Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (suinteresuoto asmens) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. F. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Aplinkybė, jog pareiškėjo prosenelis buvo iš Lietuvos, nurodoma ir I. F. mirties liudijime PAR – gimimo vieta šiame dokumente nurodyta būtent Lietuva. I. F. mirties liudijime nurodyta, kad asmuo gimė Lietuvoje, mirė (duomenys neskelbtini). PAR. Pareiškėjas gavo I. F. mirties liudijimo kopiją, išduotą Johanesburge. Šiame liudijime aiškiai nurodyta, kad gimimo vieta ir šalis yra Lietuva, kas reiškia, jog jis į PAR išvyko tik po to, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo įkurta Lietuvos Respublika, todėl buvo Lietuvos pilietis. Tai, kad pareiškėjo senelio gimimo vieta ir gimimo šalis jo mirties liudijime nurodyta kaip Lietuva, iš esmės didina tikimybę laikyti, kad jis į PAR išvyko tada, kai 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.

6. Pabrėžė, jog turi savo prosenelio Lietuvos Respublikos paso originalą – būtent tą patį, apie kurio išdavimą liudija Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma – ir tai matyti iš 2020 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymo ,,Dėl duomenų apie I. F. pateikimo”, kuriame nurodyta, kad J. F. išduoto užsienio paso serija yra C Nr. (duomenys neskelbtini), o paso numeris yra (duomenys neskelbtini). Būtent identiškus paso duomenis matome J. F. pase, kurio originalą turi pareiškėjas. Kadangi Migracijos departamentas ir toliau reiškia abejones, ar pareiškėjo prosenelis išties buvo J. (PAR – ir „J“) F., pareiškėjas atliko papildomą paiešką namuose ir savo šeimos albumuose. Nuotraukose, kuriose nufotografuotas ir jo prosenelis J. (PAR – ir „J“) F, veido bruožai yra itin panašūs į jo Lietuvos Respublikos Užsienio pase esančioje fotografijoje užfiksuoto asmens bruožus, tad tai dar labiau didina tikimybę laikyti, kad J. F. (PAR vadintas ir „J. F.“), g. 1857 m. (kai kur nurodyta ir 1852 m.) Panevėžio aps., kuriam 1927 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, buvo pareiškėjo prosenelis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.5. Į civilinę bylą pateikti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti tokie įrodymai, kaip: Lietuvos valstybės istorijos archyve rastas I. F. gimimo liudijimas, J. F. Lietuvos Respublikos užsienio pasas, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos, pareiškėjo šeimos giminės medis, šeimos nuotraukos, pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai apie jo darbą su PAR institucijomis. Vertindamas visą įrodymų – tiek iš Lietuvos, tiek iš PAR – visetą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes tiesiog neįmanoma (neefektyvu/neprotinga/neteisinga) apie seniai buvusius faktus reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, kadangi objektyviai jų tiesiog negali būti tiek išlikę. Atsižvelgtina, kad pareiškėjo senelis Lietuvoje gimė jau daugiau nei prieš šimtą metų (1888 m.), tad reikalauti, kad būtų išlikę visi jo dokumentai, nėra nei protinga, nei teisinga.

15.6. Nesuprantamas suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo atveju juridinio fakto nustatymo institutas yra būtinas. Tuo atveju, jei pareiškėjas būtų turėjęs tiesioginių įrodymų, jis nebūtų iniciavęs teismo proceso teisme, o tokius dokumentus būtų pateikęs tiesiogiai Migracijos departamentui tebevykstant jo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bylų sprendimui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinės instancijos teismą saisto šalių nustatytos pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apskundimo ribos, todėl jis peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik pagal apeliacinio skundo ribas, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

17. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai teikiamų įrodymų (ne)prijungimo

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

21. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).

22. Pareiškėjas teikiamais papildomais įrodymais grindžia savo argumentus dėl pagrindo nustatyti jo prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos duomenimis ir pareiškėjo pateiktais naujais rašytiniais įrodymais, atsižvelgdamas į CPK 314 straipsnio reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl jo taikymo, taip pat atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos pobūdį ir įrodinėjimo tokiose bylose specifiką bei aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, priima pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus ir juos prideda prie bylos.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

23. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 25S65613 konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti, kad pareiškėjas yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis, bei kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (el. b. t. I, l. 62 – 67).

25. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kad šiose bylose prielaidų darymas yra neišvengiamas, bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

26. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai preziumavo, jog pareiškėjas negali ne teismo tvarka gauti ar atkurti juridinę reikšmę turinčius faktus patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu; 2) pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl nepagrįstai priėjo išvados dėl šeimyninio ryšio tarp I. F. ir J. F.; 3) nepagrįstai nevertino ar I. F. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo gavęs Lietuvos Respublikos pilietybę kaip pilnametis asmuo ir ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, egzistavimo. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms bei jo vertinimu, teismas įvertino pateiktus rašytinius įrodymus, juos palygino ir patikrino, ar nėra neatitikimų ar nelogiškumų. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs duomenis apie kreipimąsi į PAR institucijas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

27. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001).

28. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, 17 punktą).

29. Tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija lėmė, kad kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos valstybe nutrūko ne dėl nuo pačių asmenų valios priklausančių priežasčių, įstatymų leidėjas nustatė pilietybės atkūrimo institutą, šis reglamentuotas Pilietybės įstatyme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

30. Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (2 straipsnio 10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (2 straipsnio 17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).

31. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena; šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų nuostatas, asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

32. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pareiškimu prašė nustatyti, kad pareiškėjo senelis I. F. (vardo versijos ir „I“, „I“, „I“), gimęs (duomenys neskelbtini) Vabalninko mstl. yra asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. F. (vadintas ir „J. F.“), gimęs 1857 m. (kai kur nurodyta 1852 m.) Panevėžio aps., kuriam 1927 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, buvo pareiškėjo prosenelis.

34. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjo pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu, kadangi neatitinka trečios pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstumo sąlygos, nes nepateikta pagrindžiančių duomenų, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui duomenų, kad jis iš tiesų kreipėsi į Pietų Afrikos institucijas ir šios nurodė, jog negali suteikti jokios informacijos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.

35. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20–21 punktus).

36. Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 19 punktą).

37. Vertinant CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytus juridinę reikšmę turinčius faktus, nustatomus ypatingosios teisenos tvarka, akivaizdu, kad juos sieja viena bendra savybė – jie egzistuoja jau iki teismo proceso dėl jų nustatymo pradžios, o teismo procesiniu sprendimu jiems suteikiamas teisinis statusas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024).

38. Nors, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl apelianto nurodomos aplinkybės egzistavimo, kuri taipogi buvo nurodyta ir atsiliepime į pareiškimą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2025 m. birželio 6 d. el. paštu išsiuntė paklausimus, nurodydamas, kad: „bandau rasti archyvinių įrašų apie savo prosenelio atvykimą ir gyvenimą Pietų Afrikos Respublikoje. Ieškojau internetinėje NAAIRS sistemoje (Nacionalinė automatizuota archyvinės informacijos paieškos sistema), tačiau jokių įrašų atrasti nepavyko. Ar yra kitų viešai prieinamų būdų (mokamų ar ne) pateikti paieškos užklausas tiesiogiai archyvams?“. Aptariamas laiškas buvo išsiųstas šiais el. paštų adresais: (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, l. 160 – 161). Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad el. pašto adresatai yra Pietų Afrikos nacionalinės archyvo ir dokumentų tarnybos (https://www.nationalarchives.gov.za/node/1278). Taip pat, pareiškėjas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Nacionalinių Pietų Afrikos archyvų paieškos sistemos duomenis, iš kurių matyti, kad buvo atlikta paieška įvedus „I. F.“, „I/I. F.“ ir kt., tačiau duomenų bazėje nebuvo rasta įrašų apie I. (el. b. t. II, l. 20 – 76).

39. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjas pateikė pagrindžiančius duomenis, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo prašymą.

40. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie įrodymų pakankamumą. Teismas pasisakydamas dėl byloje esančių duomenų nagrinėjo tik Lietuvos valstybės istorijos archyvo raštus, kuriuose nėra nurodytas tiesioginis ryšys tarp I. F. ir J. F.

41. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

42. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-421/2024). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).

43. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas; 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

44. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, tačiau nenurodė kokie konkrečiai byloje esantys įrodymai nebuvo vertinti ir dėl jų nebuvo pasisakyta priimant sprendimą. Be to, teismas, priimdamas sprendimą neprivalo dėl kiekvieno įrodymo pasisakyti atskirai sprendime.

45. Bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Izraelio valstybės Vidaus reikalų ministerijos išduoto gimimo liudijimo duomenimis, pareiškėjo R. F., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas A, motina S. (el. b. I, l. 27 – 30). Pietų Afrikos Respublikos išduoto A. F. gimimo liudijimo duomenimis, A. F. gimė (duomenys neskelbtini), Transvaal, Pietų Afrikoje, jo tėvas buvo I. F., gimęs Rusijoje, 35 metų (el. b. I, l. 120 – 122). Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. lapkričio 17 d. raštu „Dėl gimimo įrašo kopijos pateikimo“ pateikto I. F. gimimo įrašo kopijos duomenimis (duomenys neskelbtini) gimė J. F. ir S. B. sūnus I. Byloje taip pat pateikta 2020 m. lapkričio 16 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (P1-7120) P2-12330, kurioje nurodyta, kad Kauno gubernijos žydų bendruomenių archyviniame fonde, Vabalninko žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad (duomenys neskelbtini), Vabalninke gimė J. ir S. B. iki santuokos L. F. sūnus vardu I. (el. b. t. I, l. 10). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog I. F. yra pareiškėjo senelis. Pareiškėjas į bylą pateikė J. F. Lietuvos Respublikos užsienio paso originalą (el. b. t. I, l. 36 – 51), kas taip pat pagrindžia, kad pareiškėjo prosenelis buvo J. F., kadangi priešingu atveju pareiškėjas negalėtų turėti jo paso. Dar daugiau, pareiškėjo prosenelio pase yra įrašai, liudijantys jo anūkų gimimą: „A, I sūnus, gimė (duomenys neskelbtini)”, tuo tarpu Pietų Afrikos Respublikos išduotame gimimo liudijime nurodyta ta pati gimimo data – (duomenys neskelbtini), kurią gimė pareiškėjo tėvas A. F. (el. b. t. I, l. 59 – 60).

46. Apeliantas, tvirtindamas, kad Lietuvoje (Kėdainiuose, Pasvalyje ir Panevėžyje arba jo apskrityje) gyveno ne viena F. šeima, tarp kurių įrašyti tiek J. F., tiek I. F., ar šių žydiškų vardų skirtingi variantai, nepateikė šiuos jo teiginius pagrindžiančių duomenų. Apeliantas šiuo atveju pateikė tik tinklalapio https://www.litvaksig.org/all-lithuania-database/search-ald/ nuorodą, tačiau atsidarius šią nuorodą bei norint patikrinti užklausos duomenis, privaloma užsiregistruoti (https://login.jewishgen.org/u/login?state=hKFo2SBmM1IydVhPY3cyRkJJbDREem8wYks3dEZGRDlfd3VNUKFur3VuaXZlcnNhbC1sb2dpbqN0aWTZIGxFRUJhdndzQkROVlN3Vm5ud1M0aXlDQUVKNXo2Y21Go2NpZNkgZTlGaW9WYnFIbkxiU3RaVTFxeDdEWFJpdW85RGJwdkY. Todėl apeliantui, norint pagrįsti savo teiginius, šis turėjo pateikti ne nuorodą, o atitinkamas ekrano nuotraukas.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad byloje įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai bei įrodymų visumą, labiau tikėtina, jog J. F. buvo pareiškėjo senelio I. F. tėvas (pareiškėjo prosenelis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo pareiškimą šioje dalyje.

49. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

50. Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

51. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą.

52. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo proseneliui 1927 m. buvo išduotas užsienio pasas, t. y. jis turėjo Lietuvos pilietybę, bei, kad jis nuo 1857 m. iki 1927 m. gyveno Lietuvoje (el. b. t. I, l. 11 – 13). Taigi pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas pareiškėjo senelis pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas).

54. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis).

55. 1922 m. rugpjūčio 8 d. paskelbtose Užsienio pasams duoti taisyklėse buvo nustatyta, kad išvykti į užsienį ir ten gyventi leidžiama piliečiams, kurie turi užsienio pasą arba leidimą („sauf-conduit“) (1 straipsnis). Šių taisyklių 3 ir 15 straipsniuose detalizuota, kokiais atvejais buvo išduodamas užsienio pasas ir leidimas („sauf-conduit“), t. y. kad užsienio pasai Lietuvoje duodami pristačius šiuos dokumentus: a) vidaus pasą, b) apskrities viršininko liudijimą, kad vykstantis į užsienį nėra patrauktas tieson ir nepalieka neapmokėtų valstybinių mokesnių, c) liudijimą apie kareiviavimo pareigų atlikimą arba jo nuorašą, jeigu vykstantis į užsienį žmogus yra šaukiamų arba mobilizuojamų metų, d) du prašytojo atvaizdus; arba Piliečių apsaugos departamento Pasų skyrius vietoje užsienio paso išduodavo leidimus („sauf-conduit“) Lietuvos piliečiams, kurie neturi dėl kurių nors priežasčių vidaus paso arba kurie yra kilę iš okupuotų Lietuvos sričių, pusei metų, žiūrint pristatytų dokumentų, svetimų valstybių piliečiams, kurie neturi nacionalinių pasų, jeigu jie turi leidimą Lietuvoje gyventi.

56. „Sauf-conduit“ leidimas yra tarptautinio pobūdžio dokumentas, leidžiantis asmeniui laisvai keliauti per užsienio teritorijas tam tikru laikotarpiu ir gali būti išduotas asmeniui, kurio kelionė per kitą šalį yra susijusi su tam tikru tikslu, pvz., diplomatinių santykių, humanitarinės pagalbos teikimo, verslo susitikimų, kultūros renginių, sporto varžybų ir kt. „Sauf-conduit“ leidimas yra oficialus dokumentas, kurį išduoda užsienio valstybės diplomatinių atstovybių, ambasadų ar konsulatų pareigūnai, ir šis leidimas gali būti išduodamas atskirai arba kaip dalis kito oficialaus dokumento, pvz., vizos arba diplomatinių pasų.

57. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo senelis tikėtina išvyko po 1918 m. vasario 16 d., kuomet paskelbta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, kadangi pareiškėjo senelio gimimo vieta ir gimimo šalis jo mirties liudijime, išduotame Johanesburge, nurodyta kaip Lietuva. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams, vadinasi, byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjos senelis galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos, būdamas pilnametis, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjos senelis oficialiai nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos. Aplinkybė, kad pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos turėdamas „sauf-conduit“ leidimą, nebuvo įrodinėjama apelianto bei yra mažai tikėtina, kadangi jo išdavimas siejamas su tam tikru tikslu.

58. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

59. Nors viena vertus sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino (nepasisakė) ar šiuo atveju egzistuoja aplinkybės dėl kurių būtų pagrindas pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau kita vertus, pritartina pareiškėjui, kad byloje esantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 20 d. raštas „Dėl duomenų apie I. F. pateikimo“ patvirtina, kad duomenų, jog pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės nėra (el. b. t. I, l. 54), todėl apeliantui nepateikus jokių šį įrodymą paneigiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

60. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad iš byloje pateiktų įrodymų visumos galima daryti išvadą, jog pareiškėjo senelis I. F. (taip pat žinomas kaip I. F., I. F., I. F.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

61. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, iš esmės nenukrypo nuo įstatymo ir kasacinio teismo praktikos, atsižvelgė į ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų specifiką, dėl ko pagrįstai sprendė esant pagrindą pareiškimą tenkinti, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atmesti apelianto (suinteresuoto asmens) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.