- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-16
- Bylos Nr.
- A-2339-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01288-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- P. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kadangi buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo nuo 6 kv. m. iki 20 kv. m., todėl nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. plotas vienam asmeniui. Taip pat kamerų plotą mažino baldai. Nurodė, kad tualetai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Pažymėjo, jog neužtikrinus privatumo sanitariniame mazge, buvo matomas kitų laikomų asmenų kameroje, pareigūnų ir pareigūnių. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, miego sutrikimus, pažeminimą, diskomfortą.
Atsiliepimas
3. . Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
4. Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d., o skundas teismui parašytas 2019 m. kovo 29 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
5. Pažymėjo, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas yra 3 metai, todėl duomenų apie pareiškėjo judėjimą ginčo laikotarpiu neturi galimybės pateikti. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.
6. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcionuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.
8. Lukiškių TI-K kamerose lovos matmenys yra apie 1,9 m. x 0,7 m. (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 m. (0,3 kv. m.), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kamerose iki 4 lovų yra kėdutės, kurių matmenys apie 0,3m. x 0,3 m (0,07 kv. m.), kamerose, kur daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Visose kamerose yra lentyna, spintelės ir viršutinių drabužių pakabos. Pažymėjo, kad gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms pagal poreikį gamina ir remontuoja nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, o patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.).
9. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Taip pat oro temperatūra atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus.
10. Nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Akcentavo, kad, jeigu pareiškėjo laikymo sąlygos skundžiamuoju laikotarpiu buvo netinkamos, pareiškėjas galėjo ir turėjo teisę kreiptis į teismą būtent tuo laikotarpiu, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, nepraleidžiant tiek metų, taip pat ir nepraleidžiant ieškinio senaties termino. Pažymėjo, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
11. Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo netaikyti senaties termino.
12. Paaiškino, jog nėra nustatyto termino dėl netinkamų sąlygų. Senaties terminas nėra numatytas nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), nei nacionaliniuose teisės aktuose. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. plotas. Nurodė, jog buvo laikomas kamerose Nr. 377K, 304K, 302K, 316K, 312K, 306K, 267K, 299A. Kamerose buvo įrengtos 4 lovos, stalas, spintelė, sanitarinis mazgas. Pažymėjo, jog kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas. Taip pat tualetas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.
14. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl, vadovaudamasis atitinkamomis CK nuostatomis (1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d., 1.125 str. 1 d. 8 p., 1.131 str. 1 ir 2 d.) ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nurodė, kad ieškinio senatis yra taikoma tais atvejais, kai šalys prašo ją taikyti.
16. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. balandžio 1 d. (spaudas ant voko). Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo sužinoti 2014 m. sausio 31 d., taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki 2017 m. sausio 31 d., tačiau teismui skundą išsiuntė tik 2019 m. balandžio 1 d. (b. l. 3), t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d. patirtą neturtinę žalą.
Šalies argumentai
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad senaties terminas nėra numatytas nei Konvencijoje, nei nacionaliniuose teisės aktuose, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo laikomas neužtikrinant minimalaus ploto kamerose, privatumo sanitariniame mazge bei neįrengus atskiros ventiliacijos sanitariniame mazge, todėl patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, miego sutrikimus, pažeminimą, diskomfortą (b. l. 1–2). Teismas vertino, jog pareiškėjas, jausdamas skunde minimus išgyvenimus, turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pažymėjo, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Konstatavo, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Pažymėjo, kad nenustatyta jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, todėl taikė pareiškėjo reikalavimui priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos, galimai padarytos laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d., atlyginimą, trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kurį patikslino, prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą; netaikyti senaties termino skundui dėl neturtinės žalos paduoti; tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
19. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 377; 304; 302; 316; 312; 306; 267; 299a, bet atsakovas nurodė kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo, taip pat nurodė, kad neturi tikslaus suimtųjų skaičiaus duomenų. Pažymi, kad šie duomenys turi būti išsaugoti archyve ir kompiuteryje, suimtojo asmens kortelėje.
20. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai taikė senaties terminą, kadangi jis administracinėse bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų netaikomas, senaties termino taikymo tokiose bylose nenumato ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pažymi, kad pagal Konvenciją, yra dvi absoliučios teisės –teisė į gyvybę, ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio, kuri turi būti taikoma ir nacionalinėje teisėje, todėl teismas nepagrįstai taikė senaties terminus šioje byloje. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas teigia apie savo pažeistas teises sužinojęs tik prieš rašydamas skundą, ir tada nedelsdamas kreipęsis į teismą. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija nesuteikdavo jokios informacijos apie galiojančius teisės aktus, taip pat pareiškėjo nesupažindino su galiojančiais teisės aktais, o Lukiškių TI-K bibliotekoje nebuvo teisinės literatūros, prieigos prie interneto, todėl pareiškėjas teigia nežinojęs, kad jo teisės yra pažeidžiamos nesąžiningais pareigūnų veiksmais. Pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalį bei pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ieškinio senatis netaikoma iš asmens neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, t. y. reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio.
21. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, skiriamas vienam nuteistajam, kadangi Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo nuo 6 kv. m iki 20 kv. m, o kamerose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Plotą labai mažino baldai, didžiąją dalį kameros patalpos užėmė sanitarinis mazgas, lovos, stalas, kriauklė, taip buvo suvaržytas pareiškėjo judėjimas kameroje, nes jis galėdavo tik sėdėti arba gulėti, išskurus 1 valandos per dieną pasivaikščiojimą kiemelyje.
22. Nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo be pertvarų, kameros durų akutė nebuvo atskirta nuo sanitarinio mazgo, todėl pareigūnai galėjo viską matyti, taip pažeisdami pareiškėjo privatumą, sanitarinis mazgas taip pat nebuvo atskirtas ir nuo kitų kalinčių asmenų. Pažymi, kad kameroje trūko ventiliacijos, nuo drėgmės ant sienų kaupėsi pelėsis, kuris kenkė sveikatai, nebuvo atskiros ventiliacijos sanitariniame mazge. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, miego sutrikimus, pažeminimą ir diskomfortą.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Vilniaus pataisos namai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
24. Nurodo, kad Vilniaus PN yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, buvo pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys buvo perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme.
25. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.
26. Pasisakydamas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovas pažymi, kad pagal galiojančias teisės aktų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), CK) nuostatas, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tuo tarpu nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
27. Pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
28. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, nustatytina, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.
29. Atsakovas pažymėjo, kad tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d., atlyginimo.
31. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nesivadovavo Konvencija, kuri nenustato ieškinio senaties termino, todėl nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė 3 metų ieškinio senaties terminą.
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
34. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
35. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
36. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2019 m. balandžio 1 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2014 m. sausio 31 d.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
38. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
39. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis yra teisiškai neišprusęs, Lukiškių TI-K administracija nesuteikė jam informacijos apie galiojančius teisės aktus, Lukiškių TI-K bibliotekoje nebuvo teisinės literatūros, prieigos prie interneto, nepripažintinos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Byloje nėra pateiktą įrodymų apie tai, kad pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys kreiptis teisinės pagalbos ar gauti pageidaujamą informaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas visą laikotarpį iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Dėl nurodytų priežasčių teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.
41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Konvencijos nuostatų taikymo sprendžiant dėl ieškinio senaties, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).
43. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.