Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-578-555/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-05-15
Bylos Nr.: e2A-578-555/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-15-3-00606-2024-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Egidijus Tamašauskas
Ieškovas: S. Š.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Biržų vandenys“

Kategorijos

2.1.2.4.1.5Sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos sandorio formos
2.1.2.6Sandorio ar jo dalies negaliojimo teisiniai padariniai
2.1.3.3.1Piniginiai vertybiniai popieriai
2.6.7Restitucija
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-578-555/2025Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00606-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.5; 2.1.2.6; 2.1.3.3.1; 2.6.7; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, veikdamas Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3698-1004/2024 pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Biržų vandenys“ dėl pripažinimo nesant prievolės mokėti pagal pridėtinės vertės mokesčio sąskaitas faktūras, vekselio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. A. individuali įmonė ir D. Š..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad jis neturi prievolės sumokėti atsakovei UAB „Biržų vandenys“ pagal išrašytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras: 2022 BVP Nr. 236 – 9 030,71 Eur sumą ir 2022 BVP Nr. 237 – 8 758,10 Eur sumą, pripažinti negaliojančiu 2022 m. spalio 13 d. ieškovo pasirašytą paprastąjį vekselį Nr. ((duomenys neskelbtini)), pagal kurį jis atsakovei iki 2029 m. lapkričio 25 d. turi sumokėti 17 788,81 Eur sumą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovui 3 600,22 Eur sumą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamas namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir negyvenamoji patalpa – parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini). Gyvenamąjį namą ieškovas kartu su sutuoktine D. Š. nusipirko 2012 m.. Po kurio laiko buvo pradėta gyvenamojo namo rekonstrukcija ūkio būdu, kuri nebaigta iki šiol. 2021 m. buvo vykdoma (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija, be kita ko, įrengiant nuotekų šalinimo ir geriamo vandens tiekimo tinklus. 2021 m. rugpjūčio 6 d. ieškovas iš gyvenamojo namo išvestus nuotekų šalinimo ir vandens tiekimo vamzdžius, kurie buvo išvesti į gatvę, prijungė prie gatvėje rengiamų centralizuotų tinklų. Tačiau ieškovas gyvenamajame name negyveno ir niekada nenaudojo nei vandens, nei nuotekų tinklų ir nenaudoja iki šiol. Ieškovas gyvenamajame name nuo 2022 m. spalio 1 d. nėra visiškai naudojęs geriamo vandens ir name nebuvo jokių nuotekų, kurias būtų reikėję tvarkyti. Parduotuvę ieškovas nusipirko 2000 m.. Visame daugiabutyje name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo vietinė kanalizacija, lauko tualetas ir vietinis šulinys, iš kurio ir buvo naudojamas geriamas vanduo. Daugiabučio namo gyventojai, taip pat ir ieškovas, mokėjo atsakovei už nuotekų, kurios subėgdavo ir dabar subėga į vietinį nuotekų šulinį, išvežimą. Už 2022 m. vasario, kovo, gegužės, liepos ir rugsėjo mėn. ieškovas kas mėnesį mokėjo tik po 9,62 Eur už 3 kub. m. nuotekų išvežimą, o už rugsėjo mėn. 12,03 Eur (pridedamos PVM sąskaitos faktūros). Jokių kitų nuotekų nebuvo, išskyrus geriamo vandens iš kriauklės, esančios parduotuvėje. Mokėtina suma buvo paskaičiuota ne už realiai išleistas nuotekas, o už daugiabutyje name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis turimą plotą kvadratiniais metrais. Parduotuvėje darbo metu būna tik pardavėja bei kriauklę naudojo ir naudoja tik retkarčiais rankų plovimui. Tuo tarpu geriamas vanduo buvo naudojamas iš vietinio šulinio, tualetas yra lauke, t. y. parduotuvėje nėra kanalizacijos. Apie 2019 m. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė vykdė (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją, be kita ko, įrengiant nuotekų šalinimo ir geriamo vandens tiekimo centralizuotus tinklus. Ieškovas nusprendė pasinaudoti proga ir iš parduotuvėje esančios kriauklės nutiesė geriamo vandens tiekimo ir jo šalinimo vamzdį, kurį prie centralizuotų tinklų pajungė tik 2021 m. rugpjūčio mėn.. Tačiau ir toliau nuotekas sudarė tik vanduo iš minėtos kriauklės. Ieškovas ir atsakovė 2022 m. spalio 24 d. sudarė geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį. Nuo 2022 m. spalio mėn. pradžios parduotuvėje sunaudojama vandens ir sumokama už nuotekų šalinimą per mėnesį ne daugiau kaip už 1,78 Eur ir tik 2023 m. gegužės mėn. buvo sunaudota šiek tiek daugiau vandens. Parduotuvėje iki pažeidimo nustatymo buvo sunaudojama maksimaliai daugiausiai 3 kub. m vandens. 2022 m. rugsėjo 23 d. buvo surašytas geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktas Nr. N-027, kuriame nurodyta, jog atlikus gyvenamajame name patikrinimą buvo nustatyta, kad į namą nelegaliai įvesti nuotekų ir vandens vamzdžiai iš miesto centralizuotų tinklų, t. y. neturint prisijungimo sąlygų. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad naudojamo vandens įrangos per kurią būtų galima patikrinti vandens ir nuotekų naudojimą nėra ir, kad gyvenamajame name vyksta remontas. Atvykę atsakovės darbuotojai taip pat padarė fotonuotraukas, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad gyvenamajame name iki 2022 m. rugsėjo 23 d. negalėjo būti naudojami vandens ir nuotekų vamzdžiai, nes jie net nebuvo tarpusavyje sujungti ir todėl negalėjo būti į namą tiekiams geriamas vanduo bei susidaryti nuotekos. Iš gyvenamojo namo pakloti vamzdžiai prie centralizuotų tinklų buvo pajungti ne siekiant kažkokio neteisėto pasinaudojimo jais, bet pasitikint atsakovės darbuotojais, kad įteisinti pasijungimą bus galima tada, kai bus pradėtas naudoti vanduo ir nuotekos. Ieškovas atkreipė dėmesį į atsakovės darbuotojų 2022 m. spalio 11 d. dar vieną geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktą Nr. N-025/1, kuriame nurodoma, jog, prieš sumontuojant vandens apskaitos skaitiklį, buvo nustatyta, kad nuotekos parduotuvėje susidaro tik iš kriauklėje naudojamo vandens. Atvykę atsakovės darbuotojai taip pat padarė fotonuotraukas, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad parduotuvėje iki 2022 m. rugsėjo 21 d. galėjo būti naudojamas vanduo ir nuotekos, kurios pateko į centralizuotus tinklus, išimtinai tik iš kriauklėje naudojamo vandens, nes parduotuvėje rasta įrengta tik kriauklė. Atsakovė parduotuvėje 2022 m. spalio 11 d. įrengė savo vandens apskaitos skaitiklį. Iš pridedamos 2024 m. vasario 12 d. darytos šio skaitiklio fotonuotraukos matyti, kad parduotuvėje per laikotarpį nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2024 m. vasario 12 d. sunaudota geriamo vandens tik 19,7 kub. m. 2022 m. spalio 12 d. ieškovui buvo įteiktas atsakovės parengtas raštas „Dėl apmokėjimo už savavališko prisijungimo metu suvartotą geriamąjį vandenį ir išleistas nuotekas“ Nr. S-591, kuriame nurodyta, kad atsakovė pateikia PVM sąskaitą faktūrą 2022 BVP Nr. 237, kurioje nurodyta, jog ieškovas per 30 dienų atsakovei turi sumokėti 8 758,10 Eur jos patirtų nuostolių už suvartotą geriamą vandenį ir išleistas bei neapmokėtas nuotekas adresu: (duomenys neskelbtini). 2022 m. spalio 11 d. ieškovui buvo įteiktas atsakovės parengtas raštas „Dėl apmokėjimo už savavališko prisijungimo metu suvartotą geriamąjį vandenį ir išleistas nuotekas“ Nr. S-588, kuriame nurodyta, kad atsakovė pateikia PVM sąskaitą faktūrą BVP Nr. 236, kurioje nurodyta, jog ieškovas per 30 dienų atsakovei turi sumokėti 9 030,71 Eur jos patirtų nuostolių už suvartotą geriamą vandenį ir išleistas bei neapmokėtas nuotekas adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovas pažymėjo, kad raštuose nurodytos aplinkybės, jog atsakovė yra patyrusi bendroje sumoje 17 788,81 Eur (8 758,10 + 9 030,71 Eur) nuostolių yra nepagrįstos. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas neginčijo nustatytų savavališko prisijungimo faktų ir aplinkybės ar tinkamai įforminti šie faktai atsakovės surašytuose aktuose. Tačiau ieškovas tvirtino, kad yra galima nustatyti iki pažeidimo įforminimo suvartoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekį ir, kad atsakovė niekaip nėra bei negalėjo patirti nuostolių už 17 788,81 Eur. Šie atsakovės nurodomi nuostoliai yra baudinio, o nekompensacinio pobūdžio ir todėl yra nepagrįsti. Ieškovas sutiko su tuo, kad būtų skaičiuojami atsakovės patirti nuostoliai adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė, kad atsakovė patyrė nuostolių už patiektą geriamą vandenį nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 21 d. už 14,42 Eur (1,03 Eur x 14 mėn.), o už išleistas nuotekas už 25,48 Eur (1,82 Eur x 14), iš viso atsakovė nuostolių adresu: (duomenys neskelbtini), iki pažeidimo nustatymo, ieškovo skaičiavimu, yra patyrusi už 39,90 Eur (14,42 + 25,48 Eur). Ieškovas paaiškino, kad atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros neturi jokio realaus faktinio pagrindo ir yra neteisėtos, nes atsakovė tokių nuostolių nėra ir negalėjo patirti. Šių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ieškovui pagrindas – nuostolių atlyginimo teisiniai santykiai, iš esmės neegzistuoja. Atsakovė raštų pagrindu išrašė ieškovui PVM sąskaitas faktūras, kurias jis turėjo sumokėti iki 2022 m. lapkričio 12 d.. Kadangi ieškovas tokia pinigų suma nedisponavo, tai minėtų pinigų sumokėjimo užtikrinimui atsakovė 2022 m. spalio 13 d. išrašė paprastą vekselį Nr. ((duomenys neskelbtini)), kuriuo įsipareigojo sumokėti 17 788,81 Eur sumą atsakovei iki 2029 m. lapkričio 25 d.. Ieškovas sąžiningai klysdamas, kad turi prievolę sumokėti minėtą sumą atsakovei pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, tą pačią dieną atsakovei parašė prašymą leisti minėtą sumą sumokėti dalimis iki 2029 m. lapkričio 25 d.. Iki 2024 m. sausio 1 d. ieškovas yra sumokėjęs pagal vekselį 3 600,22 Eur sumą. Ieškovas pažymėjo, kad ginčo vekselyje nurodyta suma neturi jokio faktinio pagrindo. Be to, ieškovo išrašytas ginčo vekselis 17 788,81 Eur sumai yra negaliojantis, nes notariškai nepatvirtintas. Šio vekselio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus – įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymas, todėl jis yra niekinis ir pripažintinas negaliojančiu, o atsakovės gautos 3 600,22 Eur sumos grąžinimui ieškovui taikytina restitucija.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Biržų vandenys“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-213 „Dėl viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo paskyrimo“ (pridedama) yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje. Vykdydama jai priskirtas funkcijas, 2022 m. rugsėjo 21 d. atsakovė atliko patikrinimą Nr. N-025 ieškovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini) (parduotuvė). Patikrinimo metu nustatyta, kad į parduotuvę nelegaliai, t. y. neturint atsakovės išduotų prisijungimo sąlygų, įvestas vanduo ir nuotekos iš atsakovės valdomų centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovas neginčija šio savavališko nustatyto prisijungimo fakto ir patikrinimo akto teisėtumo ir teisingumo. Ieškovas 2022 m. rugsėjo 27 d. pateikė paaiškinimą dėl nustatyto pažeidimo, kuriuo sutiko su pažeidimu, dėl jo gailėjosi. Atsakovė su ieškovo argumentais dėl jos patirtų nuostolių nesutiko, nes patirtas nuostolis apskaičiuotas pagal ginčui aktualios redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 (toliau – Taisyklės), nurodytą metodiką bei šioje metodikoje nustatytas reikšmes. Nei patikrinimo aktų surašymo metu, nei po to, nei šioje byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie tai, kokie geriamojo vandens (išleistų nuotekų) kiekiai buvo suvartoti ieškovo objekte per pažeidimo laikotarpį. Atsakovei 2022 m. spalio 11 d. atvykus sumontuoti vandens skaitiklio parduotuvėje, papildomai buvo įsitikinta, kad iš prie atsakovės infrastruktūros pajungto vandens čiaupo vanduo bėga ir nuteka į nuotekų surinkimo šulinį, o iš ten į atsakovės valdomus tinklus. Atsakovė 2022 m. spalio 11 d. pateikė ieškovui raštą Nr. S-588, kuriame pateikė informaciją apie pažeidimą, nurodė nuostolių apskaičiavimo tvarką pagal Taisykles bei pateikė ieškovui apmokėti PVM sąskaitą faktūrą 2022 BVP Nr. 236 bendroje 9 030,71 Eur sumoje, atsakovės nuostoliams atlyginti. Atsakovė 2022 m. spalio 12 d. taip pat pateikė ieškovui raštą Nr. S-591, kuriame pateikė informaciją apie pažeidimą, nurodė nuostolių apskaičiavimo tvarką pagal Taisykles bei pateikė ieškovui apmokėti PVM sąskaitą faktūrą 2022 BVP Nr. 237 bendroje 8 758,10 Eur sumoje, atsakovės nuostoliams atlyginti. Ieškovas nustatyto pažeidimo fakto neginčijo, 2022 m. spalio 13 d. pateikė prašymą atsakovei leisti priskaičiuotą 17 788,81 Eur nuostolių sumą sumokėti dalimis per 7 metus. Su prašymu atsakovė sutiko. Įsipareigojimo nustatytą nuostolio sumą sumokėti dalimis per 7 metų laikotarpį užtikrinimui ieškovas atsakovei išrašė paprastąjį vekselį 17 788,81 Eur sumai, kurį įsipareigojo apmokėti iki 2029 m. lapkričio 25 d.. Ieškovas ir atsakovė 2022 m. spalio 18 d. pasirašė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 8481 dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos teikimo namui, o 2022 m. spalio 24 d. pasirašė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 1444 dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos teikimo parduotuvei. Laikotarpiu nuo 2022 spalio mėn. iki 2024 vasario mėn. (įskaitytinai) ieškovas sumokėjo 3 600,22 Eur iš 17 788,81 Eur priskaičiuotų nuostolių. Atsakovė taip pat nurodė, kad vandentiekio tinklai, prie kurių savavališkai parduotuvę prijungė ieškovas, yra registruoti nekilnojamojo turto registre ir įrengti (duomenys neskelbtini). Šiuos tinklus atsakovė eksploatuoja nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d.. Nuotekų tinklai prie kurių prijungta parduotuvė, yra registruoti nekilnojamojo turto registre ir įrengti (duomenys neskelbtini). Šį tinklą atsakovė eksploatuoja nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d.. Atšaka nuo pirmiau minėto nuotekų tinklo iki parduotuvės, prie kurio savavališkai prisijungė ieškovas, taip pat yra įrengta ir eksploatuojama atsakovės. Tuo tarpu nuotekų tinklas prie kurio savavališkai namą prijungė ieškovas yra registruotas nekilnojamojo turto registre ir įrengtas (duomenys neskelbtini) bei kitose gatvėse. Atsakovė paaiškino, jog šį tinklą eksploatuoja nuo 2012 m. gruodžio 27 d. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas net neginčija to, kad nuostolio suma nustatyta nesilaikant Taisyklėse nustatytų dydžių ir formulių. Priešingai, iš esmės ieškovas sutinka, kad ji dydžius nustatė teisingai, pagal Taisykles, tačiau siekia, kad būtų atliktas perskaičiavimas į Taisyklėse nustatytas formules įstatant visai kitus (neva faktiškai suvartoto vandens ir išleistų nuotekų) dydžius, nors tai nėra reglamentuota Taisyklėse. Atsakovė sutiko, kad ginčo vekselis buvo ieškovui išduotas atsakovei siekiant užtikrinti, jog ieškovas įvykdys pagrindinę piniginę prievolę – sumokės skolą pagal PVM sąskaitas faktūras. Ieškovo prievolė padengti skolą pagal PVM sąskaitas faktūras egzistuoja nepaisant to, ar ieškovo išrašytas ginčo vekselis būtų panaikintas ar ne. Net ir panaikinus vekselį, pasikeistų tik šio dokumento teisinė reikšmė, t. y. atsakovė jo negalėtų panaudoti kaip vykdomojo dokumento. Atsakovė iš esmės dėl ginčo vekselio panaikinimo sutiko, tik prašė, kad jį pakeistų šalių sudaryta sutartis dėl skolos išmokėjimo dalimis. Ieškovas nepaneigė atsakovės apskaičiuotų nuostolių dydžio, nepateikė patikimų įrodymų, paneigiančių, kad nuostolių dydis apskaičiuotas neteisingai ir dėl to jis neturi prievolės mokėti skolos sumos pagal PVM sąskaitas faktūras.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. A. IĮ pripažino, kad ieškovo faktinės aplinkybės yra nurodytos teisingai ir jų nekartojo. Trečiasis asmuo paaiškino, kad parduotuvės rūsyje buvo įvesti vamzdynai, bet jie nebuvo pajungti iš karto. Už kanalizaciją mokėjo sąžiningai, niekas nenorėjo tuo pasinaudoti. Po vandens skaitiklio įvedimo per 2 metus sunaudojo 29 kub. m., t. y. už 180 Eur (į mėnesį 1 – 1,5 kub. m). Anksčiau vandenį parduotuvėje naudojo iš savo šulinio, tačiau skaitiklio nebuvo. Šiuo atveju neturėtų būti nesąžiningai baudžiama, nes ne iš blogos valios buvo kažkas padaryta.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. Š. savo pozicijos dėl pareikštų reikalavimų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu ieškovo 2022 m. spalio 13 d. išduotą atsakovei paprastąjį vekselį, pagal kurį ieškovas atsakovei iki 2029 m. lapkričio 25 d. turi sumokėti 17 788,81 Eur sumą, nuo jo sudarymo momento, netaikant restitucijos; pripažino, kad ieškovas neturi prievolės sumokėti atsakovei pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2022 BVP Nr. 236 – 9 030,71 Eur sumą ir 2022 BVP Nr. 237 – 8 758,10 Eur sumą; likusioje dalyje ieškinį atmetė, paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, jog vekselio pripažinimas negaliojančiu reiškia, kad ieškovo prašomas pripažinti negaliojančiu dokumentas negali būti pripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, ir jam netaikytinos Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Tačiau pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.

8. Dėl reiškiamo reikalavimo dėl prievolės sumokėti pagal PVM sąskaitas faktūras pagrįstumo. Teismas nurodė, kad nei patikrinimo aktų surašymo metu, nei po to, nei šioje byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie tai, kokie geriamojo vandens (išleistų nuotekų) kiekiai buvo suvartoti ieškovo objekte per pažeidimo laikotarpį. Ieškovas, savavališkai pajungdamas prie atsakovės geriamo vandens ir nuotekų šalinimo tinklų, pažeidė egzistuojančią teisinę pareigą, o atsakovė dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Tai sąlygoja ieškovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti. Nagrinėjamu atveju yra visos civilinę atsakovo atsakomybę lemiančios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė. Neteisėtus ieškovo veiksmus patvirtina savavališko prisijungimo prie atsakovės geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo tinklų faktas. Šį faktą ieškovas patvirtino teismo posėdžio metu, detaliai nurodydamas savavališkų prisijungimų prie atsakovės geriamojo vandens ir nuotekų tinklų detales ir mechanizmą. Nagrinėjamu atveju atsakovė neišdavė ieškovui prisijungimo prie atsakovės geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo tinklų sąlygų, su tuo nesutiko ir apie prisijungimą nežinojo. Teismas vertino, kad geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo įvadai ginčo objektuose prijungti savavališkai. Šias aplinkybes patvirtino ne tik rašytinė bylos medžiaga, bet ir apklausti liudytojai O. M. ir A. Š.. Ieškiniu ieškovas iš esmės neginčijo šio savavališko prisijungimo fakto ir atliktų patikrinimo aktų teisėtumo ir teisingumo.

9. Iš prie gyvenamojo namo patikrinimo akto pridėtose fotografijose esančios informacijos teismas sprendė, kad gyvenamojo namo vandentiekio sistema buvo pajungta prie atsakovės valdomo geriamojo vandens tiekimo tinklo neturint prisijungimo sąlygų. Teismas sutiko su atsakove, kad tai, jog ant vamzdžio buvo uždėta neplombuota aklė, nereiškia, jog ieškovas atsukęs aklę ir prie jos laikinai prijungęs vandens maišytuvą ir kitą vandens naudojimo įrenginį, negalėjo naudotis vandentiekiu. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, jog (duomenys neskelbtini) atsakovė 2022 m. oficialiai negalėjo eksploatuoti nuotekų šalinimo ir vandens tiekimo tinklų, nes jie tuo metu dar nebuvo baigti statyti. Šiuos argumentus patvirtino atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto registro duomenys).

10. Teismas vertino, kad atsakovė įrodė ir jai padarytą žalą (nuostolius). Atsakovė tinkamai ir teisingai paskaičiavo 17 788,81 Eur nuostolius, atsiradusius dėl ieškovo prisijungimo prie atsakovės geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo tinklų, vadovaudamasi Taisyklių 50 punktu. Atsakovė paskaičiavo ieškovo padarytus nuostolius už maksimalų vieno mėnesio laikotarpį. Teismas tik iš dalies sutinka su ieškovu, jog atsakovė minėtų nuostolių negalėjo patirti. Tačiau atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas turi prievolę sumokėti atsakovei pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovas bylos rašytine medžiaga ir liudytojų parodymais visiškai nepaneigė atsakovės nurodytų dydžių. Teismas nesutiko skaičiuoti ieškovo nurodytų nuostolių dydžių, nes jie vertintini kaip nekompensuojantys atsakovės patirtų nuostolių. Tačiau ir atsakovė, teikdama rašytinius įrodymus neįrodė, jog patyrė, pagal metodiką paskaičiuotą maksimalią žalą. Teismas vertino, kad atsakovės paskaičiuota visa žalos suma ieškovui yra baudinio pobūdžio. Dėl to teismas konstatavo, kad patirtų nuostolių dydžio tiksliai negali nurodyti abi ginčo šalys, nes tiekiamas vanduo ir išleistos nuotekos buvo be apskaitai naudojamų prietaisų tiek iš ieškovo pusės, tiek iš atsakovės, o ir neįmanoma nustatyti, kada tiksliai ieškovas prisijungė prie atsakovės tinklų.

11. Šiuo konkrečiu atveju, teismas vertino, kad ieškovo atsakovei sumokėta 3 600,22 Eur žalos (patirtų nuostolių) suma yra adekvati padarytiems dviem pažeidimams, ieškovo mokėta laisva valia, atsakovei mokėjimus išdėsčius dalimis, nepažeidžia abiejų ginčo šalių interesų, yra ne baudinio, o kompensacinio pobūdžio ir užtikrina protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Dėl to, vertindamas šį ieškovo ieškinio reikalavimą, teismas konstatavo, kad ieškovas įvykdė atsakovei prievoles dėl mokėtinų sumų pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2022 BVP Nr. 236 ir 2022 BVP Nr. 237, ir tuo su atsakove yra visiškai atsiskaitęs.

12. Dėl restitucijos (ne)taikymo. Bylos rašytiniai duomenys įrodė, kad ieškovas atsakovei yra sumokėjęs 3 600,22 Eur sumą. Teismui užskaičius šią sumą kaip atsakovės patirtus nuostolius, restitucija netaikoma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovas S. Š. prašo iš dalies panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti visiškai: pripažinus negaliojančiu 2022 m. spalio 13 d. ieškovo pasirašytą paprastą vekselį Nr. ((duomenys neskelbtini)), pagal kurį jis atsakovei iki 2029 m. lapkričio 25 d. turi sumokėti 17 788,81 Eur sumą, nuo jo sudarymo momento, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovui 3 600,22 Eur sumą, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės patirtų nuostolių ir ieškovo pareigos apmokėti PVM sąskaitas faktūras yra prieštaringos. Nors teismas nurodė, kad atsakovė įrodė jai padarytą žalą ir atsakovas turi apmokėti PVM sąskaitas faktūras, tuo pačiu pripažino, jog ieškovas neturi pagrindo mokėti pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Be to, sprendimo motyvuose teismas klaidingai įvardija bylos ieškovą ir atsakovą. Teismo sprendimo 55‑58 punktuose nurodyti argumentai parodo, jog faktines ir teisines bylos aplinkybes teismas vertina taip, lyg tai atsakovė priešieškiniu byloje būtų pareiškusi reikalavimą priteisti iš ieškovo neteisėtais prisijungimais padarytus nuostolius. Tačiau atsakovė byloje nėra pareiškusi jokių reikalavimų. Dėl to sprendimo 58 punkte teismas, pasisakydamas dėl atsakovės patirtų nuostolių 3 600,22 Eur sumoje, padarydamas užskaitą toje sumoje, bei sprendimo 59 punkte atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo, išėjo už ieškinio ribų, o tai laikytina proceso pažeidimu dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Žemesnės instancijos teismas

1.2. Sprendimo 55 punkte pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė įrodė jai padarytą žalą. Tačiau tame pačiame punkte teigiama, kad teismas iš dalies sutinka su ieškovu, jog atsakovė minėtų nuostolių negalėjo patirti ir tuo pačiu konstatavo, kad ieškovas turi prievolę sumokėti pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Nors sprendimo 56 punkte teismas daro išvadą, kad ieškovas bylos rašytine medžiaga ir liudytojų parodymais visiškai nepaneigė atsakovės nurodytų nuostolių dydžių, tačiau teismas nepateikia jokios byloje esančios rašytinės medžiagos, kuria ieškovas grindžia ieškinio pagrindą ir dalyką, vertinimo. Tokiais veiksmais teismais pažeidė įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė klaidas nustatant faktines bylos aplinkybes, atliko neteisingą įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl sprendimas yra prieštaringas. Tuo tarpu prieštaringas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

1.3. Ginčo sprendime nėra motyvuotai pagrindžiama, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tik iš dalies sutinka su ieškovu, jog atsakovė 17 788,81 Eur nuostolių negalėjo patirti ir kokias įrodymais remdamasis teismas konstatuoja, jog ieškovas bylos medžiaga ir liudytojų parodymais visiškai nepaneigė atsakovės nurodytų dydžių. Teismo sprendimo motyvuose nėra paaiškinimų, iš kurių būtų galima suprasti, kaip ir kokiais įrodymais remiantis teismas apskaičiavo 3 600,22 Eur nuostolių sumą bei kodėl ieškovas tik visiškai nepaneigė atsakovės nurodytų dydžių. Tai reiškia, kad teismas neanalizavo įrodymų visumos ir nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, padarydamas atitinkamas išvadas.

1.4. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad patirtų nuostolių dydžio tiksliai negali nurodyti abi ginčo šalys. Tačiau ieškovas ir nesiekė įrodyti tikslaus atsakovės patirtų nuostolių dydžio. Ieškovas tik siekė įrodyti, kad atsakovė 17 788,81 Eur dydžio nuostolių negalėjo patirti ir būtent todėl jis neturi prievolės mokėti pagal ginčo sąskaitas faktūras, nes jos neturi faktinio pagrindo ir yra išimtinai baudinio pobūdžio. Ieškovas už neteisėtus prisijungimus buvo nubaustas administracine tvarka. Dėl to atsakovės patirti nuostoliai turi būti pagrįsti įrodymais ir turi būti kompensacinio pobūdžio, kaip teisingai sprendimo 56 punkte nurodo teismas. Atsakovė patirtų nuostolių 17 788,81 Eur dydį grindė neteisėtų prisijungimų faktais ir pagal metodiką paskaičiuota suma. Tačiau teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovė minėtų nuostolių negalėjo patirti, tačiau vis vien sprendė, jog ieškovas turi prievolę sumokėti pagal ginčo sąskaitas faktūras, tik mažesnę 3 600,22 Eur sumą, sprendimo 58 punkte darydamas išvadas, jog tai yra ne baudinio, o kompensacinio pobūdžio suma, kuri adekvati padarytiems dviem pažeidimams. Tokios teismo išvados įrodo, jog teismas nevertino esminės ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, kiek realiai atsakovė galėjo patirti nuostolių dėl ieškovo veiksmų.

1.5. Bylos duomenys yra pakankamas pagrindas teismui pripažinti, kad iki 2022 m. rugsėjo 23 d. fiksuoto pažeidimo atsakovė nėra ir negalėjo būti patyrusi jokių nuostolių, nes tai fiziškai nebuvo įmanoma ir, kad atsakovės ieškovui išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje 2022 BVP 237 8 758,10 Eur suma yra ne kompensacinio, o baudinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino, kad 8 758,10 Eur suma yra baudinio pobūdžio, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl atmeta byloje esančius įrodymus ir ieškovo argumentus, kad atsakovė ginčo adresu: (duomenys neskelbtini), negalėjo patirti absoliučiai jokių nuostolių. Be to, bylos duomenys buvo pakankamas pagrindas teismui pripažinti, kad iki 2022 m. rugsėjo 21 d. fiksuoto pažeidimo atsakovė nėra ir negalėjo per 30 dienų patirti nuostolių už 9 030,71 Eur, nes tai fiziškai nebuvo įmanoma ir, kad atsakovės ieškovui išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje 2022 BVP 236 nurodyta 9 030,71 Eur suma yra ne kompensacinio, o baudinio pobūdžio. Teismas nors ir pripažino, kad 9 030,71 Eur suma yra baudinio pobūdžio, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl atmeta byloje esančius įrodymus ir ieškovo argumentus, kad atsakovė ginčo adresu: (duomenys neskelbtini), galėjo per mėnesį patirti ne didesnius kaip 1,82 Eur nuostolius. Bylos duomenų kontekste ir sprendimo 58 punkte teismo nurodyta 3 600,22 Eur suma taip pat yra baudinio pobūdžio, nes yra nereali ir negali užtikrinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

1.6. Pirmosios instancijos teisme privalėjo pasisakyti dėl bylos nagrinėjimo metu ieškovo išdėstytų argumentų. Šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo nustatyti, ar ieškovas privalo apmokėti pagal atsakovės ieškovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas bylos pirma instancija iš esmės neišnagrinėjo, nes dėl esminės ir bylos baigtį lemiamos ieškovo argumentų dalies iš viso nepasisakė, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti sprendimo negaliojimo pagrindą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 1 dalį, o tai reiškia, kad sprendimas naikintinas.

1.7. Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl restitucijos netaikymo grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsniu. Tačiau ginčo vekselis pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovui neaišku, kodėl teismas sprendimą grindžia CK 1.89 straipsniu, o tokios aplinkybės tik pagrindžia sprendimo prieštaringumą ir jo neteisėtumą. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis vekselis yra niekinis sandoris, o reikalavimas jį nuginčyti reiškia ir prašymą pašalinti niekinio sandorio padarinius pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį. Niekinio sandorio pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį vekselio pobūdį, yra pagrindas pinigų pagal vekselį įgijėją traktuoti kaip įgijusį teises ir pareigas neteisėtai. Kita vertus, restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra, t. y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdinamą daiktą taikant restituciją turi grąžinti. Faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė netaikyti restitucijos, turi būti išimtinė ir teismo tinkamai argumentuota. Šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjęs teismas tokios išimtinės faktinės padėties nekonstatavo.

1.8. Pirmosios instancijos teismas atsakovės tariamai patirtų nuostolių užskaitymą padarė išeidamas už ieškinio ribų. Ieškovas nebuvo pareiškęs jokio reikalavimo dėl atsakovės nuostolių užskaitymo. Atsakovė nepripažino jokių ieškovo reikalavimų ir pati nereiškė byloje jokių reikalavimų. Teismas, sprendimo 58 punkte spręsdamas dėl atsakovės patirtų nuostolių dydžio, o 59 punkte darydamas atsakovės naudai užskaitą, pažeidė civiliniame procese įtvirtintą rungimosi principą ir tai laikytina proceso pažeidimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, sprendimo 58 punkte teismo nurodyta atsakovės tariamai patirtų nuostolių 3 600,22 Eur suma taip pat yra baudinio pobūdžio, nes yra nereali ir todėl negali užtikrinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Dėl to teismui, pagal įstatymo reikalavimus nenustačius kažkokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių šiuo konkrečiu atveju neturėtų būti taikoma restitucija, teismo sprendimas netaikyti restitucijos pripažintinas neteisėtu.

Atsiliepimas

14. Atsakovė UAB „Biržų vandenys“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Nustačius, kad ieškovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neturint sutarties ir atsakovės išduotų prisijungimo sąlygų, yra prisijungęs prie atsakovės valdomos centralizuoto geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros ir galimai ja naudojasi bei dėl to padarė žalą (nuostolį), apskaičiuota nuostolio sumai buvo išrašytos ginčo sąskaitos faktūros. Taigi, iš esmės ginčo sąskaitos faktūros buvo išrašytos už ieškovo padarytus nuostolius atsakovei. Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad jis neturi pareigos mokėti atsakovei pagal šias ginčo sąskaitas faktūras, t. y. jis netiesiogiai ginčijo žalos dydį, įrodinėdamas tai, kad nuostolio nebuvo. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl to, ar ieškovas turi pareigą mokėti ginčo sąskaitose nurodytą sumą ar ne, iš esmės buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovas padarė žalą atsakovei ar ne, ir jei padarė, tai kokio dydžio. Ginčo sąskaitos faktūros konkrečiu atveju buvo formalus dokumentas, padedantis apskaityti atsakovei bendrovės pajamas ir atliekantis mokėjimo pagrindimo funkciją. Šis dokumentas (ginčo sąskaitos faktūros) galėjo būti panaikintos priimant dėl to sprendimą ir nuostolių atlyginimą priteisiant teismo sprendimu, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė priimdamas skundžiamą sprendimą.

2.2. Atsakovė šioje byloje priešieškinio nereiškė, nes byloje jau iš esmės ir buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės priskaičiuotų nuostolių dydžio, nes ieškovas, nors ir vartodamas kitokias sąvokas ir terminus, iš esmės nesutiko ne su tuo, kad pažeidimą padarė, o su nuostolių dydžiu ir juos ginčijo. Atitinkamai priešieškinio teikimas šioje byloje neturėjo prasmės, nes tik būtų papildomai apsunkinęs bylos nagrinėjimą, didinęs šalių bylinėjimosi išlaidas. Jei ieškovo ieškinys būtų patenkintas pilna apimtimi, tai būtų nustatyta, jog jis nepadarė jokių nuostolių atsakovei, t. y. įrodė, jog nuostolių atsakovė nepatyrė, o jei ieškovo ieškinio reikalavimai būtų atmesti, tai reikštų, kad atsakovė nuostolius paskaičiavo ir įrodė tinkamai, o ieškovas jų nepaneigė. Šioje byloje priešieškinio teikti nebuvo būtina, o pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą, protingą ir pagal savo vidinį įsitikinimą, suformuotą ištyrus byloje visus pateiktus įrodymus, teisingą sprendimą.

2.3. Ieškovas taip ir nepateikė patikimų įrodymų apie tai, kad, iki nustatant pažeidimą, jis negalėjo naudotis ir faktiškai nesinaudojo atsakovės infrastruktūra teikiamomis paslaugomis prie kurios (infrastruktūros) jis buvo prisijungęs be atsakovės žinios ir sutikimo. Ieškovas kvietė liudytojus, kurie iš esmės patvirtino tik tai, kad objektuose, kuriuose buvo aptikti pažeidimai, ieškovas pastoviai negyvena, į bylą pateikti ieškovo įrodymai taip pat neįrodo to, kad ieškovas negalėjo ir / ar neturėjo jokių galimybių naudotis atsakovės teikiamomis paslaugomis per neteisėtai prijungtą tinklą. Iš esmės visi ieškovo teiginiai yra paremti hipotetiniais pasvarstymais, o išvados menamais (galimais) atvejais. Be to, iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad ieškovas neneigia, jog name jis vykdė remontus, kas reikštų, jog vandeniu ir / ar nuotekomis jis galėjo / turėjo naudotis.

2.4. Kiek buvo sunaudota vandens ir išleista nuotekų apskaičiuojama tik pagal vartotojo ar abonemento patalpose atsakovės įrengtų skaitiklių duomenis. Vartotojui neteisėtai prisijungus prie centralizuotai teikiamų paslaugų, nesant apskaitos prietaisų rodmenų, neįmanoma įrodyti realių nuostolių. Jei laikytis ieškovo pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti nuostolių realumą, o atsakovė turėjo įrodyti, kad realiai nuostolius patyrė, tai faktiniuose santykiuose susidarytų tokia situacija, jog bet kuris neteisėtai prie teikiamų paslaugų prisijungęs vartotojas ar abonementas išvengtų pareigos atlyginti nuostolius, nes vandentvarkos įmonės, nesant patalpose apskaitos prietaisų ir nežinant neteisėto naudojimosi paslaugomis laikotarpio, negalėtų tiksliai įrodyti, kiek asmuo sunaudojo vandens ir išleido nuotekų, t. y. negebėtų pagrįsti nuostolių realumo. Tam kad taip neįvyktų, Taisyklėse yra nustatyta aiški tvarka, pagal kurią nuostoliai yra preziumuojami visais atvejais kai yra nustatomas neteisėtas prisijungimas ir kai patikrinimo metu nustatoma, kad apskaitos prietaisų nėra ir nežinomas neteisėto naudojimosi paslauga laikotarpis.

2.5. Kasacinio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑465/2008, nurodyta, kad „kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), <..>. Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, <...> Dėl to teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius.“ Šiuo atveju geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas yra objektas, kurio kiekius, nesant apskaitos prietaisų apskaityti sudėtinga. Dėl to, nustatant žalos dydį, yra vadovaujamasi Taisyklėse pateiktomis formulėmis ir tvarkomis. Teismas, vertindamas, ar pagal minėtas Taisykles apskaičiuoti nuostoliai yra pagrįsti, gali nuo šių dydžių nukrypti, jei šiuos nuostolius sumažinti ar panaikinti prašanti šalis, patikimais įrodymais paneigia reikalaujamus mokėti žalos dydžius. Šioje byloje atsakovės paskaičiuoti nuostoliai yra paremti Taisyklių nuostatomis. Ieškovo teikiami įrodymai ir motyvai yra paremti hipotetiniais pamąstymais, tačiau ne patikimais įrodymais, kad realiai ieškovas tokio dydžio žalos negalėjo padaryti per visą neteisėto naudojimosi paslaugomis laikotarpį (kuris net nėra tiksliai žinomas). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą ir sumažino nuostolių dydį iki tokio, kuris, jo nuomone, buvo adekvatus.

2.6. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, atsižvelgęs į ieškovo asmenybę, elgesį pažeidimo padarymo metu, turtinę padėtį, šalių įrodymus ir liudytojų parodymus. Skundžiamu sprendimu teismas klausimą išsprendė iš esmės, t. y. nesukūrė situacijos, jog po skundžiamo sprendimo priėmimo šalys dar kartą turėtų ginčą nagrinėti teisme tik jau pagal kitokius reikalavimus. Ieškovas nėra teisus, teigdamas, kad teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą dėl to, kad nepaaiškino, kaip ir kokiu pagrindu 3 600,22 Eur suma yra pakankama kompensuoti atsakovei ieškovo padarytus nuostolius. Atsakovė nesutinka su ieškovu, kad teismas neva neištyrė byloje surinktų įrodymų viseto. Teismas priėmė pagrįstą sprendimą, paremtą visuma byloje surinktų įrodymų. Be to, teismas buvo aktyvus – savo iniciatyva papildomai į bylą liudytojais išsikvietė atsakovės darbuotojus, tam, kad nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, nors to ieškovas neprašė. Taigi teismo atlikti procesiniai veiksmai, yra tinkami ir įrodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus visų byloje esančių įrodymų visetą.

Šalies argumentai

2.7. Paties ieškovo suformuluoti reikalavimai galimai lėmė jo nuomonę dėl skundžiamo sprendimo tariamo dviprasmiškumo. Ieškovas ieškinyje reikalavo pripažinti, kad jis neturi pareigos mokėti pagal ginčo sąskaitas ir prašė panaikinti vekselį bei taikyti restituciją, nors ginčo sąskaitos, kaip minėta buvo išrašytos už ieškovo padarytą žalą. Tuo atveju, jei teismas būtų aklai tenkinęs ieškovo reikalavimą, viena vertus, galėtų būti laikoma, kad žalos nebuvo, tačiau, kita vertus, galėtų būti laikoma, kad žalos faktas ir dydis nebuvo nuginčytas, o buvo nuginčyti tik nuostolio apmokėjimo dokumentai, kas reikštų, jog ginčas dėl pačios žalos ir ja padarytų nuostolių sumos turėtų būti nagrinėjimas dar kitoje byloje jau pagal atsakovės ieškinį atsakovui. Tokia interpretacija (jei ją taip ar panašiai supranta ieškovas), nėra galima ir pažeistų proceso koncentruotumo ir teisingumo principus. Pirmosios instancijos teismas už ieškinio ribų neišėjo. Teismas tiesiog išnagrinėjo bylą iš esmės taip, kaip ir privalėjo tą padaryti. Tad vien pažodinis vadovavimasis ieškovo keltais reikalavimais, kai bylos esmė buvo aiški, šiame ginče teismui nebuvo privalomas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija atsakovei išduotą vekselį ir savo prievolę atlyginti žalą pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

17. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovui S. Š. nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė su priklausiniais, esanti (duomenys neskelbtini), o su D. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovės UAB „Biržų vandenys“ 2022 m. rugsėjo 21 d. sudarytu geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktu Nr. N-025 konstatuota, jog parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), nelegaliai įvestas vanduo ir pajungtos nuotekos iš miesto centralizuotų tinklų bei 2022 m. spalio 11 d. sudarytu geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktu Nr. N-025/1 konstatuota, jog prie atsakovės infrastruktūros pajungto vandens čiaupo bėga vanduo ir nuteka į nuotekų surinkimo šulinį, o iš ten į atsakovės valdomus tinklus. Be to, atsakovės UAB „Biržų vandenys“ 2022 m. rugsėjo 23 d. sudarytu geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktu Nr. N-027 konstatuota, jog kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidaus vandentiekio ir nuotekų tinklai prie atsakovės valdomų centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų pajungti nelegaliai, t. y. neturint atsakovės išduotų prisijungimo sąlygų. Iš byloje esančių sutarčių nustatyta, kad geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis Nr. 1444 objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), sudaryta 2022 m. spalio 24 d., o objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), geriamo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo sutartis Nr. 8481 sudaryta 2022 m. spalio 18 d. Atsakovė, konstatavusi savavališką prisijungimą prie geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, ieškovui išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2022 BVP Nr. 236 – 9 030,71 Eur sumai ir 2022 BVP Nr. 237 – 8 758,10 Eur sumai. Ieškovas, užtikrindamas atsakovės išrašytų PVM sąskaitose faktūrose įvardintų sumų sumokėjimą, 2022 m. spalio 13 d. pasirašė paprastąjį vekselį Nr. ((duomenys neskelbtini)), pagal kurį jis atsakovei iki 2029 m. lapkričio 25 d. turi sumokėti 17 788,81 Eur sumą. Pateikti byloje duomenys patvirtina, kad iki 2024 m. sausio 1 d. ieškovas atsakovei yra sumokėjęs 3 600,22 Eur sumą.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ginčo vekselį pripažino negaliojančiu, pripažino, kad ieškovo, sumokėjus atsakovei 3 600,22 Eur, prievolė pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras 2022 BVP Nr. 236 bei 2022 BVP Nr. 237 yra pasibaigusi. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, apeliantas (ieškovas) S. Š. ginčija sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl atsakovei sumokėtos 3 600,22 Eur sumos grąžinimo.

19. CK 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje pažymima vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 21 punktas).

20. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselio įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 32 punktas).

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovas 3 600,22 Eur sumą atsakovei sumokėjo pagal šios ieškovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindas atsakovės sudaryti geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktai. Ieškovas neginčijo atsakovės sudarytų geriamo vandens ir (arba) nuotekų eksploatavimo sąlygų patikrinimo, pažeidimų fiksavimo aktų, bylos nagrinėjimo metu pripažino ir aktuose įvardintus savavališko prisijungimo prie atsakovės valdomų centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų faktus.

22. CPK 187 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 187 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad teismo konstatuotas konkretaus byloje reikšmingo fakto pripažinimas reiškia, jog dėl tokio fakto neliko šalių ginčo, kartu – šalių pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tokį faktą. Fakto pripažinimas gali lemti bylos baigtį, t. y. pripažinto fakto reikšmė byloje gali būti didelė. Dėl to teismas fakto pripažinimą gali konstatuoti, kai tam yra visos įstatyme nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑397/2014; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020, 55 punktas).

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovui pripažinus, jog vandens tiekimo ir nuotekų sistema buvo naudojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir byloje nesant pagrindo išvadai, kad tai prieštarauja bylos aplinkybėms ar kad ieškovas šį faktą pripažino dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo, laikytina, kad faktas, jog ieškovas neteisėtai prisijungė prie atsakovės tinklų ir tuo padarė atsakovei žalą yra įrodytas (CPK 187 straipsnio 1 dalis).

24. CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012). Žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017, 45 punktas). CK nenustato atsakingam asmeniui prievolės sumokėti baudinio dydžio nuostolių atlyginimą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neapskaitinio vandens (nuotekų) vartojimo atveju, asmeniui yra suteikta galimybė teismui pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad faktiškai suvartoto vandens kiekis ar išleistas nuotekų kiekis buvo mažesnis, nei apskaičiavo tiekėjas neapskaitinio vartojimo vietos apžiūros akto pagrindu, ir kad padaryta žala yra mažesnė negu tiekėjo apskaičiuotoji, be to kyla ir teismo pareiga, klausimus sprendžiant savo nuožiūra, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 3 dalis), taip pat nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti (CK 6.249 straipsnio l dalis); galimybę skolininko gautą naudą pripažinti kreditoriaus nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis); visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis) ir kt.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas individualiai vertino, kokio dydžio vandens (nuotekų) nuostolius operatorius faktiškai patyrė, nustatęs, kad tiek vanduo buvo tiekiamas, naudojamas ir nuotekos išleidžiamos be apskaitos prietaisų tiek iš tiekėjo, tiek ir iš vartotojo pusės, sprendė, jog iš pateiktų įrodymų negalima nustatyti tikslaus neteisėtai suvartoto faktinio vandens (nuotekų) kiekio, todėl tiekėjo nuostolius apskaičiavo taikydamas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2006 m .gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų su vėlesniais pakeitimais nuo 2021 m .gruodžio 16 d., nuostatos.

27. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutikti nėra pagrindo, kadangi apeliantas nepateikė patikimų įrodinėjimo priemonių, patvirtinančių suvartoto vandens ar išleistų nuotekų kiekį. Byloje ieškovas pripažino faktinį vandens vartojimą, patvirtino, kad viename iš objektų vyko statybos darbai. Remtis ieškovo pateiktais duomenimis, apie suvartotą vandens kiekį po neapskaitinių aktų sudarymo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo, kadangi šie duomenys buvo teikiami (deklaruojami) jau turint žinių apie apskaičiuotą žalos dydį, suvokiant deklaruojamų duomenų įtaką atsakovės apskaičiuotų nuostolių dydžiui, kas sudaro galimybę sąmoningai koreguoti vartojamo vandens kiekį.

28. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo sumokėta 3 600,22 Eur suma atitinka CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, pagal kurį padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Nors atsakovės PVM sąskaitose faktūrose įvardintos sumos, apskaičiuotos už maksimalų vieno mėnesio laikotarpį, tačiau CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ieškovo sumokėtas 3 600,22 Eur tiesioginių nuostolių (už neapskaitytą vandens vartojimą) atlyginimo dydis pirmosios instancijos teismo pagrįstai prilygintas tikrajai atsakovės patirtai žalai, todėl nustačius, kad ši suma sumokėta atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, teisinio pagrindo spręsti dėl jos grąžinimo nėra.

29. Apeliacinės instancijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas peržengė ieškinio ribas. Šioje byloje, kaip jau minėta, ieškovas ginčijo vekselį bei prievolę atlyginti žalą pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad dėl ieškovo veiksmų atsakovė yra patyrusi žalą bei jos atlyginimui ieškovas sumokėjęs ginčo 3 600,22 Eur sumą, pagrįstai sprendė, jog egzistuoja ginčo sumos sumokėjimo pagrindas, kuris nėra nuginčytas, todėl ieškinio reikalavimo atmetimas šioje dalyje nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.

30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo S. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

31. Ieškovo S. Š. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovė UAB „Biržų vandenys“ į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiama ir apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

32. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, veikdamas Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas