- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-11-21
- Bylos Nr.
- I1-10227-362/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01752-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. R. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas S. R. nurodė, kad nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2022 m. gegužės mėn. jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Visose kamerose tualetas buvo gyvenamosiose patalpose, atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, įėjimas atsikirtas užuolaida, nebuvo jokios kabinos. Administracijai jis buvo pateikęs prašymą, kuriame nurodė, kad užuolaida neužtikrina jo privatumo, kaip tikrame tualete, nes pilnai neužsitraukia, labai trukdosi, atsiremia į kojas, lieka tarpas, per kurį jis yra matomas tiek stebinčių prižiūrėtojų, tiek kartu kameroje esančio asmens. Dėl to jis jautė diskomfortą, patyrė gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Be to, nurodo, kad, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2022-10-05 pažymos „Dėl S. R.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, nuo 2019-05-06 iki 2022-04-14 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 71,72,75, kameroje būdavo 1-2 asmenys.
Sanitarinis mazgas kameroje įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Įėjimas atitvertas durimis (kameroje Nr. 71) ar užuolaida (kamera Nr. 75), kas užtikrina privatumą. Kameroje Nr. 72 įėjimas į sanitarinį mazgą neatitvertas, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas, nuo durų pusės stebėti, kas yra sanitarinio mazgo viduje, neįmanoma, tad privatumo pažeidimo nebuvo. Imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra, jis yra atitvertas iš keturių pusių OSB plokšte, įėjimas uždengtas, tad stebėti besinaudojančio sanitariniu mazgu asmens galimybės nėra, to negali padaryti nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai Jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją, byloje nėra. Pagal naujausią LVAT praktiką, sanitarinio mazgo įrengimas, jį atitveriant aukštesne nei 1,5 m aukščio pertvara, o įėjimą atitveriant užuolaida ar durimis, yra vertinamas kaip užtikrinantis tinkamą privatumą (LVAT 2020-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020). Tai patvirtina ir EŽTT praktika – 2019-11-26 sprendime byloje Micho ir Dambovskis prie Lietuvą nurodoma, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas durimis ar užuolaida yra tinkamas.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo S. R. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, laikomas su rūkančiais asmenimis bei netinkamai maitinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2019 m. gegužės 06 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti higienos normų ir kitų teisės aktų, kurie reguliuoja bausmės atlikimą laisvės atėmimo vietose, reikalavimus, išdėstytus Lietuvos Respublikos priimtuose teisės aktuose, kurie skelbiami lietuvių kalba. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Europos žmogaus teisių konvencijoje yra numatyta absoliuti teisė nepatirti nežmogiško elgesio, ir jai negali būti taikomi jokie apribojimai, ieškinio senatis tam nėra numatyta, tad jos taikyti negalima. Teismas pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2700-415/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-502/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo savo praktikoje yra ne kartą konstavo, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1987-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-32-662/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-41-552/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-438/2021; ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. (spaudas ant voko.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 23 d.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2022-10-05 pažymos Nr. 60-22150 „Dėl S. R.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2019-09-23 iki 2022-04-14. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kameroje Nr. 71 kalinamas 696 dienas, kameroje buvo 1-2 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko 7,54 – 15,09 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 72 kalinamas 183 dienas, kameroje buvo 1 asmuo, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko 8,88 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 75 kalinamas 56 dienas, kameroje buvo 1 (viso 12 dienų) - 2 (viso 44 dienas) asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko 4,40 – 8,80 kv. m kameros ploto.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2022-10-11 pažymoje Nr. 61-2329 „Dėl S. R.“ nurodyta, kad nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2022 m. gegužės mėn. pareiškėjas S. R. dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetas nuo kameros atskirti OSB plokštės sienele, sienelės aukštis yra 1,81 m kameroje Nr. 71, 1,90 m kameroje Nr. 72 ir 2,16 m kameroje Nr. 75. Įėjimai į sanitarinius mazgus atskirti durimis kameroje Nr. 71, ar užuolaida kameroje Nr. 75, tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Kameroje Nr. 72 įėjimas į sanitarinį mazgą neatitvertas. Galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stabėjimo langelį, nėra. Tualetai sėdimi, visose sanitariniuose mazguose prieš unitazą įrengtos kriauklės.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo privatumo neužtikrinimas, naudojantis sanitariniais mazgais.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai, tiek išorėje, tiek viduje, dėl šio pastato statuso yra negalimi.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose turi būti įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,81 m kameroje Nr. 71, 1,90 m kameroje Nr. 72 ir 2,16 m kameroje Nr. 75, kameroje Nr. 71 yra durys, kameroje Nr. 75 įėjimas atskirtas užuolaida, tad sanitarinis mazgas įrengtas, laikantis teisės aktų reikalavimų. Teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020). Nors įėjimas kameroje Nr. 72 neatitvertas, tačiau joje privatumo pažeidimo taip pat nenustatyta, kadangi pareiškėjas kameroje visą laiką buvo vienas, o stebėti nuo durų pusės asmenį, esantį sanitariniame mazge, neįmanoma. Įvertinus sanitarinio mazgo įrengimą, sienelės aukštį, įėjimą ir jo išdėstymą, įėjimo atitvėrimą bei asmenų kameroje skaičių, teismas konstatuoja, jog privatumo pažeidimų nenustatyta.
Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas savo skunde nurodo, kad sienelių aukštis buvo tik 1,5 m, kas yra paneigta bylos medžiaga, tiek pateikta pažyma, tiek fotonuotraukomis, bei nurodo, kad įėjimas atitvertas užuolaida, kas taip pat paneigta pateiktomis fotonuotraukomis, iš kurių matyti, jog įėjimas į sanitarinį mazgą užuolaida atitvertas tik kameroje Nr. 75, kur pareiškėjas praleido tik 56 dienas, iš jų 44 dienas kameroje buvo du asmenys, kitas dienas pareiškėjas kameroje buvo vienas. Taip pat iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad naudojantis tualetu nėra galimybės, jog užuolaida atsiremtų į kojas. Įvertinus šias aplinkybes, sanitarinio mazgo įrengimą, sienelės aukštį, įėjimą ir jo išdėstymą, įėjimo atitvėrimą bei asmenų kameroje skaičių, teismas konstatuoja, jog privatumo pažeidimų nenustatyta.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, užtikrinant pareiškėjui tinkamas sąlygas kameroje, įrengiant sanitarinius mazgus, bei užtikrinant privatumą, naudojantis tualetu.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.