguma tėra pamąstymai ar prielaidos, ir ignoravo reikšmingus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad R. S. nesąžiningi veiksmai pasireiškė būtent tyčiniais veiksmais ir dideliu neatsargumu. Apelianto teigimu, R. S. savo kaip vadovo poziciją su kreditoriais 2010 metais derino taip, kad išvengtų asmeninės materialinės atsakomybės, nepatirtų asmeninių nuostolių dėl įmonės žalingos veiklos, o ne tam, kad vystytų veiklą ir atsiskaitytų su prekių tiekėjais (kreditoriais). Iki 2010 m. birželio 2 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ visiškai atsiskaitė su kreditoriumi UAB „Entafarma“, nes atsakovas savo vardu buvo šiam kreditoriui įmonės skolos užtikrinimui išdavęs vekselius ir jų apmokėjimo terminas ėjo į pabaigą. Tačiau skolą padengus buvo nupirktas didelis kiekis prekių, už kurias R. S. nebeatsiskaitė. Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip tyčinis ir nesąžiningas kreditoriaus UAB „Entafarma“ atžvilgiu. Be to, taip suteikiant vienam kreditoriui pirmenybę, buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai.2010 m. balandžio 28 d. - 2010 m. rugsėjo 10 d. laikotarpiu R. S. atliko ženklius mokėjimus sau pačiam, nors apeliantas turėjo ir kitų kreditorių, įsiskolinimai jiems nemažėjo, o mažėjo įmonės turto apimtis. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad R. S. atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus išsimokėdamas lėšas kasos pajamų orderių pagrindu, taip pažeidė kitų kreditorių interesus, sumažino įmonės mokumą (prejudicinė reikšmė CPK 182 str. 2 d.). Be to, 2010 m. R. S. išsimokėjo ir 38 250 Lt nuompinigių, nors turėjo kitų kreditorių, kuriems mokėjimo už prekes terminai buvo pradelsti. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki bankroto iškėlimo apelianto turtas sumažėjo 133 073 Lt suma, po bankroto bylos iškėlimo nustatyta, kad įmonė turi likusio turto už 7 880 Lt sumą. Taigi, 2010 metais įmonė sunaudojo turimą turtą, R. S. atsiskaitė su kreditoriumi UAB „Entafarma“, kad nebūtų išieškota iš paties asmeniškai, po to vėl užsipirko prekių iš šio kreditoriaus, už kurias nebeatsiskaitė, po to atsiskaitė su UAB „Armila“, kad būtų panaikintas turto areštas ir galiausiai ženklia suma atsiskaitė su savimi pačiu kaip kreditoriumi, dėl ko su kitais kreditoriais liko neatsiskaityta. Tai, kad su kreditoriumi UAB „Limedika“ buvo nustatytos skolos mažinimo schemos bei prailginti atsiskaitymo terminai, o skola 2009 m. buvo pamažėjusi, niekaip nepatvirtina to, kad R. S. siekė atsiskaityti su kreditoriais. Tokie veiksmai nepripažintini vadovo veiksmais siekiant užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą įmonės kaip rinkos dalyvio veiklą. R. S. pažeidė fiduciarines pareigas, todėl už apelianto nurodomų veiksmų bei neveikimo nepareiškiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pasėkoje kilusią žalą, R. S. taikytina materialinė atsakomybė (CK 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str., 37 str.). Teismas nevertino aplinkybių dėl įmonės faktinių atsiskaitymų 2010 metais su pačiu savimi (atsakovu) bei kreditoriais, turto sumažėjimo ir dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, teismo sprendimas pagrįstas prielaidomis ir netiesioginiais įrodymais.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. S. turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti įmonės bankroto. R. S. nepateikė įrodymų, o teismas nenustatė ir netyrė, ar įmonės vadovas, esant sunkiai finansiniai padėčiai ir įmonei esant faktiškai nemokiai, atliko kokią nors objektyvią įmonės finansinės padėties, tolesnės veiklos rizikos įvertinimą, ar ekonominiais apskaičiavimais pagrindė būsimą naudą, ar atliko sudarytų sandorių ekonominio naudingumo įvertinimą, tinkamai organizavo įmonės kasdieninę veiklą. Taigi, teismas visapusiškai ir išsamiai neįvertino įmonės vadovo veiklos. Sprendime teismas ypatingą reikšmę suteikė faktui, kad įmonės kreditoriai teikė apeliantui prekes, nors šis ir buvo jiems įsiskolinęs. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. kovo 25 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 išaiškinimų, kad nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013 reikšmingu pripažino faktą, kad delsimas iškelti bankroto bylą lėmė tai, jog įmonėje faktiškai neliko turto. Teismas išvadas grindė liudytojo E. V. parodymais, kurių didžioji dalis tėra pamąstymai bei prielaidos bei ignoravo šio liudytojo parodymus, kurie patvirtina įmonės nesugebėjimą subalansuoti finansinės situacijos. Taip pat teismas išvadas grindė ir R. S. paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Byloje nepateikti įrodymai apie atsakovo nurodytą naujai atidarytą vaistinę bei kad su naujai atidaryta vaistine būtų buvę sudėtinga konkuruoti. Teismas reikšmę suteikė faktui, kad D. S. 2006 m. paėmė 35 000 Lt paskolą tikslu vaistinei turėti galimybę atsiskaityti su prekių tiekėjais. Tačiau vertinant atsakovo kaip vadovo elgseną 2010 m., vadovautis 2006 m. įvykusiais faktais nėra pagrindo. Nepagrįsta teismo išvada, kad įmonė buvo susidūrusi su laikinais sunkumais. Apeliantas nurodo, kad įmonės sunkumai buvo ilgalaikiai ir tęsėsi nuo 2006 metų, t.y. 5 metus, o R. S. bei jo sutuoktinė, turinti teisę į įmonės akcijas, neatliko jokių efektyvių veiksmų, kad stabilizuotų blogą įmonės veiklą. Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. įmonės įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt (minimalus), o nuosavas kapitalas – neigiamas. Teismo išvada, kad R. S. neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas tam, kad stabilizuotų įmonės finansinę situaciją, nepagrįsta ir neteisėta. ABĮ 38 straipsnio 3 dalis numato pareigą įmonės nuosavą kapitalą atkurti papildomais akcininkų įnašais.
Atsiliepimas
Atsakovas R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b.l. 133-135). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiamas sprendimas paliktinas galioti jame nurodytais pagrindais ir motyvais, su kuriais atsakovas visiškai sutinka. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Apeliantas skunde pateikė tik abstrakčius samprotavimus, savo subjektyvią nuomonę dėl kitokios, jam nepriimtinos pozicijos. Apeliantas išeina už ieškinio ribų, nes skunde nurodo ir bando įrodyti visiškai nesusijusias su ieškinio dalyku bei pagrindu aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi BUAB „Šventėnų vaistinė“ iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas R. S. nuo pat šios įmonės įsteigimo (2003 m. gruodžio 4 d.) buvo jos vieninteliu akcininku bei vadovu. Apeliantas minėtam atsakovui bei jo sutuoktinei D. S. reiškia solidarų reikalavimą dėl 259 244,98 Lt žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies, ABĮ 38 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto bei 10 dalies reikalavimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, todėl dėl priimto teismo sprendimo apeliantas padavė apeliacinį skundą.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškininiai reikalavimai atsakovui R. S. reiškiami kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovui ir vieninteliam akcininkui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, o vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Todėl atsakovo R. S. civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos nagrinėtinos tiek kaip įmonės vadovo, tiek ir kaip akcininko (savininko).
Taigi, įmonė, manydama, kad jos valdymo organo narys (vadovas) netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to jai buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 str. 7 d.). Sprendžiant atsakovo R. S., kaip buvusio UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.) arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti ABĮ, ĮBĮ reikalavimai, bet ir tai, ar įmonei iš tiesų buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 str.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Atsakovo R. S. kaip akcininko atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviui, jog jis negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdamas ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jo nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Iš paminėto reglamentavimo matyti, kad tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų apeliantas privalo įrodyti neteisėtus tiek atsakovo R. S., tiek jo sutuoktinės D. S. veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl apeliantas neprivalėtų įrodinėti, kad atsakovai kalti. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Kaip minėta, apelianto teigimu, atsakovas R. S. kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovas nevykdė savo pareigų, numatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje bei ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje: nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo klausimo dėl nuosavo kapitalo atkūrimo sprendimui bei laiku nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. O kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ akcininkas atsakovas R. S. nevykdė ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte bei 10 dalyje (ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos) numatytų pareigų: neatkūrė įmonės nuosavo kapitalo akcininkų įnašais bei nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo. Taigi, apelianto nuomone, šių imperatyvių teisės normų pažeidimu atsakovas R. S. padarė žalą UAB „Šventėnų vaistinė“ bei jos kreditoriams.
Iš BUAB „Šventėnų vaistinė“ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad įmonės nuosavas kapitalas 2006 – 2010 metais buvo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo (10 000 Lt) dydžio. Taigi, minėtu laikotarpiu galiojusi ABĮ 38 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad įmonės vadovas, jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalėjo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Nagrinėjamu atveju UAB „Šventėnų vaistinė“ visuotiniame akcininkų susirinkime, apelianto teigimu, turėjo būti svarstomi klausimai dėl nuosavo kapitalo atkūrimo akcininkų įnašais arba įmonės likvidavimo. Ginčo laikotarpiu galiojusi ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto redakcija numatė, kad akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Tačiau visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais arba priėmus tokį sprendimą, tačiau neatkūrus nuosavo kapitalo iki ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, visuotinis akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimą inter alia ir dėl bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 str. 10 d. 3 p.).
Byloje nepateikti rašytiniai įrodymai, kad esant UAB „Šventėnų vaistinė“ nuosavam kapitalui mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, atsakovas R. S. kaip vadovas ir akcininkas būtų atlikęs aukščiau nurodytus ABĮ numatytus veiksmus bei priėmęs atitinkamus sprendimus. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovas nesilaikė aukščiau minėtų ABĮ reikalavimų, nes kaip įmonės vadovas, esant įmonės nuosavam kapitalui mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 38 str. 3 d.). Taip pat atsakovas kaip įmonės akcininkas nevykdė ABĮ numatytų pareigų akcininkų susirinkime spręsti nuosavo kapitalo atkūrimo bei įmonės likvidavimo klausimus (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p., 10 d.). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad šių ABĮ normų pažeidimas nagrinėjamu atveju per se sąlygojo žalos atsiradimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatavus ABĮ nurodytų teisinių pareigų nevykdymą, byloje reikia ištirti ir įvertinti faktines aplinkybes dėl atsakovo teisiškai nepagrįsto neveikimo ir apelianto nurodytos žalos atsiradimo priežastinio ryšio. Byloje reikia atsakyti į klausimą, ar dėl atsakovo neveikimo įmonė prarado tam tikrą turtą, ar kitaip pablogėjo bendrovės turtinė padėtis ir ar toks pablogėjimas galėjo nulemti bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (nemokumą). Taip pat įvertintinas atsakovų neveikimas sąžiningumo prieš įmonės kreditorius aspektu, nes nesąžiningų veiksmų konstatavimas kartu reiškia ir juridinio asmens dalyvio kaltę. Taigi, sprendžiant civilinės atsakomybės iš delikto taikymą reikia nustatyti faktines aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246-6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009).
Nagrinėjamu atveju esant situacijai, kai atsakovas buvo ir įmonės vadovas, ir vienintelis akcininkas, spręstina, kad būtų nelogiška sau pačiam sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Juolab, kad šio susirinkimo sušaukimo tikslas yra informuoti įmonės akcininkus apie susidariusią įmonės finansinę situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui įmonės finansinė padėtis buvo žinoma, todėl nagrinėtina, ar atsakovas kaip akcininkas, nepriėmęs sprendimo įmonės nuosavą kapitalą atkurti akcininkų įnašais bei nesprendęs klausimo dėl įmonės likvidavimo padarė UAB „Šventėnų vaistinė“ bei jos kreditoriams žalą, t.y. nagrinėtinas priežastinis ryšys tarp atsakovo neveikimo ir apelianto nurodytos žalos atsiradimo.
Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ABĮ imperatyviai numato akcininkui pareigą įmonės nuosavą kapitalą atkurti akcininkų įnašais ar priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio Įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Tuo tarpu ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais, o ABĮ 59 straipsnio 10 dalis numato atvejus, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nepriima sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais, tada turi svarstyti klausimą inter alia ir dėl įmonės likvidavimo. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovas kaip įmonės akcininkas neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas tam, kad stabilizuotų įmonės finansinę situaciją, nes ABĮ imperatyviai nenumato tokios pareigos, o tik nurodo alternatyvius būdus susidariusiai situacijai spręsti.
Apelianto teigimu, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ finansinė padėtis buvo ypatingai prasta, kas sąlygojo atsakovo pareigą imtis priemonių, kad užkirstų galimą žalą įmonei ir jos kreditoriams. Teismui konstatavus, kad atsakovas neprivalėjo akcininkų įnašais padengti įmonės nuostolių, spręstina, ar buvo pagrindas atsakovui priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo (ABĮ 59 str. 10 d. 3 p.). Juo labiau, kad ieškinys taip pat reiškiamas ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, numatančiu, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina tai, kad minėto straipsnio pagrindu civilinė atsakomybė atsakovui gali kilti tiek įmonės vadovui, tiek akcininkui, nes jiems abiems nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).
Ieškinį pareiškus ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, spręstina, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė apelianto nurodomą žalą. Pažymėtina, kad kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti momentą, kada atsirado pareiga atsakovui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir/ar priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. Tik konstatavus pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, nustatytinas padarytos žalos įmonei bei jos kreditoriams dydis.
Apelianto teigimu, atsakovas nuo 2007 metų pabaigos nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo ir toliau vykdė veiklą, taip didindamas žalą kreditoriams, o 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Šventėnų vaistinė“ buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi juridinių asmenų registro duomenimis, sprendžia, kad apelianto finansinė padėtis 2007-2009 metais iš tiesų buvo sudėtinga. 2007 metais apelianto turtas sudarė 96 464 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 85 193 Lt, 2008 metais – turtas sudarė 143 158 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 127 746 Lt, 2009 metais – turtas sudarė 140 953 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 126 466 Lt. Kita vertus, iš šių duomenų nematyti, kokia UAB „Šventėnų vaistinė“ įsipareigojimų suma atitinkamais finansiniais metais sudarė būtent pradelstus įsipareigojimus. Pažymėtina tai, kad įmonės nemokumas konstatuotinas tuo atveju, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Todėl, nenustačius pradelstų įsipareigojimų apimties, nebūtų galima teigti esant nemokumo būseną net ir formaliai. Pastebėtina ir tai, kad bet kuriuo atveju spręsti šį klausimą vien formaliai nebūtų teisinga, nes apelianto pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad UAB „Šventėnų vaistinė“ 2007 metais ir 2008 metais dirbo pelningai, t. y. atitinkamai grynasis pelnas sudarė 2 809 Lt ir 4 141 Lt, prekyba vyko kreditavimo būdu. Be to, pardavimo pajamos tiek 2007 metais, tiek 2008 metais didėjo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad 2007 - 2008 metais atsakovas R. S. turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti ūkinę – komercinę veiklą ir tuo laikotarpiu priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo ar kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pakankamo pagrindo. Juolab, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos būtų neproporcinga priemonė.
Iš apelianto finansinės atskaitomybės pateiktos VĮ Registrų centras už 2009 metus matyti, kad tiek įmonės turtas, tiek per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai lyginant su praėjusiais finansiniais metais (2008 m.) iš esmės išliko tokie patys, tačiau sumažėjus pardavimo pajamoms nuo 394 206 Lt iki 299 732 Lt, įmonė 2009 metais patyrė nuostolį 925 Lt sumai. Taigi, 2009 metais įmonės turtas sudarė 140 953 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 126 466 Lt. Byloje esantys pagrindinių apelianto kreditorių UAB „Entafarma“ ir UAB „Limedika“ pateikti duomenys patvirtina, jog UAB „Šventėnų vaistinė“ 2009 m. gruodžio 31 d. pradelsti mokėjimai sudarė atitinkamai 37 270,23 Lt ir 34 558,82 Lt, iš viso 71 829,05 Lt sumą (t. 1, b.l. 113-116). Kitų įrodymų, patvirtinančių pradelstus įmonės įsipareigojimus 2009 m. gruodžio 31 d., byloje nėra. Taigi, pradelstų įsipareigojimų suma tik labai nežymiai viršijo pusę balansinio turto vertės. Esant tokioms aplinkybėms, kai pagrindiniai kreditoriai, nepaisant įsiskolinimų, bendradarbiavo ir toliau tiekė prekės, o UAB „Šventėnų vaistinė“ vykdė veiklą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir 2009 metais atsakovo veiksmai nebuvo akivaizdžiai nepateisinami verslo rizikos aspektu ir jau buvo pagrindas bankroto bylos inicijavimui. Be to, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ir apeliantas patvirtino, kad didžioji dauguma kreditorinių reikalavimų atsirado būtent po 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. jau 2010 metais (t. 1, b.l. 176, 178-180). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ir 2009 metais atsakovas R. S. turėjo priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo arba kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama įmonei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes pagal teismų praktikoje suformuluotą nuostatą visuomenės, o kartu ir viešasis interesas yra išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus.
Vertinant atsakovo veiksmus 2010 metais, visų pirma, atsižvelgtina į tai, kad finansinė atskaitomybė už 2009 metus, kuri buvo pateikta VĮ Registrų centras, sudaryta 2010 m. balandžio 29 d., todėl atsakovui R. S. kaip įmonės vadovui ir akcininkui nuo šio momento tapo žinoma reali įmonės finansinė padėtis. Antra, UAB „Šventėnų vaistinė“ veiklos nenutraukė, o siekdama išlikti konkurencingoje rinkoje ir toliau bendradarbiavo su pagrindiniais kreditoriais, ką patvirtina 2010 m. kovo 4 d. tarp UAB „Limedika“ ir UAB „Šventėnų vaistinė“ pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria pratęsti atsiskaitymo terminai (t. 1, b.l. 218-219) bei 2010 m. vasario 1 d. su UAB „Entafarma“ pasirašyta prekių pardavimo kreditan sutartis, kurios pagrindu apeliantui buvo tiekiamos prekės (t. 1, b.l. 226-227). Tai, kad įmonė stengėsi vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams patvirtina byloje esantis UAB „Armila“ raštas, iš kurio matyti, kad su šiuo kreditoriumi iki 2010 m. rugsėjo 6 d. atsiskaityta (t. 2, b.l. 7) bei UAB „Entafarma“ raštas, patvirtinantis, kad nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. birželio 2 d. su šiuo kreditoriumi taip pat buvo atsiskaitoma (t. 1, b.l. 231). Nors apeliantas ir teigia, kad minėtu atsiskaitymu su UAB „Entafarma“ atsakovas turėjo asmeninių interesų bei buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, tačiau nagrinėjamu atveju yra svarbi aplinkybė ta, kad įmonė vykdė kreditoriams prisiimtus įsipareigojimus. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas savo skunde nurodo, jog teismas turėjo nustatyti ir ištirti atsakovo veiklą, atsižvelgti į tai, kad atsakovas 2010 metais atliko ženklius mokėjimus teikdamas pirmenybę sau pačiam bei tam tikriems kreditoriams. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu neginčijami jokie sandoriai, beje, ir nereikalaujama jais padarytos konkrečios žalos atlyginimo (kas galėtų būti įmonės bei kreditorių interesų savarankiškais gynybos būdais), ieškinys nebuvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis net ir kaip faktiniu pagrindu. Todėl išsamiau dėl šių atsakovo veiksmų teisėjų kolegija nepasisako (CPK 306 str. 2 d.), juo labiau, kad apeliantas nenurodo, kaip ir kiek dėl to išaugo skolų kreditoriams apimtis apskritai. Liudytojo E. V., dirbančio UAB „Limedika“ pardavimų vadybininku, aiškinimu iki 2009 m. pabaigos UAB „Šventėnų vaistinė“ atsiskaitymai buvo normalūs, nors 2010 metais atsiskaitymai sutriko, tačiau prekės vis tiek buvo tiekiamos iki rugsėjo mėnesio (t. 2, b.l. 15-16). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą turi būti vertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės inter alia ir pagrindinių kreditorių elgesys.
Iš atsakovo R. S. paaiškinimų matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo nuspręsta kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo susijusi su tuo, kad šalia prekybos centre 2010 metais atsidarė vaistinė, su kuria būtų sudėtinga konkuruoti. Apeliantas teigia, kad byloje nepateikti įrodymai apie atsakovo nurodytą naują atidarytą vaistinę ir su ja būtų buvę sudėtinga konkuruoti. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia apelianto pozicija nesusijusi su nagrinėjamu ginču, t.y. sprendžiant dėl savalaikio kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir skolų apimtimi.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas R. S. kaip UAB „Šventėnų vaistinė“ vadovas 2010 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taigi, sprendžiant, ar atsakovas pažeidė pareigą savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad atsakovas R. S. kaip įmonės vadovas ir akcininkas, įmonei 2010 metais esant realiai nemokiai, sąmoningai neprotingai ilgą laiką ignoravo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu didino neįvykdytinus įmonės įsipareigojimus. Kaip minėta, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Todėl tai, kad atsakovas bendradarbiavo su kreditoriais, iš esmės vykdė jiems prisiimtus įsipareigojimus bei siekė, kad ir toliau UAB „Šventėnų vaistinė“ vykdytų veiklą, teisėjų kolegijos vertinimu, susiję su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, o ne atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo siekiant pažeisti kreditorių interesus.
Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su netinkamu įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).
Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį R. S. atžvilgiu, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas ieškinį atmesti ir atsakovės D. S. atžvilgiu. Pažymėtina, kad atsakovė D. S. nebuvo UAB „Šventėnų vaistinė“ nei dalyvė (akcininkė), nei valdymo organo narys (vadovė), todėl jos atžvilgiu nei CK 2.50 straipsnio, nei 2.87 straipsnio nuostatos netaikytinos , ji taip pat neturėjo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.