Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bengenijos vaistinė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1720-395/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bengenijos vaistinė“ ieškinį atsakovams G. V. ir R. L. (P.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl analizuotinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2005 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas G. V. iš UAB „Ramučių vaistinė“ įsigijo 100 proc. paprastųjų vardinių UAB „Bengenija“ akcijų (b.l. 43). Atsakovė R. P. UAB „Bengenijos vaistinė“ direktoriaus pareigoms paskirta nuo 2006 m. sausio 9 d. (b.l. 11). Vaistinės veiklos licencija Nr. 0602 išduota 2006 m. gegužės 25 d. (b.l. 46), o UAB „Bengenijos vaistinė“ įstatai Juridinių asmenų registre įregistruoti 2006 m. rugpjūčio 30 d. (b.l. 31-33). Taigi, darytina išvada, kad UAB „Bengenijos vaistinė“ imtis įstatuose numatytos ūkinės veiklos galėjo tik gavusi vaistinės veiklos licenciją ir įregistravusi įstatus juridinių asmenų registre, t.y. nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad UAB „Bengenijos vaistinė“ direktorė R. P. 2009 m. sausio 29 d. pateikė Kauno apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Bengenijos vaistinė“ iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartimi UAB „Bengenijos vaistinė“ iškelta bankroto byla (b.l. 12-13).

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios UAB „Bengenijos vaistinė“ vadovės (direktorės) ir bendrovės dalyvio (akcininko) padarytos žalos įmonei atlyginimo. Apeliantas teigia, kad atsakovai nevykdė savo pareigų, numatytų ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnio 3, 4 dalyse, 59 straipsnyje: R. P. nesušaukė neeilinio akcininkų susirinkimo, nesikreipė į teismą dėl įmonės įstatinio kapitalo sumažinimo, o G. V. nepriėmė sprendimų – atkurti įmonės nuosavą kapitalą, likviduoti bendrovę arba pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo padarydami ieškovui 126 593 Lt žalą. Apeliantas žalos dydį nustatė pagal balansinio bendrovės turto sumažėjimo sumą per laikotarpį nuo 2007 m. iki 2009 m. kovo mėn., kai buvo nevykdomos įstatymuose nustatytos pareigos.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 str.) interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

Taigi, bendrovė, manydama, kad jos valdymo organo narys (nariai) netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to bendrovei buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 str. 7 d.). Tuo tarpu aplinkybės, ar žala bendrovei iš tiesų atsirado ir ar yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, gali būti nustatyta tik nagrinėjant tokį ieškinį teisme. Sprendžiant atsakovės, kaip buvusios bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovės veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovės pareiga juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.) arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti ABĮ reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei iš tiesų buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovės veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 str.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Atsakovas buvo vienintelis bendrovės akcininkas. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Kaip minėta, apeliantas teigia, kad įmonės direktorės R. P. (L.) kaltė pasireiškė tuo, kad ji nei 2007 metais, nei 2008 metais nesušaukė neeilinio akcininkų susirinkimo klausimo dėl nuosavo kapitalo trūkumo sprendimui (ABĮ 38 str. 3 d., CK 2.82 str. 3 d.) bei nesikreipė į teismą dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo (ABĮ 38 str. 4 d.). Taigi, apelianto nuomone, šių imperatyvių teisės normų pažeidimu atsakovė R. P. (L.) padarė žalą UAB „Bengenijos vaistinė“ bei jos kreditoriams. Apelianto teigimu, bendrovės dalyvio (akcininko) atsakovo G. V. kaltė pasireiškia tuo, kad jis nepriėmė ABĮ 59 straipsnyje reikalaujamų priimti sprendimų, būtinų kai bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Apelianto nuomone, atsakovas nevykdė minėtų įstatymo reikalavimų sušaukti bendrovės akcininkų susirinkimą ir jame priimti ABĮ numatytus sprendimus, taigi, tuo padarė žalą apeliantui.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl to, kad atsakovai nesilaikė minėtų ABĮ normų reikalavimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė kaip bendrovės vadovė, esant bendrovės nuosavam kapitalui mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nesiėmė ABĮ numatytų veiksmų, t.y. sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą arba kreiptis į teismą dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo. Taip pat atsakovas, kaip bendrovės dalyvis, nevykdė ABĮ numatytų pareigų sušaukti akcininkų susirinkimą ir jame spręsti įstatyme numatytus klausimus dėl pelno (nuostolio) paskirstymo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovai pažeidė imperatyvias teisės normas. Pažymėtina, kad ir patys atsakovai neginčija fakto dėl aukščiau minėtų teisės normų pažeidimų, jie tik neigia tai, kad šie veiksmai (neveikimas) sąlygojo žalos ar nuostolių apeliantui atsiradimą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad imperatyvių normų pažeidimas nagrinėjamu atveju per se sąlygojo žalos atsiradimą.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatavus ABĮ nurodytų teisinių pareigų nevykdymą, byloje reikia ištirti ir įvertinti faktines aplinkybes dėl atsakovų teisiškai nepagrįsto neveikimo ir ieškovo nurodytos žalos atsiradimo priežastinio ryšio, t. y. ar, atsakovams įvykdžius įstatyme nurodytas pozityvias pareigas ir sušaukus visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame būtų paskirtas bendrovės vadovas (atsakingas už bendrovės turto išsaugojimą asmuo), tokiais neatliktais atsakovų veiksmais būtų galima išvengti žalos bendrovės kreditoriams ir jų interesams atstovaujančiam bankrutavusios bendrovės administratoriui atsiradimo. Byloje reikia atsakyti į klausimą, ar dėl atsakovų neveikimo bendrovė prarado tam tikrą turtą, ar kitaip pablogėjo bendrovės turtinė padėtis ir ar toks pablogėjimas galėjo nulemti bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (nemokumą). Taip pat įvertintinas atsakovų neveikimas sąžiningumo prieš bendrovės kreditorius aspektu, nes nesąžiningų veiksmų konstatavimas kartu reiškia ir juridinio asmens dalyvio kaltę. Taigi sprendžiant civilinės atsakomybės iš delikto taikymą reikia nustatyti faktines aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246-6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009).

Apeliantas ieškinį šioje byloje grindžia atsakovų neteisėtais veiksmais, pažeidusiais fiduciarinę pareigą elgtis sąžiningai ir protingai, ir jais, kaip jau minėta, laiko konkrečių ABĮ normų nevykdymą. Jo nuomone, dėl tokių atsakovų neteisėtų veiksmų UAB „Bengenijos vaistinė“ patyrė 126 593 Lt žalą, kurią sudaro bendrovės turto sumažėjimas per laikotarpį nuo 2007 metų, kai atsakovai nevykdė ABĮ numatytų pareigų, iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, apeliantas žalos dydį grindžia įmonės turto sumažėjimu pagal įmonės balanso duomenis. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog turto sumažėjimą nulėmė būtent atsakovų padaryti apelianto nurodomų teisės normų pažeidimai.

Iš UAB „Bengenijos vaistinė“ finansinių dokumentų galima daryti išvadą, kad jau nuo 2006 metų, kai bendrovė pradėjo vykdyti įstatuose numatytą ūkinę veiklą, jos finansinė būklė buvo pakankamai sudėtinga ir įmonė balansavo ties nemokumo riba, jos nuosavas kapitalas mažėjo. Iš įmonės balanso 2006 m. gruodžio 31 d. matyti, kad jau tuo metu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo įmonės turtą (b.l. 16). Taigi, galima manyti, jog formaliai buvo galima spręsti klausimą dėl įmonės likvidavimo ar bankroto bylos iškėlimo. Tačiau iš bylos duomenų taip pat matyti, kad bendrovė savo veiklą pradėjo gavusi vaistinės veiklos licenciją ir įregistravusi savo įstatus tik 2006 m. rugpjūčio 30 d. (b.l. 31, 46), kas reikštų, kad bendrovės likvidavimo klausimas būtų sprendžiamas faktiškai vos tik pradėjus savo veiklą. Tuo tarpu iš byloje esančių bendrovės finansinių dokumentų matyti, kad bendrovė siekė vystyti savo veiklą: per 2006 metus ieškovo pardavimo pajamos padidėjo nuo 30 798 Lt iki 155 273 Lt, tačiau padidėjusios veiklos sąnaudos nuo 11 001 Lt iki 66 154 Lt nulėmė 40 446 Lt nuostolį per 2006 metus (b.l. 17). Per 2007 metus ieškovo pardavimo pajamos padidėjo nuo 155 273 Lt iki 446 930 Lt, tačiau padidėjusios veiklos sąnaudos nuo 66154 Lt iki 149 229 Lt nulėmė 80480 Lt nuostolį per 2007 metus (b.l. 20). Pažymėtina, kad UAB „Bengenijos vaistinė“ sąnaudų augimą paskatino ir 2007 m. kovo mėnesį atidarytas įmonės filialas Vandžiogaloje. Per 2008 metus ieškovo pardavimo pajamos sumažėjo nuo 446 930 Lt iki 439 190 Lt, tačiau padidėjusios veiklos sąnaudos nuo 149 229 Lt iki 182 738 Lt nulėmė 95 689 Lt nuostolį per 2008 metus (b.l. 23). Taigi, apskritai pardavimo pajamos buvo padidintos daugiau kaip dešimt kartų. Sutiktina, kad ženkliai padidėjo ir sąnaudos. Tačiau tiek iš ieškinio, tiek iš apeliacinio skundo bei kitų byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad UAB „Bengenijos vaistinė“ bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, jokių sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nenustatė. Apeliantas taip pat ne tik neįrodinėja ir išaugusių įmonės sąnaudų nepagrįstumo, bet ir nenurodo, kad šiuo aspektu atsakovai atliko nesąžiningus veiksmus įmonės ar kreditorių atžvilgiu ir būtent dėl to atsirado žala. Taip pat iš bendrovės finansinių dokumentų matyti, kad per 2008 metus įsiskolinimas kreditoriams buvo sumažintas nuo 259 181 Lt iki 214 958 (b.l. 19, 22), bendrovė didžiąja dalimi realiai vykdė įsipareigojimus kreditoriams, ką patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas, t.y. medikamentų gavimas ir apmokėjimas (b.l. 80-81), tai konstatuota ir administratorės ataskaitoje (b.l. 82-97). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. liepos 31 d. UAB „Bengenijos vaistinė“ nebuvo skolinga Kauno apskrities VMI. Trūkstant apyvartinių lėšų, atsiskaitymams su tiekėjais 2007 metais buvo skolinamasi iš UAB „LT LOCUMS“ (100 proc. akcininkas G. V.) 10 470 Lt be palūkanų, taip pat direktorė R. P. 2007 m. gruodžio mėnesį asmeniškai paskolino įmonei 15 000 Lt be palūkanų ir 2008 m. rugsėjo – lapkričio mėn. 5000 Lt be palūkanų. Todėl, įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovai siekė vystyti bendrovės veiklą ir palaikyti jos mokumą inter alia asmeninių lėšų bendrovei suteikimu, nuomos mokesčio atsisakymu, šios aplinkybės taip pat įrodo tai, kad atsakovų ketinimai nebuvo neigiami (nesąžiningi) nei įmonės, nei jos kreditorių atžvilgiu. Bendrovės mokumas ar nemokumas per se nėra vienintelė aplinkybė ar sąlyga, lemianti sprendžiant ar bendrovės valdymo organai tinkamai vykdė fiduciarines pareigas. Sprendžiant jų civilinės atsakomybės klausimą, kaip jau minėta, būtina yra nustatyti, ar vykdydami ūkinę – komercinę veiklą, atsakovai, kaip įmonės valdymo organų nariai, veikė nepažeisdami esminių bendrovės tikslų bei sąžiningumo, protingumo reikalavimų ir neviršydami normalios verslo rizikos. Šių aplinkybių apeliantas iš esmės nekvestionavo, jos nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jas konstatuoti ir apeliacinės instancijos teisme.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, kad būtent nurodomų įstatymų normų pažeidimai sąlygojo įmonės turto sumažėjimą, nes neaišku, ar atsakovams įvykdžius įstatyme nurodytas pareigas ir priėmus sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo ar atlikus kitus įstatyme nustatytus veiksmus, buvo galima išvengti turto sumažėjimo. Apeliantas taip pat neįrodė, kad dėl kitokio nesąžiningo atsakovų neveikimo ar netinkamo veikimo įmonė prarado tam tikrą turtą ar kitaip įmonės turtas būtų sumažėjęs dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, kurie galėjo nulemti žalą bendrovei ar bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, t.y. neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų veikos ir įmonės turto sumažėjimo (CPK 178 str., 185 str.). Juo labiau, kad ir bankroto administratorė, kaip minėta, nenustatė nei žalingų sandorių sudarymo, nei kitokių įmonės bei jos kreditorių atžvilgiu atsakovų nesąžiningų veiksmų, lėmusių nepagrįstą turto sumažinimą.

Todėl apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo atmestinas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.