Kauno apygardos teismo nutartis

2018-02-06 · Civilinė byla Nr. 2S-488-264/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
2S-488-264/2018
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-05122-2017-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aušra Baubienė
Suinteresuotas asmuo
B. R.
Pareiškėjas
V. R.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-488-264/2018Teisminio proceso Nr. 2-13-3-05122-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.19; 3.5.1; 3.3.2.5. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens B. R. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2YT-5874-652/2017 pagal pareiškėjos V. R. pareiškimą suinteresuotam asmeniui B. R. dėl praleisto termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja V. R. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą 5 metų terminą pateikti vykdyti vykdomąjį dokumentą - Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1137-90/07, išduotą pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/07 bei proporcingai padalyti turėtas įgalioto asmens bylinėjimosi išlaidas - 50 Eur žyminis mokestis ir 100 Eur advokato išlaidos už pareiškimo parengimą.Nurodė, kad 2014 m. gegužės 13 d. Alytaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007 išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1137-90 dėl kompensacijos išieškojimo iš skolininko B. R., išieškotojos V. R. naudai. Po vykdomojo rašto išdavimo, B. R. žadėjo sumokėti teismo priteistą kompensaciją, prašė nesikreipti dėl išieškojimo ir kelis kartus pervedė V. R. į banko sąskaitą nežymias sumas pinigų. 2017 m. spalio 23 d. pareiškėja kreipėsi į antstolės A. K. kontorą dėl priverstinio išieškojimo pradėjimo, tačiau antstolė priėmė patvarkymą dėl atsisakymo priimti vykdyti dokumentą ir vykdomojo dokumento grąžinimo bei nurodė, kad vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti praleidus pateikimo vykdyti senaties terminą.Suinteresuotas asmuo B. R. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad tiek nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (nuo 2007 m. balandžio 23 d.), tiek nuo teisės į vykdomąjį raštą dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) skolos išieškojimo atsiradimo dienos (2007 m. liepos 2 d.) iki kreipimosi į antstolių kontorą dienos (2017 m. spalio 23 d.) dėl priverstinio skolos išieškojimo yra praėję daugiau kaip 10 metų, kas rodo, kad akivaizdžiai buvo praleistas terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti, net jei tas terminas ir būtų buvęs iki šiol toks pats, kaip sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) metu. Nei pareiškime, nei prie pareiškimo nepateikė jokių duomenų, kokios priežastys trukdė jai pateikti vykdomą raštą vykdyti laiku.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą tenkino. Atnaujino pareiškėjai V. R. praleistą terminą vykdomajam raštui, išduotam Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007 dėl 17 377,20 Eur (60 000 Lt) kompensacijos išieškojimo iš B. R. pateikti vykdyti.Priteisė iš suinteresuoto asmens B. R. 150 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai V. R.. Priteisė iš suinteresuoto asmens B. R. 5,49 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, byloje, valstybei.Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo numatančio skirtingus senaties terminus pateikti vykdyti vykdomąjį raštą, nagrinėjamu atveju gali būti pripažinta svarbia, kadangi pareiškėja, nutraukusi santuoką su suinteresuotu asmeniu B. R., išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę, kur dirbo. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėja, gyvendama ne Lietuvos Respublikoje, galimai galėjo nežinoti apie teisės normų pasikeitimus. Pažymėjo, kad pareiškėja ir jos sūnus bei atstovas pagal įgaliojimą neturi teisinio išsilavinimo, todėl laikė, kad jie galėjo nesekti teisinio reglamentavimo pasikeitimo, t. y. senaties termino sutrumpinimo bei numanyti, kad gali pasikeisti, t. y. sutrumpėti senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti.Teismo įvertinęs kompensacijos dydį, t. y. 17 377,20 Eur (60 000 Lt), atsižvelgiant į tai, kad kompensacija turėjo būti sumokėta už suinteresuotam asmeniui B. R. tenkantį santuokoje įgytą turtą, aplinkybę, jog pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad įstatymas nebus keičiamas, sprendė, kad kelio užkirtimas įstatymo pakeitimu išsiieškoti nurodytas skolas sukeltų neproporcingai sunkias teisines pasekmes pareiškėjai ir iš esmės prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str. 4 d.). Siekiant užtikrinti nurodytus bei teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis laikytina svarbia ir yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti terminą. Iš pareiškėjos atstovo pagal įgaliojimą paaiškinimų, teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo dalį skolos pareiškėjai galėjo grąžinti asmeniškai, jai grįžus į Lietuvą, o dalį perduoti per šalių sūnų E. R.. Teismas, įvertinęs pareiškime nurodytas aplinkybes ir teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovų nurodytas aplinkybes, sprendė, jog įstatymo nustatytas senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti yra praleistas ne dėl pareiškėjos nepateisinamai pasyvaus procesinio elgesio, o dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, kurios įtakojo pareiškėjos galimybes pateikti vykdyti vykdomąjį dokumentą per įstatymo nustatytą terminą.Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, išskyrus pareiškėjos sūnaus paaiškinimus, kurie patvirtintų pareiškėjos ir jos sūnaus nurodytas aplinkybes (kad 2012 m. suinteresuotas asmuo padavė pareiškėjai 500 Lt jam matant, taip pat per jį pareiškėjai buvo mokama kompensacija ir 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. grynais pinigais), tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėja, todėl vienareikšmiškai teigti, kad buvo nutrauktas senaties terminas iš dalies įvykdžius sprendimą, nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji 2014 m. kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir tai nutraukė senaties terminą, teismas nelaikė teisiškai reikšminga, kadangi įstatymas nenumato, kad tokiu atveju senaties terminas nutraukiamas.Atsižvelgęs į tai, kad dalyvaujančių byloje asmenų interesai yra priešingi, pareiškimas tenkinamas visiškai, teismas iš suinteresuoto asmens B. R. priteisė 50 Eur žyminį mokestį ir 100 Eur išlaidas už advokato pagalbą pareiškėjai V. R. (CPK 88 str., 1 d. 6 p., 98 str., 443 str. 6 d.).

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo B. R. prašo klausimą spręsti iš esmės ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas neišanalizavo pateikto pareiškimo turinio ir prie pareiškimo pridėtų priedų, iš kurių matyti, kad pagrindas vykdomajam dokumentui išduoti yra 2007-03-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007, įsiteisėjęs 2007-04-23, ir nuo to yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl remtis 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 pakeista CPK 606 str. 2 d. norma šioje situacija yra neteisinga, kadangi pastaroji visiškai neįtakojo šio sutrumpinto senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti termino praleidimo. Sutrumpėjęs 5 m. terminas neapsprendė pareiškėjos pavėluoto kreipimosi į antstolių kontorą dėl priverstinio išieškojimo sumų, nes vykdomasis raštas antstolių kontorai pateiktas 2017-10-23, t. y. praleidus tiek 10 m., tiek ir 5 metų terminą pareiškėjos vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti. Teismas darė prielaidą, kad pareiškėja terminą praleido ne dėl pasyvaus procesinio elgesio, bet tikėdamasi atgauti pinigus po skyrybų savo vaiko naudai, o spėjimo būdu teismas numanė, kad dalį skolos suinteresuota asmuo galėjo grąžinti pareiškėjai asmeniškai, jai grįžus į Lietuvą, o dalį per sūnų, nesant jokių šiuos spėjimus pagrindžiančių įrodymų. Taigi, teismo nutartis pagrįsta prielaidomis ir spėjimais, nors taip argumentuoti teismų procesinius sprendimus draudžiama.Byloje nėra pateikta įrodymų, kad per visą šį laikotarpį pareiškėja ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, susijusių su jos teisių gynimu, todėl nepagrįstas delsimas ir abejingumas daugiau nei 10 metų negali būti laikomas svarbiomis priežastis praleistam terminui atnaujinti ir byloja apie tai, kad pareiškėja sąmoningai nesikreipė į antstolį dėl priverstinio vykdymo. Be to, teisė reikalauti priverstinai vykdyti vykdomąjį dokumentą negali būti neribota laiko atžvilgiu, nes tai neatitiktų esminių civilinio proceso bei bendrųjų teisės principų reikalavimų. Pareiškėja, teigianti, kad gyventi išvyko į užsienį iš karto po skyrybų, savo teises įgyvendinti galėjo tiek tiesiogiai pati nuotoliniu būdu pateikdama vykdyti vykdomąjį raštą, tiek ir netiesiogiai pati, bet per savo atstovą E. R., kuriam dar 2014 m. yra išduotas notaro patvirtintas įgaliojimas veikti pareiškėjos vardu.Prie pareiškimo nėra pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo geranoriškai, dar nepradėjus taikyti priverstinio vykdymo priemonių, būtų grąžinęs pareiškėjai bent dalį skolos (CPK 178 str., 185 str.) arba suinteresuotas asmuo su išieškotoja susitarę dėl skolos grąžinimo dalimis tvarkos, terminų ir kitų sąlygų, pagrįstai leidžiančių pareiškėjai tikėtis iš suinteresuoto asmens skolos grąžinimo (CPK 178 str.), tačiau nutartyje aptarinėjamas senaties termino nutraukimo klausimas. Teismas tuos pačius nepatikrintus parodymus dėl dalinės skolos grąžinimo vienu atveju pateisino, o kitu atveju toje pačioje nutartyje atmetė, ko teismo, vykdančio teisingumą, sprendime negali būti.Kadangi pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą reikalavimą pareiškėjos atstovas - yra jos sūnus (nors dokumentai teismui ir nėra pateikti, tačiau šį faktą suinteresuotas asmuo pripažįsta), tačiau nepateikė teismui įrodymų apie jo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atstovas pagal įgaliojimą neatitinka kito CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto reikalavimo, todėl pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir šio straipsnio 2 dalį savarankiškai negalėjo pasirašyti teismui teikiamo pareiškimo, dėl ko pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtas kaip paduotas netinkamo asmens ir nesant rašytinių įrodymų pagrindžiančių būtinųjų įstatymo numatytų atstovavimo sąlygų patvirtinimą (CPK 56 str. 1 d. 4 p.).Vykdymo procese bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d.), o esant skirtingam suinteresuotumui bylos baigtimi, jos priteisiamos iš asmens, kurio pareiškimas atmetamas (CPK 443 str. 6 d.), turint omeny tai, kad dėl pačios pareiškėjos ir jos atstovo kaltės šis civilinis procesas yra inicijuotas. Pareiškėjos atstovas nėra tinkamas asmuo, galintis prašyti bylinėjimosi išlaidų padalijimo, neturėdamas teisės kreiptis į teismą atstovaujamosios vardu, tačiau teismas visiškai neanalizavo šių aplinkybių, nors tai turi svarbią reikšmę tiek bylos užvedimo klausimu, tiek bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu. Dėl pačios pareiškėjos kaltės buvo praleistas terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti ir būtent dėl to pareiškėja prašė termino praleistam terminui atnaujinimo, t. y. procesą iniciavo dėl savo nerūpestingo ir neapdairaus elgesio, nepagrįsto delsimo. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja prašo suinteresuoto asmens B. R. atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš suinteresuoto asmens B. R. pareiškėjai V. R. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai: Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teisinio reglamentavimo pasikeitimas neturėjo įtakos termino praleidimui, kadangi pareiškėja praleido tiek 5 m., tiek ir senojoje įstatymo redakcijoje nustatytą 10 m. terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti. Šiuo atveju egzistavo objektyvios aplinkybės terminui vykdomojo dokumento pateikimui atnaujinti, kurias pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į individualiai susiklosčiusią situaciją, tinkamai įvertino. Pareiškėja neneigė praleidusi terminą vykdomajam dokumentui pateikti. Visiškai nėra reikšminga apelianto nurodoma aplinkybė, jog pareiškėja į teismą kreipėsi keliais mėnesiais vėliau, nei suėjo 10 m. terminas. Teisinio reglamentavimo pasikeitimas šioje byloje svarbus tuo aspektu, jog pareiškėja, nežinodama apie dvigubai sutrumpėjusį terminą vykdomajam dokumentui pateikti, turėjo pagrįstą lūkestį, jog šis terminas nebus praleistas tiek ženkliai, nei tapo pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėja galėjo pagrįstai tikėtis, jog vykdomojo dokumento pateikimui galioja 10 m., o ne 5 m. terminas dėl to, jog Alytaus rajono apylinkės teismas vykdomąjį raštą Nr. 2-1137-90 išdavė 2014-05-13, t.y. taip pat suėjus pakeistu įstatymu nustatytam 5 m. terminui. Nei atsiliepime į prašymą, nei atskirajame skunde apeliantas nepateikė savo pozicijos, neatskleidė tikrųjų priežasčių, dėl kurių nevykdė teismo sprendimo, šiuo klausimu visiškai nepasisakė. Apeliantas piktnaudžiaudamas situacija, jog pareiškėja praleido terminą vykdomajam dokumentui pateikti, siekia sumenkinti tikrąsias termino praleidimo priežastis, kurios iš esmės buvo nulemtos būtent apelianto nesąžiningu elgesiu, taip pat siekia vien tik formaliais pagrindais užkirsti kelią skolos išieškojimui. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog pati pareiškėja buvo pasyvi, kadangi per visą 10 metų laikotarpį nesiėmė aktyvių veiksmų, susijusių su jos teisių gynimu. Pažymėtina, jog byloje nustatyta, jog dar 2014-05-13 pareiškėja kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą dėl vykdomo rašo išdavimo, siekė kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau to nepadarė, atsižvelgdama į jųdviejų sūnaus interesus, tikėdama geranoriškų teismo sprendimo įvykdymu, kurį klaidinančiai pareiškėjai žadėjo apeliantas. Priešingai nei teigia apeliantas, pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl termino vykdomojo dokumento pateikimo atnaujinimo, sąžiningai ir tinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pareiškėja savo teises galėjo įgyvendinti per atstovą E. R., kuriam 2014 m. buvo išduotas notaro įgaliojimas. Termino praleidimo priežastis buvo susijusi su buvusių sutuoktinių santykiais dėl sūnaus E. R.. Be to, notarinis įgaliojimas tik patvirtina, kuriuos teisinius veiksmus E. R. turėjo (turi) teisę atlikti vykdydamas atstovaujamosios pavedimą, tačiau jokiu būdu neatspindi pavedimo turinio, nesuteikia teisės Įgaliotiniui veikti savo iniciatyva be atstovaujamosios žinios. Šiuo atveju pareiškėja, būdama pati suklaidinta dėl apelianto ketinimų įvykdyti teismo sprendimą, siekdama skolos išmokėjimo klausimą išspręsti nesikreipiant į antstolį dėl priverstinio išieškojimo, atitinkamai, tokio pavedimo nesuteikė savo sūnui E. R.. Teismo sprendimo neįvykdymo pasekmės, priešingai nei bando pateikti apeliantas, kasacinio teismo praktikoje yra vienas iš svarbių kriterijų, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino procesiniam veiksmui atlikti atnaujinimo, atsižvelgtina į pasekmes, kurias turės teismo atsisakymas atnaujinti terminą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos ir paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-10-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-548/2004). Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, jog nutraukdama santuoką su apeliantu, pareiškėja V. R. apeliantui perleido visą jai priklausantį ir santuokoje užgyventą turtą, o pati, neturėdama jokio turto, išvyko dirbti ir gyventi į Jungtinę Karalystę. Todėl kompensacija už pusę santuokoje užgyvento turto, t.y. 60 000 Lt (17377,20 Eur) suma, pareiškėjai akivaizdžiai yra didelė. Jeigu terminas vykdomojo dokumento pateikimui nebūtų atnaujintas, tai reikštų nepagrįstą apelianto praturtėjimą pareiškėjos sąskaitą ir pareiškėjos interesų pažeidimą. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl pareiškėjos netinkamo atstovo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareiškėjai atstovavo advokato padėjėja, vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, pagal pavedimą byloje kartu galėjo atstovauti ir pareiškėjos sūnus, nepriklausomai nuo to, ar jis turi universitetinį išsilavinimą, ar jo neturi. Taip pat pažymėtina, jog nepaisant to, jog ant pareiškimo yra pasirašęs pareiškėjos atstovas E. R., tačiau su pareiškimu kartu buvo pateiktas 2017-11-20 susitarimas dėl procesinių dokumentų parengimo, kuris patvirtina, jog pareiškimą parengė advokatas R. M.. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų. Yra akivaizdus pareiškėjos V. R. ir apelianto B. R. interesų priešingumas, kuris pasireiškė viso proceso metu. terminas buvo praleistas ne dėl pareiškėjos aplaidumo, tačiau dėl teismo pripažintų svarbių priežasčių, nulemtų būtent apelianto nesąžiningų veiksmų. Jeigu apeliantas būtų tinkamai įvykdęs teismo sprendimą, išmokėjęs pareiškėjai kompensaciją, taip pat jeigu nebūtų naudojęsis ir manipuliavęs jautriais šeimos klausimais, nebūtų iškilusi priverstinio skolos išieškojimo būtinybė. Taigi, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra tiesiogiai nulemtos apelianto veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai taikė CPK 443 str. 6 d. išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atnaujintas pareiškėjai V. R. praleistas terminas vykdomajam raštui pateikti vykdyti bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Iš civilinės bylos medžiagos bei Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007 pareiškėjų V. R. ir B. R. santuoką nutraukė bei patvirtino teisinių pasekmių sutartį, pagal kurios 2 punktą pareiškėjai susitarė, kad B. R. įsipareigoja iki 2007 m. liepos 1 d. išmokėti V. R. 60 000 Lt kompensaciją, pervesdamas į pareiškėjos nurodytą banko sąskaitą (b. l. 9). 2007 m. kovo 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007, įsiteisėjo 2007 m. balandžio 23 d. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 13 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1137-90 dėl 60 000 Lt kompensacijos išieškojimo iš B. R. V. R. naudai (b. l. 10-14). Antstolė A. K. 2017 m. spalio 25 d. priėmė patvarkymą dėl atsisakymo priimti vykdomąjį dokumentą ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-170100. Patvarkyme antstolė nurodė, kad vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti praleidus pateikimo vykdyti senaties terminą (b. l. 15). 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 minėta CPK 606 straipsnio 2 dalies norma buvo pakeista ir nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančioje CPK 606 straipsnio 2 dalies redakcijoje nustatytas penkerių metų terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti. Įstatymų leidėjas, minėtu įstatymu pakeitęs CPK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti terminą, atskiru įstatymu nenustatė šios pakeistos normos įgyvendinimo tvarkos. Tačiau Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 606 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad vykdomojo dokumento pateikimui priverstinai vykdyti, vadovaujamasi CPK 3 straipsnio 8 dalimi ir taikomos CPK normos, kurios galioja vykdomojo dokumento pateikimo antstoliui priverstinai vykdyti metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-396-611/2015).CPK 3 straipsnio 8 dalis nustato, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Todėl pareiškėjai 2017 m. spalio 20 d. kreipusis į teismą dėl procesinio termino atnaujinimo taikytinas kreipimosi metu galiojančios teisės normos nustatytas penkerių metų senaties terminas, kurį pareiškėja yra praleidusi (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 606 straipsnio 2 dalis).Išieškotojui, kuris praleido terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti dėl priežasčių, teismo pripažintų svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas kreipiantis CPK 576-578 straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu ko kita nenustato įstatymai. CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas neišanalizavo pateikto pareiškimo turinio ir prie pareiškimo pridėtų priedų, iš kurių matyti, kad pagrindas vykdomajam dokumentui išduoti yra 2007-03-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007, įsiteisėjęs 2007-04-23, ir nuo to yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl remtis 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 pakeista CPK 606 str. 2 d. norma šioje situacija yra neteisinga, kadangi pastaroji visiškai neįtakojo šio sutrumpinto senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti termino praleidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo. Kasacinis teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015 byloje taip pat išaiškino, jog nesant 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 pakeistos CPK 606 straipsnio 2 dalies normos įstatyme įtvirtintos įgyvendinimo tvarkos ir nuo 2011 m. spalio 1 d. sutrumpėjus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti terminui iki penkerių metų, gyvenime gali susidaryti situacija, kad, 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos CPK 606 straipsnio 2 daliai, penkerių metų terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti jau gali būti pasibaigęs arba būti prie pabaigos, kas neproporcingai pažeistų išieškotojo interesus, jo teisėtus lūkesčius ir teisinio tikrumo principą. Aptartos aplinkybės ir susidariusi teisinė situacija lemia būtinybę užtikrinti pirmiau aptartų principų užtikrinimą tokiais atvejais. Tai gali būti padaroma pasinaudojant CPK 608 straipsnyje nustatyta teise, išieškotojui CPK 576–578 straipsniuose nustatyta tvarka kreipiantis į teismą dėl praleisto termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti atnaujinimo, o CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino praleidimas dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo, teismui įvertinus ir tokio praleidimo laikotarpį, galėtų būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi.Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimo priėmimo pareiškėja 2007 m. rugsėjo 15 d. dirbo Jungtinėje Karalystėje (b.l.32). Iš pareiškimo dėl termino vykdomajam dokumentui pateikti turinio matyti, kad pareiškėja gyvena Didžiojoje Britanijoje. Apeliantas taip pat neneigia, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta po sprendimo priėmimo buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo. Be to, įvertintina ir tai, kad CPK 606 straipsnio pakeitimų įsigaliojimo metu, vykdomajam dokumentui pateikti nustatytas terminas nebuvo pasibaigęs (iki termino pabaigos buvo likę ~ 5 metai). Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytu argumentu, kad pareiškėja galėjo pagrįstai tikėtis, jog vykdomojo dokumento pateikimui galioja 10 metų o ne 5 metų terminas dėl to, jog Alytaus rajono apylinkės teismas vykdomąjį raštą Nr. 2-1137-90 išdavė 2014 m. gegužės 13 d., t.y. taip pat suėjus pakeistu įstatymu nustatytam 5 metų terminui.Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad įstatymas nebus keičiamas, kelio užkirtimas įstatymo pakeitimu išsiieškoti nurodytas skolas sukeltų neproporcingai sunkias teisines pasekmes pareiškėjai ir iš esmės prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (pvz. žr. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2S-320-368/2016; Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2S-116-253/2016).Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, jog tai, kad CPK 606 straipsnio 2 dalis, nustatanti penkerių metų terminą vykdomajam raštui pateikti vietoj anksčiau galiojusio dešimties metų termino, buvo pakeista jau suėjus penkerių metų terminui, gali būti svarbi aplinkybė, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, tačiau tai nėra vienintelė priežastis atnaujinti vykdomojo rašto pateikimo terminą, taip pat turi būti vertinama ginčo esmė, šalių elgesys, priežastys, neleidusios kreiptis dėl sprendimo vykdymo anksčiau. Vykdomojo rašto pateikimo termino praleidimo priežastys turi būti svarios ir atitinkančios protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016). Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, darytina išvada, kad CPK 606 straipsnio normos pakeitimas šioje byloje galėtų būti laikoma svarbia priežastimi, tačiau būtina įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes.Laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad teismas darė prielaidą, kad pareiškėja terminą praleido ne dėl pasyvaus procesinio elgesio, bet tikėdamasi atgauti pinigus po skyrybų savo vaiko naudai, o spėjimo būdu teismas numanė, kad dalį skolos suinteresuota asmuo galėjo grąžinti pareiškėjai asmeniškai, jai grįžus į Lietuvą, o dalį per sūnų, nesant jokių šiuos spėjimus pagrindžiančių įrodymųAlytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1137-90/2007 teismas nutraukdamas šalių santuoką taip pat patvirtino teisinių pasekmių sutartį, pagal kurios 2 punktą pareiškėjai susitarė, kad B. R. įsipareigoja iki 2007 m. liepos 1 d. išmokėti V. R. 60 000 Lt kompensaciją, pervesdamas į pareiškėjos nurodytą banko sąskaitą (b. l. 9). Iš šalių paaiškinimų taip pat nustatyta, kad po santuokos nutraukimo šalių sūnus E. R. liko gyventi su tėvu B. R.. Šios aplinkybės apeliantas neneigė. Apeliantas taip pat nepateikė jokių atsikirtimų, kurie paneigtų pareiškėjos dėstomas aplinkybes, kad nustatytu terminu pareiškėja kompensacijos iš suinteresuoto asmens nereikalavo, kadangi nenorėjo bloginti sūnaus gyvenimo sąlygų, kadangi gyvenamajame name vėliau apsigyveno ir sūnaus šeima (sutuoktinė su mažamečiu vaiku); kad apeliantas teigdavo jog kompensacijos išmokėjimu šį gyvenamąjį namą teks parduoti; kad apeliantas teismo sprendimo nevykdymą teisindavo pažadu, jog šalių sūnus bus viso turto paveldėtojas, taip pat žadėdavo, jog dalį pinigų sumokės.Nors apeliantas ir teigia, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad per visą šį laikotarpį pareiškėja ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, susijusių su jos teisių gynimu, tačiau pažymėtina tai, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimo pagrindu apeliantui kilo pareiga iki 2007 m. liepos 1 d. išmokėti pareiškėjai 60 000 Lt dydžio kompensaciją už apeliantui tenkančią didesnę turto dalį. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad šio įpareigojimo nėra įvykdęs. Pareiškėja įvertindama tai, kad apeliantas skolos gera valia negrąžina bei manydama, kad terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti yra 10 metų, kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuris buvo išduotas 2014 m. gegužės 13 d. Tai patvirtina, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų dėl priverstino teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog įstatymo nustatytas senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti yra praleistas ne dėl pareiškėjos nepateisinamai pasyvaus procesinio elgesio, o dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, kurios įtakojo pareiškėjos galimybes pateikti vykdyti vykdomąjį dokumentą per įstatymo nustatytą terminą.Nors apeliantas kvestionuoja aplinkybę, kad pareiškimas pateiktas netinkamo atstovo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako ir jo nevertina, kadangi pareiškimo priėmimo klausimas yra išspręstas teisėjo rezoliucija ir nėra susijęs su šios apeliacijos nagrinėjamu dalyku.Apeliantas, nesutikdamas su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodo, kad dėl pačios pareiškėjos kaltės buvo praleistas terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti ir būtent dėl to pareiškėja prašė termino praleistam terminui atnaujinimo, t. y. procesą iniciavo dėl savo nerūpestingo ir neapdairaus elgesio, nepagrįsto delsimo.Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK, 442 str. 13 p.). CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Ši procesinės teisės norma numato kitokias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, negu yra nustatytos Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1-2 dalimis. Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalis yra specialioji (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1-2 dalių atžvilgiu) teisės norma. Todėl, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų, susidariusių ypatingosios teisenos bylose, paskirstymo (atlyginimo) klausimą, taikomos Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalies nuostatos.Teismas, kaip numato Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalis, turi teisę, bet ne pareigą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias ypatingosios teisenos bylose. Kitaip tariant, teismas turi diskreciją (nuožiūrą) šiam klausimui išspręsti. Tačiau teismo nuožiūros teisė nėra absoliuti. Teismas, įgyvendindamas diskrecijos (nuožiūros) teisę, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalis).Byloje nėra ginčo, kad apeliantas nėra išmokėjęs pareiškėjai teismo sprendimu priteistos kompensacijos. Taip pat nenurodo jokių priežasčių kodėl ši prievolė nėra įvykdyta. Apeliantui gera valia įvykdžius sprendimą pareiškėjai nebūtų buvę pagrindo kreiptis dėl vykdomojo dokumento išdavimo.CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.Taigi, pripažinus termino pateikti vykdyti vykdomąjį dokumentą praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinus terminą pateikti dokumentą vykdyti, bei įvertinant tai, kad apeliantas neneigia fakto, jog 2007 m. kovo 23 d. nustatyto įpareigojimo dėl kompensacijos išmokėjimo nėra įvykdęs, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto pareiškėjos naudai priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, jų interesai yra priešingi.Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas bei pateikia šias išlaidas pagrindžiantį 2018 m. sausio 2 d. pinigų priėmimo kvitą (b.l.59). Pareiškėja su advokatu R. M. 2018 m. sausio 2 d. sudariusi susitarimą dėl procesinių dokumentų parengimo (b.l.58).Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 redakcija) 8.16 punktą maksimalus užmokestis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai gali būti 340,32 Eur (104 x 850,80 Eur) (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2017K3 – 850,80 Eur).Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijoje nustatytų dydžių, todėl iš apelianto pareiškėjai priteistinos 300 Eur išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo į valstybės biudžetą priteisiamos 6,47 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.)..

Kauno apygardos teismas, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens B. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens B. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,47 Eur (šešis Eur ir 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Aušra Baubienė