- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-06
- Bylos Nr.
- TA-2-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00709-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2016 m. liepos 18 d., atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje, buvo pažeidžiamos pareiškėjo laisvės ir teisės dėl gyvenamojo ploto normos, antisanitarinės aplinkos, drėgmės, pelėsio, apšildymo šaltuoju laikotarpiu, vienų inventoriaus (gultų) pertekliaus, o kitų (stalas, spintelės, kėdės, spintos) trūkumo. Teigė, jog prašė atsakovo atstovo išduoti šildomuosius įrenginius, tačiau prašymai nebuvo tenkinti, nurodant, kad tokių įrenginių neturi, gyvenamojoje patalpoje turėjo būti apsirengęs lauko drabužiais šaltuoju metu laiku. Tualete buvo 5 unitazai, prausyklos patalpoje 4 praustuvės, todėl šių sanitarinių įrenginių trūko, skundžiamu laikotarpiu tualeto ir prausyklos patalpos vienos nuo kitų nebuvo tinkamai atitvertos. Pasinaudoti karštu dušu buvo galima kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais arba nedirbo, dušo vanduo buvo karštas tik teoriškai, nes dažnai vandens temperatūra buvo žema, vandens srovė nepakankamai stipri. Reiškė pretenzijas, kad skundžiamuoju laikotarpiu nuo atvykimo 2008 m. birželio 12 d., atsakovo atstovas jam pačiam nežinant, sudarė pavojingas gyvenamo sąlygas. Argumentavo, kad gyvenamųjų pastatų stogo dangos pagrindinė sudedamoji dalis yra kancorogeninė medžiaga asbestas. Akcentavo, jog 3-ame sektoriuje 2016–2017 m. vykdyti kapitaliniai pastatų rekonstrukciniai darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių. Teigė, kad poilsio kambario nebuvimas nei vienoje iš gyvenamųjų patalpų, sukėlė 2 958 dienas nepatogumus, didesnę trintį su kitais nuteistaisiais, gyvenamojo ploto sumažėjimą paskirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nurodė, kad maisto produktams susidėti buvo nepakankamo dydžio virtuvės patalpa (1 būrio). Pareiškėjas visus produktus laikė miegamojoje patalpoje, kaip ir kiti dauguma nuteistųjų, tai reikšmingai mažino bendrą patalpos plotą. Pareiškėjas ir kartu su juo vienoje brigadoje atlikę bausmę nuteistieji savo asmeninius drabužius džiovino gyvenamojoje patalpoje, kas taip pat ženkliai mažino gyvenamąjį plotą.
3. Nurodė, kad negalėjo ir net neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių masto pažeidimą ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių, įgaliojimų ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti, to labiau atlikti inspektavimo funkciją. Manė, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Tvirtino, kad byloje nėra galimybės nustatyti, nuo kada pareiškėjas turėjo (turėtų) sužinoti apie pažeidimą, nes pareiškėjas nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, kurios įprastai patiriamos, būnant suėmime. Teigė, jog apie pavojingą gyvenamąją aplinką suteiktą jo bausmės atlikimo laikotarpiu, kurioje jis buvo laikomas ne savo valia, sužinojo 2019 m. vasario 6 d. iš Pravieniškių PN-AK rašto Nr. S-3009 ir detalių atstovo paaiškinimų, kurie pagrįsti oficialiais įrodymais.
4. Atkreipė dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK administracija žinojo ir sąmoningai nepaisė nustatytų reikalavimų. Taip pat pastebėjo, kad ir pats pareiškėjas prieš jo valią turėjo dalyvauti kitų nuteistųjų privačiame gyvenime, buvo priverstas matyti jų higienos būtinas procedūras, kurios labai žeidė ir kompleksavo pareiškėją, dėl ko patirdavo didelių psichologinių išgyvenimų. Nurodė, kad išgyveno labai didelį psichologinį stresą. Vertino patirtą neturtinę žalą 50 000 Eur, motyvuodamas tuo, kad jam nežinant, bausmę atlikinėjo pavojingoje toksinių medžiagų aplinkoje visą bausmės atlikimo laikotarpį, nerūpestingai arba net sąmoningai žalojant pareiškėjo sveikatą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Reiškė moralinę žalą dėl suteikto per mažo gyvenamojo ploto. Pažymėjo, jog per mažas gyvenamasis plotas, per didelis nuteistųjų skaičius, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir nesaugi bei pavojinga gyvenamoji aplinka, sukėlė pareiškėjui nepataisomą psichologinę žalą, antisanitarines sąlygas, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, prašė taikyti ieškinio senatį.
6. Nurodė laikotarpius, kameras ir miegamųjų vietų skaičių kamerose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pažymėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Darė išvadą, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Nurodė, kad 2-ajame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Teigė, kad 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Kiekvieno būrio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Akcentavo, kad 2-ojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas yra centralizuotas šildymas; užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose; esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Teigė, kad užtikrina teisės aktuose nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Tvirtino, kad užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų būklę; gavus informaciją apie netvarkingą inventorių jis nedelsiant yra tvarkomas. Akcentavo, kad yra užtikrintas privatumas: sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis 1,5 m aukščio sienelėmis, bendroje dusinėję įrengtos pertvaros užtikrinančios privatumą. Sanitarinis mazgas ir dušinė randasi atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Teigė, kad laikotarpiu, kuriuo nuteistasis atlikinėjo bausmę, nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Atkreipė dėmesį, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų apie asbesto žalą pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai. Darė išvadą, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.
II.
7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Dėl atsakovo atstovo prašymo taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, jog kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 28 d. su skundu, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2016 m. kovo 27 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją ginčo laikotarpiu, o ne praėjus keliems metams po to. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK 2008 m. birželio 12 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. kovo 28 d. su skundu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, ar kad neturėjo galimybės kreiptis į Pravieniškių PN-AK ar kitas institucijas su prašymais pateikti tam tikrą informaciją, ar kad tokia informacija nebuvo pateikta. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių ar priežasčių, kodėl ginčo laikotarpiu nesikreipė į atitinkamas institucijas ar teismą dėl nurodytų galimų jo teisių pažeidimų. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas skunde iš esmės bando pateisinti, kodėl praleido ieškinio senaties terminą, tačiau neteikia prašymo jį atnaujinti. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2016 m. kovo 27 d. taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. kovo 27 d. atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
9. Teismas pažymėjo, jog atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas ir jas aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėta, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotas iš atsiliepimo, Pravieniškių PN-AK 2019 m. balandžio 11 d. pažymoje Nr. 62-1459 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus ir nuteistųjų skaičiaus būryje bei gyvenamojoje patalpoje, bei Pravieniškių PN-AK Turto valdymo 2019 m. balandžio 18 d. pažymoje Nr. 77-602 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto.
10. Pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 28 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo paskirtas gyventi į 2-ojo sektoriaus 1 būrio 3 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 66,35 kv. m., joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,159 kv. m (t. y., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nėra pažeistas).
11. Atsakovo atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir padarė išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, laikant jį Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.), todėl nebuvo pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto pažeidimu.
Atsiliepimas
13. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Atsakovo atstovas atsiliepime ir pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodytas 2-o sektoriaus sanitarinių mazgų įrengimas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad įrengtas skaičius klozetų (unitazų) yra pakankamas bei atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu. Pažymėta ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl to, kad neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturėjo pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų aptariamu aspektu.
Šalies argumentai
14. Dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad prausykloje ar tualeto kambaryje sąlygos buvo antisanitarinės ir nehigieniškos, pažymėta, jog pareiškėjas minėtų aplinkybių nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. konkrečiai kuriose patalpose bei kada (data ir laikas) tariamai buvo nehigieniškos ir antisanitarinės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų sąlygų ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs Pravieniškių PN-AK administraciją. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nebuvo objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių ir nehigieniškų sąlygų prausykloje ar tualeto kambaryje paremti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 56 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. pažymoje nurodyta, jog įstaiga užtikrina privatumą – sanitariniuose mazguose įrengti tualetai ir pisuarai yra atskirti 1,5 m aukščio sienelėmis, bendroje dušinėje įrengtos pertvaros; sanitarinis mazgas ir dušas yra atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl privatumo pažeidimų buvo kreipęsis į tam tikras institucijas ar Pravieniškių PN-AK administraciją ginčo laikotarpiu. Teismo vertinimu, nesant kitų objektyvių duomenų byloje, išskyrus pareiškėjo teiginius, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo atmeta kaip nepagrįstus, neįrodžius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
16. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime bei Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. pažymoje nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas gyveno, stogo dangoje yra asbestinio šiferio bei pažymi, kad ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas neneigia, kad šiuo atveju yra pažeisti teisės aktai dėl asbesto naudojimo. Kita vertus, pareiškėjas iš esmės nepagrindė, kokia žala dėl Pravieniškių PN-AK stogo dangos iš asbestinio šiferio jam atsirado ir kuo ji pasireiškė. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Dėl nurodytų aplinkybių nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo viešosios atsakomybės, kadangi pagal byloje esančius argumentus ir įrodymus, teismas nusprendė, jog pareiškėjas nepagrindė, jog šiuo atveju jam buvo kilusi kokia nors žala.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl netinkamo inventoriaus, jo bei džiovyklių trūkumo Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl inventoriaus trūkumo, atsakovės atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus ir skalbimo mašinų trūkumo atmesti kaip nepagrįsti.
18. Iš atsakovo pateiktų duomenų buvo matyti, kad būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, nebuvo nuteistiesiems įrengti poilsio kambariai, todėl šis pažeidimas pripažintas nustatytu. Tačiau, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
19. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu – pareiškėjas neneigė, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu; pareiškėjas tik nurodė, kad kartais nebuvo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu – sieteliai buvo su defektais arba neveikė; vandens temperatūra buvo per žema, vandens srovė nepakankama. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nebuvo pažeistas. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens nebuvimo; per mažos srovės ir pan.), taip pat, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipiasi dėl drėgmės, pelėsio, apšildymo šaltuoju laikotarpiu. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės, pelėsio, apšildymo šaltuoju laikotarpiu iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 56 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
III.
22. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad teismas nenustatė konkrečiu atveju teisės aktų reikalavimų pažeidimų, nepateikė racionalių argumentų visoms pareiškėjo iškeltoms ginčo aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas arba iš viso jų nepateikė, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimams išspręsti. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę.
24. Pareiškėjas pažymi, kad vienas iš pagrindinių ginčo klausimų buvo dėl gyvenamojo ploto skaičiavimo, saugios aplinkos nesuteikimo, kai teritorijoje buvo pradėjęs irti asbestas. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, nepasisakydamas dėl nurodytų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė (ABTĮ 80 str. 1 d.).
25. Pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties taikymu. Pareiškėjas nurodo, kad nežinojo ir neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių pažeidimą ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma.
26. Dėl asbesto pareiškėjas nurodo, kad nežinojo apie pavojingą gyvenamąją aplinką, kurioje jis buvo laikomas prieš jo valią. Pareiškėjas nurodo, kad atliko bausmę šalia rekonstruojamų pastatų, kur be jokių papildomų apsaugos priemonių buvo šalinama asbesto stogo danga, į darbus prijungus pačius nuteistuosius, pažeidžiant visas saugumo taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
27. Pirmosios instancijos teismas tik matematiškai apskaičiavo gyvenamąjį plotą, nediferencijuodamas jokių reikšmingų su tuo susijusių aplinkybių, teismas neatsižvelgė į realius daiktinius trukdžius naudotis pareiškėjui plotu. Pareiškėjas pažymi, kad gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika paremta pagal grindų plotą ir ne mažesnį kaip 4 kv. m.
28. Teismas netinkamai vertino laisvalaikio ir džiovyklos patalpų nesuteikimą pareiškėjui. Pareiškėjas neturėjo tinkamos vietos laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje ne tik mažino gyvenamąjį plotą, bet ir žemino pareiškėjo orumą.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Pareiškėjui buvo sukelta nepataisoma psichologinė žala, stresas, emocinis šokas, nepilnavertiškumo jausmas, žala sveikatai.
Atsiliepimas
30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
31. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.
32. Dėl pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų atsakovas mano, kad jie turėjo būti pateikti pirmosios instancijos, o ne apeliacinės instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2016 m. liepos 18 d., atlyginimo priteisimo.
34. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, šališkas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nepripažinus pažeidimų dėl asbesto Pravieniškių PN-AK pastato konstrukcijoje, dėl per mažo gyvenamojo ploto, laisvalaikio, batų ir drabužių džiovyklos patalpų neįrengimo, nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus.
36. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
37. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 6 d. raštą Nr. SD-129-5534. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
38. Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.
39. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
40. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, neanalizavo su tuo susijusių skundo aplinkybių, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.). Be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; kt.).
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).
43. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki.
44. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2016 m. kovo 27 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi.
45. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu, teismas pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018 ir kt.).
46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus kaip šioje byloje, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
47. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
48. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas šios nutarties 41 punkte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažo jam tekusio gyvenamojo ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 28 d. iki 2016 m. liepos 18 d. atitiko minimalius teisės aktuose reglamentuojamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrįstai vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyti teiginiai apie skirtingas gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikas nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto skaičiavimo ir padarytų išvadų teisėtumo.
49. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl neįrengto laisvalaikio kambario, neįrengtos specialios džiovyklos patalpos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė apie nurodytų patalpų nebuvimą, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to būtent jam kilusių subjektyvių pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Todėl valstybei civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu nekilo.
50. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl asbesto buvimo 2-ojo sektoriaus pastato konstrukcijoje. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.).
51. Vadovaujantis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vien asbesto buvimo faktas ginčo statinių stogo dangoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia didelio asbesto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei mastą, tačiau pareiškėjo nusiskundimai yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) ir kilusios žalos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.
53. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pažeidimo dėl pareiškėjo nurodytų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.
54. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.