Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-4710-342/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-06-14
Bylos Nr.: I-4710-342/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00709-2019-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas: J. V.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala
20.4Padarytos žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas
20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
57.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-4710-342/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00709-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 20.5.1; 55.1.3; 57.5 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 14 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2019 m. birželio 11 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė) 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2 - 15).

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas laikotarpis nuo 2008-06-12 iki 2016-07-18, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) 2 – ajame sektoriuje, nepertraukiamai, iš esmės pažeidžiant pareiškėjo laisves ir teises dėl gyvenamojo ploto normos, antisanitarinės aplinkos, drėgmės, pelėsio, apšildymo šaltuoju laikotarpiu, vienų inventoriaus (gultų) pertekliaus, o kitų (stalas, spintelės, kėdės, spintos) trūkumo. Teigia, jog prašė atsakovės atstovo išduoti šildomuosius įrenginius, tačiau prašymai nebuvo tenkinti, nurodant, kad tokių įrenginių neturi, gyvenamojoje patalpoje turėjo būti apsirengęs lauko drabužiais šaltuoju metu laiku, tualete buvo 5 unitazai, prausyklos patalpoje 4 praustuvės, todėl šių sanitarinių įrenginių trūko, siekiant jais pasinaudoti, susidarydavo nuteistųjų grūstys, tai sukeldavo ginčus, nesusipratimą, agresyvius veiksmus dėl pasinaudojimo jais pirmenybės, skundžiamuoju laikotarpiu tualeto ir prausyklos patalpos vienos nuo kitų nebuvo tinkamai atitvertos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, todėl naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo sudarytos privatumą užtikrinančios sąlygos, pasinaudoti karštu dušu buvo galima kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais arba nedirbo, dušo vanduo buvo karštas tik teoriškai, nes dažnai vandens temperatūra buvo žema, vandens srovė nepakankamai stipri - 2958 dienas. Reiškia pretenzijas, kad skundžiamuoju laikotarpiu nuo atvykimo 2008-06-12, atsakovės atstovas jam pačiam nežinant, sudarė pavojingas gyvenamo sąlygas. Argumentuoja, kad gyvenamųjų pastatų stogo dangos pagrindinė sudedamoji dalis yra kancorogeninė medžiaga asbestas, kuris yra vienas iš toksiškiausių elementų surištas cementu. Laiko ir atmosferos kritulių veikiama surišimo medžiaga, pradeda irti ir atpalaiduoja asbesto plaušelius, kurie pasklinda po visą gyvenamąją teritoriją. Pažymi, kad asbestcemenčio irimo procesas vyko visą jo bausmės atlikimo laikotarpį. Akcentuoja, jog 3-ame sektoriuje 2016-2017 m. vykdyti kapitaliniai pastatų rekonstrukciniai darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių. Patvirtina, kad visą skundžiamąjį laikotarpį atliko bausmę Pataisos namų 2-ojo sektoriaus 1 būrio 3 brigadoje, stogo danga: Asbestcementis (nustatyta pagal VĮ „Registro centro” 2015-05-11 duomenų banko išrašą Nr. 20/220151, 2.10 p.). Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teismų praktiką, jog atsakovės atstovas, tokio pobūdžio byloje, turi įrodinėjimo pareigą, duomenys ir reikiamus dokumentus pateikti objektyviais pagrįstais įrodymais apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Pažymi, kad tarptautinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija.

Nurodo, kad negalėjo ir net neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių masto pažeidimą/ ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių, įgaliojimų ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti, to labiau atlikti inspektavimo funkciją. Pažymi, jog yra nekompetentingas atskirti ir suprasti skirtumus tarp savaime suprantamų natūraliai patiriamų neigiamų padarinių, esant kalinime, suteikus sąlygas pagal įstatymo reikalavimus ir tų neigiamų patiriamų padarinių, kai atsakovas, suteikdamas bausmės atlikimo sąlygas pareiškėjui, pažeidinėjo teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad neturėjo galimybės nustatyti minėtus skirtumus (atskirti juos), taip sąlygų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus ir sąlygų, nepažeidžiančių nustatytas normas. Mano, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Argumentuoja, kad iš atsakovo pateiktos medžiagos, matyti, jog atsakovas reikiamų duomenų apie suteiktas bausmės atlikimo sąlygas vengia pateikti, nes jis jų neturi, laiku neatliko tiesioginės savo funkcijos, nesistemino ir nekaupė reikalingos informacijos bei dokumentų, todėl duomenų neturi, tačiau minėtas faktas negali atsakovės atstovą atleisti nuo atsakomybės. Tvirtina, kad byloje nėra galimybės nustatyti nuo kada pareiškėjas turėjo (turėtų) sužinoti apie pažeidimą, nes pareiškėjas nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, kurios įprastai patiriamos, būnant suėmime. Mano, jog nagrinėjamos bylos atveju būtina įvertinti, nuo kada pareiškėjas pasijuto dar blogiau, negu įprastai savaime turėjo patirti tam tikrą kentėjimo laipsnį, pažymima, jeigu jis iš karto buvo įkeltas į kalinimo sąlygas, kurios neatitiko nustatytų reikalavimų.

Teigia, jog apie pavojingą gyvenamąją aplinką suteiktą jo bausmės atlikimo laikotarpiu, kurioje jis buvo laikomas ne savo valia, sužinojo 2019-02-06 iš Pataisos namų rašto Nr. S-3009 ir detalių atstovo paaiškinimų, kurie pagrįsti oficialiais įrodymais.

Argumentuoja, kad atsakovas sąmoningai sukėlė didelį pavojų pareiškėjo sveikatai ir grėsmę gyvybei. Reziumuoja, kad praktiškai nustatyti asbesto plaušelių įtraukimo faktą per kvėpavimo takus, neturi galimybės ir tai patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovai. Daro išvadą, kad visą gyvenimą, latentinį (inkubacinį) periodą iki 50 metų, priklausomai nuo vedamo gyvenimo būdo, skaičiuojant nuo bausmės atlikimo patenka į potencialios rizikos žmonių grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Mano, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad be vykdytų šalia pareiškėjo gyvenamosios aplinkos asbesto šalinimo darbų poveikio, pareiškėjas buvo apgyvendintas pastate, kurio stogas buvo ir yra asbestcementis iki šio skundo surašymo dienos, taip pat pasakytina ir apie aplinkinius 2-ojo sektoriaus gyvenamuosius pastatus.

Reiškia pretenziją atsakovės atstovui dėl gyvenamojo ploto trūkumo: 1 būryje 3 brigadoje visą laikotarpį buvo 24 miegamos vietos, kuomet, įvertinus ne tik matematinį paskaičiavimą, bet ir visas tuo pagrindu susijusias aplinkybes, pareiškėjui teko 2,27 kv. m gyvenamojo ploto.

Teigia, kad poilsio kambario nebuvimas nei vienoje iš gyvenamųjų patalpų, sukėlė 2958 dienas nepatogumus, didesnę trintį su kitais nuteistaisiais, gyvenamojo ploto sumažėjimą paskirtoje gyvenamojoje patalpoje. Teigia, kad laisvalaikio kambarį sudaro: rašomasis stalas (pagal reikmę), kėdė, auditorinis stalas, taburetė, knygų spinta arba lentyna, spintelė, stendas, klasės lenta, televizoriaus staliukas, televizorius, užuolaidos, užuolaidėlės, šiukšlių dėžė. Poilsio kambarys skirtas vidaus laisvalaikio praleidimui, t.y. stalo žaidimams žaisti, televizoriaus žiūrėjimui, muzikos klausymui, tarpusavio pokalbiams, diskusijoms, mokykloje užduotų namų darbų atlikimui ir kt., todėl paminėtos aplinkybės ir visi daiktai buvo perkelti į miegamąją patalpą-brigadą (1 būrio 3 brigadą). Tvirtina, kad pertekliniai pašaliniai garsai, triukšmas, nepakankamas vėdinimas dėl per didelio skaičiaus asmenų, privatumo stoka, papildomų daiktų (televizorių, radijo imtuvų, įvairiausių žaidimų ir kitų daiktų), kurie smarkiai mažino bendrą patalpos plotą, tuo pačiu gyvenamąjį plotą.

Nurodo, kad maisto produktams susidėti nepakankamo dydžio virtuvės patalpa (1 būrio), kurios dydis buvo 16,47 kv. m, niekaip negalėjo suteikti pakankamos vietos, registruotų nuteistųjų (74 asm.) maisto produktams susidėti. Taip pat nurodo, kad galimybės laikyti maisto produktus, atsakovo nurodytoje virtuvėje neturėjo galimybės, todėl visus produktus laikė miegamojoje patalpoje, kaip ir kiti daugumas nuteistųjų. Tvirtina, kad maisto produktų laikymas reikšmingai mažino bendrą patalpos plotą, tuo pačiu gyvenamąjį plotą. Teigia, kad šaldytuvai, kurių neturėtų būti miegamojoje patalpoje, neteisėtai užėmė dar apie 1 kv. m bendro patalpos ploto. Šaldytuvų buvimo faktą patvirtina ir pats atsakovas. Akcentuoja, kad pagrindinis ginčo motyvas - per mažai vietos, nepakankamai įrengta patalpų kasdieniniam būtinumui (naudojimui) ir per didelis nuteistųjų skaičius. Pastebi dar vieną reikšmingą aplinkybę, kuri mažino gyvenamąjį plotą, kad jis ir kartu su juo vienoje brigadoje atlikę bausmę nuteistieji savo asmeninius drabužius džiovino gyvenamojoje patalpoje. Papildomos džiovyklos ir drabužių iškabinimas ženkliai mažino gyvenamąjį plotą kiekvieną dieną, nes džiovinami drabužiai buvo kiekvieną dieną visą skundžiamąjį laikotarpį. Visi nuteistieji vienu metu negali džiovinti savo asmeninių drabužių, nes dėl daugėto nėra vietos, todėl džiovinimas vyko pakaitom, vieni nuteistieji išsidžiovina, kiti džiauna ir taip nenutrūkstamas uždaras ratas visą kalinimo laikotarpį. Galimybės pareiškėjui naudotis teisės aktais nustatyta norma 3,1 kv. m. gyvenamuoju plotu, nebuvo galimybės nei praktiškai, nei teoriškai. Specialių džiovyklos patalpų atsakovas nesuteikė visą skundžiamą laikotarpį.

Atkreipia dėmesį, kad Pataisos namų administracija žinojo ir sąmoningai nepaisė nustatytų reikalavimų. Taip pat pastebi, kad ir pats pareiškėjas prieš jo valią turėjo dalyvauti kitų nuteistųjų privačiame gyvenime, buvo priverstas matyti jų higienos būtinas procedūras, kurios labai žeidė ir kompleksavo pareiškėją, dėl ko patirdavo didelių psichologinių išgyvenimų. Nurodo, kad išgyveno labai didelį psichologinį stresą. Viena iš pagrindinių socialinio elgesio taisyklė yra neperžengti kito asmens asmeninės erdvės, ypač intymiosios zonos, kuri siekia apie 46 centimetrus. Šios erdvės pažeidimas gali būti prilyginamas priekabiavimui. Pastebi, kad atstumas tarp dviejų sustumtų vienas prie kito be jokio laisvo tarpo gultų buvo vos 30 cm, o tarp minėtų sustumtų gultų nebuvo jokios laisvos erdvės, todėl buvo priverstas miegoti šalia kito nuteistojo atstumu apie 10-15 cm, kad net jausdavosi kito asmens alsavimo išpučiamas oras.

Skundžiasi privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu. Nurodo, kad nebuvo laikomas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jam saugią ir orumą nežeminančią aplinką, nebuvo užtikrintos jo teisės ir teisėti jo interesai. Teigia, kad su juo nebuvo elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jo savigarba, o tualetas nebuvo įrengtas 2-ame sektoriuje 1-3 brigadoje taip, kad nebūtų žeminama jo kaip žmogaus garbė ir orumas. Pažymi, jog smarvė, kurią teko patirti skundžiamuoju laikotarpiu kiekvieną kaitą būnant prausykloje ar tualeto kambaryje buvo nepakeliama 2-ame dėl netinkamos oro filtravimo sistemos įrengimo, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, nebuvo galimybės tinkamai laikytis higieninės tvarkos, taip pat turėjo įtakos, neproporcingai mažai įrengtas sanitarinis inventorius. Nurodo, kad minėtose patalpose kiekvieną kartą patirdavo antisanitarines ir nehigieniškas sąlygas, reguliariai kiekvieną dieną skundžiamuoju laikotarpiu susidarydavo nuteistųjų grūstis ties praustuvėmis ir tualeto kambariais, to būtų išvengta, jei sanitarinio inventoriaus būtų daugiau ir būtų didesnės patalpos arba naudotojų (nuteistųjų) skaičius būtų proporcingai sumažintas (aktualiausia pozicija). Minėto inventoriaus trūkumas sukėlė nepatogumus pareiškėjui daugeliu atveju, atskirais atvejais net ginčus taip nuteistųjų, reguliariai nehigienišką aplinką. Nebuvo įrengta tinkama atitvaras, naudojantis unitazu/klozetu, neįrengta jokių prausimosi kabinų, užtikrinančių asmens privatumą. Nurodo, kad jo manymu, nebuvo įrengtos pakankamai apsaugančios jo privatumą sąlygos dėl ko reguliaria patyrė diskonfortą ir pažeminimą.

Vertina patirtą neturtinę žalą 50 000 Eur, motyvuodamas tuo, kad jam nežinant, bausmę atlikinėjo pavojingoje toksinių medžiagų aplinkoje visą bausmės atlikimo laikotarpį, nerūpestingai arba net sąmoningai žalojant pareiškėjo sveikatą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Reiškia moralinę žalą dėl suteikto per mažo gyvenamojo ploto. Argumentuoja, kad skundžiamuoju laikotarpiu patyrė kankinimą ir nežmonišką elgesį - gyvenamojo ploto trūkumas, kuris, be abejonės, pažeidė Konvencijos 3 straipsnio normą. Su gyvenamojo ploto trūkumu yra tiesiogiai susiję orumo ir garbės pažeminimai - asmens kūno vientisumo pažeidimas. Pažymi, jog per mažas gyvenamasis plotas, per didelis nuteistųjų skaičius, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir nesaugi bei pavojinga gyvenamoji aplinka, sukėlė pareiškėjui nepataisomą psichologinę žalą, antisanitarines sąlygas, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai. Daro išvadą, kad minėtas aplinkybes vertino kaip didžiausius jo atžvilgiu atsakovo padarytus pažeidimus, kurie labiausiai pareiškėją paveikė. Minėti pažeidimai kaip neatsiejama dalis yra susijusi su kitais patirtais pažeidimais, tokiais kaip antisanitarinės sąlygos, pelėsis ant koridoriaus ir prausyklų sienų, viso būrio nuteistųjų prakaituotų (smirdančių) batų krūva koridoriaus kampe ties išėjimu iš būrio, dušo suteikimas tik vieną kartą per savaitę, prausyklos patalpos reikalaujančios skubaus kapitalinio remonto, visose patalpose prietema dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo. Mano, kad atsakovas sąmoninga tyčia, iš anksto žinodamas, pareiškėjui suteikė žiaurias, kankinančias, pavojingas, žalojančias bausmės atlikimo sąlygas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 129 - 132) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, prašo taikyti ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2008-06-12 iki 2016-03-28.

Nurodo laikotarpius, kameras ir miegamųjų vietų skaičių kamerose, kuriose laikotarpiu nuo 2008-06-12 iki 2016-07-19 bausmę atliko pareiškėjas. Paaiškina, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo apie kurį kalba pareiškėjas, t. y., kad baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Pastebi, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

Atkreipia dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Daro išvadą, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.

Pabrėžia, kad nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Mano, kad būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko Pataisos namuose, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas. Paaiškina, kad savo esme kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus-kalėjimo tuo, jog Pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimos laiko.

Atsiliepimas

Teigia, kad visi atsiliepime išvardinti teises aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji.

Nurodo, kad 2 - ajame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Teigia, kad 2 - ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. 2 – ame kiekvieno būrio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti.

Akcentuoja, kad 2 - ojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas yra centralizuotas šildymas; užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose; esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.

Teigia, kad užtikrina teisės aktuose nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Tvirtina, kad užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų būklę; gavus informaciją apie netvarkingą inventorių jis nedelsiant yra tvarkomas. Akcentuoja, kad yra užtikrintas privatumas: sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis 1,5 m aukščio sienelėmis, bendroje dusinėję įrengtos pertvaros užtikrinančios privatumą. Sanitarinis mazgas ir dušinė randasi atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų.

Nurodo, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Teigia, kad laikotarpiu, kuriuo nuteistasis atlikinėjo bausmę, nebuvo vykdomi darbai dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Atkreipia. dėmesį, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų apie asbesto žalą pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindę ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl asbesto žalos sveikatai turėtų būti atmestini, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų kurie patvirtintų padarytą žalą jo sveikatai, jo argumentai abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio.

Daro išvadą, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą bei į uždarosios zonos kameras.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pataisos namų veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2008-06-12 iki 2016-07-18. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985-05-28 sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995-12-04 sprendimą B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atkreiptinas dėmesys, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT 2005-09-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009-10-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015-07-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008-06-12 iki 2016-07-18. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Taigi pareiškėjas, laikytas Pataisos namuose galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2019-03-28 skundu, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008-06-12 iki 2016-03-27 pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8d., 1.126 str. 2d.).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde teigia, jog negalėjo ir net neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių masto pažeidimą, ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių, įgaliojimų ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti, to labiau atlikti inspektavimo funkciją. Tvirtina, kad byloje nėra galimybės nustatyti nuo kada pareiškėjas turėjo (turėtų) sužinoti apie pažeidimą, nes pareiškėjas nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, kurios įprastai patiriamos, būnant suėmime. Mano, jog nagrinėjamos bylos atveju būtina įvertinti, nuo kada pareiškėjas pasijuto dar blogiau, negu įprastai savaime turėjo patirti tam tikrą kentėjimo laipsnį.

Iš pareiškėjo skundo argumentų darytina išvada, jog iš esmės pareiškėjas skunde svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastimis nurodo tai, kad jis apie savo pažeistas teises sužinojo vėliau, nei vyko pats jo teisių pažeidimas.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos – pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pataisos namuose pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos namus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos namų ar kitų institucijų reikiamą informaciją ginčo laikotarpiu, o ne praėjus keliems metams po to. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Pataisos namuose 2008-06-12, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019-03-28 skundu. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, ar kad neturėjo galimybės kreiptis į Pataisos namus ar kitas institucijas su prašymais pateikti tam tikrą informaciją, ar kad tokia informacija nebuvo pateikta. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių ar priežasčių, kodėl ginčo laikotarpiu nesikreipė į atitinkamas institucijas ar Teismą dėl nurodytų galimų jo teisių pažeidimų. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde iš esmės bando pateisinti, kodėl praleido ieškinio senaties terminą, tačiau neteikia prašymo jį atnaujinti. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (liet. savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008-06-12 iki 2016-03-27 taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016-03-27 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m. standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (minėta, toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pataisos namų 2 – ame sektoriuje. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas iš atsiliepimo, Pataisos namų 2019-04-11 pažymoje Nr. 62-1459 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus ir nuteistųjų skaičiaus būryje bei gyvenamojoje patalpoje, bei Pataisos namų Turto valdymo 2019-04-18 pažymoje Nr. 77-602 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto (b. l. 134, 134A - 135).

Pareiškėjas nuo 2016-03-28 iki 2016-07-18 buvo paskirtas gyventi į 2 – ojo sektoriaus 1 būrio 3 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 66,35 kv. m., joje įrengtos 21 miegamoji vieta, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,159 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.1. punktas nėra pažeistas).

Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, laikant jį Pataisos namų 2 - ajame sektoriuje, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis).

Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto pažeidimu.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas teigia, kad tualete buvo 5 unitazai, prausyklos patalpoje 4 praustuvės, todėl šių sanitarinių įrenginių trūko, siekiant jais pasinaudoti, susidarydavo nuteistųjų grūstys, tai sukeldavo ginčus, nesusipratimą, agresyvius veiksmus dėl pasinaudojimo jais pirmenybės. Pažymi, jog smarvė prausykloje ar tualeto kambaryje buvo nepakeliama dėl netinkamos oro filtravimo sistemos įrengimo, o dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, nebuvo galimybės tinkamai laikytis higieninės tvarkos. Nurodo, kad minėtose patalpose kiekvieną kartą patirdavo antisanitarines ir nehigieniškas sąlygas, reguliariai kiekvieną dieną ginčo laikotarpiu susidarydavo nuteistųjų grūstis ties praustuvėmis ir tualeto kambariais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Atsakovės atstovas atsiliepime ir pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodytas 2 – o sektoriaus sanitarinių mazgų įrengimas. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad įrengtas skaičius klozetų (unitazų) yra pakankamas bei atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu. Pažymėtina, ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl to, kad neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.

Dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad prausykloje ar tualeto kambaryje sąlygos buvo antisanitarinės ir nehigieniškos, pažymėtina, jog pareiškėjas minėtų aplinkybių nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. konkrečiai kuriose patalpose bei kada (data ir laikas) tariamai buvo nehigieniškos ir antisanitarinės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų sąlygų ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs Pataisos namų administraciją. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių ir nehigieniškų sąlygų prausykloje ar tualeto kambaryje paremti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl privatumo

Pareiškėjas teigia, kad atsakovės atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais: ginčo laikotarpiu tualeto ir prausyklos patalpos vienos nuo kitų nebuvo tinkamai atitvertos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų.

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.).

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - HN 134:2015) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Pažymėtina, kad Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019-04-18 pažymoje nurodyta, jog įstaiga užtikrina privatumą – sanitariniuose mazguose įrengti tualetai ir pisuarai yra atskirti 1,5 m aukščio sienelėmis, bendroje dušinėje įrengtos pertvaros; sanitarinis mazgas ir dušas yra atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl privatumo pažeidimų buvo kreipęsis į tam tikras institucijas ar Pataisos namų administraciją ginčo laikotarpiu. Teismo vertinimu, nesant kitų objektyvių duomenų byloje, išskyrus pareiškėjo teiginius, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo atmeta kaip nepagrįstus, neįrodžius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Dėl asbesto Pataisos namų pastate

Pareiškėjas teigia, kad nuo atvykimo 2008-06-12 Pataisos namus atsakovės atstovas sudarė pavojingas gyvenamo sąlygas - gyvenamųjų pastatų stogo dangos pagrindinė sudedamoji dalis yra kancorogeninė medžiaga asbestas, kuris yra vienas iš toksiškiausių elementų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime bei Turto valdymo skyriaus 2019-04-18 pažymoje nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas gyveno, stogo dangoje yra asbestinio šiferio bei pažymi, kad ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Darytina išvada, kad atsakovės atstovas neneigia, kad šiuo atveju yra pažeisti teisės aktai dėl asbesto naudojimo. Kita vertus, pareiškėjas iš esmės nepagrindžia, kokia žala dėl Pataisos namų stogo dangos iš asbestinio šiferio jam atsirado ir kuo ji pasireiškė. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti atsakovės viešosios atsakomybės, kadangi pagal byloje esančius argumentus ir įrodymus, teismas sprendžia, jog pareiškėjas nepagrindė, jog šiuo atveju jam buvo kilusi kokia nors žala.

Dėl inventoriaus

Pareiškėjas teigia, kad vienų inventoriaus (gultų) buvo perteklius, o kitų (stalas, spintelės, kėdės, spintos) trūkumas. Tvirtina, jog prašė atsakovės atstovo išduoti šildomuosius įrenginius, tačiau prašymai nebuvo tenkinti. Nurodo, kad maisto produktams susidėti nepakankamo dydžio virtuvės patalpa; neturėjo galimybės laikyti maisto produktus atsakovės atstovo nurodytoje virtuvėje, todėl visus produktus laikė miegamojoje patalpoje. Nurodo, kad specialių džiovyklos patalpų atsakovas nesuteikė visą skundžiamą laikotarpį, todėl visi nuteistieji vienu metu negalėjo džiovinti savo asmeninių drabužių.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Materialinio buitinio aprūpinimo normos. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Pataisos namų 2 – ajame sektoriuje šiose normose įtvirtintų reikalavimų buvo laikomasi ir gyvenamos patalpos buvo aprūpintos: metaline lova (1 vnt. asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. asmeniui), taburetė (1 vnt. asmeniui), stalas (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.).

Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019-04-18 pažymoje nurodyta, jog Pataisos namų 2 – ajame sektoriuje atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti drabužius; be kita ko, džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme. Taip pat nurodyta, kad 2 – ojo sektoriaus kiekvieno būrio brigadoje asmeninam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose įrengtos virtuvėlės maistui gaminti ir pasidėti.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl netinkamo inventoriaus, jo bei džiovyklių trūkumo Pataisos namuose. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl anksčiau nurodyto inventoriau trūkumo, atsakovės atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus ir skalbimo mašinų trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl poilsio kambario

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo poilsio kambario nei vienoje iš gyvenamųjų patalpų, todėl tai sukėlė nepatogumus, didesnę trintį su kitais nuteistaisiais, gyvenamojo ploto sumažėjimą paskirtoje gyvenamojoje patalpoje. Atsakovės atstovas neneigia aplinkybės, kad 2 – ajame sektoriuje nėra įrengti poilsio kambariai, tačiau pažymi, jog laisvu laiku nuteistieji gali būti gryname ore arba savo gyvenamojoje patalpoje.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 punktas).

Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, nebuvo nuteistiesiems įrengti poilsio kambariai, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

Dėl dušo

Pareiškėjas teigia, kad dušo sieteliai buvo su defektais arba nedirbo, dušo vanduo buvo karštas tik teoriškai, nes dažnai vandens temperatūra buvo žema, vandens srovė nepakankamai stipri.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu; pareiškėjas tik nurodo, kad kartais nebuvo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu – sieteliai buvo su defektais arba neveikė; vandens temperatūra buvo per žema, vandens srovė nepakankama. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens nebuvimo; per mažos srovės ir pan.), taip pat, kad pareiškėjas Pataisos namams kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl kitų skunde nurodytų pažeidimų

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis kreipiasi dėl drėgmės, pelėsio, apšildymo šaltuoju laikotarpiu. Teismo vertinimu skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės, pelėsio, apšildymo šaltuoju laikotarpiu iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė