Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių D. Č. ir R. N. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1813-230/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Santakos vaistinės ieškinį atsakovėms D. Č. ir R. N. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB Santakos vaistinė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių D. Č. ir R. N. 846 046,07 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad bankroto administratoriui patikrinus ieškovo finansinius dokumentus, nustatyta, jog jau 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovo nuosavas kapitalas buvo daug kartų mažesnis už įstatymo nustatytą minimalų įstatinį kapitalą, t. y. buvo neigiamas, todėl ieškovas nebegalėjo vykdyti veiklos ir turėjo likviduotis, tačiau veikla buvo tęsiama dar kelerius metus, dėl to susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai. Ieškinys pareikštas ieškovo akcininkėms, kurios yra subsidiariai atsakingos už ieškovo prievoles kreditoriams, dėl jų nesąžiningo elgesio tęsiant įmonės veiklą ir nevykdant Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimų (CK 2.50 str. 3 d.).

Pareikštam reikalavimui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovių turtą ir lėšas ieškinio sumai. Prašymą grindė didele ieškinio suma ir viešuoju interesu, susijusiu su ieškovo kaip bankrutavusios įmonės statusu.

Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi, atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino visiškai. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi šią nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta neįvertinus ieškinio reikalavimo tikėtino pagrįstumo ir teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – areštavo 846 046,07 Lt sumai atsakovėms nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – turtines teises ir lėšas. Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendė, kad ieškovo pareikšto ieškinio faktinis pagrindas preliminariu vertinimu nėra tapatus ginčui, išspręstam civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2010. Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Pažymėjo, kad teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškinys pareikštas fiziniams asmenims, sudaro pagrindą spręsti, kad šiuo atveju ieškinio suma pripažintina didele. Be to, ieškovas yra bankrutavusi įmonė, todėl siekiant ginti visų tokios įmonės kreditorių interesus, šiuo atveju tai reikštų ir viešojo intereso gynimą, tikslinga taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nuomone, laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju užkirs kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ir užtikrins padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą, tokiu būdu pašalinant egzistuojančią grėsmę ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskirajame skunde atsakovė D. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovui nepateikus nė vieno įrodymo, kada tiksliai atsirado pareiga apeliantei priimti sprendimą dėl ieškovo likvidavimo ir kokie tiksliai kreditorių reikalavimai atsirado vėliau nei pareiga priimti minėtą sprendimą, nėra galimybės nustatyti aiškaus ir neginčytino ieškovo reikalavimo dydžio. Ieškovas nepagrindė reikalavimo sumos jokiais realiais paskaičiavimais. Areštavus apeliantei priklausantį turtą pagal ieškovo netinkamai ir netiksliai suformuotą reikalavimą, nežinant tikslios reikalavimo sumos, arešto mastas yra daug didesnis nei tikrasis ieškovo reikalavimo dydis. Tokiu būdu neproporcingai suvaržoma apeliantės teisė disponuoti savo turto dalimi, kuri nėra būtina ieškinio reikalavimui užtikrinti, t. y. tokiu būdu pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta apeliantės teisė į nuosavybės apsaugą. Dėl šios priežasties (netikslios reikalavimo sumos) negalima daryti išvados ir apie didelę turtinio ginčo sumą, kaip aplinkybę, patvirtinančią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų egzistuojant realią grėsmę, kad apeliantė galėtų kaip nors stengtis apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

2. Skundžiama nutartis yra nemotyvuota, todėl turi būti panaikinta kaip nepagrįsta. Teismas konstatavo, kad ieškovo pareikšto ieškinio faktinis pagrindas preliminariu vertinimu nėra tapatus ginčui, išspręstam civilinėje byloje Nr. 2-3028-343/2010, tačiau nenurodė jokių papildomų motyvų, kuo remiantis padarė tokią išvadą.

Atsiliepime į atsakovės D. Č. atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir nuosavybės teisių neliečiamumo. Ieškovas savo reikalavimą grindžia teismo patvirtintų visų ieškovo kreditorių finansinių reikalavimų suma. Be to, ar atitinkamos aplinkybės yra įrodytos, neturėtų būti vertinama sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovo reikalavimas yra labai tikslus ir aiškus, visiškai sutampa su bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma. Laikinosios apsaugos priemonės yra viena iš išimčių, kuomet ribojamos nuosavybės teisės, siekiant užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą. Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui pažymėtina, kad vien tokios didelės vertės reikalavimo pareiškimas yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog grėsmė egzistuoja . Be to, byloje pateikti įrodymai, kad atsakovės perleidinėja joms priklausantį turtą.

2. Dėl nutarties motyvuojamosios dalies. Teismas nurodė, kad susipažino su bylos medžiaga, su ankstesniu ieškiniu ir teismo sprendimu, todėl negalima daryti išvados, kad teismas nepagrindė ir nemotyvavo savo išvadų.

Atskirajame skunde atsakovė R. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį ir atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl didelės ieškinio sumos ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinis teismas argumentą dėl didelės ieškinio sumos šioje byloje jau kartą įvertino ir nurodė, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Skundžiamos nutarties argumentas dėl didelės ieškinio sumos prieštarauja aukštesnės instancijos teismo šioje byloje priimtai nutarčiai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų sukelti įtarimų, kad apeliantė galėtų imtis bent minimalių priemonių atsakomybei išvengti. Priešingai, apeliantės elgesys ieškovo bankroto proceso metu tik patvirtina, kad apeliantė nesiėmė nesąžiningų veiksmų ieškovo ir jo kreditorių atžvilgiu. Skundžiamos nutarties motyvai dėl realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo pateikti remiantis vien didele ieškinio suma, yra nepagrįsti.

2. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiant ginti ieškovo kreditorių interesus ir ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Atsakovės ne kartą buvo išdėsčiusios detalius argumentus dėl ieškovo ieškinio reikalavimo nepagrįstumo. Atsakovių finansiniai reikalavimai taip pat yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jau pačių atsakovių finansinių reikalavimų sumai prieštarauja protingumui ir teisingumui. Be to, nesant duomenų, kad visi kreditorių finansiniai įsipareigojimai būtų susidarę po 2008 m. gruodžio 31 d., teismas neturėjo pagrindo išdavai, jog preliminariai ieškinio reikalavimas yra pagrįstas. Ieškovui nepateikus pareikalautų duomenų, teismui turėjo kilti abejonės dėl ieškinio dydžio ir pagrįstumo, kartu dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Teismas visiškai nevertino preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir to nemotyvavo, todėl pažeidė CPK 263 straipsnio nuostatas. Taigi teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktą medžiagą, priėmė iš esmės nemotyvuotą nutartį, pažeidžiančią ne tik apeliantės teises ir interesus, bet ir Konstitucijos ginamą apeliantės teisę į laisvą disponavimą nuosavybe, apeliantės išlaikomos šeimos (nepilnamečio sūnaus) interesus.

Atsiliepime į atsakovės R. N. atskirąjį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovas reikalavimą grindžia ieškovo bankroto byloje įsiteisėjusiomis nutartimis, kuriomis patvirtinti visų kreditorių finansiniai reikalavimai. Byloje pateikti įrodymai, kada kiekvienas reikalavimas atsirado. Ar atitinkamos aplinkybės yra įrodytos, neturėtų būti vertinama sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantė mano, kad teismas turėjo išnagrinėti visą bylą, įvertinti šalių argumentus, pateiktus įrodymus ir tik tada spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Tačiau tokiu atveju teismas priimtų sprendimą iš esmės dėl ginčo dalyko.

2. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad skundžiamos nutarties motyvai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarčiai, nes šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas nepakeitė ir nepanaikino visuotinai teismų praktikoje susiformavusios prezumpcijos, kad vien didelė ieškinio suma preziumuoja grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Byloje nėra šią prezumpciją paneigiančių įrodymų. Priešingai, viena iš atsakovių perleidinėjo savo turtą. Nors apeliantė teigia, kad byloje nėra duomenų, jog ji elgtųsi nesąžiningai, tačiau ieškinio reikalavimas kaip tik grindžiamas nesąžiningais apeliantės veiksmais.

3. Teismas apribojo atsakovėms teisę disponuoti turtu, tačiau neuždraudė jį naudoti ir valdyti. Be to, siekiant, kad atsakovių įprastinis gyvenimas nebūtų nepagrįstai suvaržytas, pirmiausia buvo areštuotas nekilnojamasis turtas. Atsakovių lėšos ir pajamos realiai nėra areštuotos.

4. Aplinkybė, kad atsakovės yra kreditorės ieškovo bankroto byloje, neleidžia teigti, jog atitinkama ieškinio dalis neturėtų būti tenkinama. Kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu tenkinami proporcingai. Neišbraukus atsakovių iš kreditorių sąrašo, jų reikalavimai taip pat bus dengiami iš tų pačių, t. y. iš atsakovių priteistų, lėšų. Bankroto byloje yra draudžiamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra šios: tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį įvykdyti.

Apeliančių teigimu, ieškovas nepagrindė nei ieškinio reikalavimo, nei jo tikslaus dydžio, todėl pirmosios instancijos teismui turėjo kilti abejonių dėl ieškinio reikalavimo dydžio ir pagrįstumo, kartu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Apeliančių nuomone, ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Į tai šioje byloje jau buvo atkreipęs dėmesį Lietuvos apeliacinis teismas, 2014 m. liepos 11 d. nutartimi naikindamas ankstesnę pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismui preliminariai neįvertinus pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, ištaisydamas savo klaidą, preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą ir padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Dėl šios priežasties teismas neturėtų, kaip teigia apeliantės, išsamiai pagrįsti savo išvados, kodėl jis laiko pateiktą ieškinį preliminariai pagrįstu. Pažymėtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Ieškinio pagrįstumo preliminaraus vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, todėl jam negali būti keliami tokie pat motyvavimo kriterijai kaip priimant sprendimą išnagrinėjus bylą iš esmės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma. Apeliantės teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, revizavęs ankstesnę pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, jog didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl, apeliančių nuomone, skundžiamos nutarties atitinkamas motyvas dėl didelės ieškinio sumos prieštarauja aukštesnės instancijos teismo nutarčiai. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentais, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nebuvo pakeista ar panaikinta (nutartyje nebuvo akcentuotas skirtingos teismų praktikos suvienodinimas šiuo klausimu) teismų praktikoje susiformavusi prezumpcija, pagal kurią ši aplinkybė (didelė ieškinio suma) preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma yra didelė. Pažymėtina, kad apeliantės atskiruosiuose skunduose nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių savo finansinę padėtį, t. y. nepaneigė pirmosios instancijos teismo nurodytos prezumpcijos.

Kaip nepagrįsti atmestini apeliančių argumentai dėl Konstitucijoje įtvirtintų nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principų pažeidimo. Įstatymo teismui suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra viena iš minėtų konstitucinių principų išimčių. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, esant CPK nustatytiems pagrindams, nepažeidžia minėtų principų.

Deklaratyviais laikytini apeliantės R. N. argumentai dėl jos išlaikomos šeimos, nepilnamečio sūnaus interesų pažeidimo, kadangi apeliantė nepateikė duomenų apie savo šeimą ir nepilnametį vaiką. Pažymėtina, kad areštuojant fizinių asmenų turtą turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties atsakovo, bet ir į jo išlaikomų šeimos narių (nepilnamečių vaikų) interesus. Apeliantė nenurodė, ar vykdant skundžiama teismo nutartimi taikytas papildomas apsaugos priemones, yra areštuota jos pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems apeliantės ir jos šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau tai neatima iš apeliantės teisės, pateikus tokius duomenis, prašyti teismo pakeisti arba panaikinti areštą minėtai pajamų daliai (CPK 148, 149 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.