Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atsakovui S. S. dėl darbo ginčo dėl teisės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Tarp šalių kilusį ginčą atsakovo iniciatyva nagrinėjo darbo ginčų komisija, kuri 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-26488/2024 (registracija 2024-12-16 Nr. DGKS-9748) nusprendė atsakovo prašymą tenkinti iš dalies: 1) pripažinti S. S. 2024 m. liepos 17 d. atleidimą iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu; 2) laikyti, kad darbo sutartis tarp S. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) nutraukta darbo ginčų komisijos (darbo ginčus nagrinėjančio organo) sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį; 3) išieškoti S. S. naudai iš UAB (duomenys neskelbtini) 5025 Eur neatskaičius mokesčių vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; 4) dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo S. S. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

19. Atsakovas S. S. 2025 m. birželio 30 d., į bylą pateikė elektroninį laišką, kuriuo informuoja teismą apie pateiktą apeliacinį skundą bei 2025 m. liepos 1 d. pateikė prašymą priimti naujus įrodymus ir paaiškinimus. 2025 m. liepos 7 d. pateikė elektroninį laišką, kuriuo prašo jame nurodytus faktus priimti kaip įrodymus iškviesti liudytojus. Atsakovas nenurodė priežasčių, dėl kurių šie įrodymai bei paaiškinimai negalėjo būti pateikti ar liudytojai apklausti ankščiau.

20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

21. Teismas, remdamasis bylos duomenimis ir vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad atsakovo 2025 m. birželio 30 d. į bylą pateikta elektroninio laiško kopija, kuria atsakovas informuoja teismą apie pateiktą apeliacinį skundą (DOK-15488) yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nepatvirtina jokių aplinkybių, galinčių turėti reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo 2025 m. birželio 30 d. į bylą pateiktą elektroninio laiško kopiją, jos nevertina ir dėl jos nepasisako (CPK 314 straipsnis).

22. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Kauno apygardos teisme 2025 m. liepos 1 d., 2025 m. liepos 7 d. gauti atsakovo prašymai priimti naujus įrodymus ir paaiškinimus, apklausti liudytojus. Iš prašymo turinio matyti, kad atsakovas jokių naujų įrodymų iš esmės neteikia, o prašo pateiktus paaiškinimus byloje laikyti naujais įrodymais, teismo vertinimu, gauti apelianto (atsakovo) paaiškinimai iš esmės yra atsakovo byloje pateikto apeliacinio skundo papildymas. Pažymėtina, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų paaiškinimų turinio, atsakovas šiais paaiškinimais iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujais motyvais. Atsižvelgiant į tai, atsakovo rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti ir juos vertinti. Taip pat atsisakytina tenkinti prašymą dėl liudytojų apklausos, kadangi nenurodoma, kodėl jų neprašė apklausti posėdžio metu pirmos instancijos teisme.

Dėl darbo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

24. Atsakovas 2024 m. pradžioje pagal bylos šalių ir liudytojo paaiškinimus, iki 2024 m. vasario 28 d. (įskaitytinai), pasirašė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu, tačiau nenurodė datos (e. t. 1, b. l. 125), prašymo tekstas lietuvių ir rusų kalbomis, t. y. ir atsakovui suprantama kalba). Ieškovė papildomai atsakovą 2024 m liepos 4 d. balso pranešimu (e. t. 1, b. l. 137) įspėjo, kad per 15-20 dienų atsakovą atleis, kad atsakovas persikeltų dirbti į kitą įmonę. Ieškovė atsakovo atleidimą įformino 2024 m. liepos 16 d., t. y. atsakovo anksčiau pasirašytame prašyme (e. t. 1, b. l. 125) įrašė atleidimo datą – 2024 m. liepos 17 d., priėmė atsakovo atleidimo įsakymą Nr. 24/0716 (e. t. 1, b. l. 129), pagal kurį atsakovą atleido pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu), pranešė apie atleidimą Sodrai (e. t. 1, b. l. 137), padarė įrašus darbo sutartyje (e. t. 1, b. l. 136), vėliau ieškovės vadovas pranešė atsakovui balso pranešimu (ieškovės ir atsakovo paaiškinimai; e. t. 1, b. l. 137) apie atleidimą.

25. Atsakovas S. S. 2024 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kuri (Darbo ginčų komisija) 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-26488/2024 (registracija 2024-12-16 Nr. DGKS-9748) nusprendė atsakovo prašymą tenkinti iš dalies: 1) pripažinti S. S. 2024 m. liepos 17 d. atleidimą iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu; 2) laikyti, kad darbo sutartis tarp S. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) nutraukta darbo ginčų komisijos (darbo ginčus nagrinėjančio organo) sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį; 3) išieškoti S. S. naudai iš UAB (duomenys neskelbtini) 5025 Eur neatskaičius mokesčių vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; 4) dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo S. S. prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl darbo ginčo dėl teisės kreipusis į teismą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu atsakovo S. S. reikalavimus atmetė, ieškovės reikalavimus tenkino ir pripažino, kad: 1) atsakovo S. S. 2024 m. liepos 17 d. atleidimas iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagal DK 55 straipsnio 1 dalį buvo teisėtas; 2) atmetė atsakovo S. S. reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo; 3) atmetė atsakovo S. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos iš UAB (duomenys neskelbtini) priteisimo, kaip nepagrįstą. Taip pat ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo S. S. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad darbo ginčų komisijos 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-26488/2024 (registracija 2024-12-16 Nr. DGKS-9748) toje dalyje, kurioje atsakovo reikalavimai buvo patenkinti, neįsiteisėjo, nes buvo pateiktas ieškinys teismui, todėl įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, neteks galios. Atsakovas byloje pateikė apeliacinį skundą, nesutikdamas su teismo sprendimu. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija dėl jų toliau pasisako šioje nutartyje.

26. DK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis).

27. Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pavyzdžiui, konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

28. Aptariamu atveju, apeliantas pirmiausia ginčija pirmosios instancijos teismo poziciją dėl atsakovo atleidimo iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pripažinimo teisėtu, teismui nustačius, kad tikroji darbuotojo (atsakovo) valia nutraukti darbo santykius visgi išreikšta buvo. Šiame kontekste apeliantas, be kita ko, kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą.

29. Sprendžiant dėl tinkamai atlikto įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020). Be paminėtų bendrųjų nuostatų, pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. Vienas iš tokių ypatumų, būdingų darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga, kaip minėta, tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pavyzdžiui, darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018). O štai faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Kartu pastebėtina, kad nors šie išaiškinimai buvo pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

30. Įvertinus byloje pateiktą atsakovo vardu parengtą, atsakovo pasirašytą 2024 m. liepos 17 d. prašymą atleisti iš darbo savo noru nuo 2024 m. liepos 17 d., pirmiausia sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimais dėl minėto prašymo pasirašymo aplinkybių, kad ginčo šalys dėl darbo santykių nutraukimo atsakovo (darbuotojo valia) susitarė iki 2024 m. vasario 28 d., kuri buvo paskutinė reali atsakovo darbo diena. Tai patvirtina atsakovo faktinis elgesys (išvykimas ilgam laikui iš Lietuvos, vėliau trumpas grįžimas, įvairūs išvykimai į kitas valstybes (e. t. 1, b. l. 99-103), ieškovės ir atsakovo komunikacija (e. t. 1, b. l. 130-134), Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 18 d. sprendimas (e. t. 1, b. l. 116-118), kuriame teigiama, kad atsakovas faktiškai nedirbo pas ieškovę bei konstatuota, kad atsakovo tikslas dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir UTPĮ 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Šių aplinkybių kontekste kartu atkreiptinas dėmesys, kad proceso metu atsakovas nebuvo nuoseklus teigdamas, jog 2024 m. liepos 17 d. prašyme atleisti iš darbo savo noru yra ne jo parašas, vienu atveju teigė, kad apskritai nėra pasirašęs tokio prašymo, vėliau teigė, kad neatsimena. Įrodymų, jog minėtame dokumente yra ne jo parašas, atsakovas į bylą nepateikė. Taip pat bylos duomenimis nenustatyta, jog atsakovas būtų teikęs prašymą byloje skirti jo parašo ekspertizę. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas prašė jį atleisti iš darbo savo paties prašymu (e. t. 1, b. l. 125), prašymas (pareiškimas) buvo parengtas tiek lietuvių, tiek atsakovui suprantama rusų kalba, atsakovas pats įrašė savo vardą, pavardę, pasirašė, ir žodžiu susitarė, kad atleidimo datą įrašys ieškovė. Prašyme (pareiškime) aiškiai parašyta, kad atleidimo pagrindas yra darbuotojo prašymas („<...> savo noru <...>“). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad neįrašydamas prašyme konkrečios darbo sutarties nutraukimo datos, atsakovas prisiėmė visą iš to kylančią riziką ir nors darbdavys yra stipresnė darbo santykių pusė, tačiau atsakovas bylą vedė be advokato, savo teises gerai išmanė, todėl spręsti, kad darbdavys jo atžvilgiu būtų pasielgęs ne pagal susitarimą, nėra jokio pagrindo.

31. Be kita ko, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas teigė, kad dar prašė ieškovės atšaukti jo atleidimą, tačiau to ieškovė padaryti negalėjo. DK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš atsakovo 2024 m. liepos 17 d. prašymo atleisti iš darbo, atsakovas prašė jį atleisti iš darbo nuo 2024 m. liepos 17 d., todėl laikytina, kad ši data yra paskutinė darbuotojo darbo diena. Vadinasi, darbdaviui (ieškovei) sutikus su darbuotojo (atsakovo) nurodytu terminu, darbo santykiai šiuo atveju pasibaigė, kai baigėsi atsakovo prašyme nurodyta darbo diena, nes byloje nėra įrodymų, kad atsakovas dar iki darbo santykių pabaigos būtų pateikęs ieškovei prašymo nutraukti darbo sutartį atšaukimą.

32. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, jog atsakovo nedarbas buvo priverstinis, o ne savanoriškas, todėl atsakovas turi teisę į vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinio nedarbo laikotarpį. Nagrinėjamu ginčo atveju darbdavė – ieškovė, Sodrai deklaravo duomenis apie tai, kad atsakovas nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. liepos 17 d. buvo neapmokamose atostogose. Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad paprašė ieškovės atostogų ir 2024 m. vasario 28 d. išvažiavo atostogų iš Lietuvos. Žadėjo grįžti po kelių mėnesių. Ieškovė su kitais virėjais tarėsi, kad jie susiras darbą, o su juo, kad jis gali dirbti grįžęs iš atostogų. Atsakovas taip pat galėjo įsidarbinti kitoje įmonėje ((duomenys neskelbtini)), tačiau taip nesitarė su ieškove. Tačiau byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šiuos atsakovo argumentus, priešingai, iš byloje pateiktos ieškovės ir atsakovo komunikacijos (e. t. 1, b. l. 130-134), matyti, jog ieškovė prašė atsakovo kuo greičiau sugrįžt į Lietuvą ir įsidarbinti kitoje įmonėje, tačiau atsakovas, komunikuodamas su ieškove nurodė, jog: „Sakiau, kad išvykstu atostogauti trims ar keturiems mėnesiams. Ką tik grįžau iš užsienio. Ką tik paruošiau automobilį kelionei. Pusantro mėnesio dirbsiu sezoninį darbą ir tada išvažiuosiu. Taigi, išvažiuosiu po mėnesio ar pusantro, tada persiregistruosiu (duomenys neskelbtini) įmonėje arba dirbsiu sunkvežimio vairuotoju.“ Ieškovė, be kita ko, bendraudama su atsakovu pažymėjo: „Sveikas, broli S., kaip sekasi? Klausyk, brolau, per 2-3 savaites turi iš naujo išduoti dokumentus kitam darbui. O tu užsiimk savo reikalais ir gyvenk savo gyvenimą, kitaip per 15-20 dienų tave atleisiu iš darbo, nes įmonė yra labai tikrinama. Tu jau per daug atostogų pasiėmei. Dėl tavęs irgi turėsiu problemų. Tada nesakyk, kad tavęs neįspėjau. Galite jį perkelti į (duomenys neskelbtini) įmonę.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovas buvo išreiškęs valią dėl nemokamų atostogų suteikimo – tai patvirtina ne tik Sodros duomenys, tačiau ir aukščiau pacituota tarp ieškovės ir atsakovo vykusi komunikacija. Kaip matyti, su ieškove sudarytos darbo sutarties laikotarpiu atsakovas galimai dirbo sezoninius darbus užsienyje, taip pat ieškovei žadėjo įsidarbinti kitoje įmonėje arba dirbti vairuotoju. Iš ieškovės ir atsakovo komunikacijos matyti, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas dirbti pas ieškovę. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad jo nedarbas buvo priverstinis, o ne savanoriškas.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš paminėtų aplinkybių ir byloje esančių duomenų visumos galima daryti išvadą, kad byloje buvo įrodyta, jog byloje aptartas prašymas nutraukti darbo sutartį savo noru atitiko atsakovo tikrąją valią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tikroji atsakovo valia nutraukti darbo santykius išreikšta buvo. Kitokiai išvadai nesudaro pagrindo ir apelianto argumentai, kad ieškovė kaip darbdavys atsakovui grasino 2024 m. birželio mėnesio susitikime ar kitu metu, nes kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįrodė, kad ieškovė būtų pažeidusi DK 30 straipsnio nuostatas (kad atsakovas patyrė būtent priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais būtų buvę kėsinamasi į jo garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais būtų buvę siekiama ieškovą įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį) bei kad minėto Darbo kodekso straipsnio nuostatų neatitinkantis ieškovės elgesys nulėmė atsakovo valią išeiti iš darbo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo valią nutraukti darbo santykius lėmė kokie nors darbdavio (ieškovės) neteisėti ar neleistini veiksmai, be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovo atleidimas 2024 m. liepos 17 d. būtų neatitikęs atsakovo valios. Nustačius, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo valia nutraukti darbo sutartį su ieškove pagal DK 55 straipsnio 1 dalį buvo, atsakovas išeiti iš darbo savo noru ketino, atsakovo atleidimas iš darbo minėtu pagrindu buvo pagrįstai pripažintinas teisėtu.

34. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovui padarytą moralinę žalą, kurią jis patyrė dėl neteisėto atleidimo, kas pažeidžia teisingumo ir darbuotojo apsaugos principus. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustačius, jog apeliantas iš darbo atleistas teisėtai, o jam neįrodžius, kad ieškovė jo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (DK 30, 55 straipsnius) nagrinėjamos bylos kontekste. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar materialinės teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė teisingas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

36. Taip pat atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teismas nesprendžia apelianto (atsakovo) bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo. Tuo tarpu ieškovė byloje atsiliepimo į apeliacinį skundą bei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neteikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.